Neseniai kalbėdamas su vienu socialdemokratu iš Švedijos, taip pat ilgamečiu Švedijos parlamento nariu, paklausiau, kas atsitiktų jų parlamente, jei jų vadovas kreiptųsi į nacionalinio saugumo komitetą ar komisiją, teisėsaugos institucijas dėl kokių nors parlamentarų iniciatyvų?  Pradžioje jis nesuprato klausimo, o po to, juokaudamas paklausė, tai gal čia pavyzdys ne iš Lietuvos, ne iš Europos Sąjungos valstybės parlamento? Gal iš vienos jūsų kaimyninės šalies, paklausė retoriškai…

    Deja, pavyzdys, kaip suprantate iš Lietuvos Seimo, kurio vadovė I.Degutienė kreipėsi į Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, kad pastarasis išsiaiškintų, kodėl daugiau kaip trečdalis Seimo narių nori įkurti laikinąją tyrimo komisiją dėl žlugusio banko „Snoras“. Seimo pirmininkės 2012 m. sausio 19 d. kreipimasis taip ir pavadintas -  „Dėl iniciatyvos įkurti Seimo laikinąją tyrimo komisiją“…

    Apie konservatorių pomėgį kurti įvairias tyrimo komisijas, matyt, visi prisimename gerai, tuo  pasižymėjo ir dabartinis premjeras A.Kubilius, ir kai kurie jo partijos kolegos, ypač būdami opozicijoje, nuolat akcentuodami visuomenės interesą žinoti tiesą ir t.t. Nesmerkiu jų, tačiau stebiuosi, jog šį kartą, kaip jau kažkodėl tampa konservatoriams, atsidūrus valdžioje, įprasta, jie kardinaliai nuomonę pakeitė. Tiesos jau, matyt, nebereikia, esą komisijos tyrimas pakenktų „Snoro“ bankroto procedūrai, pasitarnautų vienam iš jų akcininkų, o labiausiai - V.Antonovo interesams. Konservatorių propagandistai jau kelinta savaitė neriasi iš kailio, įrodinėdami, jog čia slypi Rusijos interesai, nukentės indėlininkai, o ir apskritai kvepia vos ne valstybės išdavimu ir pan.

    Vis tik labiausiai nustebino pati Seimo pirmininkė I.Degutienė, kurią lig šiol laikiau bene geriausiai tarp konservatorių suvokiančią parlamentinės demokratijos esmę. Tai liudijo ir jos ligšiolinis  gebėjimas siekti kompromisų, atsižvelgti į opozicijos reikalavimus. Tačiau šį kartą ji pasielgė visiškai priešingai – gal kieno ir patarta, nežinau, bet šiurkščiai mėgino pažeisti keliuose Konstitucijos straipsniuose įtvirtintą parlamento narių teisę į iniciatyvą. Jau nekalbant apie tai, kad joks komitetas, taip pat ir Nacionalinio saugumo ir gynybos, neturi teisės svarstyti Seimo narių iniciatyvų kilmės, kokios jos bebūtų. Tiesa, pats Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, daugiausiai opozicijos pastangomis, demokratijos egzaminą išlaikė ir  pirmininkės klausimo „Dėl iniciatyvos įkurti Seimo laikinąją  tyrimo komisiją“ nesvarstė…

    Gal kai kam šiuo sunkmečiu, tai atrodys ir neesminiai klausimai, tačiau ir šiaip nelengvai mūsų jaunos demokratijos situacijai, parlamento atvirumui, žmonių interesams, tai tikrai nepasitarnauja. Pagaliau ar gali Seimo nariai nekreipti dėmesio į klausimus, kuriuos kasdien kelia žurnalistai, ekspertai, rinkėjai? Tiesa sakant, jei Lietuvos bankas, „Snoro“ banko laikinasis administratorius, kitos atsakingos valstybės institucijos tinkamai bendrautų su kreditoriais, indėlininkais, visuomene, tai gal būt komisijos ir nereikėtų. Bet taip nėra.  

    Tačiau grįžtu prie klausimo, kurį uždaviau švedų kolegai parlamentarui – kas gi panašioje situacijoje atsitiktų Švedijos parlamente. Pirmiausia, taip neatsitiktų, tvirtai pasakė jis, o juolab tokia idėja niekada nekiltų parlamento vadovui. Na, o kaip jeigu vis tik? Šito, tiesa sakant, jau neklausiau. Nemandagu ir nereikalinga. Keista tik, kad visą laiką žodžiais besilygiuojantys į Švediją, mūsų konservatoriai to nesupranta.