Ką gi, gavau devynis komentarus. Keturi iš jų kartojosi, keturiuose suabejojo ar iš tiesų turiu kokį išsilavinimą ir nurodė dvi gramatines klaidas kurias padariau tekste. Ačiū mielieji, nurodytas klaidas pasikubinau ištaisyti. Net kurį laiką pasvarsčiau ar nepradėjus rašyti be lt raidžių. Tada niekam nekliūtų gramatinės klaidos ir tas neatitrauktų skaitytojų dėmesio nuo esmės. Nors, manau, kad tada kaltintų tuo, kad apskritai negerbiu kalbos ir dar kokiomis panašiomis baisybėmis.

Na ką padarysi, teks rašyti kaip moku, jei jau taip man svarbu pasidalinti savo patirtimi.

Taip pat tikiuosi, kad skaitytojai vistik supras, kad šį blog‘ą kūriau ne pasigirti savo diplomais (deje ne lingvistikos srityje), o, kad papasakoti savo emigracijos istoriją. Tikrai nemanau, kad jei pasakojimą būčiau pradėjusi nuo vidurio ir praleidusi jaunystę ir mokslus, būtų aišku ką iš tiesų noriu perteikti.

Kai paskutinį kartą svarsčiau apie išvykimą kur nors tiesiog užsidirbti tam tikrą sumą pinigų ar padirbti užsienyje laikinai (pvz. tam, kad įgyti patirties), o paskui parvažiuoti ir nugyventi čia savo dieneles, supratau, kad man tas jau nebetinka. Supratau, kad jei išvažiuosiu šį kartą, čia nebegrįšiu net turistiniais tikslais. Taigi, tam, kad nelakstyti iš šalies į šalį ir vėl ieškoti, ieškoti ir ieškoti vietos po saule, nusprendžiau ką nors pasirinkti ir tada dirbti tikslingai tik viena kryptimi.

Labai rimtai domėjausi visomis šalimis, kurios man bent kiek patraulios. Žiūrėjau dokumentinius filmus, skaičiau oficialias publikacijas, naršiau pasirinktų valstybių migracijos departamentų tinklapius, domėjausi tų šalių istorija, politika, socialine apsauga, mokesčių sitemomis, gyventojų pasaulėžiūra, etnografija ir net religija (nors pastaroji manęs nedomina visiškai), klimatu, geografine padėtimi, reljefu ir gamtiniais ištekliais. Taip pat naršiau tose šalyse gyvanančių lietuvių forumus. Labai įdomu tai, kad vienos šalies lietuviai emigrantai visiškai nepanašūs į kitos šalies lietuvius emigrantus (žinoma išskyrus vieną bendrą bruožą - lietuvis ir mėnulyje bus lietuvis).

Panašu, kad pagaliau priėjau vietą, kurioje paaiškinsiu šio blog‘o tikslą.

Kitas dalykas vienyjantis visų šalių lietuvių emigrantų forumus yra tas, kad jie visi (lietuviai emigrantai), vienu balsu teigia, kad gauti kvalifikuotą, tavo specialybę atitinkantį darbą užsienio valstybėje neįmanoma! Tuo tarpu žinau keturis atvejus, kai žmonės per ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą gavo norimus darbus už norimą atlyginimą pasirinktose valstybėse. Kelia juoką ar ne? Tik keturi žmonės! Galbūt pažiūrėjus iš kitos pusės nebebus taip juokinga, nes tie keturi žmonės (kuriuos aš pažįstu, o šiaip manau, kad jų yra ir daugiau, tik visi tyli, nes nemano, kad jų patirtis yra kam nors naudinga) nesitaikstė su paplitusiu bandos instinktu ir nedarė taip, kaip visi vien dėl to, kad „visi taip daro“.

Taigi šį blog‘ą sukūriau kadangi irgi nusprendžiau nedaryti taip kaip visi, o elgtis taip kaip tie keturi mano pažįstami. Tik, priešingai nei jie, aš savo patirtimi dalinsiuosi.

Tam, kad manęs neapkaltintų dar ir nemokėjimu skaičiuoti, dabar dar grįšiu prie komentarų. Taigi, devintąjį komentarą pacituosiu, juolab, kad jis kaip aidas kartoja visų šalių lietuvių emigrantų žodžius:

„Aha, o užsienyje visi mūsų tik ir laukia išskėstomis rankomis - jūs tik ateikite, brangieji, be patirties ir stažo, o mes jums mokėsime tūkstančius ir džiaugsimės, kad jūs tokie protingi esate… Svajuko dramblionės. Užsienyje žmonės daugiau uždirba todėl, kad aria trigubai daugiau nei tėvynėje ir atlieka tokius darbus, į kuriuos gimtinėj nė pažiūrėti nebūtų norėję, o paskui svaičioja apie galimybes ir teises. Žolė juk visada žalesnė kitoje upės pusėje, ar ne?”

Apie žolę kitoje pusėje išmanau nelabai gerai, tačiau apie tokius darbus į kuriuos gimtinėje nė pažiūrėti nebūčiau norėjusi, tikrai nusimanau, nes juos dirbau. Netgi tris kartus bandžiau „daryti kaip visi“. Taip, uždirbau kiek daugiau, nei Lietuvoje (tuo metu). Tačiau vis pasiklausdavau savęs – o kas toliau? Kiek ilgai taip gyvensiu (20 žmonių 3 kambariuose), valgysiu pigius nuodus ir neturėsiu laisvalaikio ieškotis kito, geresnio darbo, nes dirbu tris pamainas, kad bent kiek apsimokėtų šis VISŲ kelias? Ar tik dėl to, kad „visi taip daro“? Tikrai nepajėgiu suprasti susiformavusios nuomonės, kad akademikas užsienyje tinkamas tik grioviams kasti. Niekad negalėjau suprasti, kodėl negana pradėti nuo nulio? Kodėl būtinai turi pradėti nuo keliasdešimt žingsnių atgal? Ar dėl to, kad „niekas taip nedaro, nes reikia kaip visi“?

Na ką gi, matyt eilinį kartą būsiu balta varna.

Norėčiau priminti, kad emigruodama siekiu ne vien materialinės gerovės (šiuo klausimu ir čia nesiskundžiu), o Saugumo!! (smulkiau pirmame ir ypač antrame rašinėlyje).