Nors jau buvo sutemę, nedrįsau išjungti šviesos. Krėtė virpulys, baisiai pergyvenau. Nežinau iš kur kilo ta baimė, tačiau bijojau taip smarkiai lyg po minutės turėčiau sėstis į elektros kėdę. Nusprendžiau pasimelsti. Bandydamas kalbėti maldą, įsitikinau, jog visas jau esu pamiršęs, dėl to tiesiog šnekėjau su Dievu. Šaukiausi jo, prašiau pagalbos ir išganymo. Meldžiausi priklupęs prie Jėzaus Kristaus portretų, kuriuos buvau pakėlęs ir pakabinęs ant sienos. Po maldos atėjo budinti daktarė ir liepė išjungti šviesas. Įvykdžiau jos nurodymą. Išjungęs greitai nusirengiau ir atsigulęs susigūžiau į kamuoliuką. Laukiau kas bus. Mintyse nuolat kūriau įvairiausias istorijas, baisias situacijas. Tas mane užvesdavo. Vienu metu netgi bijojau, jog ištiks panikos priepuolis, tačiau  neseniai buvau išgėręs vaistų, kurių funkcija – blokuoti atakas.

Miegas visai neėmė. Po gero pusvalandžio prasivartymo lovoje, išgirdau kaip lauke pradėjo lyti. Lijo ir žaibavo. Kai tik sužaibuodavo, palatoje trumpam pasidarydavo šviesu. Gulėjau tiesiai priešais Kristaus paveikslą. Kiekvienam žaibui lydint žiūrėdavau į jį. Tačiau po kelių žaibų vietoj Jėzaus paveikslo pamačiau velniukės portretą. Velniukė atrodė lygiai taip pat, kaip mintyse ją įsivaizduodavau. Baisiai išsigandau.

 – Ko jai čia reikia? – negalėjau suprasti.

Pradėjau kalenti dantimis, dar labiau susigūžiau. Palatoje pasidarė itin tylu. Norėjau girdėti menkiausią garsą. Klausiausi ar velniukė nebus išlindusi iš portreto. Buvau labai susikoncentravęs į klausymo procesą. Ne veltui smarkiai surikau, kai iš niekur nieko Jėzaus paveikslas nukrito ant žemės. Tai buvo it netikėta pasala, kurios negalėjau numatyti. Surikęs nutilau. Vėl kurį laiką klausiausi kas vyksta palatoje. Nieko neišgirdęs įsidrąsinau atsikelti ir pakelti nukritusį portretą. Pritūpęs prie portreto pradėjau virpėti. Jame nieko nebuvo tik baltas fonas. It kažkas būtų išėjęs iš to portreto.

- O ne, Dievas mane apleido. – susigraudinau.

Antrame portrete, kuris kabėjo ant sienos irgi nieko nebuvo.

- Juk tai neįmanoma. – kalbėjau su savimi.

Kaip atsakymą išgirdau žmogišką dejavimą. Pradėjau spiegti. Spiegiau taip garsiai, jog visas pastatas net drebėjo.

- Kas nutiko? Kas nutiko? – įsiveržusi į palatą paklausė budinčioji. Kai ji įjungė šviesas, paveiksluose vėl pamačiau Jėzų Kristų.

- Viskas turi savo prasmę. Yra kūrinys yra ir kūrėjas. Gyvename, kad atrastumėm savo gyvenimo pašaukimą. Turime nugyventi gerą gyvenimą. – kalbėjausi su savimi.

Velniukė man prieštaravo.

Naktį sunkiai miegojau. Iš buvusios Ivonos palatos girdėjau keistus garsus. Pasiskundžiau psichiatrui. Jis tik nusijuokė ir pasiūlė dažniau užeiti į buvusią Ivonos palatą. Aš jam atkirtau, jog jei reikia, galiu ten miegoti. Jis nesipriešino ir pasakė, jog tai geriausias būdas įsitikinti, kad skiedžiu. Nusprendėme taip ir padaryti: buvau perkeltas į tą palatą.

Tai buvo erdvi palata. Keista, jog joje apart jos niekas negyveno. Palatoje buvo viena lova, komoda, stalas su kėde ir keli Jėzaus Kristaus paveikslai. Ant stalo gulėjo daug „Panelės“ numerių, o ant komodos buvo priklijuotas apdraskytas Marilyn Manson plakatas. Palata nesukėlė didelių emocijų.

Pasidėjęs daiktus į komodą, pastebėjau, jog ji visa apdraskyta, apibrūžinta. Šis faktas nustebino, nes naktimis kartais girdėdavau it kažkas brauktų per mokyklinę lentą nagais. Panašų garsą galėjo kelti ir šios komodos niekinimas. Pasidarė baugu. O velniukė galvoje tik juokėsi. Velniukės paveikslas šviesėjo. Pastebėjęs, jog velniukės akys juodos ir mirtinos kaip anglis, vėl ją nuvijau.  Nuvijęs nuėjau vakarieniauti ir gerti naktinę vaistų dozę. Laukė pirmoji naktis Ivonos palatoje. Prisipažinsiu: kankino bloga nuojauta. Nežinojau kodėl, tačiau norėjosi atsisakyti miegoti jos lovoje, kol dar ne vėlu. Tačiau trauktis nebuvo kur. Nenorėjau pasirodyti bailiuku prieš psichiatrą. O dar tai buvo vienas iš būdų sugriauti sistemą. Negalėjau atsisakyti šio varianto, nes daugiau progų galėjo ir nepasitaikyti.

Vakarieniavau neramiai. Galvoje viskas ūžė. Grįžus iš vakarienės, radau ant žemės numestus Jėzaus Kristaus portretus. Kruptelėjau.

Jo vardas Bronius. Mėgsta dešreles ir muilo operas. Guli čia, nes prisigėręs nuolat tampa irzlus ir pradeda muštis. Jis yra pavojingas visuomenei. Apie Ivoną iki dabar galvojo tik gerai, tačiau sužinojęs, jog ją uždaro Bronius nesutriko.

- Seniai jai buvo laikas. Kokie dar demonai. – nusijuokė jis.

- Iš tiesų. – pagalvojau.

Galbūt Ivona ir jos kalbos apie antgamtines būtybes taip įgriso daktarams, jog jie supyko ir nusprendė gydyti liga kraštutinėmis priemonėmis?

Tą pirmadienį taip lengvai nepasidaviau ir susipažinau su dar viena ligone vardu Sandra. Jai trisdešimt keli. Išprotėjo po nelaimingos vaiko mirties. Ivona pažinojo iš trumpų pašnekėsiu prie arbatos puodelių.

- Visi jie nori mus pražūdyti. – buvo linkusi į kraštutinumus Sandra. – Ivona ne išimtis. Mes esam sistemos vergai. – teigė ji.

Man patiko jos žodžiai. „Sistemos vergai“ skambėjo galingai. Reikia sugriauti sistemą! Nuo pat mažumės mėgdavau išsiskirti ir laužyti stereotipus. Kodėl gi to nepadarius dar kartą? Kodėl gi nesugriovus įsisenėjusios sistemos?

Nusprendžiau tvirtai, jog tą ir padarysiu. Beliko sugalvoti kokiais būdais. Šis galvos skausmas kankino visą pirmadienį. Bet į vakarą man vėl apsireiškė velnias. Tačiau šįkart moters pavidalu.

- Išprotėk. – pasakė velniukė. – išprotėk. – pakartojo.

Nuvijau antgamtinės būtybės vaizdinį šalin. Nuvijus prasidėjo panikos priepuolis. Išgėriau iš anksčiau turėtą Lexatonilį ir užmigau.

Ieva manim nepatikėjo. Buvau labai įsiutęs ant jos. Ji galvoja, kad viskas, ką jai papasakojau, tėra mano vaizduotės vaisius. Sako, kad man tiesiog liūdna, jog netekau draugės, o gal ir daugiau negu draugės, dėl to galvoje kuriu detektyvą, kurio iš tikrųjų nėra. Visi tenai esantys gydytojai yra profesionalai, nes tūkstančiai ligonių keliauja per jų rankas ir jie yra įgiję nemažą patirtį. Priedo Vilniuje daugiau nėra tokių rimtų psichiatrinių ligoninių.

Ievos argumentai stiprūs, tačiau jie nebuvo teisingi. Neturėjau teisės ant jos pykti, tuolab kad tai tebuvo jos nuomonė. Tačiau vis tiek pykau. Pykau, nes ji manęs nepalaikė. Tikėjau, kad tėvai mane pasmerks, bet niekad nebūčiau pagalvojęs, kad tą padarys ir Ieva. Tą kartą su ją susipykau. Sereikiškių parkas nusidažė pilkomis spalvomis. Pasakiau jai, jog ji elgiasi ne kaip mano mergina, o kaip priešė. Buvau sutrikęs. Dėl mūsų barnio kaltas buvau tik aš. Ech, ta mano puikybė – visada noriu, kad visi man paklustų ir kad sutiktų su viskuo, ką žmonėms sakau.

Išsiskyrėme piktai. Ieva pasakė, jog mūsų santykiams reikia pertraukos. Pasakė, jog paskambins man po savaitės, kai busiu aprimęs ir nustosiu išsigalvoti. Ji man palinkėjo pasveikti ir su ašaromis akyse pabėgo.

Likau vienas sėdėti ant mūsų suoliuko. Buvau liūdnas. Šis posūkis su Ivona, neigiamai veikia mano gyvenimą. Ne vien praradau geriausią savo draugę, bet pradedu prarasti ir merginą. Nors ne. Ieva praradinėju iš daug anksčiau.

Mano akys sudrėko. Verkti nebuvau linkęs, tačiau šiek tiek ašarojau.

Visgi Ievos netikėjimas mano teorija neatbaidė. Vis tiek buvau pasiryžęs išsiaiškinti, kas slepiasi po Ivonos uždarymu vienutėje.

Žinojau, jog ją uždaryti įsakė mano psichiatras vardu Jonas Vaitkus. Jis yra penkiasdešimtmetis žilstelėjęs stambus senis. Moka būti mielas, tačiau iš tikrųjų yra storžievis. Per pietų pertrauką, matyt, suvalgo dramblį, nes jo pilvas išsiputęs it Jupiteris. Jis turi gerą reputaciją kitų gydytojų rate. Tikriausiai todėl, kad yra prie vyresniųjų ir čia dirba jau nebe pirma dešimtį metų. Visgi mano pagarbą jis prarado. Nors anksčiau jį ir gerbiau.

Supratau, jog turiu pakalbėti su kitais ligoniais dėl Ivonos. Ji priešingai nei aš, bendravo su daug kuo. Žinoma, su manim labiausiai, tačiau ją pažinojo visas skyrius.

Atėjus pirmadieniui nutariau iškart susipažinti su kitais ligoniais. Pakilau nuo suoliuko ir patraukiau namo. Koks sumautas sekmadienis – galvojau. Beeinant pradėjo lyti. Užsidėjau kapišoną. Lijo galingais lašais. Nekenčiu lietaus. Nekenčiu savo ligos!

- Ivona išprotėjo. – atsakė psichiatras.

- Kaip tai? Dar vakar su ja kalbėjau. – tariau pasipiktinęs. – Kažką čia skiedžiat.

- Nepastebėjai skirtumo? Tomai, man dėl tavęs neramu. – susirūpino jis.

- Dėl ko neramu? Ką čia aiškinat. Sakykit tiesiai – kur ir už ką nukišot Ivoną?!

- Nekelk balso prieš vyresnį žmogų. Dar kartą kartoju: Ivona – išprotėjo, dėl to nuo šiol ją laikysime vienutėje su tramdomaisiais marškiniais iki kol vaistai jos neišgydys.

- Aš paduosiu jus į teismą!

Psichiatras sutriko.

- Jei man grasinsi, gali nešdintis iš čia su savo problemomis. Tu man nereikalingas – atrėžė jis.

Psichiatras žinojo, kad jaučiausi per blogai, kad išeičiau. Jis tuo naudojuosi.

- Eikit šikt. – atsakiau ir išėjau iš jo kabineto.

Neįtikėtina – Ivona uždarė į vienutę. Ji juk tenai visai galą gaus. Jos nemiga ir demonai ją galutinai pražudys. Žinojau, kad turiu jai kaip nors padėti. Tačiau kaip? Aš per silpnas, kad galėčiau kovoti prieš visą korumpuotą ir nešvarią psichiatrų struktūrą.

Į galvą pradėjo plūsti įvairios mintys. Kartu pradėjau galvoti, jog be Ivonos čia neišgyvensiu. Prasidėjo panikos priepuolis. Nuvijau jį šalin. Pavyko. Galvojau toliau. Sumąsčiau, kad turiu suvaidinti išprotėjusi ir patekti į sustiprinto režimo korpusą bei ten radus Ivoną, ją išgelbėti. Po kelių minučių, supratęs jog nesu Arnoldas Švarcnegeris, palaidojau šią mintį.

Galbūt turėčiau apie visą šį įvykį papasakoti tėvams ir Ievai? Galbūt jie įsikiš ir išgelbės Ivoną? Nors ne, naudos būtų mažai. Tėvai manim nepatikėtų, o Ieva vis tiek negalėtų nieko padaryti.

Pasidarė įdomi visa valstybinės psichiatrinės ligoninės sistema ir jos darbuotojai. Kadangi buvau įsitikinęs, jog Ivona buvo per daug sveika, kad ją būtų reikėję uždaryti į karcerį, supratau, jog arba įvyko klaida, arba tokių nelaimėlių kaip Ivona yra daugybė. Psichiatrai, matantys kad negali susidoroti, guldo juos visus į pasmerktųjų zoną.

Gaila, jog neužmezgiau kontakto su merginos tėvais. Įdomu, kokia jų reakcija? Gydytojai tikriausiai juos įtikins, kad jų dukrai galutinai varžteliai atsisuko.

Turiu nugalėti šią sistemą. Privalau išsiaiškinti ir viešai visiems papasakoti apie blogus dalykus, kurie čia dedasi! Visą gyvenimą buvau karštakošis ir bebaimis, o dabar atėjo pats tinkamiausias laikas kada galėjau panaudoti  tą karštakošiškumą.