- Pradžia
- Vartotojų blogai
- gediminas_kirkilas
- 2012 Balandis
Pagrindinis konservatorių diskusijų metodas – visus, kas tik prieštarauja kokiems nors jų sprendimams ar pasiūlymams, išvadinti tautos, nepriklausomybės „priešais“ ar „ne patriotais“, jau senokai nieko nestebina. Ypač tuo pasižymi dabartinis diplomatijos šefas, per pora metų bebaigiantis sugadinti santykius su visais Lietuvos kaimynais, A.Ažubalis, kai kurie kiti šios partijos veikėjai. Tačiau, pasirodo, ir mūsų liberalams, dabartiniams konservatorių koalicijos partneriams, tai – nesvetima.
Nors pats jau žodis liberalizmas, mano požiūriu, turėtų reikšti bent jau kažkokią, gal kiek didesnę nei konservatorių, toleranciją kitokios nuomonės atžvilgiu ar pagarbą oponentams. Gal išvargęs nuo diskusijų vadinamajame FNTT skandale, liberalcentristų lyderis A.Čaplikas pareiškė, jog referendumas dėl AE statybos Lietuvoje yra populistinis aktas ir apskritai būdas sužlugdyti šį projektą. Tiesa, A.Čaplikas vis tik pripažino, jog būtų svarbu išklausyti visuomenės nuomonę šiuo svarbiu klausimu. Tačiau esą tai reikėjo daryti anksčiau, ne prieš rinkimus ir pan. Žodžiu, tie kas šiandien nori referendumo yra populistai, „blogiečiai“ ir taškas.
Vis tik svarbiausias klausimas, šiuo atveju, yra pats referendumas, ar jis šiandien reikalingas ar ne, o ne kas jį inicijuoja ir dėl kokių motyvų. Mano požiūriu, patys valdantieji ir išprovokavo referendumo iniciatyvą ir net, jau šiuo metu, kelias iniciatyvas. Visų pirma, todėl, kad nesiteikė informuoti visuomenės, kaip tai priklauso demokratiškai valdžiai, apie numatomą projektą ir jo esmines sąlygas bei pasekmes Lietuvai. Užtenka to fakto, kurį girdžiu iš žurnalistų, jog pagrindinis asmuo, politikas, už IAE projektą atsakingas, ministras A.Sekmokas, nesiteikia ateiti į laidas ir paaiškinti visuomenei apie projektą. Dar labiau ministras vengia diskusijų: su oponentais, su ekspertais, su visuomene.
Tai kaip visuomenė gali į tai reaguoti, jei viskas slepiama? Jei visuomenė, ant kurios užguls dar papildomi kaštai, gali spręsti apie tai, kas daroma ar ruošiamasi daryti tik iš nuogirdų ar komentarų? Valdantieji aiškina, jog čia taip viskas sudėtinga, jog neįmanoma paaiškinti, o galų „mes žino ką darom ir jūs nesikiškit“… Būtent todėl atsitiko priešingai - referendumo dėl AE idėjos labai greitai visuomenę pasiekė. Juk net ta visuomenės dalis, kuri palaiko atominės energetikos Lietuvoje tęstinumą, nori išreikšti savo nuomonę. Reiškia jie balsuos „už“. Ir apskritai referendumo galimybė nereiškia, jog atsakymas būtinai bus neigiamas. Pagaliau A.Čaplikas neteisus ir tuo požiūriu, jog esą patariamasis referendumas nieko nesprendžia. Sprendžia ir labai daug – teigiamas atsakymas suteikia visoms būsimoms valdžioms, nes tai – ilgalaikis projektas, tvirtą pagrindą projektą tęsti. Neigiamas – priverstų peržiūrėti, jei ne visą nacionalinės energetikos strategiją, tai bent dalį.
Beje, keista, jog lig šiol ši Vyriausybė ir valdančioji dauguma, kurioje yra ir mūsų nelabai liberalūs liberalai, tos atnaujintos strategijos Seimui taip ir nepristatė. Jei tai būtų padaryta visos kitos energetikos rūšys, taip pat ir atsinaujinančios, matytų savo vietą joje ir, ko gero taip aršiai atominei nesipriešintų. Šiandien būtent dėl šių priežasčių jokio aiškumo nėra.
Nematau nieko bloga ir tame, kad referendumas vyktų kartu su Seimo rinkimais. Visų pirma, keliskart pigiau, nei rengti kitu metu. Visos šalies politinės partijos būtų priverstos labai aiškiai į šią problemą savo požiūrį išdėstyti ir gal net, ką jau inicijuoja ir pats Premjeras, pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl energetikos. Tai būtų pats geriausias rezultatas, kuris jau atsiranda diskusijos dėl referendumo dėka.
Todėl liberalcentristai, paskubėję supeikti referendumo idėją, neteisūs. Nekalbant apie tai, jog pasirodė nelabai „liberaliai“ ir pamynė savo pačių deklaruojamas liberalios demokratijos vertybes.
Buhalterinis mąstymas politikoje – klaidos ekonomikoje
Antradienis, 2012-04-03 17:48 Be temos | 62 komentarų
Vyriausybei bejėgiškai skėsčiojant rankomis ir pasyviai stebint nevaldomą degalų kainų augimą, kuris, neabejotinai, įtakoja ir kitas paslaugų bei prekių kainas, o reiškia ir gyventojų pajamas, ypač skaudžiai socialiai remtinus, opozicija mėgina taisyti padėtį. Seime surinkti reikalingi 47 parašai Akcizų įstatymo pakeitimui, kuriame siūloma maždaug penktadaliu sumažinti benzino akcizą.
Premjero A.Kubiliaus reakcija į šią iniciatyvą, kaip jau tapo įprasta, buvo atsaini. Esą akcizų mažinimas nėra racionalus sprendimas, nes tai mažintų biudžeto pajamas. Vyriausybės vadovas po to dar populistiškai pridūrė banalų ir visiems žinomą faktą, jog iš biudžeto išlaikomos ligoninės, mokyklos ir t.t. Matyt, norėdamas nukreipti kritiką į opoziciją, esą ši siekia mažinti jautrių sričių finansavimą.
Tačiau pažvelkime, kaip yra iš tiesų, ar tikrai visuomet mokesčių mažinimas, atitinkamai sumažina biudžeto pajamų surinkimą. Arba priešingai. Juolab, kad šiuo atveju Lietuvos akcizai regione yra patys didžiausi, o benzino jau net ir penktadaliu didesni, nei šiandien reikalauja Europos Sąjunga. O tai reiškia, kad neišvengiamai auga ir toliau augs ir taip jau didelė „šešėlinės“ ekonomikos dalis, nelegalių degalų naudojimas, kas, savo ruožtu, daug labiau veikia biudžeto surinkimą, nei benzino akcizų mažinimas. Taip, tiesa, Premjeras teisingai pastebi, jog naftos kainos auga. Tačiau, kaip tik todėl mūsų kaimyninės ES šalys taiko daug lankstesnę akcizų politiką, nei Lietuva. Ir tai jos daro būtent dėl tų priežasčių, jog šiandien, įvertinus ir globalią situaciją, šis augimas gali net spartėti. Ką jau kalbėti apie Baltarusijos ir Kaliningrado srities akcizus, iš kur mūsų šalį ir patenka daugiausiai ne tik nelegalaus kuro, bet ir kitų akcizinių prekių.
Todėl mažinant akcizą, mūsų atveju, pirmiausia siaurinama „šešėlinė“ ekonomika, iš kurios šiai Vyriausybei, nepaisant pažadų, milijardo ištraukti niekaip nepavyksta. Ir greičiausiai nepavyks, nes vien tik jėgos priemonėmis to nepadarė nei viena šalis.
Akcizai, mano nuomone, neturi būti nei per dideli, nei, aišku, per maži. Optimalios jų dydžių nustatymas ir yra kiekvienos valdžios politinės ir ekonominės išminties klausimas. Tik įvertinus panašių produktų kainas kaimyninėse šalyse, gyventojų perkamąją galią bei verslo, gamybos interesus, reguliuojamos srities konkurencingumą, galima priimti teisingus sprendimus. O ne buhalteriškai, kaip tai daro dabartinė valdančioji dauguma – jei čia padidinsime tiek, tai tiek ir surinksime daugiau. Tai kodėl taip nėra? Beje, tokią buhalterinio skaičiavimo politiką (jei tai galima vadinti politika) valdantieji pradėjo ir tęsia jau nuo garsiosios „naktinės“ mokesčių reformos.
Neatsižvelgdama nei į visuomenės nuomonę, nei į ekspertus, nei, aišku, į opoziciją, valdžia išlieka kurčia ir bet kokiems pasiūlymams šiandien, kaip situaciją ištaisyti. Nors beatodairiškos akcizų padidinimo pasekmės akivaizdžios – peržengta jau 5 litų riba už litrą benzino, o šią valdžią aptarnaujantys bankų ekspertai jau teigia, kad ir 6 ar net 7 litai ne riba…
Kad mokesčių sumažinimas gali atnešti daugiau, o ne mažiau lėšų, kaip galvoja buhalterinio mąstymo atstovai politikoje, į biudžetą (taip pat ir Sodros) liudija ir ankstesnių socialdemokratų vadovaujamų vyriausybių patirtis. Pavyzdžiui, 2007 metais gyventojų pajamų mokestis buvo sumažintas šešiais punktais (nuo 33 iki 27 procentų), 2008-ais dar trimis – iki 24 procentų. Ir nors tai kitoks mokestis, tačiau kaip tik po šių sprendimų įplaukų buvo surinkta daugiau, tačiau dar svarbesnė pasekmė buvo, jog beveik išnyko mokėjimas „vokeliuose“ arba, kitaip sakant, nemaža „šešėlinės“ ekonomikos dalis.
Buhalterinis mąstymas yra reikalingas kitose, mums gerai žinomose srityse. Tačiau ekonomikoje, ypač mokesčių politikoje, jis ne visuomet tinka, o dažnai, kaip matome šioje benzino kainų didėjimo istorijoje, dar ir žalingas. Čia būtina įvertinti daug daugiau, dažnai sunkiai prognozuojamų ir apskaičiuojamų veiksnių, nei tik skaičiukai ant popieriaus. Todėl, akivaizdu, jog toks supaprastintas mąstymas, kurį, nesiekiant įžeisti šios garbingos profesijos atstovų, vadiname buhalteriniu, ir kuris itin būdingas dabartinei valdžiai, dažniausiai baigiasi klaidomis ekonomikoje, ūkyje ir politikoje.
