Ar pastebėjote, jau kuris metas esame gerai išmaltame šunkelyje vedančiame į niekur? Kasdien kyla informacijos gamybos fabrikų dūmai, iki raudonumo užkurtos krosnys. Malama viskas, kas tik papuola į pražiotus nasrus. Kuo daugiau sudėtinių dalių, tuo marmalas patrauklesnis. nesvarbu, kur tiesa, o kur melas, svarbu įpakavimas, paklausa ir reklama ir, žinoma produkcijos išleidėjas. Firma. Uabikas.

  Skausmas, gėda, neviltis, erotika, pyktis, kerštas, sarkazmas, neapykanta su meilės ir mirties priemaišomis. Plati emocijų paletė. Kiekvienas ras sau tinkamą. Pavieniai atvejai tampa tarsi dėsningumu. Įvykis - serialu ar pramogine laida, žmogaus gyvenimas - filmu su prekės ženklu „parduota“. Pats gyvenimas pametėja siužetą. Svarbu suskubti pirmam, spėti sukurti intrigą. Kitiems beliks tik atrajoti ar permalti iš naujo. Nesvarbu, kad malamas žmogus su visa jam artima aplinka ir artimaisiais. Įdomus pats karo elementas. Svarbu tik kas su kuo? Ir už ką? Ir po kiek?

Visas duris atidaro žodis „rezonas“. Žodyne rašoma: rezonánsas [pranc. résonance < lot. resonans — aidintis, atsiliepiantis>. Rezonansas, tas raktas, kurį būtinai turi pačiupinėti kiekvienas. Laimi pripuolę pirmieji – atkišę mikrofonus ir paslėpę montažo žirkles, pretenduojantys į šių dienų prokuratoriaus krėslą. Geros laisvės galimybes rezonuoti įvykius, situacijas, reiškinius - iki pamišimo. Kol smegenys persisotins ir taps visai nesvarbu, kad nebeliko ribos tarp gyvybės ir mirties, tarp tiesos ir melo, tarp asmeniško ir viešo. Ir jautrumas atbuks, "ne mano kiaulės, ne mano pupos".

Tokių aidu atsimušančių įvykių per metus atsitinka ne tiek jau daug (prisiminkim sunkias istorijas - broliukų nužudymas, mažos mergaitės galimas prievartavimas, jauno žmogaus savižudybė ir kt.). Tragedijos atgarsiai atsirita į šeimas, masina žiūrovą, juolab, kai žinia įvirsta per TV langelį, tiesiai į namus. Traukinys važiuoja ir stabdžiai nebeveikia. Nebelieka nieko privataus. Viskas vieša, nes jau senai viešas interesas prilygsta anatomijos ir psichiatrijos pamokoms - kūno ir sielos dalių viešam demonstravimui.

Žiniasklaidos popsinių laidų vedėjų ne tiek daug, bet jie labiausiai matomi, jie autoritetingi, jų bijo net politikai, klusniai atėję atsiimti savus svogūnus ir dar besidžiaugiantis savo ydomis ar kvailais poelgiais. Tokie žurnalistikos šoumenai ir šouwumenės pilnai užėmę savas nišas. Jie tokios ištęstinės pramoginės informacijos vedliai. Kadaise turėję ambicijų tapti garbingais savo srities profesionalais, ilgainiui pagilinę savo kišenių tūrį ir apimtį gražiais įsisiuvais- trispalviais pamušalais. Juk už teisybę! Tarnaujame žmogui.

Emocinių ir psichologinių patyčių spąstai, prie kurių prisidėjo savanaudė – be skrupulų skaičiuojanti pinigus ir reitingus žiniasklaida, kuriai žodis „atsiprašau“ didžiulė kančia. Jau sukurta nauja - pop žiniasklaidos verslą propaguojančių, vedlius aptarnaujanti popierinių kareivėlių plejada. Pirmyn į karą pėstininkai, šešėlyje likę generolai, lyg kokie arabų šeichai, brėžia naujų mūšių kontūrus, audžia mintis, kaip dar labiau padidinti savo tėvonijas. Ir ciesoriui ir Viešpačiui tarnauti neišeina. Tenka rinktis, žinoma, kaip taisyklė – save… Tokia visagalybės iliuzija!

Nesvarbu, kad rūgštimis apiplikomi sielos daigai. Argi čia smurtas! Kas mato jo pėdsakus? Valio liežuviui gebančiam iš juodo padaryti baltą, iš balto juodą, iš pilko raudoną, iš žalio mėlyną. Smagu išsitaškyti taip, kad neliktų akmens ant akmens. Tykšt – ir juokas, tykšt –ir siaubas, tykšt – ir karjera subliūkšta, tykš ir turtuolis jau vargšas. Tykšt… Galia paremta smurtu, patyčiomis ir jo dauginimu. Legaliai parduodami nuodai, veikiantys širdį, vėliau santykius, paskiausiai ir pačią egzistenciją. Juokinga vaikus saugoti savaitę nuo patyčių. Pavyzdys yra suaugusieji, jiems tai duona kasdieninė. Lyg patiems neskaudėtų.

Geidžiamo populiarumo siekį tegu palydi varinių triūbų maršas. Grojamas „basakelnių“ kiemo vaikų. Ne pergalingas, greičiau gedulingas. Ką laidojame? Save. Savo savigarbą. Garbė kaip šliurė, sakydavo amžinatilsį bobutė. Nebaigusi jokių žurnalistinių mokslų, bet turejusi savarbiausią vertybę - žmogaus orumą.