Nieko per trejetą savo veiklos metų iš esmės nenuveikusi vyriausybė, atrodo, pradėjo „veiklą“.  Tiesa, piarinę arba įvaizdžio gerinimo. Pradžioje po bankinių ekspertų „paruošiamojo“ darbo – esą viskas gerėja, tik dar pasitaiko „problemėlių“, tokių kaip nemažėjanti emigracija ar nedarbas, tačiau visa kita sparčiai ir netikėtai sparčiai auga, net prieš jų, bankininkų, prognozes.

    Pradžioje paskelbiami palengva kylantys konservatorių reitingai, o kitą dieną (pagaliau) ir paties jų lyderio Premjero A.Kubiliaus. Paslaugus politologas paaiškina kodėl. Esą, aiškina T.Janeliūnas, Premjerui „šiek tiek populiarumo gal būt pridavė laimėjimas konservatorių partijos viduje“. Šiame paaiškinime logikos jokios nėra, nes, anot tų pačių tyrimų, Premjeru geriausiai tinka I.Degutienė, pralaimėjusi partijos rinkimus A.Kubiliui, nors tas pats politologas aiškina, jog  ji vis tiek „nėra taip ryškiai matoma alternatyva jam“. Šiuo atveju, kone triskart didesnis tos pačios I.Degutienės reitingas, pagal T.Janeliūną, nėra alternatyva. Kaip sakoma, vienur reitingas gerai, kitur nieko nereiškia.

    Nepaisant įvaizdžio gerinimo pastangų (o jeigu tiek būtų valstybės darbams…), jokių tikrų pasiekimų nematyti. Valstybės skola padvigubinta, Sodros jau net septynis kartus didesnė, nei 2008 metais perėmė dabartinė valdančioji dauguma.  Nors tuomet tuo buvo pagrįsta visa „naktinė“ mokesčių reforma, sudavusi realų krizinį smūgį šalies ekonomikai. Šiandien visi makroekonominiai rodikliai keleriopai blogesni ir niekas neaiškina, jog dėl to valstybė negalės pasiskolinti… Pagaliau ir krizė baigėsi, tai ką čia aiškinti.

    Apie energetiką sunku ir kalbėti, nes realybėje nepajudėjo jokie projektai. Nepaisant didelio Vyriausybės džiaugsmo, esą sukurta konkurencinga elektros energijos rinka, kainos vartotojams tik šiemet išaugo trečdaliu. Dramatiškai auga ir augs , deja, šilumos (aišku, ir dujų) kainos, nepaisant „didvyriškos“ konservatorių kovos prieš Gazpromą.  Atominės elektrinės kaimyninėse šalyse, nepaisant energetikos ministro, o ir Premjero „netikėjimo“ statomos (jau statomos) mūsų pasienyje ir pašonėje vis sparčiau, kai mes dar tik su kažkuo deramės. Vargu ar čia gali geriau įvertinti, nei šalies vadovė – griauti A.Kubiliaus Vyriausybei iš tiesų sekasi daug geriau nei statyti… Tiesa sakant, statyti apskritai nesiseka, nes nepastatyta nieko.

    Europinius suskystintų dujų terminalo pinigus pasiėmė latviai, nes greičiau paruošė projektą  ir sugebėjo įtikinti Europos Komisiją, o mes vis šnekame apie galimą projektą, mažo, o gal didelio terminalo, vėl pasamdėme (jau kažkelintą) „patarėją“, aišku, nepigiai… Bet ką čia skaičiuosi, pinigai tai iš biudžeto. Bet kastuvo, kuris simbolizuotų bent jau statybų pradžią, anot Prezidentės, kaip nėra, taip nėra. Nei ant Kiaulės nugaros, nei kur kitur.

    Apie namų renovaciją, matyt, jau ir kalbėti neįdomu. Net pats aplinkos ministras nekalba ir net nesiginčija, vangiai atsimušinėdamas Vyriausybės valandose į Seimo narių klausimus. O kam?  Kad renovacija užstrigusi beviltiškai ir nebus pradėta iki šios Vyriausybės kadencijos pabaigos, matyt, niekam nekyla abejonių. Na gal dar A.Valinskas tiki…

    Bedarbystė, kad ir kiek manipuliuotum statistika, beskaičiuotum mažėjančias nuošimčių dešimtąsias, tvirtai stovi „savo vietoje“ ir, ko gero, tai nėra šiai Vyriausybei net kokia nors problema. Kaip ir emigracija. Be to visada atsiras komentatoriai, kurie parems paties Premjero nuomonę, esą emigracija nėra jau taip labai blogai arba tik blogai. Tiesa, emigruoja ne tik žmonės su kompetencija, išsilavinimu,  atitinkamomis pasekmėmis jau artimiausioje ateityje, bet ir lietuviškas kapitalas. Kol vaikytasi brangių, nemažai biudžetui kainavusių,  Barclays investicijų, milijardai lietuviško kapitalo jau svetur, vietoje to, kad dirbtų Lietuvoje. Na, bet čia oligarchų, o ne Vyriausybės problemos, be to konservatoriams užsieniečiai visuomet buvo mielesni… O strateginis investuotojas iš užsienio į IAE ateis, aišku, beveik labdaros pagrindais. Ir niekas nieko niekam nekainuos.

    Bet reitingai kyla. Ir kils, neabejoju. Ir atsiras vis daugiau „nešališkų“ aiškintojų, kurie tai paaiškins. Ir visai nesvarbu, logiškai ar ne.    


 Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Prezidentė D.Grybauskaitė prieš kelias savaites metiniame pranešime Seimui, pačioje pranešimo pabaigoje ironiškai pastebėjo: „Deja, senokai nieko negirdėjome apie biurokratijos saulėlydžio ir verslo saulėtekio iniciatorių laimėjimus ar bent pasiūlymus“.

    Ir iš tiesų, dar opozicijoje, o ypač nuo 2008-jų rinkimų kampanijos pamėgtas konservatorių lyderio A.Kubiliaus propagandinis šūkis, kažkaip nejučia  pradingo iš jo kalbų arsenalo… Kad biurokratijos „saulėlydis“ yra tik propaganda rinkimams, niekada neabejojau. Dar prieš pora metų, dėl neaiškių priežasčių  pasitraukus „saulėlydžio“ komisijos  pirmininkui A.Milakniui, parašiau blogą „Saulėlydžio saulėlydis“. Jau tuomet neabejojau, jog visa ši neva biurokratijai mažinti ir verslo sąlygoms gerinti skirta kampanija kartu su įkurta „saulėlydžio“ komisija žlugs, net neprasidėjusi. Tačiau realybė pranoko net ir mano kuklias prognozes – biurokratija su visomis jos žinomomis pasekmėmis ne tik nenukentėjo, bet dar ir suklestėjo.

    Apie tai liudija ne tik dramatiškai auganti „šešėlinės“ ekonomikos dalis, mažėjančios užsienio investicijos, lietuviško kapitalo traukimasis svetur, o tai reiškia ir bedarbystę su emigracija,  bet ir daugelis kitų, netiesioginių faktų. Pavyzdžiui, kaip rodo tyrimai, keleriopai sumažėjęs, lyginant su laikotarpiu prieš keletą metų, jaunimo entuziazmas pradėti savo verslą ir tiek pat išaugęs noras gauti valstybinę tarnybą. Tai, beje, pradėjo  skatinti ir pats biurokratijos „saulėlydžio“ ideologas bei tribūnas Premjeras A.Kubilius. Neseniai vykusioje Vilniuje konferencijoje apie valdymą jis jau teigė, jog „valstybės tarnyba dažnai nepelnytai kritikuojama – ji turi daug neišnaudoto potencialo, tad permainos vyksta ir bus vykdomos ateityje“.

    Tiesa, šalies verslas bei ekspertai galvoja priešingai. Jie teigia, jog permainos jei ir vyksta, tai tik į blogąją pusę. Biurokratija, sudėtingi įstatymai, ypač mokesčių srityje (po „naktinės“ reformos) Lietuvoje, labiausiai tarp Baltijos valstybių, trukdo, ir pirmiausia,  smulkiam ir vidutiniam verslui.  Neatsitiktinai būtent ši sritis daugiausiai ir nukentėjo,   sąlygodama dramatiškai išaugusią bedarbystę, nes, kaip žinome, būtent  smulkusis verslas sukuria daugiausiai darbo vietų.

    Dėl šių priežasčių į Lietuvą neskuba ir užsienio investuotojai. Nepaisant kelių nepigių šalies ekonomikai parodomųjų investicijų pritraukimo akcijų, kaip, pavyzdžiui,  su „Barclays“, daugiau norinčių investuoti į Lietuvą beveik neatsiranda .  Straipsnyje „Baltijos „tigrų“ išbandymas“ švedų ekonomistė Ingrid Meissi Arebo rašo:  „Lietuvoje verslą reguliuoja apie 50 valstybinių institucijų, todėl galimybių korupcijai labai daug. 2009-aisiais Lietuvos Vyriausybė paskelbė 2011 metais sumažinsianti institucijų administracines išlaidas 30 procentų. Šis pažadas iki šiol neįgyvendintas“. Deja,  tenka pridurti, kad jo įgyvendinti, atrodo,  net ir nesiekiama, o A.Kubiliaus Vyriausybė eina iš esmės priešingu keliu: prigalvojama vis naujų apribojimų, bausmių, baudų ir ataskaitų. Todėl biurokratija, tiesa,  dabar jau patriotinė, konservatoriška, reiškia „geresnė“, todėl jai „saulėlydžiai“ netaikomi,  gali visa tai pamiršti  ir ramiai gyventi – darbo bus. Gaila tik, kad  užsienio investuotojai propagandinėmis kalbomis netiki, jie stebi darbus ir analizuoja konkrečius sprendimus. Jiems svarbiausia – mokesčių sistemos stabilumas, Vyriausybės veiksmų prognozuojamumas, pažadų laikymasis, ko kaip tik jie ir nemato. Todėl ir neskuba į Lietuvą, juolab, kad turi šiuo požiūriu geresnį pasirinkimą, visų pirma,  mūsų kaimynystėje, Latvijoje, Lenkijoje ar  Estijoje.

    Prezidentės pastabą apie žlugusias „saulėlydžio“, dar labiau verslo „saulėtekio“ iniciatyvas Premjeras, aišku, praleido negirdomis. Vargu ar ją išgirdo ir naujasis ūkio ministras – tiesiogiai už šią sritį atsakingas. Pagaliau ir tokia konservatorių su liberalais valdymo logika:  nebuvo biurokratijos „saulėlydžio“, nebus ir verslo „saulėtekio“. Beveik kaip per Jonines, naktis trumpa, ieškodami pražydusio paparčio,  beveik nepastebime, nei saulėlydžio, nei saulėtekio.

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Prieš keletą mėnesių, lankydamasis Romoje, patyriau, jog italai, ypač teatro žinovai, labai vertina ir žavisi E.Nekrošiaus pastatymais. Tiesa tai jau žinojau ir anksčiau, nes teko dalyvauti E.Nekrošiaus „Dėdės Vanios“ premjeroje prieš gerokus septynetą ar aštuonetą metų. Tačiau šįsyk prie mūsų lietuviškos kompanijos picerijoje priėjo jaunas oficiantas ir paklausė, iš kur esame atvykę ir kokia kalba kalbame. Pradėjome aiškinti, jog esame iš Lietuvos, kur ta Lietuva yra ir pan. Jaunuolis pertraukė (vėliau paaiškėjo, jog jis yra režisūros instituto studentas) ir pasakė, jog Lietuvą žinąs ir net sostinę Vilnių, tačiau daugiausiai pažįstas dėl E.Nekrošiaus pastatytų spektaklių pagal A.Čechovą. Jis laikantis E.Nekrošių genialiu režisieriumi, o taip pat dar mokosi rusų kalbos, nes norėtų originalo kalba paskaityti Čecovą, Dostojevskį, kitus rusų klasikus…

     Šį epizodą prisiminiau po istoriko A.Tylos pasisakymo Seime, minint Gedulo ir Vilties dieną. „Šia proga“ – apgailestavo profesorius – „kad Lietuvos nacionaliniai teatrai tebesprendžia „Dėdės Vanios“, „Vyšnių sodo“ pergyvenimus, bet neranda laiko ir vietos bei tematikos šiai mūsų dramai (tremties – aut.past.) pavaizduoti dramaturgijoje ir scenoje“.

     Panašaus pasažo, kaip jau įprasta, deja, mūsų minėjimams, galima būtų tikėtis iš kokio nors populisto - politiko, bet ne iš universiteto profesoriaus… Manau, kad mano sutiktas Romoje jaunuolis būtų labai nustebęs, išgirdęs tokį E.Nekrošiaus  kūrybos įvertinimą.

     Galima sutikti ir net pritarti istorikui  A.Tylai, kad lietuvių, kitų tautų prieškario ir pokario tautų tremtis verta rimtesnio meninio įamžinimo, tačiau kuo čia dėtas Čechovas? Ir iš tiesų ši tema laukia savo menininkų, kūrėjų, rašytojų ar dramaturgų. Tačiau ar dėl to reikia priekaištauti dabar kuriantiems mūsų talentingiausiems menininkams, kurie garsina Lietuvą, interpretuodami pasaulinę klasiką, kas ypač svarbu nuolatinių mūsų politikų nusišnekėjimo, netolerancijos, drįsčiau teigti neeuropietiškumo fone? O gal uždrauskim Čechovą, gal dar ir Gėtę ar Hamsuną, gėdinkim savo režisierius, kurie išdrįs šių menininkų kūrinių imtis?

     Jei jau kalbėti apie A.Tylos minimą temą, tai ją pasaulinėje literatūroje, mano nuomone, geriausiai įprasmino F.Dostojevskis savo „Užrašuose iš mirusiųjų namų“. Pats pergyvenęs tremtį, nes buvo areštuotas ir nuteistas, pradžioje mirties bausme, kuri paskutinę minutę buvo pakeista katorga ir tremtimi Sibire, genialusis rašytojas išliko optimistu – „Žmogus yra paslaptis. Ją reikia įspėti, ir jeigu ją narpliosi visą gyvenimą, tai nesakyk, kad veltui praleidai laiką“.

     Tačiau jis buvo rusas, rusų rašytojas. Tiesa, kildino save iš Lietuvos, nuo Pinsko maršalkos Petro Dostojevskio, kuris 1598 metais buvo išrinktas į Seimą… Ko gero pagal A.Tylą net ir F.Dostojevskio „Užrašų iš mirusiųjų namų“  pastatymas mūsų teatre netiktų. Net jeigu tai ir būtų E.Nekrošiaus ar R.Tumino spektakliai.

     Viena garsi rusų žurnalistė yra pasakiusi, kad Kremliui rusofobai yra reikalingi. Po tokių minėjimų ir panašių į A.Tylos pasisakymą iš Seimo tribūnos, Kremliui iš tiesų nesunku bus varyti propagandą, taip pat ir tarptautinei bendruomenei, kad Lietuva yra rusofobiška. Ačiū Dievui, kad E.Nekrošius Romoje ar R.Tuminas Maskvoje savo talentu ir darbu tai sugeba, jei ne paneigti, tai bent jau kiek pagerinti prastą, šiuo atveju, mūsų įvaizdį. O „Dėdės Vanios“ ar „Vyšnių sodo“ problemos (ir „pergyvenimai“, anot A.Tylos), pasirodo, tebėra aktualūs ir Romai, ir Paryžiui, ir Peterburgui, ir, beje,  Vilniui, o ir šiaip pasauliui. Atrodo, jie, mūsų talentingieji, kaip ir Dostojevskis tiki, kad „menas išgelbės pasaulį“.

Daugiau mano straipnių - www.kirkilas.eu

     Ilgai maitinę tautą pažadais dėl euro įvedimo 2014-iais, valdantieji pradėjo kelti rankas ir palengva, kaip ir daugelį kitų sprendimų, nukėlinėti vėlesniam laikui ir, aišku, kitoms valdžioms. Tiesa, Premjeras A.Kubilius atkakliai tvirtina, jog Lietuva vis tiek sieks tikslo įsivesti eurą 2014-aisiais. Taip jis kalba greičiausiai todėl, kad atsidūręs opozicijoje po 2012-jų Seimo rinkimų, galėtų kaltinti naująją valdžią „ambicingų tikslų“ atsisakymu ir pan.

    Tačiau yra ir kita priežastis verčianti jį taip kalbėti. Juk visa dabartinė šios dešiniųjų koalicijos  finansų politika, ir pirmiausia mokesčių padidinimas arba „naktinė“ reforma, diržų veržimas, brangus skolinimasis ir kiti šios Vyriausybės sprendimai, žlugdantys šalies ekonomiką ir žmonių pragyvenimo sąlygas, tampa iš esmės beprasmiais, jei nepasakyti griežčiau. Visi sprendimai, kaip prisimename,  buvo motyvuojami „šventu“ euro įvedimo tikslu, o darbo vietų išsaugojimas, ekonomikos, smulkaus ir vidutinio verslo, kuris nuo „naktinės“ reformos nukentėjo daugiausiai, skatinimas, buvo visiškai pamiršti.

    Pagalvokime, ar būtų šalies situacija šiandien kitokia, jei nebūtų „naktinės“ mokesčių reformos?  Ar būtume mažiau surinkę mokesčių, ar būtų tiek padidėjusi „šešėlinė“ ekonomika“, ar būtume tiek praradę darbo vietų?

    Šiuo atveju tenka pritarti Prezidentei, kuri teigia, jog „iš viso spekuliuoti euro įvedimo datomis niekam nereikėtų, kai Lietuva pribręs, tuomet ir įsives, kai bus jai, Lietuvai, naudingiausia“. Pridėkime prie viso to ir situaciją kai kuriose eurozonos šalyse bei apskritai ES pasirengimą eurozoną plėsti… Manau, kad tokios Prezidentės  išsakytos  pozicijos reikėjo laikytis nuo pat šios valdžios kadencijos pradžios. Tuomet nereikėtų aukoti žmonių pragyvenimo lygio, galimybių, verslo sąlygų ir t.t.

    Įdomu yra tai, o kokios gi priežastys staiga privertė pradžioje Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininką K.Glavecką, po to Centrinio banko pirmininką V.Vasiliauską, kitus kalbėti apie euro įvedimo 2014 –ais nerealumą. Ogi, pasirodo, ne Lietuvos skola, kuri net ir dabar, A.Kubiliaus Vyriausybei ją padvigubinus, vis dar Mastrichto kriterijus atitinka. Net ir ne biudžeto deficitas, kuris neturi viršyti 3 procentų BVP, o infliacija. Jos priežastys, mano nuomone, gana akivaizdžios – tai augantys energetikos kaštai, po to maisto produktų kainos ir dramatiškai išaugusi „šešėlinė“ ekonomika. Būtent tai ir yra šios Vyriausybės „naktinės“ mokesčių reformos ir nesugebėjimo efektyviai veikti energetikos ir kitose srityse pasekmė.

    Iš tikrųjų euro įvedimas nėra joks tikslas, kaip teisingai pamokė Premjerą šalies vadovė, o tik priemonė Lietuvai dar daugiau integruotis į ES, jos ekonomiką, rinką, pritraukti investicijas, kurti geresnes verslo sąlygas bei darbo vietas. Konservatoriams ir šiai dešiniųjų valdančiajai koalicijai viską apvertus aukštyn kojomis, apsivertė ir vertybės, o po to ir sprendimų tikslingumas. Ne žmogus, jo gerovė, socialinė aplinka, sveikatos apsauga, švietimas tapo tikslu, o euro įvedimas. Tačiau, jei tokia politika bus tęsiama ar dar reikės to euro beišsivaikščiojančiai, emigruojančiai Lietuvai?

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Į šį klausimą galima būtų trumpai ir iš karto atsakyti – greičiausiai ne. Šalies energetikos strategija  A.Sekmoko pristatytas Seimui dokumentas tikrai netaps, nes juo paprasčiausiai nesiekiama ilgalaikio,  platesnio sutarimo tarp partijų, nevyriausybinių organizacijų, profsąjungų, verslo ar visuomenės. Todėl tai viso labo tik priešrinkiminis propagandinis konservatorių tekstas. Jis nebuvo nei svarstomas, nei derinamas su kitomis, ypač opozicinėmis politinėmis jėgomis, kurios po 2012 formuos naują valdančiąją daugumą ir Vyriausybę. Ką jau kalbėti apie 2030 ar 2050-uosius metus… Neteko girdėti dėl šio teikiamo dokumento net ir dabartinių konservatorių koalicijos partnerių abiejų liberalų partijų nuomonės. Greičiausiai jų net nebuvo atsiklausta, o jie patys – jaunesnieji koalicijos partneriai, kaip ir „naktinės“ mokesčių reformos metu, kukliai nutylėjo.

    Neteko girdėti, kad Seimui pateiktoji strategija būtų svarstoma su  šios srities mokslininkais, ekspertais, specialistais. Nebuvo ir konferencijų ar platesnių diskusijų. Tekstas buvo parengtas akivaizdžiai net ir energetikos specialistų stokojančioje energetikos ministerijoje arba, kitaip sakant, tai  - tiesiog dar vienas biurokratų kūrinys. Panašu, dar ir vienpartinis.

    Tokius nuogąstavimus patvirtina ir pats „strategijos“ pristatymo stilius   Seime. Keliolika minučių ministro atsakymams į Seimo narių klausimus, į kuriuos, beje, jis neatsakė arba išvengė tiesioginių atsakymų ir po to daugumos „buldozeriu“ prastumtas sprendimas Seimo nutarimą priimti per pora savaičių dar šioje pavasario sesijoje…

    Nenagrinėsiu šį kartą paties dokumento turinio, nes jame daugiau bendro pobūdžio frazių apie tikslus, be paaiškinimų, kaip juos reikėtų pasiekti, be paskaičiavimų, resursų, galimų pasekmių ir pan. Tačiau pats faktas, jog valdantieji baikščiai, kad tik kuo greičiau,  be diskusijų, daugumos „buldozeriu“ projektą stumia tik patvirtina, jog iš tikrųjų ir nesiekiama jokių diskusijų,  nacionalinio ar platesnio susitarimo šiuo išties nacionaliniu klausimu.

    Gana keistas ir paties dokumento pavadinimas - „Nacionalinė energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategija“. Skliausteliuose „energetinė nepriklausomybė“, matyt, esminė šio konservatorių parengto propagandinio teksto vinis. Ji reikalinga tik tam, kad visi, kurie šį dokumentą kritikuos ar juo abejos, būtų šia vinimi, kaip kokie nors  „Gazprom“ rėmėjai, ir prikalti.

    Kol konservatoriai propagandiniais užkeikimais ir panašiomis strategijomis „siekia“ energetinės nepriklausomybės, aplink Lietuvą, kaip žinia, jau sparčiai vyksta kaimyninių šalių atominių jėgainių statybos, brangsta dujos, elektra, šiluma, kitos energetikos paslaugos, kas neigiamai atsilieps ir jau turi pasekmių ne tik šalies ūkiui, bet ir gyventojams. Tačiau ypač sparčiai didėja reali mūsų šalies energetinė priklausomybė nuo vienintelio išorinio energijos tiekėjo. Pačioje čia minimoje A.Sekmoko ministerijos energetikos strategijoje pateikiami daugiau nei iškalbingi skaičiai – jei iki 2009-jų pradžios Lietuvos energetinė priklausomybė nuo vienintelio išorinio tiekėjo buvo 56 procentai, tai šiandien, po dviejų su puse metų naujai įkurtos energetikos ministerijos veiklos, 2011-jų viduryje ji jau sudaro daugiau nei 80 procentų… Tiesa, neabejoju, kad ši „buldozeriu“ prastumta energetinės nepriklausomybės strategija viską pažadės po to, kai šios valdžios atsakomybė jau bus pasibaigusi.

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Kol „globaliai“ turistaujantis užsienio reikalų ministras lankosi Kinijoje, kaimynystės reikalai, ypač santykiai su Lenkija, regis, įstrigę beviltiškam abipusių kaltinimų ir smulkmeniškų priekaištų liūne. Nematyti jokių, bent kiek rimtesnių, mūsų  užsienio reikalų ministerijos pastangų mėginti keisti situaciją, ieškoti sprendimų ar telkti intelektines pastangas šia kone svarbiausia strategine šalies užsienio politikos kryptimi.

    Tiesa, ir tai geras ženklas, pačioje Lenkijoje matome vis daugiau pastangų ieškoti išeičių ar sprendimų Lietuvos ir Lenkijos santykių aklavietės, kitaip nepavadinsi, klausimu. Vakar paskelbtas viešas kaimynės intelektualų  laiškas užsienio reikalų ministrui R.Sikorskiui ir konstituciniams Lenkijos valdžios organams ragina „pradėti veiksmingą tarpusavio dialogą, paremtą supratimo ir pagarbos dvasia, pagrįstą ilgaamže abiejų šalių bendradarbiavimo ir raidos tradicija“. Šį laišką pasirašė daugiau nei 80 žymiausių Lenkijos mokslininkų, menininkų, kunigų. Laiške, be kita ko, tiesiai šviesiai  rašoma, jog „pasitikėjimo nebuvimas mūsų santykiuose nėra naudingas ir neatitinka lietuvių ir lenkų nacionalinių interesų“.

    Susirūpinimą pašlijusiais santykiais demonstruoja ir kai kurie lenkų politikai bei diplomatai. Visai neseniai buvęs pirmasis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje J.Vidackis, beje, labai daug padaręs, ruošiant pagrindinę tarpvalstybinę Lietuvos – Lenkijos bendradarbiavimo sutartį 90-jų pradžioje, „Gazeta Wyborcza“ rašo: „reikia kalbėtis su Lietuva, įtikinėti ją, o ne bandyti kažko iš jos reikalauti“. Prisimenant jau minėtas, nelengvas derybas dėl Lietuvos – Lenkijos tarpvalstybinės sutarties, kuri padėjo tvirtą pagrindą daugiau kaip dešimtmetį trukusiai realiai strateginei partnerystei ir kurią taip  nemokšiškai, per trumpą laiką sugriovė dabartinė dešiniųjų valdžia, galima teigti, jog  ambasadorius J.Vidackis žino ką kalba.

    Nemažiau įdomus ir reikšmingas lenkų europarlamentaro, buvusio užsienio reikalų viceministro P.Kovalio straipsnis „Rzeczpospolita“, kuriame jis ne tik kritiškai apžvelgia dabartinę mūsų šalių santykių būklę bei priežastis, tačiau ir teikia pasiūlymus, kaip problemą reikėtų spręsti. Jis siūlo D.Tusko Vyriausybei „dar kartą pasukti galvą dėl lenkų ginčo su lietuviais, gal pasitelkti Bažnyčios, mokslo atstovus, gal buvusius prezidentus Valdą Adamkų ir Aleksandrą Kwasniewskį“.

    O kas Lietuvoje? Gal ką nors reikšmingo daro pagrindinė už tai atsakinga žinyba – užsienio reikalų ministerija?  Kol kas vienintelis ženklas – Vyriausybės siūlymas apdovanoti buvusį Lenkijos Prezidentą L.Walensą, tačiau ir tai jau geriau, negu nieko. Bet to maža. Užsienio reikalų ministerija ir toliau, deja, palaimingai snūduriuoja, matyt, žvalgydamasi į Prezidentės patarėją D.Semašką, neseniai, prieš pora savaičių, pareiškusį, jog „dramos nėra, turime normalius, intensyvius, gerus dvišalius santykius“…

    Manau, kad šiuo metu snausti tikrai negalima ir nereaguoti į Lenkijos intelektualų iniciatyvas būtų nusikalstama. Juolab, kad Lietuvoje tikrai yra nemažai intelektualų, diplomatų, politikų, ne tik puikiai suvokiančių Lietuvos – Lenkijos santykių problematiką ir dramą, bet ir galinčių prisidėti bent jau prie lenkų europarlamentaro P.Kovalio idėjos. Tai jau minėtas Valdo Adamkaus, buvę ambasadoriai Lenkijoje A.Valionis, E.Meilūnas, puikus lietuvių – lenkų santykių žinovas, vienas iš jau minėtos tarpvalstybinės sutarties derybininkų Č.Juršėnas, europarlamentaras V.Landsbergis, gal būt kardinolas J.A.Bačkis, poetas T.Venclova ir t.t. Neturi snausti ir Seimo užsienio reikalų komitetas, nevyriausybinės organizacijos, specialistai, ekspertai.

    Šiandien jau reikia ne aiškinimosi, kas dėl ko kaltas ar ne, šiandien reikia aktyvių veiksmų. Šiandien jau neužtenka biurokratiškų patarėjų atsikalbinėjimų, esą viskas gerai, tik nesijaudinkime ir pan. Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė yra svarbi ne tik abiejoms šalims, bet ir visam regionui. Kalbos apie energetinę nepriklausomybę ar bendradarbiavimą ES viduje ir liks kalbomis, jei Lietuva ir Lenkija gyvens neaiškių įtampų, keistokų ginčų ar juolab abiejų šalių užsienio reikalų ministrų nesikalbėjimo fone… Teisus jau minėtas P.Kovalis: „santykiuose su Lietuva trūksta didelio projekto. Jei, pavyzdžiui, statytume naują jėgainę Ignalinoje, sunkumų proporcijos būtų kitokios, ir abi šalys nerizikuotų didinti įtampos dėl problemų, kurias galima spręsti kitaip“. Deja, šiandien yra priešingai – dideli projektai Kaliningrade ir Baltarusijoje jau supa ne tik Lietuvą, bet yra arti ir Lenkijos sienų.

    Vis tik Lenkija tiesia ranką. Nemanau, kad jiems buvo lengva tai padaryti. O kuo atsakysime mes?

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Laimėjęs gana neskaidrius, mano nuomone, partijos lyderio rinkimus, A.Kubilius pasidžiaugė, jog tai esą parama ir net „mandatas“  jo Vyriausybės vykdomai politikai. Tokia logika gana keista, nes už jo konkurentę I.Degutienę pasisakė daugiau nei kas ketvirtas dalyvavęs balsavime. Ir jei jau beveik pusė partiečių tokiai politikai nepritaria, tai tarp šalies gyventojų toks nepritarimas dar didesnis – devyni iš dešimties labai nedviprasmiškai per pastarąsias poros metų apklausas tokiai šios Vyriausybės politikai nepritaria.

    Dar įdomesnis klausimas, o kam gi iš tiesų dalis ištikimų A.Kubiliui partiečių pritaria. Gal „naktinei“ mokesčių reformai, sujaukusiai šalies ekonomiką ir pabloginusiai šalies ekonominę situaciją bankų krizės metu?  Dar daugiau - ši politika leido skandinaviškiems bankams iš šalies išsivežti keliolika milijardų litų, o valstybės skola išaugo daugiau kaip dvigubai. Be to skolintasi itin brangiai – vargu ar rasime Europoje valstybę, kuri skolintųsi už 6-9 procentų palūkanas.

    Tai gal Premjero rėmėjai pritaria sparčiai didėjančiai emigracijai? O gal dėl tokios politikos išaugusiai iki keliolikos procentų bedarbystei? Tiesa, emigracija, pasirodo, šiai Vyriausybei savotiškai naudinga, nes mažėja bent jau oficiali bedarbystė, nors darbo vietų ir nedaugėja.

    O gal pritaria sumažintoms pensijoms ar demagogiškai imituojamai Sodros reformai, kuri kol kas tėra Seime išvargtos „reformos gairės“? Ilgai verkšlenantiems ir iki šiol, jau praėjus beveik trims ketvirtadaliams kadencijos, tebeverkšlenantiems konservatoriams apie socialdemokratų skolas tenka priminti, jog vietoje vieno milijardo litų, šiuo metu jau turime Sodroje pusaštunto milijardo litų skylę…

    O gal pritaria nevykstančiai namų renovacijai? Pradžioje bravūriškai, neįsigilinus į situaciją, A.Kubiliaus Vyriausybė sumažino paramą gyventojams nuo 50-ies procentų iki 15-kos ir tuo iš esmės renovaciją sustabdė. Taip buvo suduotas smūgis ne tik pačiam renovacijos procesui, bet ir šalies ekonomikai, ypač statybų sektoriui. Aišku atitinkamai ir darbo rinkai, biudžetui bei tos pačios Sodros finansams. Dabar tenka droviai grįžti vėl prie ankstesnės Vyriausybės sprendimo, vėl didinti paramą, tačiau išjudinti renovacijos nepavyksta, nes ekonominė bei socialinė žmonių padėtis pasikeitė arba, kitaip sakant, dar pablogėjo.

    Tai gal partiečiai pritaria energetikos politikai? Nauja ministerija įkurta, o rezultatai šioje srityje apgailėtini – šilumos, elektros, dujų kainos auga kaip ant mielių, nei vienas bent kiek rimtesnis energetikos projektas nė nepradėtas. Užtat kaimyninės šalys, Rusija Kaliningrade ir Baltarusija Astravo rajone, prie pat šalies sostinės tokius projektus, kol mes trypčiojom, pradėjo ir juos sparčiai vysto, tuo dar pablogindami Lietuvos situaciją dėl atominės elektrinės statybos.

    Tačiau juokingiausia yra tai, jog A.Kubilius, iškilmingai paskelbęs „demokratijos šventę ir pergalę“, nesurinko nė pusės savo partijos narių paramos. Jis tesurinko kiek daugiau nei 5 tūkstančius balsų (I.Degutienė virš keturių tūkstančių), o narių TS-LKD skelbiasi turinti per 17 tūkstančių…  Neturint net pusės partijos paramos, normalioje, anot dažnai mėgstamo A.Kubiliaus posakio, vakarietiškoje partijoje toks rezultatas tuoj pat priverstų „vakarietišką“ lyderį atsistatydinti. Tačiau, matyt, konservatoriai ir vakarietišką demokratiją suvokia savaip – kaip pritarimą „visuomet teisingiems“ A.Kubiliaus Vyriausybės veiksmams, kuriems,  šiuo atveju, nepritarė nė pusė jo paties partijos narių.

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Pasibaigus, mano požiūriu, gana neskaidriam  gyventojų surašymui, kaip ir reikėjo tikėtis, pasipylė komentarai. Neskaidriam todėl, kad vieni naudojosi internetu, kiti buvo surašomi namuose. Pasigirdo balsų, kad dar nemažai gyventojų nebuvo nei surašinėtojų aplankyti, nei pasinaudojo internetu, kitaip tariant surašymas -  „iš akies“,  kad tik būtų trys milijonai… Kuo jau pasidžiaugė Prezidentės patarėjas, „kad bent daina „Trys milijonai“ kol kas dar galioja“.

    Savo samprotavimus gyventojų surašymo proga pateikė ir Premjeras A.Kubilius, kaip visuomet, dar paminėjęs mėgstamą Airijos pavyzdį, kuris, mano nuomone, menkai Lietuvai tetinka. „Airijos stebuklas“, prieš dvidešimtmetį pritraukiant stambias modernių technologijų kampanijas, aiškintinas, visų pirma, didelės ir turtingos airių išeivijos JAV įtaka bei anglų kalba, kuri buvo akivaizdus patrauklumo veiksnys anglakalbiams investuotojams šioje šalyje Tiesa, vieną panašumą turime – pigią darbo jėgą, bet kuri, kaip rodo surašymas, jau baigia išvažinėti. Tačiau visuomenė iš Premjero ir Vyriausybės laukia ne bendro pobūdžio ir jau per daug dažnai besikartojančių samprotavimų, o atsakymų – ką ir kaip reikėtų tokioje situacijoje daryti. Kokias priemones numato Vyriausybė? Ar turi kokį nors planą?

    Panašu, kad ne ir vargu ar artimiausiu metu turės, nes kol kas tik svarsto „globalios Lietuvos terminais“ ir mėgina užliūliuoti publiką bendro pobūdžio samprotavimais, tokiais kaip  „Lietuvos strategija iki 2030 metų“. Priminsiu, jog ankstesnioji Vyriausybė tokį kovos su emigracija planą parengė, jis jau buvo bepradedąs veikti ir netgi turėjome tam tikrų rezultatų. 2008 metais jau turėjome pliusinį gyventojų prieaugį, (beje, pirmą nuo 1995 metų) o taip pat padidėjusį grįžtančių emigrantų srautą. Šio plano A.Kubiliaus Vyriausybė, aišku,  nevykdo, o savojo ar bent atnaujinto neturi. Akivaizdu, jog, situacija yra pasikeitusi, pasikeitė ir finansinės šalies galimybės, daugelis kitų veiksnių. Tačiau Vyriausybė tam ir yra, kad iškylančius, beje, jau ir nacionalinio saugumo  iššūkius spręstų, o ne diletantiškai viešai samprotautų, bejėgiškai skėsčiodama rankas.

    Juolab, kad viešoje erdvėje ekonomistai, ekspertai, specialistai pateikia gausybę įvairiausių pasiūlymų – tereikėtų į juos įsiklausyti, o gal subūrus į darbo grupę ir pradėti tokį planą ruošti? Tačiau būtent to ši, „viską žinanti“ ir todėl nieko negirdinti Vyriausybė ir nedaro. O nedaro greičiausiai dar ir todėl, kad rengiant tokį planą, tektų iš esmės paneigti, anot ekonomisto R.Lazutkos „netinkamą ekonominę ir socialinę politiką“, kurią lig šiol vykdė ir tebevykdo A.Kubiliaus ministrų kabinetas. R.Lazutka pagrįstai  kritikuoja ir pagrindinį, ko gero konceptualų, šios dešiniųjų Vyriausybės įsitikinimą, jog kylant ekonomikai savaime kursis ir darbo vietos.

    Iš tikrųjų, tiek emigracijos priežastys, tiek, suprantama, ir planas su ja kovoti, turėtų būti kompleksinis, apimtis ir realią darbo vietų steigimo, socialinės apsaugos, švietimo, jaunimo, būsto, finansų, smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo sritis. Be to emigracijos, jei jau nepasakyti, anot vieno publicisto, evakuacijos priežastys nėra tik ekonominės. Kaip rodo daugelis tyrimų, žmonės išvažiuoja ir dėl prasto visuomeninio klimato, biurokratų savivalės, susipriešinimo, teisingumo stokos ir dar dėl daugelio kitų priežasčių.

    Tik kompleksinis  planas, numatyti ir tikslingai naudojami finansiniai resursai, ES parama bei aktyvios priemonės, tarp jų ir geranoriškas dialogas su jau, deja, didžiule išeivija, tik ir gali duoti vaisių. Ir tai ne iš karto. Todėl šios Vyriausybės neveiksnumas, visiškas nežinojimas, ką šiuo atveju reikėtų daryti, ir net nemėginimas pademonstruoti kokias nors pastangas šia kryptimi, iš tiesų emigraciją jau leidžia vadinti evakuacija. O prisiminus kaimynų planus šalia mūsų sienų, sostinės ir upių statyti atomines elektrines, žodis „evakuacija“, atrodo, tampa jau net ne metafora…

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Puikus Evelinos Sašenko pasirodymas Eurovizijoje, o vėliau  šmaikštus, bet visai nepiktas jos atsakymas skeptikams – „taip jiems ir reikia“ – įnešė į  mūsų viešąją erdvę savotiškos šviesos ir net, drįsčiau teigti, optimizmo. Optimizmo, kurio mums tikrai reikia, ypač skaitant ar klausant žinias apie tai, kad mūsų jau mažiau nei trys milijonai… O tie kas išvyksta ir dar išvyks, jei nieko nedarysime, jei nesusikaupsime, jei nesutelksime visų savo protų, kaip žinome, tai daro ne  tik dėl ekonominių priežasčių. Reiškia dainininkė savo, kad ir nedidele sėkme (kas pagaliau tą dydį išmatuos?), jau prisidėjo prie realios, o ne tariamos „kovos su emigracija“.

    Aišku, apgailėtina, kad nei šalies valdžia, nei kultūros ministerija ne tik nepadėjo mūsų atstovei Eurovizijoje, bet ir jokių pastangų ar noro tai daryti neparodė. Nepalydėjo net geru žodžiu, kuris tikrai jokių biudžeto lėšų nereikalautų… O dar aplink, besiruošiant, kaip visuomet,  kažkoks keistas skepsio, pavydo ir net pesimizmo mišinys. Ir, aišku, būtinai -  tuščios kalbos apie tai, kaip Evelinos pavardė užrašyta ant jos disko, išleisto ją parėmusioje Lenkijoje.

    Ypač imponavo, kad Evelina tik dainavo ir dainavo puikiai, be jokių popsinių-barokinių puošmenų ar kitokių gražaus balso nebuvimą pridengiančių priemonių. Tuo požiūriu, dainininkė pasirodė labai profesionaliai, nors ir labai sudėtingoje, margoje ir mirgančioje aplinkoje. Aplinkoje, kur nežinomi nei vertinimo, nei varžybų kriterijai (nes Eurovizija – vis tik varžybos) ir kur viskas priklauso nuo daugybės veiksnių – balsuojančių žiūrovų nuotaikų, profesionalų bei ekspertų vertinimų ir t.t.

    Šiandien gal jau ir ne taip svarbu, kokią vietą užims mūsų dainininkė Eurovizijos finale, (nors nuoširdžiai, kaip ir visi, jai linkiu sėkmės) į kurį ji pateko kone visuotinio netikėjimo fone. Ji jau išgarsino Lietuvos vardą savo pačios talentu, pastangomis ir gal kaip tik dėl šių netikėjimo priežasčių. Tačiau šios jos  pastangos – ypač gerbtinos, kaip ir kiekvieno talento, kuris ir yra tikroji nacionalinė vertybė.

    Neseniai išėjusi anapilin Rusijos kino, teatro, estrados ir dar daugelio žanrų žvaigždė Liudmila Gurčenko viename paskutinių savo interviu pasakė: „talentingas žmogus negali būti pavydus, nes jam užtenka savęs paties“.  Ir toliau, atsakinėdama į kitą klausimą, pridūrė, (o gal patarė?) – „pagyrimus ir šmeižtus pasitik abejingai“. Kaip ir padarė Evelina, iškart po sėkmingo pasirodymo, – „taip jiems ir reikia“.

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu

     Nepaisant optimistinių šios vyriausybės  ataskaitų ir „piarinių“ pranešimų, jog viskas „šalyje gerėja“ ir ne šiaip sau, o taip, kad greitai, anot Premjero, nežinosim kaip su tuo „gerėjimu“ susidoroti, realių darbų nematyti. Nei pastatyti, nei ką nors konstruktyvaus nuveikti ar bent iš dalies įvykdyti savo priešrinkiminius pažadus šiai Vyriausybei ir valdančiajai daugumai nepavyksta.

    Užtat griovimo srityje „pasiekimų“, nors vežimu vežk. Sugriauta ankstesnės Vyriausybės namų renovavimo programa, prieš tai -  „naktine“ mokesčių reforma - iš esmės visa šalies ekonomika, kuri labai sunkiai bando atsigauti. Sugriovus valstybės valdomą įmonę LEO, tuo iš esmės sužlugdžius lietuviškos atominės elektrinės statybos projektą, sulaukta net dviejų aplink Lietuvą statomų atominių elektrinių – Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje prie pat Vilniaus. Jau dabar kyla klausimas – ar tik ne todėl buvo taip entuziastingai griauta (LEO išardymas, priminsiu, buvo paskelbtas pagrindiniu 2009 metų šios Vyriausybės darbu…), kad kaimynai suspėtų savo projektus anksčiau už Lietuvą pradėti?

    Dabar imtasi dar vieno griovimo projekto – Valdovų rūmų. Akivaizdu, jog nutraukus sutartį su Valdovų rūmus atstatinėjančia bendrove, apie ką pranešė Ministro pirmininko tarnybos  kancleris D.Matulionis, naujo konkurso skelbimas, galimi teismai užtruks ne vienerius metus. Jau tik todėl bus papildomai išleista dešimtys milijonų litų pastato konservavimui. Taip pat, galime daryti išvadą, kad 2013 metų Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungoje tinkamai, kaip to reikalautų garbinga, europietiška  Lietuvos valstybingumo istorija, pasiruošta nebus. Nes būtent Valdovų rūmai, kaip reprezentacinė vieta, jau įtraukti į Vyriausybės pasiruošimo pirmininkavimui ES planą. Ko gero šiai Vyriausybei tai nelabai ir rūpi – juk visa atsakomybė užgrius jau kitą Vyriausybę, o opozicijoje atsidūręs A.Kubilius, neabejoju, garsiausiai apie tai šauks ir reikalaus.

    Kancleris D.Matulionis, jei sąmoningai nemeluoja, tai – nepataisomas optimistas, kai sako, jog „tikimės darbus (Valdovų rūmų atstatymo – aut.past.)baigti iki 2013 metų“. Kaip, kokiu būdu, kai iki pirmininkavimo lieka jau mažiau nei dveji metai? O gal A.Kubiliaus Vyriausybė jau numatė kitą vietą, ne Valdovų rūmus, gal galų gale ką nors pastatys?

    Neketinu iš esmės ginčytis dėl Valstybės kontrolės išvadų, atlikus auditą, tačiau kai kurios iš jų kelia nusistebėjimą. Pavyzdžiui, kontrolieriai teigia, jog ‚menotyriniai tyrimai buvo neefektyvūs“ arba „kai kurie archeologiniai tyrimai vykdyti tyrinėtose vietose pabrango nuo 6 iki 16 mln litų“. Taip, iš tiesų, Valdovų rūmų atstatymo projektas nėra eilinė stiklinių modernių pastatų statyba. Atstatymas vyko ypač sudėtingomis sąlygomis, kartu vykdant archeologinius tyrinėjimus, tuo pačiu metu projektuojant, atrandant naujus, dar mūsų istorikams nežinomus faktus. Todėl dažnai tekdavo projektus keisti ar projektuoti visiškai iš naujo. Suprantama, jie pabrango. Tačiau kiek tai davė naudos mūsų istorijai, kultūrai, paveldui, kuriuo taip didžiuojamės? Ir ar tai apskritai galima įvertinti tik pinigais?  

Tai nereiškia, jog valstybės investicijos gali būti naudojamos neskaidriai ar darbai gali būti vykdomi, dirbtinai sukėlus kainas ir pan. Vis tik  būtų įdomu sužinoti, o koks gi valstybės kontrolierius nustatė „menotyrinių tyrimų neefektyvumą“? Gal ši įstaiga turi ir menotyrinių tyrimų efektyvumo nustatymo departamentą?  Ar tik kontrolieriai, kaip jau dabar pas mus formuojasi prasta tradicija, nenuėjo pigaus politikavimo ir biurokratinio pataikavimo keliu?

Pagaliau ištaisyti klaidas, priimti naujus sprendimus, tęsti projektą – Vyriausybės reikalas. Nubausti, jei yra pažeidimai, - teisėsaugos ar teisėtvarkos. Lengviausias sprendimas – viską sustabdyti, o iš esmės sužlugdyti, sugriauti, atidėti vėlesniam laikui, užkrauti kitoms vyriausybėms. Kaip ir su renovacija, atomine elektrine, valstybės skola ir dar daugeliu projektų bei problemų. Neveltui tautos išmintis sako – griauti lengviau nei statyti.

 Ir pagaliau pagrindinis klausimas - ar ši Vyriausybė pajėgi surasti kokius nors bent kiek sunkesnių problemų sprendimo būdus? Be gyrimosi, „piaro“, be kaltinimų kitiems, be nuolatinio dūsavimo apie „sunkų palikimą“ ar „priešų“, trukdančių jai veikti, ieškojimo.

Daugiau mano straipsnių - www.kirkilas.eu