Šviesa fotografijoje vienas iš esminių dalykų. Mat jei nebūtų šviesos, negalėtume užfiksuoti tai, ką norime, kas mus supa - apskritai nieko. Ir visai nesvarbu ar tai buitinis dalykas, ar koks įstabus ir neįtikėtinas faktas.
Mūsų akys mato daug daugiau nei bet kokia technika, bent kol kas. Daugiau šviesos, daugiau pustonių ir daugiau subtilybių. Todėl kartais nusiviliame, kad nuotraukoje nepavyko perteikti to, ką matėme ir jautėme. Skiriasi net nuotrauka matoma kompiuteryje nuo atspausdintos. Tarkim ekrane šviesa spindi iš ekrano, nes joje yra šviesą skleidžiantys elementai. O atspausdinus nuotrauką ant popieriaus - negausime to švytėjimo efekto ir nuotrauka atrodys blankesnė. Fotografija kaip koks filtras – viską prigesina. Todėl reikia daug praktikuotis ir galvoti fotografiškai. Stebėti šviesą, ją prisijaukinti ir pasitelkus esamos technikos charakteristikas maksimaliai perduoti ir sustiprinti šviesos efektą…
Fotografuojant įprastą ir saulėtą dieną, gausime ryškias ir sodrias nuotraukas. Šiuo atvejų dauguma fotoaparato automatinių funkcijų veikia puikiai. Bet jei fotografuojate žmones, pastebėsite ryškius šešėlius, krintančius nuo žmogaus nosies, antakių. Nesimatys žmogaus akių ir veidas bus padalintas (iliustracija A) į dvi zonas – šviesią ir tamsią. Išeis labai kontrastingas ir grafiškas vaizdas. Žinoma galima ir taip fotografuoti, gal kam tai ir patinka, todėl tokioje situacijoje patarčiau, kad fotografuojamas žmogus ar žmonės nesistengtų tiesiai žiūrėti į objektyvą, o šiek tiek pasisukiotų. Galima atrasti tam tikrą gamą, kada kontrastas nerėžia akies, o fotografuojamas žmogus bus atpažįstamas.
Bet jei yra galimybė, geriau pasinaudoti kokiu nors atšvaitu. Tai gali būti specialus reflektorius, kuris puikiai atspindi šviesą ir kompensuoja stiprius šešėlius juos apšviesdamas. Arba pasitelkti kokį kitą šviesą atspindintį šviesų objektą (iliustracija B).
Dar viena priemonė padėsianti išvengti didelio kontrasto – tai difuzorius. Beveik permatomas medžiagos ar popieriaus gabalas uždegantis fotografuojamą objektą nepraleidžia lygiagrečių saulės spindulių o juo laužia ir išsklaido. Taip gauname mažiau kontrastingą ir tolygų apšvietimą. Tik čia reikėtų pastebėti, kad stipriai prarandamas šviesos srautas nugesintas per difuzorių. Todėl aplinkinė šviesa bus gerokai stipresnė ir fonas bus labiau šviesus nei fotografuojamas objektas (iliustracija C).
Debesuotą dieną viskas kitaip. Šviesa tolygiau pasiskirto, nėra tiesioginių saulės spindulių ir didelio kontrasto (iliustracija D). Nes debesys atstoja difuzorių ir laužia šviesos spindulius įvairiomis kryptimis. Tokiu oru labai gerai fotografuoti žmones, jų portretus. Jie neprisimerkia apakinti šviesos ir nuotraukose išeina natūraliau. Pastebėjimas – fotografuojant debesuotą dieną reikia stebėti kuri dangaus pusė šviesesnė ir iš kurios šviesa sklinda stipriau, nes jei nukreipsite fotoaparatą į šviesos šaltinį, gausite daugiau siluetų, o dangus bus per šviesus. Taip atsitinka ir apniukusią dieną, kada saulė pasislepia po vienu debesėliu, o visas kitas dangaus plotas nedebesuotas. Tokiu atvejų šviesos šaltinis ne saulė pasislėpusi po debesimi, bet likęs dangaus plotas be debesų.

Būna situacijų, kada reikia fotografuoti prieš saulę ir iškyla klausimas ar tai galima padaryti ar ne. Žinoma galima, bet tik tokiu atveju mes gausime tiesiog objektų ar žmonių siluetus. Žmonės taptų tiesiog tamsiomis figūromis. Bet čia liks Jums spręsti ar tai Jums įdomu ar ne. Tokioje nuotraukoje saulė atrodys kaip švytinti skraidanti lėkštė, gal ir neblogai, bet visada ją galima paslėpti, atsistojus į fotografuojamo objekto šešėlį. Mat saulės spinduliai patenkantys tiesiai į fotoaparato vidų yra labai įnoringi. Dažnai atsiranda įvairūs atspindžiai ar fotoaparato lęšių iškraipymai.
Norint pagerinti vaizdą galima papildomai pasinaudoti anksčiau paminėtu reflektoriumi (iliustracija A). Stipri saulė gražiai apibrėš objekto ar žmogaus formas, o reflektorius tolygiai apšvies norimą objektą. Kuo objektas didesnis – tuo didesnio reflektoriaus reikės J Toks fotografavimo būdas dažnai naudojamas reklaminėje fotografijoje arba fotografuojant portretą. Viena iš lempų studijoje imituojant saulę specialiai pastatoma už žmogaus tiesiai prieš objektyvą. Tada ji gražiai apibrėžia žmogaus ar objekto kontūrą ir vaizdas įgauna daugiau erdvės, o kitas šviesos šaltinis apšviečia objektą, ypač tai dažnai naudojama esant tamsiam fonui.
O ką daryti jei neturime reflektoriaus. Pati paprasčiausia tam išeitis – komponuoti fone tamsų objektą. Tai gali būti pastatas ar tamsūs medžiai. Tokiu atveju objektą ar žmogų priešpriešinė saulė apbirėš, o atsispindėjusi šviesa nuo aplinkos užpildys mūsų norimą objektą. Tik čia reikėtų pastebėti, kad ne visada tai pavyksta dėl fono subtilybių, taip pat reikėtų vengti tiesioginių saulės spindulių patekimo į objektyvą. Bet jei fotografuojate šviesioje aplinkoje, kur aplinkiniai objektai gerai atspindi šviesa (iliustracija B), o fonas pakankamai tamsus – galima išgauti įdomų vaizdą.
(Atsispindėjusi šviesa nuo medžiagų apšvietė žmogų, o tamsesnis fonas jį išskyrė iš aplinkos)
Nufotografavus vaizdą ir jį peržiūrinėjant ekranėlyje, spustelėjus “Info” mygtuką, galima pasirinkti tokią vaizdų peržiūros funkciją, kada į ekranėlį išvedama/rodoma ekspozicijos kreivė. Tai panašu į kalnus J Bet realiai tai kreivė nurodanti tamsių ir šviesių tonų informacijos kiekį (Ekspozicijos kreivės iliustracija). Pradedant nuo kairės pusės, kur nurodomas tamsių tonų informacijos kiekis einant į dešinę gauname kalnelį, kuris nurodo šviesių pustonių kiekį, na, o per vidurį nurodomas vidutinio šviesumo informacijos kiekis. Ir kuo linija ties ta vieta aukštesnė (kalnelis) – tuo didesnį kiekį informacijos fotoaparatas užfiksavo. Tai reiškia, kad turėtų būtį maksimaliai užpildytas visas kreivės diapazonas nuo kairės iki dešinės. Jei kairėje mes neturime kalnelio ar jis prasideda toliau – vadinasi nuotrauka pereksponuota ir nuotraukoje tamsiosios vietos nėra tamsios. O jei dešinėje pusėje nėra kalnelio ar jis pasibaigia nesibaigus linijai – vadinasi nuotrauka nepakankamai išeksponuota ir yra per tamsi. Žinoma viską galima pataisyti kompiuteriu, bet tik beveik. Todėl, kad kiekvienas taisymas sumažina nuotraukos kokybę. O jei labai stipriai nepataikyta ekspozicija – jos pataisyti neįmanoma. Nes tamsinant ar šviesinant nieko neišeis, nes tose vietose kur nėra informacijos – nėra jokios spalvos ar pustonio pigmento, bus tiesiog arba balta, arba juoda. Tokiu atveju patarčiau fotografuoti arba į skaitmeninį negatyvą (RAW), kurio dinaminis diapazonas didesnis nei paprasto “jpg” formato. Jį koreguojant yra daugiau galimybių (šviesinti ar tamsinti - galima labiau neprarandant kokybės). Kitas variantas stebėti gaunamą rezultatą ekranėlyje. Man labiausiai patinka šviesių ir tamsių zonų informacijos praradimo įspėjimas, kuomet šviesiosios zonos mirksi raudonai, o tamsiosios mėlynai. Tai galima matyti ęsant peržiūrai paspaudus “Info” mygtuką. Reikia stengtis, kad raudona spalva nudažytos sritys būtų kuo mažesnės, arba jų visai nebūtų.
Šviesa ir fotografinė technika visuomet kovoja su fotografijos turiniu, nes tik šių abiejų faktų sėkminga sąjunga teikia gerą rezultatą. Kaip graži šviesa be reikiamo turinio, taip ir turinys visiškoje tamsoje yra bevertis. Ir tik atsitiktinumo ir sėkmingų aplinkybių dėka šie faktoriai gali nulemti ar pavyks užfiksuoti norimą situaciją ar ne. Bet kuriuo atveju reikėtų daug praktikuotis, kad pamačius gerą vaizdą, galėtumėte išnaudoti šviesą. Taip pat nepamirškite ekspozicijos kompensavimo, nes tai greičiausias būdas ją pakoreguoti šviesumą
Visos nuotraukos darytos E-P1 fotoaparatu.
Daugiau informacijos apie naująjį Olympus E-P1 fotoaparatą čia.
Vidas Biveinis