Nepraėjus nei pusantrų metų, beveik “buldozerinė” A.Kubiliaus dauguma ištirpo arba, tiesiai kalbant žlugo. Tai tapo akivaizdu po liberalcentristo J.Liesio nepatvirtinimo Seime pirmininko pavaduotoju triuškinančia dauguma. Dauguma ne konservatorių naudai. Nepadėjo net trys nupirkti už valstybės biudžeto pinigus valstiečių balsai.

    Jokiu būdu nenoriu teigti, kad krizės metu būtų lengva dirbti kitai Vyriausybei. Sunku būtų visiems. Tačiau beveik niekur, jokioje ES šalyje, valdančiosios partijos ar koalicijos net ir tuo sunkmečiu vis tik nežlugo.

    Kokios šios konservatorių suformuotos daugumos žlugimo priežastys? Jų, mano nuomone, yra keletas, bendrų ir personalinių.
    Pirmoji ir pagrindinė– akivaizdžios šios daugumos klaidos, bandant įveikti krizę, o iš esmės ją pagilinus, ypač lyginant su kaimynine Lenkija. Tų klaidų kol kas nepripažįsta tik A.Kubilius. Tačiau net jo ištikimiausi koalicijos partneriai liberalsąjūdiečiai pripažino, kad mokesčių kėlimas, verslo žlugdymas, ypač smulkaus, nesirūpinimas darbo vietų išsaugojimu yra akivaizdžios klaidos. Vienaip ar kitaip tai pripažįsta ir atskiri konservatorių veikėjai, taip pat ir kiti šios koalicijos partneriai – liberalcentristai bei prisikėlėliai.

    Antroji – vargu ar jau šiuo metu kas tiki, ypač verslo bendruomenė, jog A.Kubiliaus Vyriausybė pajėgi toliau dirbti. Ji tiesiog neturi nei kitokių idėjų, o dar blogiau - administracinių resursų, nes remiasi ne kompetentingumu, o partine ištikimybe. Jau pats Vyriausybės pakeitimas šiuo metu,  pakeistų investuotojų ir verslo nuotaikas teigiama linkme. Taigi kuo ji ilgiau vegetuos, tuo vėliau Lietuva išeis iš krizės realiai. Nepaisant intensyviai vykdomos už valstybės pinigus viešųjų ryšių kampanijos – esą viskas palengva “gerėja”.

    Trečioji priežastis – personalinė. A.Kubiliaus nesugebėjimas girdėti kokias nors kitokias nuomones ar juolab pripažinti klaidas, išties stebinantis. Tačiau tai galų gale atitinkamai ir tirpdo valdančiąją daugumą. Toks visuomet būna “negirdėjimo” rezultatas.

    Ketvirtoji priežastis – pačios buvusios didelės, net “buldozerinės” daugumos, politinė struktūra, kurios margumynas iš karto programavo tuos procesus, kuriuos pamatėme per šiuos metus. Tai - patys įvairių vidaus grupuočių draskomi konservatoriai su visiškai nepasiruošusia politikai populistine Tautos prisikėlimo partija, kurią net ir partija vadinti sunku. Prie jų, tik dėl postų prisijungusios, dvi (anksčiau buvo viena), liberalizmo pricipus, tarp jų esminį – nekelti mokesčių, išdavusios principus, liberalų partijos. Postai - kol kas, deja, vienintelė šios aptirpusios daugumos jungtis.

    Vertybinės, o ir programinės jungties nebuvimas – penktoji šios koalicijos (lėtesnio ar greitesnio) žlugimo priežastis. Vyriausybės programa, dabar tai – niekam ne paslaptis, padiktuota bankų, jų naudai vykdoma, todėl ir brangiai skolinamasi, nekreipiama dėmesio į bedarbystę, verslo sąlygas, šalies piliečių interesus.

    Todėl ir pagrindiniai šios daugumos veiklos taktikos bruožai  yra negatyvūs. Kalbėti kuo daugiau apie praeitį, esą apie “sunkų buvusios Vyriausybės palikimą”, “pasislėpusius kenkėjus” valstybės aparate, kelti įvairiausius skandalus, tokius, kaip CŽV kalėjimų paieška ir t.t. Ar girdėjome, kad panašiai elgtųsi, pavyzdžiui,  Graikijos Vyriausybė, paveldėjusi daug sunkesnę padėtį? Taigi nieko nuostabaus, kad buvusi didelė valdančioji dauguma, skambiai pasivadinusi “permainų” koalicija, per nepilnus pusantrų metų ir pasikeitė arba, kitaip sakant, ištirpo tarsi pavasarinis sniegas.

Neseniai įvykusiame Lietuvos verslo konfederacijos apdovanojimų vakare vėl žiniomis, šį kartą iš marksizmo – leninizmo, blykstelėjo ūkio ministras D.Kreivys. Aiškindamas verslo ir politikos atstovams būsimą (dar vieną?) valdymo reformą, jis teigė, kad nesutinkąs su Leninu, jog “kiekviena melžėja gali valdyti valstybę”. Salėje, tiesa sakant, tuoj pat pasipylė replikos, jog žvelgiant į šios Vyriausybės sudėtį, to nepasakysi…

Kiek vėliau Premjeras A.Kubilius pakvietė visus renginio dalyvius aktyviai prisidėti prie jo kuriamos strategijos iki 2030 metų. Kadangi nei Premjeras, nei dalyvavę ministrai, mano nuomone, neatsakė į konkrečius dalyvių klausimus apie alternatyviąją energetiką, apie šalies pramonę žlugdančius mokesčius, apie planuojamą Sodros reformą, tai A.Kubilius bandė pakreipti kalbą jo mėgstama tema – strategijų kūrimo.

Strategijos iš tiesų reikalingos, niekas dėl to nesiginčija, tačiau tiek verslininkus, tiek visuomenę šiuo metu labiau domina konkreti, jau beveik pusantrų metų šios Vyriausybės veikla. Pažvelgus į ją būtent strateginiu požiūriu, kaip tik to ir nematome. Greičiau priešingai – tik blaškymąsi ir pasimetimą. Imkime, kad ir užsienio politiką – prieš rinkimus skelbta (autorius pats Premjeras A.Kubilius) Rusijos sulaikymo strategija virto  visiškai nerezultatyvių pataikavimų Rusijai ir Baltarusijai taktinių ir gana prieštaringų žingsnių maišalyne. Per tą laiką baigiamos prarasti realiai strateginės partnerės Lenkija ir Baltijos valstybės. Nepastebiu ir kiek ženklesnio suartėjimo su ES šalimis. Prezidentė D.Grybauskaitė pasirašo strateginės partnerystės sutartį su Prancūzija, o konservatorių europarlamentarai kartu su krašto apsaugos ministre iš peties vanoja Prezidentą N.Sarkozy už prekybą su Rusija…

Energetikos srityje, nors ir sukurta nauja, “moderni”, tik iš partinių konservatorių suformuota, “nieko nekainavusi mokesčių mokėtojams” energetikos ministerija, nepasistūmėta nei per žingsnelį. Greičiau priešingai. Ministras A.Sekmokas praėjusių metų pabaigoje teigė, jog strateginį investuoją į naujai statomą AE pasirinks per pora mėnesių, kurie vasaryje ir baigėsi, o Premjeras jau sako, kad investuotojus, neva, pasirinks iki metų pabaigos. Per prarastą laiką AE pradėjo statyti Kaliningradas ir Baltarusija, beje, prie pat Lietuvos sienų su atitinkamomis to pasekmėmis.
Nemažesnė painiava socialinėje srityje. Premjeras skelbia Sodros reformą, nors čia pat pripažįsta, jog siūlomų pertvarkų efektai artimiausiu laikotarpiu nebus dideli… Jo bendrapartietė, Seimo pirmininkė I.Degutienė, tą pačią dieną tokią nuomonę paneigia ir sako, jog Seime paramos A.Kubiliaus Sodros reformai apskritai nebus… Tai kur čia didžiausios valdančiosios partijos strateginis mąstymas, o juolab strategiškai apgalvota veikla ir sprendimų priėmimas?

Pagaliau tikroji strateginė klaida manyti, jog “Sodros problemos yra tik pačios Sodros”. Neiškentęs tai vaizdingai apibūdino Pramonininkų konfederacijos prezidentas B.Lubys: negalima karietą statyti prieš arklį… Kitaip sakant, tikroji strategija ir turėtų būti pirma skatinti ekonomiką, stabdyti dramatiškai tebeaugančią bedarbystę, kurti darbo vietas, kas tik ir galėtų duoti Sodrai pajamas. Dar absurdiškiau yra ilginti pensijinį amžių ekonomikos nuosmūkio metais – kokie čia “strateginės minties” galiūnai sugalvojo, sunku net įsivaizduoti. Ar laikinas pensijų mokėjimo atidėjimas, dar mažinant žmonių pasitikėjimą valstybe,  ir yra strategija? O kur pagarba žmonėms? Šiuo metu tiek Sodra, tiek pensininkai, tiek motinos, pagimdžiusios vaikus, yra įvairiausiais valdančiųjų pareiškimais menkinami, pateikiami, kaip kažkoks galvos skausmas, kurio būtina kuo greičiau atsikratyti.

Apie jau minėtą, realiai strateginę, šalies problemą – bedarbystę Vyriausybė apskritai vengia kalbėti. Akivaizdu, kad neturi nei strategijos, nei net jokio plano, nors sudarinėja įvairias darbo grupes, o ūkio ministras blefuoja apie jau sukurtų keliasdešimt tūkstančių darbo vietų. Statistikos departamentas, pasirodo, net nežino tikslaus bedarbių skaičių, todėl ir sako maždaug nuo 13 iki 18 procentų…

Apie kultūros ministro “strateginį” mąstymą nesinori ir kalbėti… Paaiškėjo, kad kultūra, pagal poną Vilkaitį, yra rinkos elementas ir todėl pavaldi rinkos dėsniams. Savo nekompetenciją ministras pademonstravo ir plačiau, pakviesdamas tris Baltijos valstybes kurti bendrą kultūros rinką… Tačiau iš “strateginio” mąstymo aukštumų net nepastebėjo, kaip jo ministerijos pašonėje sudarkytas vienas svarbiausių kultūros paveldo objektų – Aušros Vartų koplyčia.

Vis tik daugiausiai valdančiąją koaliciją, kaip minėtame susirinkime prasitarė ministras D.Kreivys, piktindamasis Leninu, domina valdymo reformos. Žlugus “saulėlydžio” komisijai, iš kurios pasitraukė net ir konservatorių deleguoti nariai, apie jos veiklą beveik nebeužsimena ir pats šio “strateginio” sumanymo įkvėpėjas – A.Kubilius. Tačiau Premjero patarėjai ir vidaus reikalų ministerijos klerkai jau kurpia dar vieną valdymo reformą, kurios rezultatas, neabejoju, bus tas pats – žinybos taps konservatorių ir valdančiosios koalicijos įdarbinimo biurais. Pagaliau matome tikrą strateginio mąstymo proveržį – bedarbystė auga, žmonių kantrybė ne begalinė, valdžia slysta, reikia žvelgti į ateitį realiai – laiku pasirūpinti savais partiečiais.

Daugiau mano straipsnių: www.kirkilas.eu

Trims opozicinėms partijoms parengus alternatyvią Vyriausybės programą, išsigandęs Premjeras A.Kubilius suskubo apkaltinti opoziciją destrukcija ir net “politinio chaoso kėlimu”. Tokį demokratiškos šalies Premjero vertinimą reikėtų laikyti geriausiu atveju nesusipratimu, jei ne nusišnekėjimu, jau tik todėl, kad tai labai primena  opozicijos veiklos vertinimus mūsų  kaimyninėje Baltarusijoje…

    Opozicija šiuo atveju, priminsiu, atliko tik tai, kas jai priklauso pagal Seimo, kurio vienas autorių, beje, yra tas pats A.Kubilius, statutą. Jame net yra numatyta procedūra, kaip opozicinės darbotvarkės metu alternatyvioji Vyriausybės programa yra pristatoma. O ir vienas ištikimiausių koalicijos partnerių, liberalsąjūdiečių lyderis E.Masiulis, šį faktą įvertino visiškai priešingai: ”kad opozicija kuria alternatyvią programą, tikrai yra labai gerai ir rodo jos konstruktyvumą ir brandą”. Tiesa jis pridūrė, jog mano, kad šiandien opozicija nepajėgi suformuoti alternatyvią koaliciją.
    Ar Seimo opozicija yra pajėgi ar ne suburti valdančiąją daugumą yra kitas klausimas.  Tai mes greitai pamatysime, tačiau pats šis faktas, jog opozicija paruošė alternatyviąją Vyriausybės programą, suponuoja visiškai kitokią situaciją šalies parlamente. Pirmiausia opozicija realiai susivienija, nes turi bendrą savo programą. Ji bus vieša ir visi pamatys, jog Lietuva turi alternatyvas, jos įmanomos, o ne tik A.Kubiliaus deklaruojama “bealternatyvi” jo Vyriausybės politika.

     Antra, ko, matyt, ypač bijo A.Kubilius, jog ši opozicijos alternatyvinė programa gali tapti patraukli ir kitoms frakcijoms, tarp jų ir dabar esančiomis valdančiojoje koalicijoje. Tai labai svarbu, nes lig šiol A.Kubilius likdavo kurčias bet kokiems, o net ir savo ministrų ar koalicijos partnerių pasiūlymams.

    Ir pagaliau trečia. Absoliuti dauguma šalies gyventojų nori permainų dabartinei politikai– tai liudija įvairūs tyrimai. Absoliuti dauguma ekspertų, net ir tų, kas dar neseniai tik gyrė A.Kubiliaus Vyriausybę, jau supranta, kad ši Vyriausybė neturi jokių naujų idėjų, be to silpna administracinių gebėjimų požiūriu, nes daugeliu atvejų pakeitė specialistus į ištikimus, bet menkai kompetetingus, politinio pasitikėjimo partiečius. Ji akivaizdžiai  nevykdo pažadų (pavyzdžiui, taupymo ar “saulėlydžio”), imituoja reformas ir toliau vykdo švaistūnišką politiką. Alternatyvi trijų partijų – socialdemokratų, darbiečių ir tvarkiečių – programa ir susivienijimas bendrai veiklai teikia vilties, kad reikalus galima pakreipti ir kitokia linkme, pajudinti dogmatinės stagnacijos pelkėje įstrigusį valdžios vežimą.

    Vis tik keista, jog pats A.Kubilius, būdamas septynerius metus opozicijoje, yra paskelbęs ne vieną alternatyvią programą ar strategiją (tarp jų ir “Rusijos sulaikymo”), dabar kažkodėl tuo piktinasi… Anot jo opozicija privalo ne tik pritarti dabartinės valdžios veiksmams, bet ir dar prisiimti politinę atsakomybę. Jis teigia, jog “stabilumo išsaugojimas ir gebėjimas labiau derinti politines pozicijas Seime yra ne tik valdančiosios koalicijos, bet ir opozicijos atsakomybė”. Skamba gražiai, bet leiskite paklausti, ar turime nors vieną bent menką pavyzdį, kuomet A.Kubilius įsiklausė į opozicijos pasiūlymus ar juolab derino su ja savo sprendimus?  Priešingai, o ypač tuomet kai dar nebuvo išvaistęs didžiulės daugumos, jis stūmė visus, dažnai, kaip greitai paaiškėjo, nelabai apgalvotus sprendimus “buldozeriu”, pakeliui nuolat kaltindamas opoziciją bei visus jo Vyriausybės kritikus “nekonstruktyvumu ir destrukcija”.   

Beje, ar tik ne todėl ta “buldozerinė” dauguma per mažiau nei metus ir ištirpo? Man regis, būtent nesugebėjimas derinti politines pozicijas daugpartiniame parlamente, o ir valdančiojoje koalicijoje, ir yra pagrindinė to priežastis. Panašiai aptirpo, priminsiu,  konservatorių “buldozeris” ir 1996 – 2000-jų metų Seime. Tuomet net pačią konservatorių frakciją ir partiją paliko vienas iš jos lyderių R.Paksas, po to pradėjo trauktis ir Centro sąjunga bei krikščionys demokratai. Šiuo metu procesai vyksta dar greičiau, tačiau ir vėl dėl tų pačių priežasčių.

P.S. Jau baigiant šį rašinį, pasiekė žinia, kad A.Kubilius, matyt viešųjų ryšių specialistų patartas, šiek tiek atgavęs žadą, nors ne visai, sušvelnino savo nuomonę dėl opozicinės alternatyvios Vyriausybės programos: “tikrai sveikinu faktą, kad opozicija deda daugiau pastangų ne destruktyvumui, o programiniam veikimui”. Ką gi pavasaris vis tiek, atrodo, ateina, ne tik seniai besmegeniai, bet ir “buldozeriai” tirpsta…

Daugiau mano straipsnių: www.kirkilas.eu

Kelintą sykį kai kurios šalies politinės partijos lipa ant to paties grėblio – bando sėdėti ant dviejų kėdžių arba būti vienu metu  ir opozicijoje, ir valdžioje ar bent jau šalia jos. Prieš keletą metų, šiandien jau  praktiškai išnykusi iš politinio žemėlapio, tai mėgino daryti Centro sąjunga. O štai dabar – valstiečiai liaudininkai. Ir nors juos iš dalies galima suprasti – tariamos derybos su valdančiąja koalicija suteikia jiems šiek tiek laikino  žiniasklaidos dėmesio, tačiau, neabejoju, jog jų rinkėjų ir šiaip nelabai aukštas pasitikėjimas, smuks dar. Nes sunku būtų patikėti, jog  jie pritaria dešiniųjų vykdomai politikai, mokesčių didinimui, A.Kubiliaus Vyriausybės nesugebėjimui apginti žemės ūkio produkcijos gamintojų, kaimo skurdinimui.

    Tiesa, valstiečiai liaudininkai iškėlė keliolika punktų savo reikalavimų, į kuriuos, beveik neabejotina, A.Kubilius nekreips dėmesio. Kodėl? Visų pirma todėl, kad tokia yra jo primityvoka, nors lig šiol ir pasiteisinusi taktika – vaidinti derybas, nekreipiant dėmesio ne tik į opozicijos, bet net ir savo koalicijos partnerių pasiūlymus. Geriausias pavyzdys – “derybos” su G.Vagnoriaus krikščionimis. Vedžiojo už nosies tol, kol tie pritarė biudžetui, o po to pasakė, kad jūs nebereikalingi, o jūsų pasiūlymai netinka. Beje, netiko nei vienas pasiūlymas… Lygiai taip pat elgiasi A.Kubilius ir dabar – giria valstiečius “už konstruktyvumą ir siūlymų racionalumą”, tačiau neatsako į  jų pasiūlymus aiškiai ir pozityviai. Panašiai atsitiks ir su, regis, pradėjusiais palengva atsikvošėti liberalsąjūdiečiais, tik po penkiolikos mėnesių supratusiais, jog mokesčių didinimo politika, beje, absoliučiai prieštaraujanti jų pačių propaguojamai liberalizmo ideologijai, yra pražūtinga šalies ekonomikai.

    Kitas klausimas, jog nors formaliai, anot valstiečių liaudininkų lyderio R.Karbauskio, jie vis tik lieka opozicijoje, tačiau realiai trys Seimo nariai valstiečiai  jau senokai kolaboruoja su valdančiaisiais. Taigi šitose “derybose” iš esmės nieko naujo, išskyrus tai, kad pagaliau viešai pasakyta, jog valstiečių liaudininkų pozicija – sėdėti ant dviejų kėdžių. Todėl ir neabejoju, jog greitai pamatysime, kaip į tai sureaguos dar likę pusantro nuošimčio jų rėmėjų.

     Toks akivaizdžiai oportunistinis valstiečių liaudininkų elgesys apskritai kelia klausimą, ar jie gali išlikti opozicijoje net ir formaliai, o juolab jai vadovauti, nes pagal susitarimą po V.Mazuronio opozicijos lyderio postą turėtų perimti valstietė R.Baškienė… Matyt, tai ir yra pagrindinis veiksnys, verčiantis valstiečius liaudininkus dar kurį laiką pavaidinti, jog jie lieka opozicijoje. Akivaizdu, kad tai būtų ypač naudinga valdančiajai koalicijai – opozicijos lyderis, realiai neesantis opozicijoje, o dar ir vargu ar turintis tam gebėjimų, tačiau svarbiausia - net neturintis opozicinių įsitikinimų konservatorių vykdomai politikai.

    Bet kuriuo atveju, A.Kubiliui dar sykį bent laikinai pavyko suskaldyti ir šiaip nelabai vieningą opoziciją, girtis, jog jie turi daugumą bei “pritarimą” vykdomai politikai - toliau be saiko ir nesėkmingai skolintis, žlugdyti šalies ekonomiką, imituoti reformas, o daugiausia užsiiminėti viešaisiais ryšiais už valstybės pinigus. Nuo to nukentės, visų pirma tie, kas bando sėdėti ant dviejų kėdžių – šiuo atveju, valstiečiai liaudininkai, galutinai prarandantys savo partijos identitetą. Tačiau, iš kitos pusės, nėra nieko bloga, kas neišeitų į gera - gal tai privers tris didžiausias opozicines partijas – socialdemokratus, tvarkiečius ir darbiečius - greičiau susitarti dėl alternatyvios Vyriausybės  programos, vieningos politikos ir veikimo, labai reikalingo Lietuvos žmonėms bei demokratijai.

Daugiau mano straipsnių: www.kirkilas.eu