Jo vardas Bronius. Mėgsta dešreles ir muilo operas. Guli čia, nes prisigėręs nuolat tampa irzlus ir pradeda muštis. Jis yra pavojingas visuomenei. Apie Ivoną iki dabar galvojo tik gerai, tačiau sužinojęs, jog ją uždaro Bronius nesutriko.

- Seniai jai buvo laikas. Kokie dar demonai. – nusijuokė jis.

- Iš tiesų. – pagalvojau.

Galbūt Ivona ir jos kalbos apie antgamtines būtybes taip įgriso daktarams, jog jie supyko ir nusprendė gydyti liga kraštutinėmis priemonėmis?

Tą pirmadienį taip lengvai nepasidaviau ir susipažinau su dar viena ligone vardu Sandra. Jai trisdešimt keli. Išprotėjo po nelaimingos vaiko mirties. Ivona pažinojo iš trumpų pašnekėsiu prie arbatos puodelių.

- Visi jie nori mus pražūdyti. – buvo linkusi į kraštutinumus Sandra. – Ivona ne išimtis. Mes esam sistemos vergai. – teigė ji.

Man patiko jos žodžiai. „Sistemos vergai“ skambėjo galingai. Reikia sugriauti sistemą! Nuo pat mažumės mėgdavau išsiskirti ir laužyti stereotipus. Kodėl gi to nepadarius dar kartą? Kodėl gi nesugriovus įsisenėjusios sistemos?

Nusprendžiau tvirtai, jog tą ir padarysiu. Beliko sugalvoti kokiais būdais. Šis galvos skausmas kankino visą pirmadienį. Bet į vakarą man vėl apsireiškė velnias. Tačiau šįkart moters pavidalu.

- Išprotėk. – pasakė velniukė. – išprotėk. – pakartojo.

Nuvijau antgamtinės būtybės vaizdinį šalin. Nuvijus prasidėjo panikos priepuolis. Išgėriau iš anksčiau turėtą Lexatonilį ir užmigau.