Ieva manim nepatikėjo. Buvau labai įsiutęs ant jos. Ji galvoja, kad viskas, ką jai papasakojau, tėra mano vaizduotės vaisius. Sako, kad man tiesiog liūdna, jog netekau draugės, o gal ir daugiau negu draugės, dėl to galvoje kuriu detektyvą, kurio iš tikrųjų nėra. Visi tenai esantys gydytojai yra profesionalai, nes tūkstančiai ligonių keliauja per jų rankas ir jie yra įgiję nemažą patirtį. Priedo Vilniuje daugiau nėra tokių rimtų psichiatrinių ligoninių.

Ievos argumentai stiprūs, tačiau jie nebuvo teisingi. Neturėjau teisės ant jos pykti, tuolab kad tai tebuvo jos nuomonė. Tačiau vis tiek pykau. Pykau, nes ji manęs nepalaikė. Tikėjau, kad tėvai mane pasmerks, bet niekad nebūčiau pagalvojęs, kad tą padarys ir Ieva. Tą kartą su ją susipykau. Sereikiškių parkas nusidažė pilkomis spalvomis. Pasakiau jai, jog ji elgiasi ne kaip mano mergina, o kaip priešė. Buvau sutrikęs. Dėl mūsų barnio kaltas buvau tik aš. Ech, ta mano puikybė – visada noriu, kad visi man paklustų ir kad sutiktų su viskuo, ką žmonėms sakau.

Išsiskyrėme piktai. Ieva pasakė, jog mūsų santykiams reikia pertraukos. Pasakė, jog paskambins man po savaitės, kai busiu aprimęs ir nustosiu išsigalvoti. Ji man palinkėjo pasveikti ir su ašaromis akyse pabėgo.

Likau vienas sėdėti ant mūsų suoliuko. Buvau liūdnas. Šis posūkis su Ivona, neigiamai veikia mano gyvenimą. Ne vien praradau geriausią savo draugę, bet pradedu prarasti ir merginą. Nors ne. Ieva praradinėju iš daug anksčiau.

Mano akys sudrėko. Verkti nebuvau linkęs, tačiau šiek tiek ašarojau.

Visgi Ievos netikėjimas mano teorija neatbaidė. Vis tiek buvau pasiryžęs išsiaiškinti, kas slepiasi po Ivonos uždarymu vienutėje.

Žinojau, jog ją uždaryti įsakė mano psichiatras vardu Jonas Vaitkus. Jis yra penkiasdešimtmetis žilstelėjęs stambus senis. Moka būti mielas, tačiau iš tikrųjų yra storžievis. Per pietų pertrauką, matyt, suvalgo dramblį, nes jo pilvas išsiputęs it Jupiteris. Jis turi gerą reputaciją kitų gydytojų rate. Tikriausiai todėl, kad yra prie vyresniųjų ir čia dirba jau nebe pirma dešimtį metų. Visgi mano pagarbą jis prarado. Nors anksčiau jį ir gerbiau.

Supratau, jog turiu pakalbėti su kitais ligoniais dėl Ivonos. Ji priešingai nei aš, bendravo su daug kuo. Žinoma, su manim labiausiai, tačiau ją pažinojo visas skyrius.

Atėjus pirmadieniui nutariau iškart susipažinti su kitais ligoniais. Pakilau nuo suoliuko ir patraukiau namo. Koks sumautas sekmadienis – galvojau. Beeinant pradėjo lyti. Užsidėjau kapišoną. Lijo galingais lašais. Nekenčiu lietaus. Nekenčiu savo ligos!