Ką gi, gavau devynis komentarus. Keturi iš jų kartojosi, keturiuose suabejojo ar iš tiesų turiu kokį išsilavinimą ir nurodė dvi gramatines klaidas kurias padariau tekste. Ačiū mielieji, nurodytas klaidas pasikubinau ištaisyti. Net kurį laiką pasvarsčiau ar nepradėjus rašyti be lt raidžių. Tada niekam nekliūtų gramatinės klaidos ir tas neatitrauktų skaitytojų dėmesio nuo esmės. Nors, manau, kad tada kaltintų tuo, kad apskritai negerbiu kalbos ir dar kokiomis panašiomis baisybėmis.

Na ką padarysi, teks rašyti kaip moku, jei jau taip man svarbu pasidalinti savo patirtimi.

Taip pat tikiuosi, kad skaitytojai vistik supras, kad šį blog‘ą kūriau ne pasigirti savo diplomais (deje ne lingvistikos srityje), o, kad papasakoti savo emigracijos istoriją. Tikrai nemanau, kad jei pasakojimą būčiau pradėjusi nuo vidurio ir praleidusi jaunystę ir mokslus, būtų aišku ką iš tiesų noriu perteikti.

Kai paskutinį kartą svarsčiau apie išvykimą kur nors tiesiog užsidirbti tam tikrą sumą pinigų ar padirbti užsienyje laikinai (pvz. tam, kad įgyti patirties), o paskui parvažiuoti ir nugyventi čia savo dieneles, supratau, kad man tas jau nebetinka. Supratau, kad jei išvažiuosiu šį kartą, čia nebegrįšiu net turistiniais tikslais. Taigi, tam, kad nelakstyti iš šalies į šalį ir vėl ieškoti, ieškoti ir ieškoti vietos po saule, nusprendžiau ką nors pasirinkti ir tada dirbti tikslingai tik viena kryptimi.

Labai rimtai domėjausi visomis šalimis, kurios man bent kiek patraulios. Žiūrėjau dokumentinius filmus, skaičiau oficialias publikacijas, naršiau pasirinktų valstybių migracijos departamentų tinklapius, domėjausi tų šalių istorija, politika, socialine apsauga, mokesčių sitemomis, gyventojų pasaulėžiūra, etnografija ir net religija (nors pastaroji manęs nedomina visiškai), klimatu, geografine padėtimi, reljefu ir gamtiniais ištekliais. Taip pat naršiau tose šalyse gyvanančių lietuvių forumus. Labai įdomu tai, kad vienos šalies lietuviai emigrantai visiškai nepanašūs į kitos šalies lietuvius emigrantus (žinoma išskyrus vieną bendrą bruožą - lietuvis ir mėnulyje bus lietuvis).

Panašu, kad pagaliau priėjau vietą, kurioje paaiškinsiu šio blog‘o tikslą.

Kitas dalykas vienyjantis visų šalių lietuvių emigrantų forumus yra tas, kad jie visi (lietuviai emigrantai), vienu balsu teigia, kad gauti kvalifikuotą, tavo specialybę atitinkantį darbą užsienio valstybėje neįmanoma! Tuo tarpu žinau keturis atvejus, kai žmonės per ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą gavo norimus darbus už norimą atlyginimą pasirinktose valstybėse. Kelia juoką ar ne? Tik keturi žmonės! Galbūt pažiūrėjus iš kitos pusės nebebus taip juokinga, nes tie keturi žmonės (kuriuos aš pažįstu, o šiaip manau, kad jų yra ir daugiau, tik visi tyli, nes nemano, kad jų patirtis yra kam nors naudinga) nesitaikstė su paplitusiu bandos instinktu ir nedarė taip, kaip visi vien dėl to, kad „visi taip daro“.

Taigi šį blog‘ą sukūriau kadangi irgi nusprendžiau nedaryti taip kaip visi, o elgtis taip kaip tie keturi mano pažįstami. Tik, priešingai nei jie, aš savo patirtimi dalinsiuosi.

Tam, kad manęs neapkaltintų dar ir nemokėjimu skaičiuoti, dabar dar grįšiu prie komentarų. Taigi, devintąjį komentarą pacituosiu, juolab, kad jis kaip aidas kartoja visų šalių lietuvių emigrantų žodžius:

„Aha, o užsienyje visi mūsų tik ir laukia išskėstomis rankomis - jūs tik ateikite, brangieji, be patirties ir stažo, o mes jums mokėsime tūkstančius ir džiaugsimės, kad jūs tokie protingi esate… Svajuko dramblionės. Užsienyje žmonės daugiau uždirba todėl, kad aria trigubai daugiau nei tėvynėje ir atlieka tokius darbus, į kuriuos gimtinėj nė pažiūrėti nebūtų norėję, o paskui svaičioja apie galimybes ir teises. Žolė juk visada žalesnė kitoje upės pusėje, ar ne?”

Apie žolę kitoje pusėje išmanau nelabai gerai, tačiau apie tokius darbus į kuriuos gimtinėje nė pažiūrėti nebūčiau norėjusi, tikrai nusimanau, nes juos dirbau. Netgi tris kartus bandžiau „daryti kaip visi“. Taip, uždirbau kiek daugiau, nei Lietuvoje (tuo metu). Tačiau vis pasiklausdavau savęs – o kas toliau? Kiek ilgai taip gyvensiu (20 žmonių 3 kambariuose), valgysiu pigius nuodus ir neturėsiu laisvalaikio ieškotis kito, geresnio darbo, nes dirbu tris pamainas, kad bent kiek apsimokėtų šis VISŲ kelias? Ar tik dėl to, kad „visi taip daro“? Tikrai nepajėgiu suprasti susiformavusios nuomonės, kad akademikas užsienyje tinkamas tik grioviams kasti. Niekad negalėjau suprasti, kodėl negana pradėti nuo nulio? Kodėl būtinai turi pradėti nuo keliasdešimt žingsnių atgal? Ar dėl to, kad „niekas taip nedaro, nes reikia kaip visi“?

Na ką gi, matyt eilinį kartą būsiu balta varna.

Norėčiau priminti, kad emigruodama siekiu ne vien materialinės gerovės (šiuo klausimu ir čia nesiskundžiu), o Saugumo!! (smulkiau pirmame ir ypač antrame rašinėlyje).

Labai nepatriotiška, ar ne? Tačiau labai jau sunku būti patriotu, kai tave smaugia kaip įmanydami. Tikrai keista, kai tautos išrinktieji, kurie turėtų atstovauti tautos interesus, iš tiesų, tarkim tiesiog dėl trumparegiškumo (kas reiškia, kad juos pasirinkusi tauta, pati mato ne per toliausiai), ima pavyzdį ne iš sėkmingai su krizę kovojančių valstybių, o iš balon nusiritusių kaimynų. Ir dar nuoširdžiai mirksėdami vienas per kitą kartoja – va matote kaip mes gerai tvarkomės? Juk mums kiek geriau nei jiems!

Sumažinkime socialines garntijas ir padidinkime įmokas už jas. Geriau panaikinkime tas garantijas iš vis. Tačiau šį naują mokęsti už tai, kad šioje valstybėje turi darbą ir dirbi ir toliau vadinkime kodiniu pavadinimu SoDra. Dar reikėtų įdiegti reidus, kurių metu privačiuose piliečių būstuose pareigūnai ieškotų paslėptų kojinių su keliais litais jose. Griežtai bausti tuos, kurių kojinėse bus rastos tik skylės! Juk, tokiu sunkiu valstybei metu, turi atiduoti viską ką turi (nelaukdamas jokių garantijų ar lengvatų sau) ir veržtis diržus. Tikras patriotas atiduotų ir diržą, o veržtusi virvele ar pan.

Na, vis dar galiu guostis mintimi, kad aš balsavau ne už juos.

O patys tautiečiai? Juk valdžią pasirinko pagal save. Ir visur aplink, kur nenueisi, į kurią pusę neatsisuksi, visur tas pats. Kuo daugiau meluoji ir kuo labiau tavo skiedalai nepakaltinami, tuo esi geresnis darbuotojas. Kuo mažiau kompetetingas esi ir kuo daugiau sidabro ant saves susikabini, tuo geresnis specialistas esi. Jei lipi per galvas ir akiplėšiškai visur lendi pirmas, net ir pažeisdamas įvairiausias taisykles (juk jos tikrai ne tau), reiškia esi labai verslus. O tai didelis pliusas. Dar turi būti apsukrus (mokėti durninti kitus ir to dėka pelnytis) ir neturėti nė lašo sąžinės (kas čia per defektas?). Taip pat labai svarbu būti labai pasipūtusiam (geriau be jokio pagrindo), nes “juk tai AŠ” ir “po manęs net ir tvanas nebesvarbus”. Tiesa, dar gerai būtų būti chamu. Štai pagrindiniai tikro, gero lietuvio bruožai. Kiekvieno tikro vyro siekis tapti tokiu. Moterys irgi labai stengiasi, na, bet kur gi vištai pasivyti erelį! Tačiau labai pasiseka jei sugebi už tokio ištekėti. Tada jau niekuo nebereikia rūpintis, nes gyvenimo tikslas pasiektas. O kitos kaip pavydi!!

Manau „Omnitel“ turi labai gerą reklamos specialistą. Jau kokius metus ar daugiau jų reklamos labai profesionalios, na bet paskutinioji! Tobulai atvaizduoja tikrąjį lietuvį ir lietuviškąją dvasią. Tai istorija abie du brolius. Tema - brolis broliui niekšas (kas mūsų laikais yra labai lietuviška). „Omnitel“ besinaudojančio brolio kaip tikro lietuvio elgesys pavaizduotas tiksliai iki smulkmenų. Šis personažas ir yra sektinas pavyzdys. Trokštamas idealas.

Ir juk tai kasdienybė!

Labai liūdna. Ir daugiau nebenoriu būti to dalimi. O juk kadaise ir aš mojavau trispalve, stovėjau prie parlamento ir traukiau tautiškas giesmes. Ką gi, negali būti patriotas ten kur tik tau to reikia.

Yra ir kitų vietų. Kur tavęs nesmaugs dėl to, kad dirbi. Ir nesmerks, kaip nesąžiningos siurbėlės, jei sergi. Ir netekus darbo neteks rinkti išmaldos (nors ir mokėjai soc. mokęsčius) kol ieškosiesi kito.

Vardas, žinoma, nėra tikras. Na, ką jau čia padarysi, lietuviškoji prigimtis ima viršų. Giliai įsikerojęs nepasitikėjimas. Juk negali, žmogus, imti ir pasisakyti kas esąs, nes o ką jei ką..? Jau geriau šitaip nors ir laurų taip nesusižersi, juk niekas nežino kas esi. Na, bet juk nėra to minuso, kuris nebūtu pliusu.

Nuo studentavimo laikų neapleido nuojauta, kad šį vieta ne man. Tai į vieną šalį nuvažiavau laimės, tai į kitą. Kartą net į trečią šalį nuklydau. Laimės neradau. Dabar manau, kad tik dėl to, kad buvau labai jau jauna ir nemokėjau ieškoti. Be to ir netinkamas vietas pasirinkdavau. Irgi jaunystė kalta. Tai ką? Liko taikstytis su likimu (ir retkarčiais, gūdžiais vakarais, pafilosofuoti – o kaip gi ta nesąmonė, kad kiekvienas pats savo likimo kalvis? Juk jei taip, tai kodėl nenusikalu to ko iš tiesų noriu, o turiu taikytis prie to kas yra?) ir kurti gyvenimą tėvynėje. Galų gale net susivaideno, kad ir čia gyventi galima.

Žinote, kai mokiausi mokykloje ateitis išrodė gan aiški. Tiksliai žinojau ko noriu. Pasirinkta sritis daug žadanti ir progresyvi, tik spėk mokytis! Įstojus į universitetą niekas nepasikeitė, na išskyrus tai, kad bendramoksliai neatrodė esą protingi žmonės. Manau, kad kiekvienas iš jų galvojo tą pati apie kitus. Juk buvome paaugliai. Oi, oi, tik akmenimis nereikia mėtytis, juk net moksliškai įrodyta, kad paauglystė baigiasi dvidešimt penktaisiais gyvenimo metais. Taigi, mokiausi, mokiausi ir mokiausi. Gerai mokiausi. Gavau daug diplomų. Aukštų laipsnių. O dirbu kažin ką! Tik kartelį, kokius metelius, padirbau pagal specialybę, tai yra būtent tai ką ir svajojau nuo vaikystės. Kai baigiau bakalaurą. Tada ir pavyko ir dirbti svajonę ir toliau mokytis. O paskui tik mokslai liko. O darbas vėl buvo kažin koks. Ir kodėl taip? Na, labai parasta – o gi todėl, kad mūsų tėvynė tuo metu, toje srytyje buvo labai atsilikusi ir mano žinios buvo nepaklausios. Ir kuo labiau jos augo, tuo mažiau paklausios buvo. Ak taip! Baisiausia nuodėmė lietuvio gyvenime – neturėjau reikiamų pažinčių reikiamose vietose. Ir tėvai gi kokie! Visai kitų sričių specialistai, per visą savo gyvenimą neapsirūpino tomis, kiekvieno tikro gero lietuvio gyvenime, privalomomis pažintimis.

Na, vistik nesikundžiu. Kiekvieną kartą pradėjus dirbti kažin kokioje įmonėje tekdavo iš pradžių tą darbą išmokti, išstudijuoti sritį. Tas man visada patiko. Tik bėda, kad įdomu tik tol kol mokausi. Kai išmokdavau viską iki ribos, kai jau nebūdavo kur aukščiau kopti, pasidarydavo be galo nuobodu. Kad nepradėtų mestis vidinis nepasitenkinimas, o dar ir koks užslėptas, tekdavo keisti sritį ir mokytis nuo pradžių. Ir staiga supratau – o ką gi darysiu, kai šitame kažin kokiame, o visai ne tokiame, kurį norėčiau dirbti, darbe pasieksiu stogą? Juk auksčiau generalinio kėdės nebeiššoksi! Beliktu tik dar kartą keisti sritį ir eiti į politiką. Tik, kad meluoti nemoku. O dar ir šitaip!! Reiškia netinka.

Tada tiksliai supratau, kad vietos tėvynėje man nėra. Įsivaizduoju kaip daugelis žmonių dabar emocingai mojuoja, rėkauja ir prieštarauja. Juk visada galima mesti tai ką turi ir vistik grįžti į išsvajotą sritį. Juolab, kad kvalifikacija iš tiesų aukšta. Tik, o kaip gi, gerbemieji, patirties neturėjimas? Juk Lietuvoje visi gyvename. Visi puikiai žinome kaip reikalai čia tvarkomi. Aha, tau daug metų, turi puikius diplomus ir nuostabias rekomeddacijas. Daug metų dirbai. Jokios pertraukos staže. Esi puikios sveikatos ir nei vieno vaiko. Nuostabu, nuostabu, tik…neturi patirties šioje srityje! Ir taip diena iš dienos, įmonė po įmonės. Kol kartą – o, nuostabu, gali pradėti nuo žemiausios grandies. Juk praktinės patirties neturi, ar ne? Na taip, ir atlyginimas tavo bus atitinkamas.

Ak, ir vėl tie akmenys… Ne, nėra man žema iš skyriaus vadovės į žemiausios grandies specialistes. Mielai nors dabar, kad tik atlyginimas atitiktų realybę. Visi žinome atlyginimų sistemą ir dydį Lietuvoje. O juk jei negalvoti apie ateitį (pvz.: šeimą ir būsimus vaikus arba bent jau vaiką. Oi dar akmenų kruša… ne, niekad nesutiksiu su tuo, kad tai tik būsimojo vyro rūpestis), tai reikia galvoti apie dabartį. Kasmėnesinės būtinosios išlaidos, paskola bankui, parama tėvams, bedarbės meilės išlaikymas. Dabar visi ateikite ir susirinkite tuos akmenis, kuriais svaidėtės, kai dar neišklausę ir neapgalvoję nusprendėte, kad man per žema, dirbti žemesnėse pareigose.

Negaila mesti ką turi ir pradėti nuo pradžių. Gaila mesti ir vėl nusvilti atsitrenkus į nepramušama sieną. Ir likti prie sudužusios geldos, nors nieko ir neprašei veltui, o padėjai tikrai daug pastangų, daug paaukojai ir turėjai tiek! vilčių.

Todėl vienintelė išeitis siekti svajonių išsipildymo man liko – emigracija.