Nors jau buvo sutemę, nedrįsau išjungti šviesos. Krėtė virpulys, baisiai pergyvenau. Nežinau iš kur kilo ta baimė, tačiau bijojau taip smarkiai lyg po minutės turėčiau sėstis į elektros kėdę. Nusprendžiau pasimelsti. Bandydamas kalbėti maldą, įsitikinau, jog visas jau esu pamiršęs, dėl to tiesiog šnekėjau su Dievu. Šaukiausi jo, prašiau pagalbos ir išganymo. Meldžiausi priklupęs prie Jėzaus Kristaus portretų, kuriuos buvau pakėlęs ir pakabinęs ant sienos. Po maldos atėjo budinti daktarė ir liepė išjungti šviesas. Įvykdžiau jos nurodymą. Išjungęs greitai nusirengiau ir atsigulęs susigūžiau į kamuoliuką. Laukiau kas bus. Mintyse nuolat kūriau įvairiausias istorijas, baisias situacijas. Tas mane užvesdavo. Vienu metu netgi bijojau, jog ištiks panikos priepuolis, tačiau  neseniai buvau išgėręs vaistų, kurių funkcija – blokuoti atakas.

Miegas visai neėmė. Po gero pusvalandžio prasivartymo lovoje, išgirdau kaip lauke pradėjo lyti. Lijo ir žaibavo. Kai tik sužaibuodavo, palatoje trumpam pasidarydavo šviesu. Gulėjau tiesiai priešais Kristaus paveikslą. Kiekvienam žaibui lydint žiūrėdavau į jį. Tačiau po kelių žaibų vietoj Jėzaus paveikslo pamačiau velniukės portretą. Velniukė atrodė lygiai taip pat, kaip mintyse ją įsivaizduodavau. Baisiai išsigandau.

 – Ko jai čia reikia? – negalėjau suprasti.

Pradėjau kalenti dantimis, dar labiau susigūžiau. Palatoje pasidarė itin tylu. Norėjau girdėti menkiausią garsą. Klausiausi ar velniukė nebus išlindusi iš portreto. Buvau labai susikoncentravęs į klausymo procesą. Ne veltui smarkiai surikau, kai iš niekur nieko Jėzaus paveikslas nukrito ant žemės. Tai buvo it netikėta pasala, kurios negalėjau numatyti. Surikęs nutilau. Vėl kurį laiką klausiausi kas vyksta palatoje. Nieko neišgirdęs įsidrąsinau atsikelti ir pakelti nukritusį portretą. Pritūpęs prie portreto pradėjau virpėti. Jame nieko nebuvo tik baltas fonas. It kažkas būtų išėjęs iš to portreto.

- O ne, Dievas mane apleido. – susigraudinau.

Antrame portrete, kuris kabėjo ant sienos irgi nieko nebuvo.

- Juk tai neįmanoma. – kalbėjau su savimi.

Kaip atsakymą išgirdau žmogišką dejavimą. Pradėjau spiegti. Spiegiau taip garsiai, jog visas pastatas net drebėjo.

- Kas nutiko? Kas nutiko? – įsiveržusi į palatą paklausė budinčioji. Kai ji įjungė šviesas, paveiksluose vėl pamačiau Jėzų Kristų.