Švedų režisierius Ingmaras Bergmanas norėjo, bet nesukūrė filmo apie Jėzaus gyvenimą. Paruoštas scenarijus liko neprikeltas. Visas veiksmas būtų vykęs Forio saloje. Pasakojimui būtų užtekę paskutiniųjų keturiasdešimt aštuonių Išganytojo gyvenimo valandų. Buvo numatytos tokios dramos dalys: "Pilotas ir jo žmona", "Išsigynęs Petras", "Marija, Jėzaus motina", "Marija Magdalietė", "Kareivis, pinantis erškėčių vainiką", "Simonas Kirenietis, kuris padėjo nešti kryžių", "Išdavikas Judas".  

Kiekvienas veikiantysis turėjo savo epizodą, kuriam susidūrimas su Viešpaties kančiomis, nesugrąžinamai sugriovė jų pačių pasaulį, pakeitė jų gyvenimus. Gaila, autoriui nepavyko sumanymo įgyvendinti. Lieka mūsų pačių vaizduotės ekranai. Kiekvienas juose tampame lydinčiuoju Kryžiaus kelio dalyviu.

 Betliejaus žvaigždė sužibo naktyje, tada kai jos šviesa geriausiai matoma. Tyloje užgimęs žodis akimirksniu pakeitė pasaulį. Pasiųsta Geroji naujiena tiems, kurie pasiryžę sekti paskui tą baltą, šviesos lanku apgaubtą vaiką - gimusį, einantį, praeinantį ir …pasiliekantį. Per visas dienas ir naktis. Kartu, su visais suaukotais, buvusiais ir būsimais gyvenimais. 

Ne daiktai, ne maišeliai, ne kalėdų seneliai ir klaidžiojantys "colos" karavanai žymi naują pasikalbėjmo pradžią su savimi. Baltas ir trapus paplotėlis. Visa kita - mira, auksas ir smilkalai.

Tik įspaudo liudijimas - šventas, šventinis, pašventintas. Prakartėlė ant tavo stalo. Betliejaus šviesa tavo namuose. Šviesa, kuri pakelia, išskiria, jungia ir perkeičia.

 Bergmano kino teatre šviesa kalba, ji atmosferos dalis, atspindindi žmonių santykius. Ji atveria jutimų pustonius, tylius tarpusavio krebždesius. Tuos, kurių jau nebegirdime, tuos, kurių jau nebepastebime. Jautri menininko klausa pagauna šviesos mirgėjimo kodą. Ta jo šviesa daugiakalbė: "švelni, grėsminga, svajinga, gyva, mirusi, aiški, miglota, karšta, stipri, šalta, netikėta, tamsi, pavasarinė, besiliejanti, sklindanti, tiesioginė, nuožulni, jausminga, nustelbianti, ribota, nuodinga, melaginga, šviesi šviesa…ŠVIESA.

  Klausydamas J. S. Bacho "Kalėdų oratorijos" choralų menininkas žodžio įtaigos jėga sukūrė šviesos judesio spektaklį. "Auksinė judri saulės šviesa, ryškiai atsispindėdama priešais bažnyčią stovinčios klebonijos languose, piešė įvairiausius raštus ir figūras ant vidinės arkos sienos. Pro kupolą besiveržianti tiesioginė šviesa aštriais pleištais pjaustė bažnyčios erdvę. Keletą akimirkų sutvisko ir vėl užgeso altoriaus šone esantis vitražas - begarsis tamsiai raudonas, mėlynas ir rusvai auksinis sprogimas.

 Guosdamas liejosi choralas: Bacho pamaldumas lengvina mūsų netikėjimo kančią. Virpantis, neramus šviesos raštas ant mūro sienos šliaužia aukštyn, siaurėja ir netekęs jėgų užgęsta. D-dur trimitai džiaugsmingai sveikina Išganytoją. Pilkšvai melsva prieblanda ūmai pripildo bažnyčią ramybės, amžinosios ramybės.

 Šąla, gatvių žibintai dar neuždegti, po kojomis gurgžda sniegas, iš burnos veržiasi garas. Speigai per adventą, o kokia bus žiema, tikriausiai sunki. Galvoje lyg spalvingi plevenantys šydai vis dar sklando Bacho choralai, tebesiplaiksto virš slenksčio, ties atidarytom durim - džiaugsmas."

"Gerasis Dieve, kaip man neprarasti savo džiaugsmo."

Cituoti epizodai iš I. Bergmano knygos "Laterna magica", Vilnius, 1994