- Viskas turi savo prasmę. Yra kūrinys yra ir kūrėjas. Gyvename, kad atrastumėm savo gyvenimo pašaukimą. Turime nugyventi gerą gyvenimą. – kalbėjausi su savimi.

Velniukė man prieštaravo.

Naktį sunkiai miegojau. Iš buvusios Ivonos palatos girdėjau keistus garsus. Pasiskundžiau psichiatrui. Jis tik nusijuokė ir pasiūlė dažniau užeiti į buvusią Ivonos palatą. Aš jam atkirtau, jog jei reikia, galiu ten miegoti. Jis nesipriešino ir pasakė, jog tai geriausias būdas įsitikinti, kad skiedžiu. Nusprendėme taip ir padaryti: buvau perkeltas į tą palatą.

Tai buvo erdvi palata. Keista, jog joje apart jos niekas negyveno. Palatoje buvo viena lova, komoda, stalas su kėde ir keli Jėzaus Kristaus paveikslai. Ant stalo gulėjo daug „Panelės“ numerių, o ant komodos buvo priklijuotas apdraskytas Marilyn Manson plakatas. Palata nesukėlė didelių emocijų.

Pasidėjęs daiktus į komodą, pastebėjau, jog ji visa apdraskyta, apibrūžinta. Šis faktas nustebino, nes naktimis kartais girdėdavau it kažkas brauktų per mokyklinę lentą nagais. Panašų garsą galėjo kelti ir šios komodos niekinimas. Pasidarė baugu. O velniukė galvoje tik juokėsi. Velniukės paveikslas šviesėjo. Pastebėjęs, jog velniukės akys juodos ir mirtinos kaip anglis, vėl ją nuvijau.  Nuvijęs nuėjau vakarieniauti ir gerti naktinę vaistų dozę. Laukė pirmoji naktis Ivonos palatoje. Prisipažinsiu: kankino bloga nuojauta. Nežinojau kodėl, tačiau norėjosi atsisakyti miegoti jos lovoje, kol dar ne vėlu. Tačiau trauktis nebuvo kur. Nenorėjau pasirodyti bailiuku prieš psichiatrą. O dar tai buvo vienas iš būdų sugriauti sistemą. Negalėjau atsisakyti šio varianto, nes daugiau progų galėjo ir nepasitaikyti.

Vakarieniavau neramiai. Galvoje viskas ūžė. Grįžus iš vakarienės, radau ant žemės numestus Jėzaus Kristaus portretus. Kruptelėjau.