Aktorius Michailas Čechovas kurdamas Kupriuko vaidmenį, yra rašęs: "Aš gyvenu trijuose pavidaluose: pirmasis - mažas, negražus, išsigimęs kupriukas, antrasis - idealus, dvasingas, pakilęs virš kupriuko, trečias - aš pats, kartu su savimi idealiuoju, žaidžiu Kupriuko kailyje". Tam tikra prasme esame artistai ir mes, bandome sujungti asmenines patirtis ir socialinius vaidmenis (roles).

Tas procesas niekada nenutrūksta - esame tėvai, vaikai, darbuotojai, kaimynai, viršininkai, pavaldiniai, visuomenės veikėjai ir kiemo šlavėjai, etc. Kiek jau jų sukūrėme! Įskaitomi ir tie, kurie virto dulkėmis ir pelenais. Priskaičiuojami ir tie - kokie norėjome būti, bet netapome. Gerokai užtruktume vaikščiodami po tokio siurealistinio muziejaus sales: čia "aš", čia mano personažas, čia mano "rolė"… Persikūnijimo subtilumai, ta pačia vienovės tema - kaip rasti dermę su pačiu savimi ir aplinka?

Turėtos socialinės rolės skirtingais gyvenimo laikotarpiais rodė tam tikrą žmogaus statusą ir apibrėžtą veiklos sritį, nusistovėjusį darbinės veiklos modelį. Pagrąžintą ideologinę realybę pakeitė iliuzinis įvaizdžių pasaulis. Fragmentuota sąmonė neaprėpia visumos, nereta veikla tapo sunkiai nupasakojama ar atpažįstama per asmeninę patirtį. Tarsi Venecijos karnavale kaukės uždengė veidus, liko vaidmenys, tipažai ir personažai, kryptingai judantys šou linksmybių ritmu link svajonių piramidės viršūnės. "Greito kirpimo" kursai ir paskleista dangaus dekoracijos iliuzija.

Vieni susėdę amfiteatre, kiti scenoje, dar kiti užkulisiuose. Naujų laikų dramoje veikia kelios dešimtis pagrindinių veikėjų, šalia patarnautojai ir aptarnautojai, sufleriai, pudruotojai ir šukuotojai ir, žinoma, masinis foninis veikėjas choras (kaip antikoje). Jis paryškina vieną ar kitą siužetinę liniją - piktinasi, džiaugiasi, liūdi. Į šventę susirenka ne visi. Atsiskyrėliai užsidarė juodmedžio bokštuose, atstumtieji-varnų broliai ir seserys.

Socialinis statusas tapo pagrindiniu reikšmingumo ir mažareikšmingumo kriterijumi. Asmenybė nebėra vertybė, na, nebent, tai sutampa su socialine padėtimi. Ta papildoma lytis labiau atpažįstama. Visuomeniniame gyvenime reikalinga tik žmogaus funkcija, telpanti į "formatą", kuris yra atpažįstamas ir nekelia rūpesčių. Sociumas perima asmens kaip individualybės svorio centrą. Socialinė terpė ir visos joje veikiančios struktūros diktuoja savo žaidimo taisykles. Naujai susimezgę ryšiai tarsi kompasas, rodo išlikimo kryptį. Iš seno į naują - nuo hierarchinės struktūros iki bendradarbiavimo ir partnerystės.

Vadovaujantis elgesio nuorodomis galima tapti ponu Kažkuo ar ponia Kokia Nors. Vaidmuo gali paversti žmogų Personažu, sociumo Objektu, arba, tiesiog, Daiktu. Socialiniu Nuliu, ar asocialiu Tipu. Pilna ir bedvasių rolių - statistinis Vienetas, apklausų Žymeklis, nuolaidų Pirkėjas, grybų Rinkėjas. Krepšelio nešėjas, reitingų Kėlėjas. Galima tapti net pastoviu Personažu - Kunigaikščiu, arba Bomžu, švytinčia Mega.

Būti savimi didžiausia abrakadabra. Tai nuolatinę įtampą kelianti būsena, kuri gali tapti sunkia našta. Nėra nei lengva nei saugu irtis iš masinio srauto ir primestų stereotipų. Gali pasirodyti Keistas. Neatpažintas NSO objektas. Tada ir žmoniškumas gali neturėti nieko bendra su žmogiškumu.  Ištisinis plepėjimas užpildė tylos ertmes. Jas bando atverti savo amato darbininkai Kūrėjai.

Tikrovės pasaulis lengvai gali virsti kreivų veidrodžių karalyste, mistine bendruomene, ar liguista haliucinacija. Socialinė patologija sukelia agresiją, socialinė paranoja, skleidžia įtarumą ir tariamą dorovę. Paskiro asmens  vidinės harmonijos siekis gali virsti iliuzine regimybe. Bet visada gali rinktis.

Daktaras psichoterapeutas A. Alekseičikas vieno interviu metu pateikė tokį pavyzdį: "Nukeliauja Kuprius pas Dievą, šis ir sako, jeigu nori aš galiu tau nuimti kuprą, o pastarasis atsako: ne,Viešpatie, tu uždėk kitiems kupras, tiems, kurie iš manęs tyčiojasi."