35
Pasipasakojau Ivonai. Žinoma papasakojau ne iki smulkmenų. Ji mane užjautė.
- Nesikrimsk. Viskas susitvarkys. – sakė ji.
Abejojau. Pradėjau bijoti, jog Ieva mane paliks. Buvau to vertas.
Psichiatrams nepasakojau, jog vartojau alkoholį, tik pasakiau, kad šeštadienį jaučiausi blogai.
Atlikę kelis papildomus tyrimus, jie išrašė širdies veiklą gerinančių vaistų. Pasijutau kaip tikras ligonis. Betrūko tik tramdomųjų marškinių.
- Viskam savo laikas – pasakė velnias.
- Tylėk. – atsakiau jam.
36
- Ar vis dar matai velnią? – paklausė Ivona.
Ji buvo kaip niekad užtinusi.
- Ne tavo reikalas. – piktai, bet su virpuliu atrėžiau.
Nutilome. Po keliolikos minučių pauzės paklausiau:
- Kas tau? Atrodai lyg būtum mėnesį nemiegojusi.
- Vakar buvo sunki naktelė. Mane aplankė Marlena. – atsakė ji.
- Kas tokia?
- Demonė.
- Aaaa.. – pasakiau supratęs. Ivona vėl nusišneka.
- Ji tampė mane už plaukų. Baisiai skaudėjo.
- Tai štai kodėl klykiai visą naktį. – konstatavau aš.
- Būtent.
Ivona išties visą praėjusią naktį rėkė ir nedavė miegoti. Negalėjau suprasti, kodėl budintis medikas jos nenuramino. Jutau, kad ligoninėje dedasi negeri dalykai. Tačiau kas ne taip suprasti negalėjau. Visgi kuo toliau, tuo labiau ėmiau tikėti Ivona. Nežinia kodėl tačiau pradėjau tikėti, jog demonai egzistuoja. Ir tai man atsirūgo. Prakeiktas patiklumas.