Lietuvai, dar ir savo pačios rankomis sugriovus planus statyti atominę elektrinę (kartu su Latvija, Estija bei Lenkija), rusai realiai pradėjo savos jėgainės statybas Kaliningrade. Tai padarę, jie laimėjo labai reikalingą jiems laiką, kurį dėl minėtų priežasčių praradome mes, automatiškai pabranginę dar teoriškai įmanomas tokias statybas Lietuvoje. Dar daugiau, anksčiau pradėję, rusai neabejotinai pritrauks į statybas ir labai reikalingus specialistus iš Lietuvos, o gal net ir investuotojus, ką jie jau mėgino daryti susitikime su Prezidente D.Grybauskaite.

    Nes jie taip pat planuoja pritraukti ir investuotojus iš užsienio, kas neabejotinai  apsunkina ir A.Kubiliaus Vyriausybės ne tik strateginio užsienio investuotojo paieškas, bet dar labiau tam reikalingų finansinių resursų. Bet kuriuo atveju, jei dar pridėsime galimas AE statybas Baltarusijoje, mūsų projektas bus daug brangesnis Lietuvai, nei ją statytų buvusi valstybės valdoma įmonė LEO, juolab kartu su lenkais, latviais bei estais dalijantis su jais finansine našta, kaip buvo ankstesnės Vyriausybės sutarta. Jau nekalbant apie tai, kad buvo sutarta ir dėl būsimos naujos AE elektros eksporto į šias šalis.
Todėl ir keista, jei ne juokinga, jog A.Kubiliui neaišku, “kam ir kur Rusija ruošiasi pardavinėti Kaliningrado atominėje elektrinėje būsimą pagamintą elektrą”. Iš tiesų pačiai Kaliningrado sričiai tiek elektros nereikia, tačiau neabejoju, kad rusai neinvestuos beveik 2 mlrd dolerių, apie tai nepagalvoję. Tinkama srities geografinė padėtis, pakankama infrastruktūra, kuri dar bus ir plėtojama, akivaizdžiai leidžia eksportuoti elektrą ir Lenkijai, ir Baltarusijai, ir net Vokietijai. Taip pat, aišku, o gal visų pirma, ir į Lietuvą bei Latviją. Konservatoriai tai galėtų nesunkiai sužinoti iš savo rėmėjų elektros importuotojų, kuriems Kaliningrado AE projektas taip pat objektyviai naudingas.

Nevykusiai mėgindamas teisintis, A.Kubilius teigia, jog “Rusijos sprendimai dėl Kaliningrado AE statybos suaktyvėja, Lietuvai darant pažangą dėl atominės jėgainės statybos Visagine”.  Jei Premjeras tai supranta, neaišku kam reikėjo griauti ankstesnės Vyriausybės projektą, prarasti daug laiko ir pakibti dabar nuo galimos ar o gal ir nelabai realios užsienio investuotojų malonės? Pagaliau pagrindinis klausimas yra kaina – už kiek, kokiomis sąlygomis užsienio investuotojas sutiks statyti Lietuvoje AE? Nuo to priklausys ir elektros energijos kaina gyventojams, ar apskritai ši kaina bus konkurencinga su elektros importuotojų atgabenama iš Rusijos ir pan.

Šių klausimų Premjeras ir naujai sukurtoji energetikos ministerija akivaizdžiai vengia. Šiuo metu svarbiausia pasiteisinti, kodėl sugriautas projektas statyti Lietuvoje AE šalies valstybinės įmonės pajėgomis kartu su Latvija, Estija ir Lenkija.

Todėl naivokas pasimetusio Premjero A.Kubiliaus klausimas, kam rusai pardavinės elektros energiją iš Kaliningrado AE, neabejoju, sukelia šypsenas bent kiek rimtesniems energetikos ekspertams Lietuvoje. Na, o patiems rusams, matyt, kelia homerišką juoką.
Nesusilaikau nepacitavęs šiai istorijai tinkamo Renatos Šerelytės teksto (“Iš ko juokiasi arklys”)– “Bet išliko vienas mitinis dalykas – homeriškas juokas. Ausylesni žiūrovai  gali išgirsti jį specifinėje erdvėje Seimo posėdžių salėje”…

Daugiau mano straipsnių: www.kirkilas.eu

Kol konservatoriai kartu su Prezidente džiaugėsi “metų pasiekimu” – valstybės valdomos įmonės LEO išardymu, Kaliningrade ir, regis, Baltarusijoje  pradėtos atominių jėgainių statybos. Tuo tarpu naujai įkurta, valdančiųjų partijų narių įdarbinimo biuru tapusi Energetikos ministerija, kol kas ramiai išsimoka sau premijas už “didžiulius pasiekimus”, tvarkant šalies energetikos sektorių pagrindine linkme – kuo daugiau priklausomybės nuo “didžiojo kaimyno”.

    Dėl to, panašu, ypatingai nesijaudina ir “Rusijos sulaikymo strategijos” autorius Premjeras, nei konservatorių patriarchas, kartas nuo karto, matyt, iš inercijos dar pagąsdinantis “Rusijos grėsme”. Dar daugiau - Premjeras pradžioje atkakliai neigęs rusų ir lenkų derybas dėl Mažeikių naftos dalies akcijų įsigijimo, (net ir po Prezidentės nedviprasmiško pasakymo, jog tai iš tikrųjų vyksta) staiga “praregėjo”. Interviu Lietuvos televizijai sekmadienį jis pareiškė, jog dėl to tikrai nebūtų nustebęs…
    Dar juokingesnius argumentus šiuo klausimu A.Kubilius dėstė anksčiau : “ar tai būtų protinga Orlen kompanijos taktika tuo pačiu metu ir prašyti, kad jai būtų parduota “Klaipėdos nafta”, ir pardavinėti savo turimas akcijas?” Protinga, mano nuomone,  dar ir kaip. Įsigiję “Klaipėdos naftą”, lenkai tik padidintų savo kompanijos vertę ir, aišku, galimai rusams parduodamo paketo vertę. Bet kuriuo atveju, nuolatiniai gandai apie “Mažeikių naftos” pardavimą – puikus spaudimo  Vyriausybei svertas, leisti įsigyti ir “Klaipėdos naftą”. Esą neparduosit Klaipėdos, mes parduosim Mažeikius rusams. Nematyti tokių dalykų, o ypač Premjerui, reiškia visiškai nesuvokti realybės.  

    Tačiau grįžkime prie atominės elektrinės. Vienas pagrindinių, bent jau viešų argumentų, kodėl reikėjo sunaikinti valstybės valdomą (daugiau nei 61 proc. akcijų) energetikos įmonę LEO, tuo pačiu prarandant daug laiko, buvo – esą valstybės dalis per maža. Ką gi girdime šiandien? Pasirodo jau būtų gerai, jei atominę elektrinę statytų koks nors užsienio investuotojas ir jam būtų perleista daugiau nei penkiasdešimt procentų akcijų, o valstybei liktų mažesnioji dalis…
    Vis tik svarbiausias veiksnys čia yra laikas. Kol Lietuva konservatorių ir jiems pritariančių oligarchų rankomis žlugdė savo pačios valstybinę įmonę ir ieškojo kitokių atominės elektrinės statymo variantų, rusai, o gal jau ir baltarusiai, statybas realiai pradėjo ir dar kviečia prisijungti ir Lietuvą. Tai reiškia, jog net jei mes ir statysime, tai viskas šalies mokesčių mokėtojams jau kainuos keleriopai brangiau. Atitinkamai vėliau ir elektra gyventojams. Be to mes prarandame savo realiai strateginius partnerius latvius, estus bei lenkus, su kuriais buvo nelengvai prieš tai dirbusios  Vyriausybės susitarta statyti Lietuvoje jėgainę kartu ir kurie būtų ėmesi dalies finansinės atsakomybės. Akivaizdu, kad estai, kurie jau susitarė su suomiais dėl dar vieno elektros kabelio per Suomijos įlanką statybos,  nusivylė Lietuvos veiksmais ir netiki, jog mums pavyks apskritai pastatyti atominę elektrinę.

    Beje, tai, mano nuomone, komplikuos ir dar vieną projektą, kurį pradėjo ankstesnė Vyriausybė – dar 1998 metais konservatorių sužlugdytą Lietuvos – Lenkijos elektros tinklo statybą, kad susijungti per Lenkiją su Europos Sąjungos tinklais. Lenkai ne sykį ir nedviprasmiškai, taip pat ir šių eilučių autoriui, yra sakę, kad elektros tilto per Lenkiją statyba bus sėkminga tik tuo atveju, jei Lenkija dalyvaus Lietuvoje statomos atominės elektrinės projekte. Taigi, jei toks, projektas žlunga arba yra vilkinamas, kaip yra dabar, tai ir elektros tilto per Lenkiją statyba tampa mažai perspektyvia.

    Aišku, konservatorius remiantys elektros importuotojai tuo tik džiaugsis – jų monopolinis biznis, įvertinus dabartinę situaciją tik klestės ir plėsis, kad ir kiek bešnekėtume apie elektros rinką. Todėl ir atsakyti į šio straipsnio klausimą pavadinime, dar įvertinus akivaizdžiai menką dabartinės Vyriausybės kompetenciją energetikos srityje, nėra sunku. Tačiau ar tai naudinga Lietuvai?

Daugiau mano straipsnių: www.kirkilas.eu

Atkakliai pristatinėjantis save “ekonomikos analitiku”, bankininkas G.Nausėda interviu neseniai ne tik pažėrė komplimentų Vyriausybės finansų politikai, bet ir apologetiškų, nors ir “santūrių” optimistinių prognozių. Tiesa, G.Nausėda nė žodžiu neužsiminė apie  daugybę savo visiškai nepasitvirtinusių prognozių prieš metus ir, aišku, to fakto, jog būtent bankininkai padiktavo šiai Vyriausybei tik jiems patiems naudingą politiką.

    Ne ūkiui, ne ekonomikai, ne Lietuvos žmonėms, o tik sau, nes būtent ir taip pat iš G.Nausėdos atstovaujamo banko A.Kubiliaus Vyriausybė pasiskolino už milžiniškas  palūkanas milijardus litų, kuriuos reikės grąžinti mums visiems. Tik šiemet reikės palūkanų dengimui per milijardą litų iš iš vargano šalies biudžeto. Tai reiškia, jog mes visi mokėsime už bankų ir juos aptarnaujančių “analitikų” sukeltą finansinę krizę. Ir mokėsime ne kam kitam, o būtent jiems, kurie paskolino valstybei jau keliolika milijardų litų už keleriopai didesnes palūkanas, nei valstybėms skolinama apskritai. Tai reiškia, jog ir toliau verslas nebus kredituojamas normaliomis, ūkio auginimą skatinančiomis palūkanomis, o keli įsitvirtinę šalies rinkoje užsienio bankai ir toliau diktuos savo monopolines sąlygas su ideologiniu “ekonomikos analitikų” aptarnavimu.

    Akivaizdu, kad šalies ekonomika ir dar išsilaikę verslininkai (daugiausia tie, kas nesiskolino iš G.Nausėdos atstovaujamo ir panašią politiką vykdančių bankų) tik šiek tiek prisitaikė prie gerokai pablogintų krizės akivaizdoje verslo sąlygų. Ir ne tik padidėjusiais mokesčiais, bet ir vis naujais apribojimais, ypač smulkiajam verslui, nepaisant gražių Vyriausybės pažadų apie biurokratijos  “saulėlydį”. Tūkstančiai smulkių įmonių bankrutavo ir tebebankrutuoja. Tūkstančiai lietuvių emigruoja arba ketina išvykti iš šalies. O G.Nausėda minėtame interviu tik probėgšmomis pamini didžiulę bedarbystės problemą (deja, jau šiemet turėsime apie 400 tūkstančių bedarbių oficialiai), klausdamas “savęs, kaip galėjo atsitikti, kad Lietuva patenka tarp tų pasaulio valstybių, kuriose nedarbo lygis nuo krizės pradžios ūgtelėjo labiausiai”. Kad į šį klausimą atsakyti, tikrai nereikia būti, nei bankininku, nei “analitiku” – visos priežastys ir yra G.Nausėdos giriamos Vyriausybės politikoje. Tai patvirtins ir jau ne sykį patvirtino iš bankų negaunantys atlyginimų ekonomistai bei analitikai.

    O kur dar viena “naktinės” A.Kubiliaus ir bankininkų padiktuotos mokesčių reformos, gal būt pati blogiausia pasekmė – daugiausiai nuo 1994 metų išaugęs ir tebeaugantis “šešėlinis” verslas? Ten jau beveik ketvirtadalis bendro vidaus produkto su visomis sąlygomis augti nusikalstamumui, korupcijai, mokesčių nesurinkimui, atitinkamai su mažėjančiomis valstybės galimybėmis remti švietimą, sveikatos apsaugą, bedarbius ir t.t.
    G.Nausėda teigia, “kad itin “kieta” ir ribojanti Lietuvos finansinė politika atlieka vieną reikšmingą funkciją – stabilizuoja valstybės finansus”.   Be to jis tikisi, cituoju, kad “dabartinė Vyriausybė jau pasirinko savo ekonominės politikos kryptį ir dabar blaškytis bei  mėginti grįžti į pradinį tašką nėra prasmės, be to, ir per vėlu”. Turint galvoje visišką A.Kubiliaus Vyriausybės kurtumą ir nepakantumą kritikai bei kitokiai nuomonei, G.Nausėda, matyt, bus teisus. Nereikėjo net švelniai  jų perspėti. Tiesa, galima tikėtis, kad tokių apologetiškų “analitiko” analizių dar bus ir daugiau – juk viskas vyksta pagal bankininkų planą.

Tik prisiekęs Seime, naujasis užsienio reikalų ministras A.Ažubalis interviu bandė apibrėžti savo būsimos politikos parametrus. Arba kitaip sakant, tiek prisišnekėjo, kad jau dabar sunku įsivaizduoti, kaip jis dirbs su kolegomis iš įvairių šalių. Bet blogiausia, kad iš ministro interviu kiek nors daugiau aiškumo dėl būsimos Lietuvos užsienio politikos, tikrai neatsirado, jei nepasakyti blogiau.

    Palyginti neilgame interviu jis sugebėjo pavadinti Europos Sąjungą nedemokratiška, paprašė pasiaiškinti prancūzus dėl laivo pardavimo Rusijai, teigė, jog mažųjų valstybių nuomonė nebūtinai sutampa su Paryžiaus ir Berlyno, pažėrė ir daugiau “diplomatijos” perliukų.

   A.Ažubalis teigė, jog sieksiąs gilesnės integracijos su ES ir pasakė, jog cituoju, “juo stipresnis bus Briuselis, juo stipresnės  bus ir didesnės galios įrankių neturinčios ES valstybės, kurių nuomonė nebūtinai sutampa su Berlyno ir Paryžiaus nuomone”. Tačiau jau kitoje vietoje naujasis ministras kategoriškai pažėrė: “manau, kad ES valdymas nėra demokratinis…” Ir toliau, mėgindamas pagrįsti tokią nuomonę, retoriškai klausia: “ar yra demokratiška, kai kuri nors ES valstybė primeta kurios nors srities komisarą, nors jo kompetencija pagrįstai suabejojama?”

    Įdomu, ką Ažubalis turi galvoje? Gal konservatorių deleguotą A.Šemetą? O gal būsimąją ES užsienio politikos vadovę, su kuria jam, kaip užsienio reikalų ministrui, teks turėti daugiausia reikalų? Nes trečiosios kandidatės iš Bulgarijos, kurios kompetencija buvo Europos Parlamente suabejota, neliko?
    Visais trimis atvejais toks teiginys yra visiškas nusišnekėjimas, jau nekalbant apie tai, kaip jam pačiam reikės dirbti Briuselyje užsienio politikos srityje su kolegomis ministrais ir komisarais po tokių pareiškimų. Kokį pastarieji turės požiūrį į Lietuvos diplomatijos šefą?

    Mažų mažiausia nelogiška, akivaizdu, yra siekti “stipresnio Briuselio”, o po to teigti, kad ES valdymas yra nedemokratinis… O gilesnė ES integracija, pasirodo, anot A.Ažubalio reikalinga tik tam, kad padėti “išvengti kai kurioms valstybėms senbuvėms kylančių pagundų siekti vadinamosios dviejų greičių Europos”…

    Na, o apie būsimą politiką su Rusija prišnekėta tiek, kad “velnias koją nusilauš”.  Rusija ir problematiškas partneris, su kuria “esame įsiaitrinę”, bet ministras vis tiek norintis geresnių santykių, tačiau paremtų vertybėmis, nes kitaip mus nupirks…

Perskaitę tokį A.Ažubalio interviu,  kolegos ES užsienio reikalų ministrai Ažubaliui tiesiai apie jo nusišnekėjimus, aišku, nieko nepasakys. Tuo pačiu, akivaizdu, ir negaus jokių atsakymų apie būsimą Lietuvos užsienio politiką. Ir todėl, kad jų A.Ažubalio interviu nėra, ir todėl, kad jie, kaip tikri diplomatai, dėl naujojo kolegos nusišnekėjimų nutylės.

Daugiau mano straipsnių: www.kirkilas.eu