Premjerui A.Kubiliui nesuvaldžius emocijų ir apkaltinus ekonomikos ekspertus, esą šie neskaito „The Economist“ ir kitų panašių  leidinių bei nesupranta sudėtingos pasaulio ekonomikos situacijos, jau daugeliui ir anksčiau gana akivaizdūs šios Vyriausybės išsikvėpimo požymiai, tik  dar paryškėjo. Vietoje to, kad išdėstyti kokius nors rimtesnius argumentus dėl minimalaus atlyginimo ar bent jau pagrįsti Vyriausybės poziciją (jei tokia apskritai yra), užsipulti net tokie šios Vyriausybės politikos palaikytojai, bent jau prieš pora metų, kaip G.Nausėda.

    Išsikvėpimą  patvirtina ir  šios Vyriausybės teikiami projektai Seimui – atrodytų, kad šalies ūkyje viskas tvarkoj, bedarbystės nėra, socialinių problemų taip pat, augančios šilumos kainos – nesvarbu. Seimas svarsto  iš esmės pataisų  pataisėles, daugiausia smulkias valdymo reformas, skirtas savų, tegul ir nelabai kompetentingų, dar neįdarbintų, partiečių paskyrimui – vienas žinybas jungiam, kitas steigiam. Neaišku ar tai garsiosios  „saulėlydžio“ komisijos projektai, tačiau iš Vyriausybės kanceliarijos pasitraukia (jau antras), šios komisijos pirmininkas G.Kazakevičius, tik neseniai „pakėlęs“ savo kvalifikaciją Naujoje Zelandijoje. Kaip visuomet pagal A.Kubilių, dėl šios kelionės, kurią atsisakė finansuoti Europos socialinio fondo agentūra, „kalti socialdemokratai“.

    Akivaizdu, kad po „Rusijos sulaikymo strategijos“, žlunga dar vienas paties A.Kubiliaus išpuoselėtas propagandinis kūdikis – „saulėlydžio“ komisija ir su tuo susiję žadėti darbai – biurokratijos mažinimas, verslo sąlygų gerinimas, skaidrumas ir pan. Apie kokį biurokratijos „saulėlydį“ galima kalbėti, jei pats šios propagandinės komisijos pirmininkas  ne tik mėgaujasi posto teikiamais malonumais ir privilegijomis, bet ir po visų šių skandalų ramiai tikisi grįžti į diplomatinę tarnybą?

    Tačiau konservatorių nuolat kuriamos propagandinės mitologijos viršūnė -  net ne „saulėlydis“, o milijardo litų ištraukimas iš „šešėlio“.  „Naktine“ mokesčių reforma nustūmę nemažą dalį šalies verslo į „šešėlį“, valdantieji praėjusiais metais, teikdami, jau dabar akivaizdu, nesurenkamą biudžetą, visus ramino, kad ištrauks milijardą, o gal ir ne vieną, iš „šešėlinės“ ekonomikos gniaužtų. Kai to nepavyko, aišku, apkaltino visus – žiniasklaidą, opoziciją, užsienio priešus ir pan. Tačiau kaip taikliai pastebėjo vienas politologas, interneto amžiuje sunku atsižegnoti nuo savo žodžių – tereikia užeiti į Google ir gausi visus atsakymus bei suprasi Vyriausybės pažadų patikimumą.

    Pagaliau net ir ne tai didžiausia problema. Tiek šalies verslas, tiek net ir užsienio investuotojai mato, jog ši Vyriausybė neturi jokių bent kiek patrauklesnių ir realesnių idėjų, kaip paskatinti šalies ūkį. Namų renovacija kaip strigo, taip stringa, parama smulkiam verslui – vangi, energetikoje jokių postūmių, išskyrus gausiai samdomų ir, aišku, brangių konsultantų (suprantama, tik užsienio) popierinius projektus. Ką jau kalbėti apie vidaus paklausos skatinimą, kaip, beje, rekomenduoja ir tarptautinis valiutos fondas. Nėra jokio aiškumo ir su vadinama Sodros reforma, kuri kažkodėl svarstoma atskirai nuo šalies ūkio ir ekonomikos prognozių bei tendencijų. O tai, mano nuomone, ir yra pagrindinė klaida, nes svarstant Sodros reformą atskirai nuo ekonomikos, patenki į savotišką užburtą ratą ir tegali pasiūlyti socialinių išmokų apkarpymus, kurie savo ruožtu mažins vidaus vartojimą ir paklausą ir t.t. ir pan.

    Atrodo, kad  baigiantis šios dešiniųjų koalicijos kadencijai jokių rimtesnių ir reikalingų ekonomikai sprendimų ir nebus priimta, jei nesugebama apsispręsti dėl gana paprasto ir tikrai ne paties sunkiausio klausimo – minimalios algos. Išsikvėpusi ir iššvaisčiusi jėgas oponentų kaltinimams Vyriausybė, panašu, plaukia pasroviui, dėmesį daugiausia telkdama viešiesiems ryšiams. Plaukia, kaip tas laivas iš  žymaus  italų kino klasiko F.Felinio komiškos tragedijos  „Ir laivas plaukia“.  Čia gal ir pritiktų paties maestro žodžiai iš jo biografinės knygos „Aš, Fellini“: „Gyvenime visada padarome klaidų, bet geriau daryti veiklos klaidas, o ne neveikimo“. Nors prisiminus „naktinę“ mokesčių reformą, pagalvoji, gal geriau tegul plaukia.

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Nepaisant triukšmingos dabartinės valdžios vykdomos propagandos apie kovą su monopolistais, apie žinių ekonomiką, inovacijas, ruošiamas strategijas iki 2030-jų, šalies situacija beveik visose šiose srityse tik blogėja. Pavyzdžiui, Pasaulio ekonomikos forumo atliktas šalių konkurencingumo vertinimas, deja, parodė, kad Lietuvos vidinė konkurencija šios A.Kubiliaus Vyriausybės valdymo metu gerokai pablogėjo – 2010 metais Lietuva nukrito net 17 vietų ir dabar užima tik 100-ją vietą iš 139 vertintų šalių. Tuo tarpu Latvija užima 74-ją, Estija net 33-ą vietas.

    Ne ką geresnė šalies situacija, konkuruojant su kitomis šalimis. Nuo 2009-jų smuktelėjome iš 31-os į 43-čią vietą, o 2010-aisiais dar per dvi vietas į 45-ją. Beje, ta pati nuolat A.Kubiliaus Lietuvai pavyzdžiu minima Estija čia taip pat mus gerokai, net 12 vietų lenkia. Jei vidaus konkurencingumo atveju pirmiausia  vertinama šalies Vyriausybės antimonopolinė veikla, tai šiuo – ekonominė būklė, Vyriausybės veiklos efektyvumas, verslo efektyvumas bei infrastruktūra. Galime drąsiai daryti išvadą, jog jei šalies verslo efektyvumu ar infrastruktūros požiūriu nuo kaimynu tikrai neatsiliekam, o gal ir lenkiam, tai akivaizdu, jog Lietuvos atsilikimas vidaus ir išorės konkurencingumu nulemtas neefektyvios A.Kubiliaus Vyriausybės veiklos.

    Taigi žodžiais kovojant su oligarchais ir monopolistais, šalies ekonomika ne tik praranda konkurencingumą, patrauklumą investicijoms, darbo vietas, bet ir būtent dėl šių priežasčių leidžia monopolistams išlaikyti mažus atlyginimus, atitinkamai mažina vartojimą, blogina žmonių socialinę padėtį. Oligarchai ir monopolistai, kurių niekas nenori įvardyti, kaip paaiškėjo, dar pagerino savo pozicijas, o mažiausias pajamas gaunantys tik pablogino, reiškia socialinė atskirtis šalyje tik augo.  Padėtis, aišku, pablogėjo ir dėl augančių energetikos bei šilumos kainų, nes žmonės priversti mokėti daug didesnę dalį savo mažėjančių pajamų.

    Tačiau yra ir kitos Lietuvos konkurencingumo menkėjimo priežastys. Nes juk kodėl taip atsiliekame nuo kaimynių, kurios tokiu pat mastu išgyveno bankų sukeltą krizę, beje, taip pat savo grobuoniška kreditavimo politika prisidėjusių prie konkurencingumo mažinimo?  Net tie patys bankiniai ekspertai, pavyzdžiui, R.Rudzkis, š.m. gegužės mėnesį komentuodamas šalies konkurencingumo mažėjimą teigė: „Mano požiūriu, jokios ženklesnės pažangos per pora metų, gerinant Lietuvos konkurencingumą neįvyko. Planų būta daug, o konkrečių rezultatų - mažai. Tai tik tiek galiu pasakyti, kad Vyriausybei reikėtų dirbti žymiai labiau atsiraitojus rankoves, negu iki šiol“.

     Taigi nepaisant netylančių propagandinių kalbų apie „sėkmingą“ aukštojo mokslo reformą, situacija čia vėl gi yra visiškai priešinga. Studentų skaičius Lietuvoje per pastaruosius pora metų sumažėjo beveik 40-čia procentų, mokslo finansavimas penktadaliu. Atitinkamai sumažėjo ir patentų bei mokslinių publikacijų skaičius bei jaunų mokslininkų parengimas mūsų šalyje. Nekalbėsiu apie studentų pragyvenimo sąlygas ar jų rengimo  kokybę.  Dar ankstesnė Vyriausybė paliko šiai penkis mokslo ir verslo slėnių projektus (vienas Klaipėdoje buvo atidarytas dar 2008-ais metais), tačiau dvejus su puse metų šių projektų realizavimas yra kažkodėl šios Vyriausybės vilkinamas. Nors reikia priminti, jog būdamas opozicijoje, A.Kubilius sutiko paremti tuometinę mažumos Vyriausybę, jei ji imsis mokslo ir verslo slėnių kūrimo, kas ir buvo, kaip jau minėjau, padaryta.  Kokios nors kitos mokslo pažangos ar konkurencingumo skatinimo formos A.Kubiliaus Vyriausybė nepasiūlė, tačiau ir esami mokslo ir verslo slėnių projektai nevykdomi arba vykdomi labai vangiai. Jei taip bus ir toliau, greitai neturėsime net norinčių šiose srityse dirbti, nes, akivaizdu, jog gabiausi ir kūrybingiausi sparčiai ir, deja, visų pirma, emigruoja į kitas šalis. Vargu tuomet ar prie šių projektų prisidės ir verslas, matydamas šios Vyriausybės neveiklumą.

    Dar viena taip sumenkėjusio vidaus konkurencingumo priežastis yra smulkaus verslo sąlygų pabloginimas, (nepaisant pasikeitusio ūkio ministro), nemažėjanti, kaip buvo deklaruota A.Kubiliaus Vyriausybės, o dar padidėjusi biurokratinė našta, įvairiausi nauji apribojimai,  ir to pasėkoje – masiški smulkaus verslo, visų pirma, bankrotai, bedarbystė ir, aišku, emigracija. „Saulėlydžio“ komisijos veikla (apie tai ne kartą rašyta) baigėsi iš esmės net nepradėta, o ministerijos palengva vėl didina etatų, reiškia ir kontroliuojančiųjų, liepiančių rašyti visokias ataskaitas, skaičių.  Visiškai akivaizdu, apie tai kone kasdien rašo spauda, jog vietoje bankrutavusių arba kasos aparatais iš rinkos išstumtųjų smulkiųjų, jų rinką tuoj pat užima stambieji.

     Arba, kitaip sakant, ūkio monopolizacija kartu su kainų kilimu ir atitinkamomis pasekmėmis, tik dar labiau plečiasi. O emigraciją, kuri kažkodėl šiai Vyriausybei irgi nerūpi, jau galima vadinti ne tik „protų nutekėjimu“  su visomis pasekmėmis, bet ir būsima, labai sudėtinga ūkio konkurencingumo atstatymo priežastimi.

Daugiau mano straipsnių -

     Nieko per trejetą savo veiklos metų iš esmės nenuveikusi vyriausybė, atrodo, pradėjo „veiklą“.  Tiesa, piarinę arba įvaizdžio gerinimo. Pradžioje po bankinių ekspertų „paruošiamojo“ darbo – esą viskas gerėja, tik dar pasitaiko „problemėlių“, tokių kaip nemažėjanti emigracija ar nedarbas, tačiau visa kita sparčiai ir netikėtai sparčiai auga, net prieš jų, bankininkų, prognozes.

    Pradžioje paskelbiami palengva kylantys konservatorių reitingai, o kitą dieną (pagaliau) ir paties jų lyderio Premjero A.Kubiliaus. Paslaugus politologas paaiškina kodėl. Esą, aiškina T.Janeliūnas, Premjerui „šiek tiek populiarumo gal būt pridavė laimėjimas konservatorių partijos viduje“. Šiame paaiškinime logikos jokios nėra, nes, anot tų pačių tyrimų, Premjeru geriausiai tinka I.Degutienė, pralaimėjusi partijos rinkimus A.Kubiliui, nors tas pats politologas aiškina, jog  ji vis tiek „nėra taip ryškiai matoma alternatyva jam“. Šiuo atveju, kone triskart didesnis tos pačios I.Degutienės reitingas, pagal T.Janeliūną, nėra alternatyva. Kaip sakoma, vienur reitingas gerai, kitur nieko nereiškia.

    Nepaisant įvaizdžio gerinimo pastangų (o jeigu tiek būtų valstybės darbams…), jokių tikrų pasiekimų nematyti. Valstybės skola padvigubinta, Sodros jau net septynis kartus didesnė, nei 2008 metais perėmė dabartinė valdančioji dauguma.  Nors tuomet tuo buvo pagrįsta visa „naktinė“ mokesčių reforma, sudavusi realų krizinį smūgį šalies ekonomikai. Šiandien visi makroekonominiai rodikliai keleriopai blogesni ir niekas neaiškina, jog dėl to valstybė negalės pasiskolinti… Pagaliau ir krizė baigėsi, tai ką čia aiškinti.

    Apie energetiką sunku ir kalbėti, nes realybėje nepajudėjo jokie projektai. Nepaisant didelio Vyriausybės džiaugsmo, esą sukurta konkurencinga elektros energijos rinka, kainos vartotojams tik šiemet išaugo trečdaliu. Dramatiškai auga ir augs , deja, šilumos (aišku, ir dujų) kainos, nepaisant „didvyriškos“ konservatorių kovos prieš Gazpromą.  Atominės elektrinės kaimyninėse šalyse, nepaisant energetikos ministro, o ir Premjero „netikėjimo“ statomos (jau statomos) mūsų pasienyje ir pašonėje vis sparčiau, kai mes dar tik su kažkuo deramės. Vargu ar čia gali geriau įvertinti, nei šalies vadovė – griauti A.Kubiliaus Vyriausybei iš tiesų sekasi daug geriau nei statyti… Tiesa sakant, statyti apskritai nesiseka, nes nepastatyta nieko.

    Europinius suskystintų dujų terminalo pinigus pasiėmė latviai, nes greičiau paruošė projektą  ir sugebėjo įtikinti Europos Komisiją, o mes vis šnekame apie galimą projektą, mažo, o gal didelio terminalo, vėl pasamdėme (jau kažkelintą) „patarėją“, aišku, nepigiai… Bet ką čia skaičiuosi, pinigai tai iš biudžeto. Bet kastuvo, kuris simbolizuotų bent jau statybų pradžią, anot Prezidentės, kaip nėra, taip nėra. Nei ant Kiaulės nugaros, nei kur kitur.

    Apie namų renovaciją, matyt, jau ir kalbėti neįdomu. Net pats aplinkos ministras nekalba ir net nesiginčija, vangiai atsimušinėdamas Vyriausybės valandose į Seimo narių klausimus. O kam?  Kad renovacija užstrigusi beviltiškai ir nebus pradėta iki šios Vyriausybės kadencijos pabaigos, matyt, niekam nekyla abejonių. Na gal dar A.Valinskas tiki…

    Bedarbystė, kad ir kiek manipuliuotum statistika, beskaičiuotum mažėjančias nuošimčių dešimtąsias, tvirtai stovi „savo vietoje“ ir, ko gero, tai nėra šiai Vyriausybei net kokia nors problema. Kaip ir emigracija. Be to visada atsiras komentatoriai, kurie parems paties Premjero nuomonę, esą emigracija nėra jau taip labai blogai arba tik blogai. Tiesa, emigruoja ne tik žmonės su kompetencija, išsilavinimu,  atitinkamomis pasekmėmis jau artimiausioje ateityje, bet ir lietuviškas kapitalas. Kol vaikytasi brangių, nemažai biudžetui kainavusių,  Barclays investicijų, milijardai lietuviško kapitalo jau svetur, vietoje to, kad dirbtų Lietuvoje. Na, bet čia oligarchų, o ne Vyriausybės problemos, be to konservatoriams užsieniečiai visuomet buvo mielesni… O strateginis investuotojas iš užsienio į IAE ateis, aišku, beveik labdaros pagrindais. Ir niekas nieko niekam nekainuos.

    Bet reitingai kyla. Ir kils, neabejoju. Ir atsiras vis daugiau „nešališkų“ aiškintojų, kurie tai paaiškins. Ir visai nesvarbu, logiškai ar ne.    


 Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Prezidentė D.Grybauskaitė prieš kelias savaites metiniame pranešime Seimui, pačioje pranešimo pabaigoje ironiškai pastebėjo: „Deja, senokai nieko negirdėjome apie biurokratijos saulėlydžio ir verslo saulėtekio iniciatorių laimėjimus ar bent pasiūlymus“.

    Ir iš tiesų, dar opozicijoje, o ypač nuo 2008-jų rinkimų kampanijos pamėgtas konservatorių lyderio A.Kubiliaus propagandinis šūkis, kažkaip nejučia  pradingo iš jo kalbų arsenalo… Kad biurokratijos „saulėlydis“ yra tik propaganda rinkimams, niekada neabejojau. Dar prieš pora metų, dėl neaiškių priežasčių  pasitraukus „saulėlydžio“ komisijos  pirmininkui A.Milakniui, parašiau blogą „Saulėlydžio saulėlydis“. Jau tuomet neabejojau, jog visa ši neva biurokratijai mažinti ir verslo sąlygoms gerinti skirta kampanija kartu su įkurta „saulėlydžio“ komisija žlugs, net neprasidėjusi. Tačiau realybė pranoko net ir mano kuklias prognozes – biurokratija su visomis jos žinomomis pasekmėmis ne tik nenukentėjo, bet dar ir suklestėjo.

    Apie tai liudija ne tik dramatiškai auganti „šešėlinės“ ekonomikos dalis, mažėjančios užsienio investicijos, lietuviško kapitalo traukimasis svetur, o tai reiškia ir bedarbystę su emigracija,  bet ir daugelis kitų, netiesioginių faktų. Pavyzdžiui, kaip rodo tyrimai, keleriopai sumažėjęs, lyginant su laikotarpiu prieš keletą metų, jaunimo entuziazmas pradėti savo verslą ir tiek pat išaugęs noras gauti valstybinę tarnybą. Tai, beje, pradėjo  skatinti ir pats biurokratijos „saulėlydžio“ ideologas bei tribūnas Premjeras A.Kubilius. Neseniai vykusioje Vilniuje konferencijoje apie valdymą jis jau teigė, jog „valstybės tarnyba dažnai nepelnytai kritikuojama – ji turi daug neišnaudoto potencialo, tad permainos vyksta ir bus vykdomos ateityje“.

    Tiesa, šalies verslas bei ekspertai galvoja priešingai. Jie teigia, jog permainos jei ir vyksta, tai tik į blogąją pusę. Biurokratija, sudėtingi įstatymai, ypač mokesčių srityje (po „naktinės“ reformos) Lietuvoje, labiausiai tarp Baltijos valstybių, trukdo, ir pirmiausia,  smulkiam ir vidutiniam verslui.  Neatsitiktinai būtent ši sritis daugiausiai ir nukentėjo,   sąlygodama dramatiškai išaugusią bedarbystę, nes, kaip žinome, būtent  smulkusis verslas sukuria daugiausiai darbo vietų.

    Dėl šių priežasčių į Lietuvą neskuba ir užsienio investuotojai. Nepaisant kelių nepigių šalies ekonomikai parodomųjų investicijų pritraukimo akcijų, kaip, pavyzdžiui,  su „Barclays“, daugiau norinčių investuoti į Lietuvą beveik neatsiranda .  Straipsnyje „Baltijos „tigrų“ išbandymas“ švedų ekonomistė Ingrid Meissi Arebo rašo:  „Lietuvoje verslą reguliuoja apie 50 valstybinių institucijų, todėl galimybių korupcijai labai daug. 2009-aisiais Lietuvos Vyriausybė paskelbė 2011 metais sumažinsianti institucijų administracines išlaidas 30 procentų. Šis pažadas iki šiol neįgyvendintas“. Deja,  tenka pridurti, kad jo įgyvendinti, atrodo,  net ir nesiekiama, o A.Kubiliaus Vyriausybė eina iš esmės priešingu keliu: prigalvojama vis naujų apribojimų, bausmių, baudų ir ataskaitų. Todėl biurokratija, tiesa,  dabar jau patriotinė, konservatoriška, reiškia „geresnė“, todėl jai „saulėlydžiai“ netaikomi,  gali visa tai pamiršti  ir ramiai gyventi – darbo bus. Gaila tik, kad  užsienio investuotojai propagandinėmis kalbomis netiki, jie stebi darbus ir analizuoja konkrečius sprendimus. Jiems svarbiausia – mokesčių sistemos stabilumas, Vyriausybės veiksmų prognozuojamumas, pažadų laikymasis, ko kaip tik jie ir nemato. Todėl ir neskuba į Lietuvą, juolab, kad turi šiuo požiūriu geresnį pasirinkimą, visų pirma,  mūsų kaimynystėje, Latvijoje, Lenkijoje ar  Estijoje.

    Prezidentės pastabą apie žlugusias „saulėlydžio“, dar labiau verslo „saulėtekio“ iniciatyvas Premjeras, aišku, praleido negirdomis. Vargu ar ją išgirdo ir naujasis ūkio ministras – tiesiogiai už šią sritį atsakingas. Pagaliau ir tokia konservatorių su liberalais valdymo logika:  nebuvo biurokratijos „saulėlydžio“, nebus ir verslo „saulėtekio“. Beveik kaip per Jonines, naktis trumpa, ieškodami pražydusio paparčio,  beveik nepastebime, nei saulėlydžio, nei saulėtekio.

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Prieš keletą mėnesių, lankydamasis Romoje, patyriau, jog italai, ypač teatro žinovai, labai vertina ir žavisi E.Nekrošiaus pastatymais. Tiesa tai jau žinojau ir anksčiau, nes teko dalyvauti E.Nekrošiaus „Dėdės Vanios“ premjeroje prieš gerokus septynetą ar aštuonetą metų. Tačiau šįsyk prie mūsų lietuviškos kompanijos picerijoje priėjo jaunas oficiantas ir paklausė, iš kur esame atvykę ir kokia kalba kalbame. Pradėjome aiškinti, jog esame iš Lietuvos, kur ta Lietuva yra ir pan. Jaunuolis pertraukė (vėliau paaiškėjo, jog jis yra režisūros instituto studentas) ir pasakė, jog Lietuvą žinąs ir net sostinę Vilnių, tačiau daugiausiai pažįstas dėl E.Nekrošiaus pastatytų spektaklių pagal A.Čechovą. Jis laikantis E.Nekrošių genialiu režisieriumi, o taip pat dar mokosi rusų kalbos, nes norėtų originalo kalba paskaityti Čecovą, Dostojevskį, kitus rusų klasikus…

     Šį epizodą prisiminiau po istoriko A.Tylos pasisakymo Seime, minint Gedulo ir Vilties dieną. „Šia proga“ – apgailestavo profesorius – „kad Lietuvos nacionaliniai teatrai tebesprendžia „Dėdės Vanios“, „Vyšnių sodo“ pergyvenimus, bet neranda laiko ir vietos bei tematikos šiai mūsų dramai (tremties – aut.past.) pavaizduoti dramaturgijoje ir scenoje“.

     Panašaus pasažo, kaip jau įprasta, deja, mūsų minėjimams, galima būtų tikėtis iš kokio nors populisto - politiko, bet ne iš universiteto profesoriaus… Manau, kad mano sutiktas Romoje jaunuolis būtų labai nustebęs, išgirdęs tokį E.Nekrošiaus  kūrybos įvertinimą.

     Galima sutikti ir net pritarti istorikui  A.Tylai, kad lietuvių, kitų tautų prieškario ir pokario tautų tremtis verta rimtesnio meninio įamžinimo, tačiau kuo čia dėtas Čechovas? Ir iš tiesų ši tema laukia savo menininkų, kūrėjų, rašytojų ar dramaturgų. Tačiau ar dėl to reikia priekaištauti dabar kuriantiems mūsų talentingiausiems menininkams, kurie garsina Lietuvą, interpretuodami pasaulinę klasiką, kas ypač svarbu nuolatinių mūsų politikų nusišnekėjimo, netolerancijos, drįsčiau teigti neeuropietiškumo fone? O gal uždrauskim Čechovą, gal dar ir Gėtę ar Hamsuną, gėdinkim savo režisierius, kurie išdrįs šių menininkų kūrinių imtis?

     Jei jau kalbėti apie A.Tylos minimą temą, tai ją pasaulinėje literatūroje, mano nuomone, geriausiai įprasmino F.Dostojevskis savo „Užrašuose iš mirusiųjų namų“. Pats pergyvenęs tremtį, nes buvo areštuotas ir nuteistas, pradžioje mirties bausme, kuri paskutinę minutę buvo pakeista katorga ir tremtimi Sibire, genialusis rašytojas išliko optimistu – „Žmogus yra paslaptis. Ją reikia įspėti, ir jeigu ją narpliosi visą gyvenimą, tai nesakyk, kad veltui praleidai laiką“.

     Tačiau jis buvo rusas, rusų rašytojas. Tiesa, kildino save iš Lietuvos, nuo Pinsko maršalkos Petro Dostojevskio, kuris 1598 metais buvo išrinktas į Seimą… Ko gero pagal A.Tylą net ir F.Dostojevskio „Užrašų iš mirusiųjų namų“  pastatymas mūsų teatre netiktų. Net jeigu tai ir būtų E.Nekrošiaus ar R.Tumino spektakliai.

     Viena garsi rusų žurnalistė yra pasakiusi, kad Kremliui rusofobai yra reikalingi. Po tokių minėjimų ir panašių į A.Tylos pasisakymą iš Seimo tribūnos, Kremliui iš tiesų nesunku bus varyti propagandą, taip pat ir tarptautinei bendruomenei, kad Lietuva yra rusofobiška. Ačiū Dievui, kad E.Nekrošius Romoje ar R.Tuminas Maskvoje savo talentu ir darbu tai sugeba, jei ne paneigti, tai bent jau kiek pagerinti prastą, šiuo atveju, mūsų įvaizdį. O „Dėdės Vanios“ ar „Vyšnių sodo“ problemos (ir „pergyvenimai“, anot A.Tylos), pasirodo, tebėra aktualūs ir Romai, ir Paryžiui, ir Peterburgui, ir, beje,  Vilniui, o ir šiaip pasauliui. Atrodo, jie, mūsų talentingieji, kaip ir Dostojevskis tiki, kad „menas išgelbės pasaulį“.

Daugiau mano straipnių - www.kirkilas.eu

     Ilgai maitinę tautą pažadais dėl euro įvedimo 2014-iais, valdantieji pradėjo kelti rankas ir palengva, kaip ir daugelį kitų sprendimų, nukėlinėti vėlesniam laikui ir, aišku, kitoms valdžioms. Tiesa, Premjeras A.Kubilius atkakliai tvirtina, jog Lietuva vis tiek sieks tikslo įsivesti eurą 2014-aisiais. Taip jis kalba greičiausiai todėl, kad atsidūręs opozicijoje po 2012-jų Seimo rinkimų, galėtų kaltinti naująją valdžią „ambicingų tikslų“ atsisakymu ir pan.

    Tačiau yra ir kita priežastis verčianti jį taip kalbėti. Juk visa dabartinė šios dešiniųjų koalicijos  finansų politika, ir pirmiausia mokesčių padidinimas arba „naktinė“ reforma, diržų veržimas, brangus skolinimasis ir kiti šios Vyriausybės sprendimai, žlugdantys šalies ekonomiką ir žmonių pragyvenimo sąlygas, tampa iš esmės beprasmiais, jei nepasakyti griežčiau. Visi sprendimai, kaip prisimename,  buvo motyvuojami „šventu“ euro įvedimo tikslu, o darbo vietų išsaugojimas, ekonomikos, smulkaus ir vidutinio verslo, kuris nuo „naktinės“ reformos nukentėjo daugiausiai, skatinimas, buvo visiškai pamiršti.

    Pagalvokime, ar būtų šalies situacija šiandien kitokia, jei nebūtų „naktinės“ mokesčių reformos?  Ar būtume mažiau surinkę mokesčių, ar būtų tiek padidėjusi „šešėlinė“ ekonomika“, ar būtume tiek praradę darbo vietų?

    Šiuo atveju tenka pritarti Prezidentei, kuri teigia, jog „iš viso spekuliuoti euro įvedimo datomis niekam nereikėtų, kai Lietuva pribręs, tuomet ir įsives, kai bus jai, Lietuvai, naudingiausia“. Pridėkime prie viso to ir situaciją kai kuriose eurozonos šalyse bei apskritai ES pasirengimą eurozoną plėsti… Manau, kad tokios Prezidentės  išsakytos  pozicijos reikėjo laikytis nuo pat šios valdžios kadencijos pradžios. Tuomet nereikėtų aukoti žmonių pragyvenimo lygio, galimybių, verslo sąlygų ir t.t.

    Įdomu yra tai, o kokios gi priežastys staiga privertė pradžioje Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininką K.Glavecką, po to Centrinio banko pirmininką V.Vasiliauską, kitus kalbėti apie euro įvedimo 2014 –ais nerealumą. Ogi, pasirodo, ne Lietuvos skola, kuri net ir dabar, A.Kubiliaus Vyriausybei ją padvigubinus, vis dar Mastrichto kriterijus atitinka. Net ir ne biudžeto deficitas, kuris neturi viršyti 3 procentų BVP, o infliacija. Jos priežastys, mano nuomone, gana akivaizdžios – tai augantys energetikos kaštai, po to maisto produktų kainos ir dramatiškai išaugusi „šešėlinė“ ekonomika. Būtent tai ir yra šios Vyriausybės „naktinės“ mokesčių reformos ir nesugebėjimo efektyviai veikti energetikos ir kitose srityse pasekmė.

    Iš tikrųjų euro įvedimas nėra joks tikslas, kaip teisingai pamokė Premjerą šalies vadovė, o tik priemonė Lietuvai dar daugiau integruotis į ES, jos ekonomiką, rinką, pritraukti investicijas, kurti geresnes verslo sąlygas bei darbo vietas. Konservatoriams ir šiai dešiniųjų valdančiajai koalicijai viską apvertus aukštyn kojomis, apsivertė ir vertybės, o po to ir sprendimų tikslingumas. Ne žmogus, jo gerovė, socialinė aplinka, sveikatos apsauga, švietimas tapo tikslu, o euro įvedimas. Tačiau, jei tokia politika bus tęsiama ar dar reikės to euro beišsivaikščiojančiai, emigruojančiai Lietuvai?

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Į šį klausimą galima būtų trumpai ir iš karto atsakyti – greičiausiai ne. Šalies energetikos strategija  A.Sekmoko pristatytas Seimui dokumentas tikrai netaps, nes juo paprasčiausiai nesiekiama ilgalaikio,  platesnio sutarimo tarp partijų, nevyriausybinių organizacijų, profsąjungų, verslo ar visuomenės. Todėl tai viso labo tik priešrinkiminis propagandinis konservatorių tekstas. Jis nebuvo nei svarstomas, nei derinamas su kitomis, ypač opozicinėmis politinėmis jėgomis, kurios po 2012 formuos naują valdančiąją daugumą ir Vyriausybę. Ką jau kalbėti apie 2030 ar 2050-uosius metus… Neteko girdėti dėl šio teikiamo dokumento net ir dabartinių konservatorių koalicijos partnerių abiejų liberalų partijų nuomonės. Greičiausiai jų net nebuvo atsiklausta, o jie patys – jaunesnieji koalicijos partneriai, kaip ir „naktinės“ mokesčių reformos metu, kukliai nutylėjo.

    Neteko girdėti, kad Seimui pateiktoji strategija būtų svarstoma su  šios srities mokslininkais, ekspertais, specialistais. Nebuvo ir konferencijų ar platesnių diskusijų. Tekstas buvo parengtas akivaizdžiai net ir energetikos specialistų stokojančioje energetikos ministerijoje arba, kitaip sakant, tai  - tiesiog dar vienas biurokratų kūrinys. Panašu, dar ir vienpartinis.

    Tokius nuogąstavimus patvirtina ir pats „strategijos“ pristatymo stilius   Seime. Keliolika minučių ministro atsakymams į Seimo narių klausimus, į kuriuos, beje, jis neatsakė arba išvengė tiesioginių atsakymų ir po to daugumos „buldozeriu“ prastumtas sprendimas Seimo nutarimą priimti per pora savaičių dar šioje pavasario sesijoje…

    Nenagrinėsiu šį kartą paties dokumento turinio, nes jame daugiau bendro pobūdžio frazių apie tikslus, be paaiškinimų, kaip juos reikėtų pasiekti, be paskaičiavimų, resursų, galimų pasekmių ir pan. Tačiau pats faktas, jog valdantieji baikščiai, kad tik kuo greičiau,  be diskusijų, daugumos „buldozeriu“ projektą stumia tik patvirtina, jog iš tikrųjų ir nesiekiama jokių diskusijų,  nacionalinio ar platesnio susitarimo šiuo išties nacionaliniu klausimu.

    Gana keistas ir paties dokumento pavadinimas - „Nacionalinė energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategija“. Skliausteliuose „energetinė nepriklausomybė“, matyt, esminė šio konservatorių parengto propagandinio teksto vinis. Ji reikalinga tik tam, kad visi, kurie šį dokumentą kritikuos ar juo abejos, būtų šia vinimi, kaip kokie nors  „Gazprom“ rėmėjai, ir prikalti.

    Kol konservatoriai propagandiniais užkeikimais ir panašiomis strategijomis „siekia“ energetinės nepriklausomybės, aplink Lietuvą, kaip žinia, jau sparčiai vyksta kaimyninių šalių atominių jėgainių statybos, brangsta dujos, elektra, šiluma, kitos energetikos paslaugos, kas neigiamai atsilieps ir jau turi pasekmių ne tik šalies ūkiui, bet ir gyventojams. Tačiau ypač sparčiai didėja reali mūsų šalies energetinė priklausomybė nuo vienintelio išorinio energijos tiekėjo. Pačioje čia minimoje A.Sekmoko ministerijos energetikos strategijoje pateikiami daugiau nei iškalbingi skaičiai – jei iki 2009-jų pradžios Lietuvos energetinė priklausomybė nuo vienintelio išorinio tiekėjo buvo 56 procentai, tai šiandien, po dviejų su puse metų naujai įkurtos energetikos ministerijos veiklos, 2011-jų viduryje ji jau sudaro daugiau nei 80 procentų… Tiesa, neabejoju, kad ši „buldozeriu“ prastumta energetinės nepriklausomybės strategija viską pažadės po to, kai šios valdžios atsakomybė jau bus pasibaigusi.

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Kol „globaliai“ turistaujantis užsienio reikalų ministras lankosi Kinijoje, kaimynystės reikalai, ypač santykiai su Lenkija, regis, įstrigę beviltiškam abipusių kaltinimų ir smulkmeniškų priekaištų liūne. Nematyti jokių, bent kiek rimtesnių, mūsų  užsienio reikalų ministerijos pastangų mėginti keisti situaciją, ieškoti sprendimų ar telkti intelektines pastangas šia kone svarbiausia strategine šalies užsienio politikos kryptimi.

    Tiesa, ir tai geras ženklas, pačioje Lenkijoje matome vis daugiau pastangų ieškoti išeičių ar sprendimų Lietuvos ir Lenkijos santykių aklavietės, kitaip nepavadinsi, klausimu. Vakar paskelbtas viešas kaimynės intelektualų  laiškas užsienio reikalų ministrui R.Sikorskiui ir konstituciniams Lenkijos valdžios organams ragina „pradėti veiksmingą tarpusavio dialogą, paremtą supratimo ir pagarbos dvasia, pagrįstą ilgaamže abiejų šalių bendradarbiavimo ir raidos tradicija“. Šį laišką pasirašė daugiau nei 80 žymiausių Lenkijos mokslininkų, menininkų, kunigų. Laiške, be kita ko, tiesiai šviesiai  rašoma, jog „pasitikėjimo nebuvimas mūsų santykiuose nėra naudingas ir neatitinka lietuvių ir lenkų nacionalinių interesų“.

    Susirūpinimą pašlijusiais santykiais demonstruoja ir kai kurie lenkų politikai bei diplomatai. Visai neseniai buvęs pirmasis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje J.Vidackis, beje, labai daug padaręs, ruošiant pagrindinę tarpvalstybinę Lietuvos – Lenkijos bendradarbiavimo sutartį 90-jų pradžioje, „Gazeta Wyborcza“ rašo: „reikia kalbėtis su Lietuva, įtikinėti ją, o ne bandyti kažko iš jos reikalauti“. Prisimenant jau minėtas, nelengvas derybas dėl Lietuvos – Lenkijos tarpvalstybinės sutarties, kuri padėjo tvirtą pagrindą daugiau kaip dešimtmetį trukusiai realiai strateginei partnerystei ir kurią taip  nemokšiškai, per trumpą laiką sugriovė dabartinė dešiniųjų valdžia, galima teigti, jog  ambasadorius J.Vidackis žino ką kalba.

    Nemažiau įdomus ir reikšmingas lenkų europarlamentaro, buvusio užsienio reikalų viceministro P.Kovalio straipsnis „Rzeczpospolita“, kuriame jis ne tik kritiškai apžvelgia dabartinę mūsų šalių santykių būklę bei priežastis, tačiau ir teikia pasiūlymus, kaip problemą reikėtų spręsti. Jis siūlo D.Tusko Vyriausybei „dar kartą pasukti galvą dėl lenkų ginčo su lietuviais, gal pasitelkti Bažnyčios, mokslo atstovus, gal buvusius prezidentus Valdą Adamkų ir Aleksandrą Kwasniewskį“.

    O kas Lietuvoje? Gal ką nors reikšmingo daro pagrindinė už tai atsakinga žinyba – užsienio reikalų ministerija?  Kol kas vienintelis ženklas – Vyriausybės siūlymas apdovanoti buvusį Lenkijos Prezidentą L.Walensą, tačiau ir tai jau geriau, negu nieko. Bet to maža. Užsienio reikalų ministerija ir toliau, deja, palaimingai snūduriuoja, matyt, žvalgydamasi į Prezidentės patarėją D.Semašką, neseniai, prieš pora savaičių, pareiškusį, jog „dramos nėra, turime normalius, intensyvius, gerus dvišalius santykius“…

    Manau, kad šiuo metu snausti tikrai negalima ir nereaguoti į Lenkijos intelektualų iniciatyvas būtų nusikalstama. Juolab, kad Lietuvoje tikrai yra nemažai intelektualų, diplomatų, politikų, ne tik puikiai suvokiančių Lietuvos – Lenkijos santykių problematiką ir dramą, bet ir galinčių prisidėti bent jau prie lenkų europarlamentaro P.Kovalio idėjos. Tai jau minėtas Valdo Adamkaus, buvę ambasadoriai Lenkijoje A.Valionis, E.Meilūnas, puikus lietuvių – lenkų santykių žinovas, vienas iš jau minėtos tarpvalstybinės sutarties derybininkų Č.Juršėnas, europarlamentaras V.Landsbergis, gal būt kardinolas J.A.Bačkis, poetas T.Venclova ir t.t. Neturi snausti ir Seimo užsienio reikalų komitetas, nevyriausybinės organizacijos, specialistai, ekspertai.

    Šiandien jau reikia ne aiškinimosi, kas dėl ko kaltas ar ne, šiandien reikia aktyvių veiksmų. Šiandien jau neužtenka biurokratiškų patarėjų atsikalbinėjimų, esą viskas gerai, tik nesijaudinkime ir pan. Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė yra svarbi ne tik abiejoms šalims, bet ir visam regionui. Kalbos apie energetinę nepriklausomybę ar bendradarbiavimą ES viduje ir liks kalbomis, jei Lietuva ir Lenkija gyvens neaiškių įtampų, keistokų ginčų ar juolab abiejų šalių užsienio reikalų ministrų nesikalbėjimo fone… Teisus jau minėtas P.Kovalis: „santykiuose su Lietuva trūksta didelio projekto. Jei, pavyzdžiui, statytume naują jėgainę Ignalinoje, sunkumų proporcijos būtų kitokios, ir abi šalys nerizikuotų didinti įtampos dėl problemų, kurias galima spręsti kitaip“. Deja, šiandien yra priešingai – dideli projektai Kaliningrade ir Baltarusijoje jau supa ne tik Lietuvą, bet yra arti ir Lenkijos sienų.

    Vis tik Lenkija tiesia ranką. Nemanau, kad jiems buvo lengva tai padaryti. O kuo atsakysime mes?

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Laimėjęs gana neskaidrius, mano nuomone, partijos lyderio rinkimus, A.Kubilius pasidžiaugė, jog tai esą parama ir net „mandatas“  jo Vyriausybės vykdomai politikai. Tokia logika gana keista, nes už jo konkurentę I.Degutienę pasisakė daugiau nei kas ketvirtas dalyvavęs balsavime. Ir jei jau beveik pusė partiečių tokiai politikai nepritaria, tai tarp šalies gyventojų toks nepritarimas dar didesnis – devyni iš dešimties labai nedviprasmiškai per pastarąsias poros metų apklausas tokiai šios Vyriausybės politikai nepritaria.

    Dar įdomesnis klausimas, o kam gi iš tiesų dalis ištikimų A.Kubiliui partiečių pritaria. Gal „naktinei“ mokesčių reformai, sujaukusiai šalies ekonomiką ir pabloginusiai šalies ekonominę situaciją bankų krizės metu?  Dar daugiau - ši politika leido skandinaviškiems bankams iš šalies išsivežti keliolika milijardų litų, o valstybės skola išaugo daugiau kaip dvigubai. Be to skolintasi itin brangiai – vargu ar rasime Europoje valstybę, kuri skolintųsi už 6-9 procentų palūkanas.

    Tai gal Premjero rėmėjai pritaria sparčiai didėjančiai emigracijai? O gal dėl tokios politikos išaugusiai iki keliolikos procentų bedarbystei? Tiesa, emigracija, pasirodo, šiai Vyriausybei savotiškai naudinga, nes mažėja bent jau oficiali bedarbystė, nors darbo vietų ir nedaugėja.

    O gal pritaria sumažintoms pensijoms ar demagogiškai imituojamai Sodros reformai, kuri kol kas tėra Seime išvargtos „reformos gairės“? Ilgai verkšlenantiems ir iki šiol, jau praėjus beveik trims ketvirtadaliams kadencijos, tebeverkšlenantiems konservatoriams apie socialdemokratų skolas tenka priminti, jog vietoje vieno milijardo litų, šiuo metu jau turime Sodroje pusaštunto milijardo litų skylę…

    O gal pritaria nevykstančiai namų renovacijai? Pradžioje bravūriškai, neįsigilinus į situaciją, A.Kubiliaus Vyriausybė sumažino paramą gyventojams nuo 50-ies procentų iki 15-kos ir tuo iš esmės renovaciją sustabdė. Taip buvo suduotas smūgis ne tik pačiam renovacijos procesui, bet ir šalies ekonomikai, ypač statybų sektoriui. Aišku atitinkamai ir darbo rinkai, biudžetui bei tos pačios Sodros finansams. Dabar tenka droviai grįžti vėl prie ankstesnės Vyriausybės sprendimo, vėl didinti paramą, tačiau išjudinti renovacijos nepavyksta, nes ekonominė bei socialinė žmonių padėtis pasikeitė arba, kitaip sakant, dar pablogėjo.

    Tai gal partiečiai pritaria energetikos politikai? Nauja ministerija įkurta, o rezultatai šioje srityje apgailėtini – šilumos, elektros, dujų kainos auga kaip ant mielių, nei vienas bent kiek rimtesnis energetikos projektas nė nepradėtas. Užtat kaimyninės šalys, Rusija Kaliningrade ir Baltarusija Astravo rajone, prie pat šalies sostinės tokius projektus, kol mes trypčiojom, pradėjo ir juos sparčiai vysto, tuo dar pablogindami Lietuvos situaciją dėl atominės elektrinės statybos.

    Tačiau juokingiausia yra tai, jog A.Kubilius, iškilmingai paskelbęs „demokratijos šventę ir pergalę“, nesurinko nė pusės savo partijos narių paramos. Jis tesurinko kiek daugiau nei 5 tūkstančius balsų (I.Degutienė virš keturių tūkstančių), o narių TS-LKD skelbiasi turinti per 17 tūkstančių…  Neturint net pusės partijos paramos, normalioje, anot dažnai mėgstamo A.Kubiliaus posakio, vakarietiškoje partijoje toks rezultatas tuoj pat priverstų „vakarietišką“ lyderį atsistatydinti. Tačiau, matyt, konservatoriai ir vakarietišką demokratiją suvokia savaip – kaip pritarimą „visuomet teisingiems“ A.Kubiliaus Vyriausybės veiksmams, kuriems,  šiuo atveju, nepritarė nė pusė jo paties partijos narių.

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Pasibaigus, mano požiūriu, gana neskaidriam  gyventojų surašymui, kaip ir reikėjo tikėtis, pasipylė komentarai. Neskaidriam todėl, kad vieni naudojosi internetu, kiti buvo surašomi namuose. Pasigirdo balsų, kad dar nemažai gyventojų nebuvo nei surašinėtojų aplankyti, nei pasinaudojo internetu, kitaip tariant surašymas -  „iš akies“,  kad tik būtų trys milijonai… Kuo jau pasidžiaugė Prezidentės patarėjas, „kad bent daina „Trys milijonai“ kol kas dar galioja“.

    Savo samprotavimus gyventojų surašymo proga pateikė ir Premjeras A.Kubilius, kaip visuomet, dar paminėjęs mėgstamą Airijos pavyzdį, kuris, mano nuomone, menkai Lietuvai tetinka. „Airijos stebuklas“, prieš dvidešimtmetį pritraukiant stambias modernių technologijų kampanijas, aiškintinas, visų pirma, didelės ir turtingos airių išeivijos JAV įtaka bei anglų kalba, kuri buvo akivaizdus patrauklumo veiksnys anglakalbiams investuotojams šioje šalyje Tiesa, vieną panašumą turime – pigią darbo jėgą, bet kuri, kaip rodo surašymas, jau baigia išvažinėti. Tačiau visuomenė iš Premjero ir Vyriausybės laukia ne bendro pobūdžio ir jau per daug dažnai besikartojančių samprotavimų, o atsakymų – ką ir kaip reikėtų tokioje situacijoje daryti. Kokias priemones numato Vyriausybė? Ar turi kokį nors planą?

    Panašu, kad ne ir vargu ar artimiausiu metu turės, nes kol kas tik svarsto „globalios Lietuvos terminais“ ir mėgina užliūliuoti publiką bendro pobūdžio samprotavimais, tokiais kaip  „Lietuvos strategija iki 2030 metų“. Priminsiu, jog ankstesnioji Vyriausybė tokį kovos su emigracija planą parengė, jis jau buvo bepradedąs veikti ir netgi turėjome tam tikrų rezultatų. 2008 metais jau turėjome pliusinį gyventojų prieaugį, (beje, pirmą nuo 1995 metų) o taip pat padidėjusį grįžtančių emigrantų srautą. Šio plano A.Kubiliaus Vyriausybė, aišku,  nevykdo, o savojo ar bent atnaujinto neturi. Akivaizdu, jog, situacija yra pasikeitusi, pasikeitė ir finansinės šalies galimybės, daugelis kitų veiksnių. Tačiau Vyriausybė tam ir yra, kad iškylančius, beje, jau ir nacionalinio saugumo  iššūkius spręstų, o ne diletantiškai viešai samprotautų, bejėgiškai skėsčiodama rankas.

    Juolab, kad viešoje erdvėje ekonomistai, ekspertai, specialistai pateikia gausybę įvairiausių pasiūlymų – tereikėtų į juos įsiklausyti, o gal subūrus į darbo grupę ir pradėti tokį planą ruošti? Tačiau būtent to ši, „viską žinanti“ ir todėl nieko negirdinti Vyriausybė ir nedaro. O nedaro greičiausiai dar ir todėl, kad rengiant tokį planą, tektų iš esmės paneigti, anot ekonomisto R.Lazutkos „netinkamą ekonominę ir socialinę politiką“, kurią lig šiol vykdė ir tebevykdo A.Kubiliaus ministrų kabinetas. R.Lazutka pagrįstai  kritikuoja ir pagrindinį, ko gero konceptualų, šios dešiniųjų Vyriausybės įsitikinimą, jog kylant ekonomikai savaime kursis ir darbo vietos.

    Iš tikrųjų, tiek emigracijos priežastys, tiek, suprantama, ir planas su ja kovoti, turėtų būti kompleksinis, apimtis ir realią darbo vietų steigimo, socialinės apsaugos, švietimo, jaunimo, būsto, finansų, smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo sritis. Be to emigracijos, jei jau nepasakyti, anot vieno publicisto, evakuacijos priežastys nėra tik ekonominės. Kaip rodo daugelis tyrimų, žmonės išvažiuoja ir dėl prasto visuomeninio klimato, biurokratų savivalės, susipriešinimo, teisingumo stokos ir dar dėl daugelio kitų priežasčių.

    Tik kompleksinis  planas, numatyti ir tikslingai naudojami finansiniai resursai, ES parama bei aktyvios priemonės, tarp jų ir geranoriškas dialogas su jau, deja, didžiule išeivija, tik ir gali duoti vaisių. Ir tai ne iš karto. Todėl šios Vyriausybės neveiksnumas, visiškas nežinojimas, ką šiuo atveju reikėtų daryti, ir net nemėginimas pademonstruoti kokias nors pastangas šia kryptimi, iš tiesų emigraciją jau leidžia vadinti evakuacija. O prisiminus kaimynų planus šalia mūsų sienų, sostinės ir upių statyti atomines elektrines, žodis „evakuacija“, atrodo, tampa jau net ne metafora…

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu