Aktorius Michailas Čechovas kurdamas Kupriuko vaidmenį, yra rašęs: "Aš gyvenu trijuose pavidaluose: pirmasis - mažas, negražus, išsigimęs kupriukas, antrasis - idealus, dvasingas, pakilęs virš kupriuko, trečias - aš pats, kartu su savimi idealiuoju, žaidžiu Kupriuko kailyje". Tam tikra prasme esame artistai ir mes, bandome sujungti asmenines patirtis ir socialinius vaidmenis (roles).

Tas procesas niekada nenutrūksta - esame tėvai, vaikai, darbuotojai, kaimynai, viršininkai, pavaldiniai, visuomenės veikėjai ir kiemo šlavėjai, etc. Kiek jau jų sukūrėme! Įskaitomi ir tie, kurie virto dulkėmis ir pelenais. Priskaičiuojami ir tie - kokie norėjome būti, bet netapome. Gerokai užtruktume vaikščiodami po tokio siurealistinio muziejaus sales: čia "aš", čia mano personažas, čia mano "rolė"… Persikūnijimo subtilumai, ta pačia vienovės tema - kaip rasti dermę su pačiu savimi ir aplinka?

Turėtos socialinės rolės skirtingais gyvenimo laikotarpiais rodė tam tikrą žmogaus statusą ir apibrėžtą veiklos sritį, nusistovėjusį darbinės veiklos modelį. Pagrąžintą ideologinę realybę pakeitė iliuzinis įvaizdžių pasaulis. Fragmentuota sąmonė neaprėpia visumos, nereta veikla tapo sunkiai nupasakojama ar atpažįstama per asmeninę patirtį. Tarsi Venecijos karnavale kaukės uždengė veidus, liko vaidmenys, tipažai ir personažai, kryptingai judantys šou linksmybių ritmu link svajonių piramidės viršūnės. "Greito kirpimo" kursai ir paskleista dangaus dekoracijos iliuzija.

Vieni susėdę amfiteatre, kiti scenoje, dar kiti užkulisiuose. Naujų laikų dramoje veikia kelios dešimtis pagrindinių veikėjų, šalia patarnautojai ir aptarnautojai, sufleriai, pudruotojai ir šukuotojai ir, žinoma, masinis foninis veikėjas choras (kaip antikoje). Jis paryškina vieną ar kitą siužetinę liniją - piktinasi, džiaugiasi, liūdi. Į šventę susirenka ne visi. Atsiskyrėliai užsidarė juodmedžio bokštuose, atstumtieji-varnų broliai ir seserys.

Socialinis statusas tapo pagrindiniu reikšmingumo ir mažareikšmingumo kriterijumi. Asmenybė nebėra vertybė, na, nebent, tai sutampa su socialine padėtimi. Ta papildoma lytis labiau atpažįstama. Visuomeniniame gyvenime reikalinga tik žmogaus funkcija, telpanti į "formatą", kuris yra atpažįstamas ir nekelia rūpesčių. Sociumas perima asmens kaip individualybės svorio centrą. Socialinė terpė ir visos joje veikiančios struktūros diktuoja savo žaidimo taisykles. Naujai susimezgę ryšiai tarsi kompasas, rodo išlikimo kryptį. Iš seno į naują - nuo hierarchinės struktūros iki bendradarbiavimo ir partnerystės.

Vadovaujantis elgesio nuorodomis galima tapti ponu Kažkuo ar ponia Kokia Nors. Vaidmuo gali paversti žmogų Personažu, sociumo Objektu, arba, tiesiog, Daiktu. Socialiniu Nuliu, ar asocialiu Tipu. Pilna ir bedvasių rolių - statistinis Vienetas, apklausų Žymeklis, nuolaidų Pirkėjas, grybų Rinkėjas. Krepšelio nešėjas, reitingų Kėlėjas. Galima tapti net pastoviu Personažu - Kunigaikščiu, arba Bomžu, švytinčia Mega.

Būti savimi didžiausia abrakadabra. Tai nuolatinę įtampą kelianti būsena, kuri gali tapti sunkia našta. Nėra nei lengva nei saugu irtis iš masinio srauto ir primestų stereotipų. Gali pasirodyti Keistas. Neatpažintas NSO objektas. Tada ir žmoniškumas gali neturėti nieko bendra su žmogiškumu.  Ištisinis plepėjimas užpildė tylos ertmes. Jas bando atverti savo amato darbininkai Kūrėjai.

Tikrovės pasaulis lengvai gali virsti kreivų veidrodžių karalyste, mistine bendruomene, ar liguista haliucinacija. Socialinė patologija sukelia agresiją, socialinė paranoja, skleidžia įtarumą ir tariamą dorovę. Paskiro asmens  vidinės harmonijos siekis gali virsti iliuzine regimybe. Bet visada gali rinktis.

Daktaras psichoterapeutas A. Alekseičikas vieno interviu metu pateikė tokį pavyzdį: "Nukeliauja Kuprius pas Dievą, šis ir sako, jeigu nori aš galiu tau nuimti kuprą, o pastarasis atsako: ne,Viešpatie, tu uždėk kitiems kupras, tiems, kurie iš manęs tyčiojasi." 

Švedų režisierius Ingmaras Bergmanas norėjo, bet nesukūrė filmo apie Jėzaus gyvenimą. Paruoštas scenarijus liko neprikeltas. Visas veiksmas būtų vykęs Forio saloje. Pasakojimui būtų užtekę paskutiniųjų keturiasdešimt aštuonių Išganytojo gyvenimo valandų. Buvo numatytos tokios dramos dalys: "Pilotas ir jo žmona", "Išsigynęs Petras", "Marija, Jėzaus motina", "Marija Magdalietė", "Kareivis, pinantis erškėčių vainiką", "Simonas Kirenietis, kuris padėjo nešti kryžių", "Išdavikas Judas".  

Kiekvienas veikiantysis turėjo savo epizodą, kuriam susidūrimas su Viešpaties kančiomis, nesugrąžinamai sugriovė jų pačių pasaulį, pakeitė jų gyvenimus. Gaila, autoriui nepavyko sumanymo įgyvendinti. Lieka mūsų pačių vaizduotės ekranai. Kiekvienas juose tampame lydinčiuoju Kryžiaus kelio dalyviu.

 Betliejaus žvaigždė sužibo naktyje, tada kai jos šviesa geriausiai matoma. Tyloje užgimęs žodis akimirksniu pakeitė pasaulį. Pasiųsta Geroji naujiena tiems, kurie pasiryžę sekti paskui tą baltą, šviesos lanku apgaubtą vaiką - gimusį, einantį, praeinantį ir …pasiliekantį. Per visas dienas ir naktis. Kartu, su visais suaukotais, buvusiais ir būsimais gyvenimais. 

Ne daiktai, ne maišeliai, ne kalėdų seneliai ir klaidžiojantys "colos" karavanai žymi naują pasikalbėjmo pradžią su savimi. Baltas ir trapus paplotėlis. Visa kita - mira, auksas ir smilkalai.

Tik įspaudo liudijimas - šventas, šventinis, pašventintas. Prakartėlė ant tavo stalo. Betliejaus šviesa tavo namuose. Šviesa, kuri pakelia, išskiria, jungia ir perkeičia.

 Bergmano kino teatre šviesa kalba, ji atmosferos dalis, atspindindi žmonių santykius. Ji atveria jutimų pustonius, tylius tarpusavio krebždesius. Tuos, kurių jau nebegirdime, tuos, kurių jau nebepastebime. Jautri menininko klausa pagauna šviesos mirgėjimo kodą. Ta jo šviesa daugiakalbė: "švelni, grėsminga, svajinga, gyva, mirusi, aiški, miglota, karšta, stipri, šalta, netikėta, tamsi, pavasarinė, besiliejanti, sklindanti, tiesioginė, nuožulni, jausminga, nustelbianti, ribota, nuodinga, melaginga, šviesi šviesa…ŠVIESA.

  Klausydamas J. S. Bacho "Kalėdų oratorijos" choralų menininkas žodžio įtaigos jėga sukūrė šviesos judesio spektaklį. "Auksinė judri saulės šviesa, ryškiai atsispindėdama priešais bažnyčią stovinčios klebonijos languose, piešė įvairiausius raštus ir figūras ant vidinės arkos sienos. Pro kupolą besiveržianti tiesioginė šviesa aštriais pleištais pjaustė bažnyčios erdvę. Keletą akimirkų sutvisko ir vėl užgeso altoriaus šone esantis vitražas - begarsis tamsiai raudonas, mėlynas ir rusvai auksinis sprogimas.

 Guosdamas liejosi choralas: Bacho pamaldumas lengvina mūsų netikėjimo kančią. Virpantis, neramus šviesos raštas ant mūro sienos šliaužia aukštyn, siaurėja ir netekęs jėgų užgęsta. D-dur trimitai džiaugsmingai sveikina Išganytoją. Pilkšvai melsva prieblanda ūmai pripildo bažnyčią ramybės, amžinosios ramybės.

 Šąla, gatvių žibintai dar neuždegti, po kojomis gurgžda sniegas, iš burnos veržiasi garas. Speigai per adventą, o kokia bus žiema, tikriausiai sunki. Galvoje lyg spalvingi plevenantys šydai vis dar sklando Bacho choralai, tebesiplaiksto virš slenksčio, ties atidarytom durim - džiaugsmas."

"Gerasis Dieve, kaip man neprarasti savo džiaugsmo."

Cituoti epizodai iš I. Bergmano knygos "Laterna magica", Vilnius, 1994

Nuostabūs dalykai tie sveikinimų ir pageidavimų koncertai. Išnyra tarsi iš niekur. Įsijungi radiją, šiaip sau, fonui, (juk savaitgalis, poilsio metas) ir netikėtai išgirsti, kaip eteryje kažkas, savo brangiam žmogui dedikuoja viso gyvenimo kvintesenciją, perduoda linkėjimus ir siunčia muzikinį sveikinimą.

Per visas surambėjusių jutimų siūles, plūsta gerumo jausmas. Ta terapinė galia pajėgi apgaubti ir niekuo dėtą klausytoją, nieko nenutuokiantį apie jubiliatą, ar sukaktuvininką, tiesiog, atsitiktinai atsidūrusį toje šiltoje Golfo srovėje, gebančioje pramušti širdies užtvaras ir panardinti į sentimentų jūrą.

Atsipalaidavus gali išlaisvinti užsigulėjusias teigiamas emocijas. Kitom akim pamatai savo artimą. Žmonės yra daugiau geri, negu blogi. Tik nedažnai tai sužino iš kitų. Gal netiki? Gal per ilgai patys laukia? Arba negirdi? O gal nemoka branginti? Gerai, kad yra kiti, primenantys, kad esi.

…Tu jaunas dienas praleidai vėjais…Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia, toli nuo savo gimtų namų…

dainuoja Ovidijus Vyšniauskas, netikėtai tapęs tavo geriausiu draugu. Gal būt, net vieninteliu tave suprantančiu. Ir tu jį supranti. Nespėjus įsijausti į tuščiai praleistas dienas, darniais obalsiais atitaria "Blezdinga"

…O atsimenu aš namelį, aš gimtinės savo, kur motulė sukdama ratelį dainavo…graudžiai maloniai virkauja Veronika, tik aš nepratariu nė žodžio, visi manieji įsisupo į tylą.

…Ir Tėvynė ir Dievulis tavęs jauno laukia, ir kasdien regiu tą kaimą, tą namelį savo, kur gyvenimo palaimą man lopšį niūniavo…

……………………………………………………..

…Senas tėvo smuike, apraudok draugus negrįžusius…guodžia Birutė Petrikytė ir tu sutinki, nes svetimo skausmo nebūna.

…Į apleistą lizdą, po nulūžusia šaka, senas tėvo smuike, apraudok tylia, keista senovine daina…

Dainos žodžiai tarsi dilgėlės nutvilko nuogas rankas, bekeliančias atšalusios arbatos puodelį, įsibrauna širdperša.

Būna dienų kaip tyčia… paaintrina nepamirštama Janina Miščiukaitė. Darosi graudžiai liūdna.

…Dienomis, kai lyja lyg nakties, netars jau žodžio nieks, skambutis vis tylės. Kai verias akys sunkiai, šešėliai vaikšto kaip sapne, Nevarstau durų aš, ir rodos, nėr manęs…

Tuštuma pamažu pildosi. Uždegu stalinę lempą, išplėšiu šviesos lopinėlį. Šviesos rate mano galva ir amarilis.

…Debesėli, skrajūnėli, kur skraidai? - šypsosi kadaise mamos mėgiama Nijolė Talat Kelpšaitė, paleisdama energingą jaunystės dainų popuri lenciūgėlį.

…Virš stogo skaidrus debesėlis, Pakyla lyg plunksna lengva, Nepastebi jis pikto vėjo…Negalima būt debesėli, Tokiam, tarsi plunksna lengvam, Kartais reikia būt tvirtam…

…Mama esi tu moteris ir vaikų tu neteisi, tyliai paverksi mama, ir jiems atleisi…

…Mažas esi ir suprasti nieko negali, mažas esi ir pakeisti nieko negali, juk mažam žmogui nieks neuždraus, klausinėt, stebėtis ir pačiam galvot…

…Aš grįšiu su vasara… Ne ne ne nereikia ašarų, Lai nuo medžių gailios rasos kris, Jei sugrįžo žemėn vasara, Tai ir mylimas sugrįš…

Senovinė vazelė su aukštu ir siauru kaklu. Joje menamas meilės eleksyras, tarsi krapylo lašai dalijami į kairę ir dešinę. Gydomieji lašai, vaistų pakaitalas širdžiai - tai kraujo varymo pompai. Geras žodis ir katei malonus. Ir visai nesvarbu iš kur jis ateina - iš žemės, ar iš aukštybių. Tiesiog atokvėpis, prieš kasdienius buities darbus. Prieš darbus, per kuriuos žmogaus siela lieka nematoma.

……………………………………………………………….

Žalio tolimo kranto, dairos paukštė lėkdama

Lituanica skrenda, Lituanika Lietuva

Žalio tolimo kranto, dairos paukštė lėkdama

Lituanica mirė, Lituanica Lietuva.

Laikas

Nenoriu tos akistatos su laiku. Tačiau jos išvengti negaliu. Abu esame paženklinti to paties istorinio buvimo laiku. Tebeieškau seniai pralėkusių metų riboženklių, lyg galėčiau sustabdyti visu greičiu riedantį traukinį. Tavęs nėra ir nebebus. Tai liudija gimtojo Joniškio kapinaitėse akmuo, gėlių žiedai ir šaltas signataro ženklas įsikibęs į žemės plutą. Esi saugomas valstybės. Tik dabar Tau saugu Dievo glėbyje. Čia visi godotini, visi sušildyti žvakės liepsna. Be jokio žemiško daikto. Savo karalystėje. 

Kai ausis užgula garsiai ir teisingai kalbančiųjų choro atplaišos, bėgu šalin neatsisukdama, nenoriu girdėti žodžių, kurie tarsi cukriniai avinėliai saldžiomis kojelėmis slydinėja ir griuvinėja sunkiai nulaikydami savo apvalumą ir tariamą svarbumą.  Nepaveju tik to, kurio ilgiuosi, tik dar labiau tolstu. Čionai jau nebesusitiksime.

Esi

kitoje erdvėje. Žiūri ir tyli, saugai ir guodi savo gražiai išaugusias mergaites, apkabini žmoną, pabučiuoji su Tavim vis dar besikalbančią mamą, šypteli savo broliui ir seserims. Sakai, kad Tau gera tuose visur esančiuose namuose, kuriuos pats pasirinkai. Kad ant nieko nepyksti ir visiems seniai atleidai. Kad nieko nekaltini ir niekam nesi skolingas, nieko Tau negaila, na, nebent, smilgos patvory, ar paukščio nutūpusio ant laido, dar lietaus lašo vingiuojančio lango stiklu.

Dar pamušto šuns, priklydusio į užšalusio ežero pakrantę, kuris virpa glostomas, gal dar obels išnarintom šakom, ar supuvusios kriaušės sodo pievoje, mėnulio, pražiūrėtų naktų draugo, vaiskaus žvilgio į tolimą horizontą nuo Joniškio bažnyčios varpinės į Nepriklausomos Lietuvos ateitį.

Idealai

sutirpo tkrovėje, joje neradai sau vietos. Dabar kiekvienas sau, jau nebesvarbu, kuo tada gyventa, kuo tikėta, kaip ištverta. Iš kur Gintarai, jauniems buvo žinot, kad idealai dūmais išeis?  Kad gudrieji pečius suglaus ir susiners sienos kaip tvoros, kurias nei perlipsi, nei apeisi, nei apverksi. Tik dantis sukasi ir eisi toliau. Kai nepaeisi - šliauši. Jei šitai ištversi - gyvensi. Jei ne - liksite dviese - tik TU ir JI. Tik tokį matei kelio galą - skardį. Iš kur jauniems buvo galima žinoti, kad pigus primestas žaisliukas "cingu-lingu", paverstas ir kiek pasiūbavęs atsikels ir toliau linguos supdamasis į visas puses "viskas po senovei". Kad buvę bendražygiai ir bendrakeleiviai patirs netikėčiausius virsmus: iš susikibusių rankų liks sugniaužti kumščiai ir špygos kišenėse, šypsenas keis grimasos, ryžtą - prisitaikymas, o idėjas - materija?

Sapnas

Didelė jauki klasė. Minkštas prietemos apšvietimas. Suoluose sėdi vaikai, mergaitės griežia smuikais. Esu joms už nugarų, matau tik palenktus prie instrumentų šviesos kontūrais išryškintus profilius. Klasės priekyje moteris dėlioja baltus puodelius, tarsi, lauktų svečio. Ir jis įeina. Gintaras. Besišypsantis, jaunatviškas, vilkintis šviesiu rūbu, "jasoniška" šukuosena, kaip iš paskutinio jo suvaidinto spektaklio. Klausosi susižavėjęs muzikos garsų, pritupia ir …atsiklaupia. Veidas spindintis, šypsena ir akių gelmė. Visas perlietas švelniai gelsvai balta šviesa. Akina švarumas ir vaiskumas. Stengiuosi sulaikyti kylančią raudą. Muzika kelia ir neša. Paklustu jos tėkmei. Akimirka lygi amžinybei. Nesuskaičiuojami šviečiančių langų kvadratėlai…

Signataras

Istorijai tu liksi Gintaras Ramonas, tragiško likimo jauniausias 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras (1962 11 06 - 1997 11 11). Draugams tiesiog Gintaras. Dar vienas žvakučių jūros žiburėlis, žymintis kelią anksčiau, ar vėliau susirinkusiems prie užtiesto balta staltiese stalo. Su vienijančiu čia ir ten esančiuosius Krucifiksu. Ir tik šėliojantis vėjas velės besiplaikstančius nematomo audeklo galus, jungiančius Paukščių taką ir naujai supiltą žemės kauburėlį.

Polinkis į destrukciją gali ilgai tūnoti vduje ir išlįsti į išorę esant palankiomis aplinkybėmis. Tokiu rezonuojančiu įvykiu tapo pastarųjų dienų tragedija, palietusi abi nukentėjusias puses ir įtraukusi vis didesnį žmonių kiekį į diskusijų, gandų ir interpretacijų ratą. Masinė samonė užpildyta trauminio įvykio pasekmėmis. Kiekvienoje šeimoje jau apsigyveno ir auka ir kaltinamasis. Sniego kamuolio efektas prasidėjo, nors išoriškai atrodo, kad tai tik pavieniai didesni ar mažesni sniego dribsniai. Kas gi vyksta viešoje erdvėje? Kalba ne apie sistemos klaidas, o apie protesto procesą, mūsų santykius ir nuostatas.

Faktas ir interpretacijos per žiniasklaidos veidrodį, atgarsiai spaudoje, televizijoje, internete. Komentarai, pačių komentarų komentarai, komentatoriaus asmenybės komentarai. Ankstesnių skandalų ir tariamų herojų narcistinio dėmesio išvarginta bendruomenė prisimena savo teises ir skuba pareikšti savo galią, deja, jau įvykusios nelaimės šviesoje. Tiksliau, tamsoje, nes klausimų daugiau, negu atsakymų, o ir pastarieji vis kinta, virsdami dar vienais nežinomaisiais. Aktyvus įvykių nuomonės dalyvis tampa neginčitynai teisiu, nes gina VAIKO teses į saugią vaikystę. Vaikas apriori yra didžiausia ir pagrindinė vertybė. Susijaudinę tėvai veda savo mažus vaikelius į šio skaudaus įvykio teatralizuotas protesto akcijas įtraukdami juos į negatyvios informacijos dar didesnio poveikio lauką. Ką jie sako savo mylimiesiems?

Meškučiai, zuikučiai ir žvakutės, vaikiškos rankos raštu surašyti lapeliai, atkartoti trauminio įvykio žodžiai (juos minėti viešai močiutei nėra jokios būtinybės) jau pasidaugino, lyg pabirusios ant visų galvų skrajutės. Mirties simboliai paversti kasdienybės kovos priemone, tarsi televizijos šou produktai, seniai perlipę spalvotų ekranų sienas, kasama tranšėja mes ir jie. Vėl ir vėl daugiakartiniuose siužetuose multiplikuojami nelaimės vaizdai. Žodžiais esame, neva tai, susirūpinę tuo, kas įvyko, tačiau iš tikro, dar labiau kertame gedintiems ir kenčiantiems įvykio dalyviams, kuriems masinis poveikis, jau iš tiesų tampa ir asmeniniu poveiikiu. Juk, kol visa žiniasklaida nepervažiuos po kelis kartus su smulkiomis detalėmis, tol nenusiraminsime.

Ar tikrai tokiu būdu demonstruojame meilę vaikui įtrauktam į kitos svorio kategorijos suaugusių žmonių žaidimus, paversdami mažametį įrankiu, priemone, satisfakcija visam mūsų susikaupusiam pykčiui. Ar kirvis į akmenį yra ta pamoka, kurią mes tikimės perduoti savo vaikui? Ar matydamas ir skaitydamas atgarsius per įvairius media kanalus, jis išmoks paprastų tiesų, kaip elgtis su kitu, net jei jis man nepatinka? Ar dar blogiau- padariusiu sunkiai panaikinamą žalą. Kaip išmokti vėl pasitikėti žmonėmis, ar atgauti prarastą savigarbą ir žmoniškumą? Galų gale, kaip mažinti, o ne dauginti traumines pasekmes? Kas pasidarė su suaugusiais, atvedusiais į kelioliką metų besitęsiančią visuomenės dvasinę ir vertybinę krizę?

Prisiminkime, kokiomis vidinėmis nuoskaudomis ir išorinėmis nuorodomis gyvename demonstruodami agresyvų elgesį į tikrai nedorus veiksmus, bei į kitus ir kitokius. Juk išleidus "vidinį žvėrį’ pykčio sprogiamoji jėga prilygsta gyvybės sunaikinimo bangai. Tik po plyno lauko efekto gyventi reikės vėl visiems drauge. Nuo ko pradėsime gydyti savo žaizdas? Smūgio skeveldros liečia ne tik mūsų pačių jausmus, ne tik tragiško įvykio dalyvius, bet ir visus sunkių išbandymų prislėgtuosius. Ar tikrai mums reikalingas toks kelias? Ar ta neviltis ir yra mūsų Viltis? Neužtenka vien kalbėti apie patyčias ir smurtą mokykloje, gatvėje, kieme. Negali užmerkti akis ir prieš smurtinius vaizdus, atseit vaikai patys išsiaiškins, kas yra vyriškumas, kuris jiems tapatinamas su gladiatoriais. Suaugusi mokyklos direktorė tame nemato nieko blogo.

Elgesio modelio dauginimas tai toks pat smurto propagavimas. Kalbėkime ne tik apie fizinį, bet ir apie psichologinį, emocinį smurtą. Juk pagal masių inercijos dėsnį viskas aišku - tereikia atsiliepti į nuorodos pirštą ir tada teisėjų mantijos virsta ta raudona skiaute sukeliančią minios ekstazę. Kokių pasekmių tikimės? Juk neturėtų būti sunku atskirti, kur yra susiveržęs didelių problemų mazgas, kur prasideda elgesio modeliavimas, o kur racionalūs veiksmai.