Nuostabūs dalykai tie sveikinimų ir pageidavimų koncertai. Išnyra tarsi iš niekur. Įsijungi radiją, šiaip sau, fonui, (juk savaitgalis, poilsio metas) ir netikėtai išgirsti, kaip eteryje kažkas, savo brangiam žmogui dedikuoja viso gyvenimo kvintesenciją, perduoda linkėjimus ir siunčia muzikinį sveikinimą.

Per visas surambėjusių jutimų siūles, plūsta gerumo jausmas. Ta terapinė galia pajėgi apgaubti ir niekuo dėtą klausytoją, nieko nenutuokiantį apie jubiliatą, ar sukaktuvininką, tiesiog, atsitiktinai atsidūrusį toje šiltoje Golfo srovėje, gebančioje pramušti širdies užtvaras ir panardinti į sentimentų jūrą.

Atsipalaidavus gali išlaisvinti užsigulėjusias teigiamas emocijas. Kitom akim pamatai savo artimą. Žmonės yra daugiau geri, negu blogi. Tik nedažnai tai sužino iš kitų. Gal netiki? Gal per ilgai patys laukia? Arba negirdi? O gal nemoka branginti? Gerai, kad yra kiti, primenantys, kad esi.

…Tu jaunas dienas praleidai vėjais…Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia, toli nuo savo gimtų namų…

dainuoja Ovidijus Vyšniauskas, netikėtai tapęs tavo geriausiu draugu. Gal būt, net vieninteliu tave suprantančiu. Ir tu jį supranti. Nespėjus įsijausti į tuščiai praleistas dienas, darniais obalsiais atitaria "Blezdinga"

…O atsimenu aš namelį, aš gimtinės savo, kur motulė sukdama ratelį dainavo…graudžiai maloniai virkauja Veronika, tik aš nepratariu nė žodžio, visi manieji įsisupo į tylą.

…Ir Tėvynė ir Dievulis tavęs jauno laukia, ir kasdien regiu tą kaimą, tą namelį savo, kur gyvenimo palaimą man lopšį niūniavo…

……………………………………………………..

…Senas tėvo smuike, apraudok draugus negrįžusius…guodžia Birutė Petrikytė ir tu sutinki, nes svetimo skausmo nebūna.

…Į apleistą lizdą, po nulūžusia šaka, senas tėvo smuike, apraudok tylia, keista senovine daina…

Dainos žodžiai tarsi dilgėlės nutvilko nuogas rankas, bekeliančias atšalusios arbatos puodelį, įsibrauna širdperša.

Būna dienų kaip tyčia… paaintrina nepamirštama Janina Miščiukaitė. Darosi graudžiai liūdna.

…Dienomis, kai lyja lyg nakties, netars jau žodžio nieks, skambutis vis tylės. Kai verias akys sunkiai, šešėliai vaikšto kaip sapne, Nevarstau durų aš, ir rodos, nėr manęs…

Tuštuma pamažu pildosi. Uždegu stalinę lempą, išplėšiu šviesos lopinėlį. Šviesos rate mano galva ir amarilis.

…Debesėli, skrajūnėli, kur skraidai? - šypsosi kadaise mamos mėgiama Nijolė Talat Kelpšaitė, paleisdama energingą jaunystės dainų popuri lenciūgėlį.

…Virš stogo skaidrus debesėlis, Pakyla lyg plunksna lengva, Nepastebi jis pikto vėjo…Negalima būt debesėli, Tokiam, tarsi plunksna lengvam, Kartais reikia būt tvirtam…

…Mama esi tu moteris ir vaikų tu neteisi, tyliai paverksi mama, ir jiems atleisi…

…Mažas esi ir suprasti nieko negali, mažas esi ir pakeisti nieko negali, juk mažam žmogui nieks neuždraus, klausinėt, stebėtis ir pačiam galvot…

…Aš grįšiu su vasara… Ne ne ne nereikia ašarų, Lai nuo medžių gailios rasos kris, Jei sugrįžo žemėn vasara, Tai ir mylimas sugrįš…

Senovinė vazelė su aukštu ir siauru kaklu. Joje menamas meilės eleksyras, tarsi krapylo lašai dalijami į kairę ir dešinę. Gydomieji lašai, vaistų pakaitalas širdžiai - tai kraujo varymo pompai. Geras žodis ir katei malonus. Ir visai nesvarbu iš kur jis ateina - iš žemės, ar iš aukštybių. Tiesiog atokvėpis, prieš kasdienius buities darbus. Prieš darbus, per kuriuos žmogaus siela lieka nematoma.

……………………………………………………………….

Žalio tolimo kranto, dairos paukštė lėkdama

Lituanica skrenda, Lituanika Lietuva

Žalio tolimo kranto, dairos paukštė lėkdama

Lituanica mirė, Lituanica Lietuva.