Ieva aplankydavo vis rečiau. Ilgėjausi jos ir nesimatymas kėlė depresiją. Pasidarė smalsu, ką ji veikia “kitame pasaulyje“. Galbūt ją kažkas kabina? O gal jausmai man atšalo ir ji nesiskiria tik iš gailesčio? Nuolat apie tai galvodavau, kaip ir apie demonus, kuriuos Ivona nupasakojo. Sakė, jog kiekvienas iš trijų antgamtinių būtybių turi ir vardus, tik tuomet neįsiminiau jų. Ji minėjo, jog su vienu demonu kartais pasišneka. Dieve, pasigailėk jos sielos.

Kitą dieną atsikėliau suirzęs. Pramiegojau maksimaliai valandą. Nusprendžiau kaip mat surasti savo kaimyninės palatos atstovą, kuris dejavimu nedavė visą naktį užmigti. Išėjęs į koridorių, prasilenkiau su valytoja. Ji išsigandusiu žvilgsniu pažiūrėjo mano pusėn ir nubėgo  koridoriumi. Žinojau, kad dejavimas sklido tai iš kairės, tai iš dešinės pusės. Dėl to nuėjau į iš abiejų pusių esančias kaimynines palatas. Nustebau pastebėjęs, jog man iš dešinės patalpa buvo negyvenama. Ten buvo rūbinė. Na o pasibeldęs į kairinę palatą net nušvitau. - O, Dieve, kur tiek laiko slapsteisi? – paklausiau Ivonos. - Kas tu? – nesuprato ji. Jai buvo šokas, ji visa drebėjo. - Kas aš? – perklausiau nustebęs. Ivona pažvelgė į mane savo žydromis apsiašarojusiomis akimis ir pradėjo lementi. - O, Tomai, jie užpuls ir tave! - Kas užpuls? Kur užpuls? – nesupratau aš. - Demonai. Jie čia gyvena! – surėkė Ivona. Staigiai pribėgau prie jos ir apkabinau. Ėmiau ją raminti. Liepiau, kad sėdėtų tyliai, nes kitaip ateis seselė ir išsives ją į vienutę. Ivona pakluso. Po dešimties minučių, kai Ivonos emocijos atslūgo, o akys tapo panašesnės į mąstantį žmogų, pradėjau ją kalbinti. - Esu čia beveik savaitę, tačiau niekur tavęs nemačiau. Buvau kartą žvilgtelėjęs ir į šią palatą, bet vietoj tavęs šioje lovoje gulėjo kažkoks senis. Kaip čia yra? - Tik nuo vakar persikėliau čia. Mane tyrinėjo trys dienas kitame skyriuje. Tada atsiuntė čia, davė kambarį. Tačiau jame man labai smarkiai vaidenosi, dėl to paprašiau, kad palatą pakeistų. Jie norom nenorom nusileido, tačiau situacija nepasikeitė. Tie demonai… jie mane seka. – ir vėl puolė į ašaras Ivona. - Baik, nusiramink. Parodyk, jog ir mergos kiaušus turi. – žodžiais tramdžiau ją. - Mama vakar atvažiavo manęs aplankyti. Ji buvo perbalusi po pokalbio su daktarais. Liepė man melstis tris kartus į dieną ir šaukti, kad Dievas manęs pasigailėtų. – ėmė pasakoti. – Gydytojai nutarė, jog net savaitgalį privalėsiu čia būti. Jie manęs neišleis, nes mano, jog esu pavojinga visuomenei. Kokia aš kvaila, jog jiems viską papasakojau. - O apie mane? Apie mane ar ką pasakojai? - Ką būtent? - Kad man vaidenasi velnias. - Buvau užsiminusi. – pasakė ir daugiau įkvėpė oro. – Bet tik dienos stacionaro vedėjai. Čia apie tai niekas nežino. - Kvaiša! Supratau, jog privalau būti budrus. Kova už išlikimą prasidėjo. Buvau įsitikinęs, jog dieninio skyriaus vedėja viską papasakojo šio padalinio specialistams ir mano ligos istorijoje aprašė visus simptomus.

Praėjus pirmoms penkioms dienoms, stebėjausi, jog vis dar nemačiau Ivonos. Kitam skyriuje ji būti negalėjo, nes dienos stacionaro vedėja tyčia mane perkėlė ten, kur turėjau rasti ir Ivoną. Gaila, nes su kitais pacientais bendrauti nenorėjau. Priedo visi jie man per seni. Pradėjau manyti, jog Ivonai taip pablogėjo, kad ją uždarė į karcerį. Jutau, kad ir mane gali ten uždaryti, jei sveikata negerės. Trečią dieną iš eilės esu kamuojamas priepuolių. Gydytojai sako, jog reikia dar palaukti. Įdomu, ko jie laukia. Gal kol visai išprotėsiu? Ieva tądien turėjo mane aplankyti, bet taip ir nepasirodė. Net neparašė SMS‘o kodėl. Sunerimau ir pats jai išsiunčiau žinutę klausdamas kokios priežastys sutrukdė aplankyti. Atsakymo negavau. Pasidarė bloga, kai sėdėjau savo palatoje ant nepatogios lovos ir mąsčiau apie gyvenimą ir savo ateitį. Labai bijojau, jog galiu nepasveikti ir sušikti visas savo puoselėjamas svajones. Turėsiu smarkiai save riboti: negalėsiu pilnavertiškai tūsintis, dirbti, siekti karjeros. Dar man pasakė, jog kol geriu neuroleptikus, negaliu būti saulėje ir savaime suprantama turiu visiškai užraukt su alkoholiu. Bėda. Prisiminęs daktaro žodžius, kad turiu tikėti, jog liga mane paliks, sunerimau. Analizuodamas save supratau, jog tikėti iš esmės nėra toks paprastas veiksmas. Man sunku tikėti. Net negalvojau, kad šis procesas gali pareikalauti tiek daug įdirbio. Vos kažkas sukrebžda mano organizmo viduje, aš iš karto kaip darželinukas privarau i pampersą ir pradedu matuotis pulsą. Neįsivaizduoju kaip turėčiau su savim tvarkytis. Vaistai neduoda jokios naudos. Pradėjau galvoti apie pakartotiną tyrimą Santariškių ligoninėj. Norėjau dar kartą išsitirti visą kūną. Galbūt medikai atras anksčiau nematytą ligą, kuri nebus susijusi su psichika. Visgi labai abejojau, kad taip gali būti, nes prieš ateidamas čia apvažinėjau visas gydymo įstaigas. Mintims bekunkuliuojant vėl pasidarė silpna. Pajutau, jog visas kūnas yra įsitempęs ir kad panikos ataka gali prasidėti bet kuriuo momentu. Mano kūnas buvo it per stipriai įtempta gitaros styga, kurią net menkiausiai pajudinus yra sukeliamas per stiprus garsas. Bandžiau gaudyti savo pojūčius. Į kiekvieną vidinį kūno ar raumens virpulį, kreipiau pernelyg didelį dėmesį. Nuo tokio savo kūno sekimo prasidėdavo nemalonių pojūčių įsiveržimas į kūną. Jutau, jog kažkoks skystis viduje išteka. Nesvarbu, jog buvau ligoninėje ir man tereikėjo sušukti, kad į palatą kaip mat prisistatytų seselė. Nenorėjau parodyti visų savo negalavimų. Tikėjausi, jog tokiu atveju jie mane išrašys. Nors taip elgdamasis tik statydavau barjerus gydytojams, kad man padėtų. Tačiau „tikslas pateisina priemones“, o tuo etapu mano tikslas buvo ne greičiau pasveikti, bet greičiau išeiti. Jutau kaip mano gyvenimas slysta iš rankų. Nekontroliavau ne tik savo organizmo, bet ir buvau atskirtas nuo išorinės aplinkos. Tomis dienomis kankindavo bloga nuojauta dėl mūsų su Ieva santykių. Taip pat buvo liūdna, jog tėvai kenčia ir labai pergyvena, dėl mano ligos. Jie nenusipelnė, kad neščiau jiems tiek daug rūpesčių. - Dieve, ir už ką tu mane šitaip baudi? – paklausiau pusbalsiu. - Dievo nėra. – iš vidaus atsakė bauginantis balsas. Mirtinai išsigandau, pradėjo trūkti oro. - Kas tu? – paklausiau virpančiomis lūpomis. - Tavo svečias. Tarnauk man. – atsakė jis. Supratau, jog tai buvo velnias. Paskubom užsičiaupiau, priklaupiau ant kelių ir nors nesu pratęs to daryti, bet pradėjau melstis. Šaukiau Dievą, kad išvarytų tą gyvį iš mano kūno. Po kelių maldų pavyko tą padaryti. Tąnakt, nors ir išgėriau migdomųjų, praktiškai nemiegojau. Paryčiais palatoje pradėjau girdėti keistas aimanas. Tai nebuvo velnias. Tas garsas priminė žmogaus dejones. Kai aimanavimas sustojo, užmigau.

Buvo keista iškeisti Sereikiškių suoliuką į dvokiantį psichiatrinės laukiamąjį. Nepaisant to džiaugiausi, jog Ieva mane aplankė. - Kaip jautiesi? – paklausė ji. - Sumautai, vakar apturėjau eilinę panikos ataką. - Vargšiukas. – ji prisiglaudė prie manęs. - Tikrai, kad vargšiukas. – pritariau. – Šita vieta nepalyginamai rimtesnė už dienos stacionarą. Čia renkasi tikri psichai. – atsakiau. - Na va, argi reikėjo tau čia eiti? – paklausė ji. - Taip, privalau išvaryti velnią iš savo kūno. – atsakiau. - Velnią? Kokį dar velnią? – paklausė išsigandusi. - Nebijok, aš tiesiog taip išsireiškiau. Turėjau omeny, jog privalau išvaryti ligą iš savo jauno kūno. – ištaisiau padėtį. - Žiūrėk tu man. Nejuokauk su tais velniais. – rūpestingai šyptelėjo. Šių žodžių kontekste už jos pamačiau velniuką. Tokį mažą, raudoną, kaip iš animacinio filmo. Nukrėtė šiurpas ir Ieva, kuri laikė mano ranką, tą kaip mat pajuto. Ji staigiai patraukė ranką ir ėmė žiūrėti į mane baikščiu žvilgsniu. Mano žvilgsnis taip pat buvo baikštus. Ji neklausė kas nutiko, jutau, jog ji manęs bijo. - Nebijok, atleisk, vėl tie miražai. – pradėjau atvirauti. – Tu tik niekam nesakyk, bet tas velnias tai galutinai baigia užpisti. - Koks velnias? Ką čia kliedi? – virpančiu balsu mikčiodama prakalbo ji. - Aš matau velnią. - Velnią? - Velnią. - Tai dėl to tave uždarė į šitą skyrių? - Ne, uždarė dėl paūmėjusių panikos atakų. Apie velnią jiems nepasakojau. Dar ne toks durnas esu. - Aišku. – tarė ji. Po to šiek tiek patylėjom ir galiausiai Ieva išėjo. Ech, kaip skaudu žinoti, jog jai baugu su manimi.

Po antros dienos tikėjimo suskydau ir man vėl prasidėjo panikos ataka. Tai įvyko prie pietų stalo. Maistas buvo šlykštus, tad iš pradžių maniau, jog norisi vemti. Tačiau nemalonūs pojūčiai, kurie bėgo per kūną, leido suprasti, jog ne tik maistas kaltas dėl pablogėjusios savijautos. - Ar viskas gerai? – paklausė senukas nežiūrėdamas man į akis. - Panikos ataka. – atsakiau jam. Senukas pakilo ir nuėjo. Nustojau valgyti ir susiėmiau už pilvo. Vėliau pradėjau matuotis pulsą. Svarsčiau ar bėgti pas gydytoją ar sėdėti ir pralaukti tą blogumo momentą. Bijojau, jog kuo dažniau skusiuos daktaram, tuo ilgiau jie čia mane laikys. Visgi kai panikos ataka pasekė kulminaciją ir pradėjo drebėti pilvas bei kojos, pasidaviau ir paprašiau šalia sėdinčios moters, kad pakviestų daktarą. - Daktare daktare, vaikinukui blogai! – ji staugė iš savo vietos. Tikėjausi, ne tokio kvietimo. Visoje valgykloje prasidėjo bruzdesys. Ši panikos ataka man buvo it naujoko krikštas, nes kiti ligoniai iki tol nežinojo dėl kokių priežasčių esu čia. Gydytojui atbėgus pradėjau jaustis saugesnis ir automatiškai dėl to pagerėjo. Jis man davė „Lexatonil“ tabletę ir liepė pasikišti po liežuviu. Praėjus penkioms minutėms pasijutau gerai. - Užeik pas mane į kabinetą, pamatuosim kraujospūdį ir pulsą. - Ok. – atsakiau. Kraujospūdis buvo geras, tačiau gydytojas pastebėjo, jog per dažnai plaka širdis. Suskaičiavo net 100 dūžių per minutę! Nuo tos akimirkos pradėjau papildomai gerti tabletes skirtas širdies dūžių sumažinimui. Iš viso mano racione buvo keturios tabletes po du kartus per dieną: neuroleptikas, trankviliantas, antidepresantas ir tabletės širdžiai.

- Ar galima į tualetą? – paklausiau nedrąsiai laukiamajame. Buvo šlykštu, kai pastebėjau, jog tualeto durys iš vidaus yra be rankenos. Iškart supratau, jog šis skyrius nepalyginamai rimtesnis už dienos stacionarą. „Sveikas atvykęs į tikrąjį psichų pasaulį, Tomuk“ – pradėjau kalbėtis su savimi. Išėjęs iš tualeto pamačiau kaip policija atvedė surakintą vaikiną. Vaikinas nepaisant suvaržytų rankų bandė smarkiai priešintis pareigūnams. - Paleiskit, paleiskit! Kur čia mane vedat, debilai? - Šiandieną radom. Kiek žinau jis buvo pabėgęs? – kreipėsi vienas iš mentų į registratorę. - Taip. – linktelėjo galva - Kaip gerai, kad jį suradote, gerbiami pareigūnai. – atsidžiaugt negalėjo ponia bei paėmusi į rankas ragelį susisiekė su kažkokiais psichiatrinės ligoninės vyrukais-tramdytojais, kurie atrodė it ambalai. Jie kaip mat prisistatė į laukiamąjį ir nusitempė ligonį tiesiai ilgu koridoriumi. Nukrėtė šiurpas. Kai policininkai išėjo, atėjo eilė ir man: - O tu kas toks? – įžūliai paklausė registratorė. - Aš Krivickas, Tomas Krivickas. – Džeimso Bondo stiliumi atsakiau. Atradusį mano vardą ir pavardę tarp dokumentų krūvos, registratorė liepė atsisėsti ir laukti kol ateis psichiatras ir mane išsives bei paaiškins visas taisykles. Įvykdžiau nurodymą – atsisėdau. Buvo neramu. Siaubingai nepatiko nauja aplinka. Nevilties kvapas. Pradėjau gailėtis, jog sutikau gydytis intensyvios terapijos skyriuje. Jutau, jog vien nuo šitų minkštų sienų galiu išprotėti. Skyriaus personalas taipogi nežavėjo. Dienos stacionare visos seselės, psichologės, psichoterapeutės kaip ir to skyriaus vedėja, buvo ganėtinai malonios ir laimingos, o čia… tiek ligonių, tiek medikų akys piktos it lokio apkandžioto bičių. Pradėjau galvoti apie Ivoną. Įdomu, kaip jai čia sekasi. Tikėjausi greitai ją pamatyti. Begalvojant pasirodė psichiatras. Ilgas, stambus vyras, su žilais plaukais ir barzda. Akiniuotas. - Tomas? – paklausė. Linktelėjau. - Eime. – paragino jis ir rankos mostu liepė sekti paskui jį. Nežinau kodėl, bet šiam žmogui iškart pajutau pagarbą. Jis išsiskyrė iš šio skyriaus personalo, jis bendravo su manim it būtume lygūs, jis nedavė suprasti, jog sergu. Sakė, kad nežymus organizmo išsiderinimas nėra liga. Taip pat jis mane patikino, jog Songokų ar Alų Pugačiovų čia yra ne per daugiausiai. Sakė, kad didžiausia problema yra ligonių netikėjimas, todėl jis man patarė tikėti, jog pasveiksiu. Nusprendžiau tikėti.

- Jei galvoji, kad tavęs nelankysiu, tai labai klysti – prisėdusi pasakė Ieva. - Džiaugiuosi, jog mane lankysi. Suprantu, tau atrodo, jog man ten ne vieta ir kad jie manęs nepagydys, bet aš neturiu kito pasirinkimo. – pradėjau samprotauti. - Tu esi savo likimo kalvis. Niekad nenusileisdavai kitiem, visada laikydavaisi savo. Tad jei taip manai, tegaliu susitaikyti ir gerbti tavo nuomonę. – atsakė ji. Pasidarė gera viduje. - Tu nuostabi mergina. Dėkoju Dievui, jog atsiuntė man tokia panelę kaip tu. - Na baik, nes išrausiu. – atsakė Ieva. Pradėjome bučiuotis. Bučiavomės ilgai ir saldžiai. Besibučiuojant, jutau sklindančią šilumą iš vidaus. Džiaugiausi tuo laiku, kuris man buvo duotas. Mėgavausi kiekvieną su Ieva praleista akimirka, nes žinojau, jog po kelių dienų, kai atsigulsiu į intensyvios terapijos skyrių, neišeis taip dažnai susitikti. - Prižadėk, kad mane lankysi bent du kartus per savaitę. – paprašiau jos, kai nustojome bučiuotis. Ieva man prižadėjo. Apsidžiaugiau. Viskas buvo it pasaka. Turėdamas Ievą visiškai nesijaučiau ligoniu. Ji man reiškė visą pasaulį, o gal ir net dar daugiau.

Medikai nežinojo ką su manim daryti. Kai tik pradėjau gydytis, viskas buvo gerai, panikos atakų nepasitaikė, o kai atėjo metas, kada geriami vaistai privalėjo duoti apčiuopiamą naudą, man pasidarė blogą. „Kažkas čia ne taip“ – netyčia nugirdau skyriaus vedėją besikalbančią su sesele. Visi buvo sumišę, dėl to galėjau būti ramus, jog mano išrašymas vėl atidedamas tik šįkart neterminuotam laikui. Jau buvau pripratęs prie dienos stacionaro, todėl tokia žinia man nebuvo tokia baisi kaip kad tėvam ir Ievai, kurie ėjo iš proto, matydami, jog mano gyvenimas eina šuniui ant uodegos. Mokyklos nemečiau, tačiau eksternu mokytis nesisekė. Visgi mokytojai, kurie vakarais ateidavo į namus, iš gailesčio rašydavo teigiamus pažymius. Taigi galėjau būti ramus, nes žinojau jog antrais metais paliktas nebūsiu. Buvo pirma diena, kai mūsų skyriuje nebėra Ivonos. Keista nematyti jos šalia ir nesiklausyti jos istorijų. Žinojau, jog reikės apsiprasti, jog vėl neturėsiu draugų dienos stacionare. Su senesniais žmonėmis nelabai sekėsi susidraugauti. Mūsų pažiūros yra skirtingos. Prie pietų stalo, kuriuo paprastai dalindavausi su Ivona, įvyko netikėtas mano buvimo psichuškėje posūkis. Priėjo seselė ir skubiai iškvietė mane pas skyriaus vedėja. Neleido net pabaigti valgyti. Atėjęs pas skyriaus vedėja, jos kabinete radau dar vieną moteriškę. Tai buvo intensyvios terapijos skyriaus vedėja. Ji mane nuodugniai apžiūrėjo ir ėmė klausinėti apie ligos simptomatika. Stengiausi kuo tiksliau atsakinėti į ponios klausimus. Kaip man buvo paaiškinta, toks pokalbis buvo reikalingas, kad būtų aptarta kokių dar vaistų man skirti. Pradėjau bijoti, jog geriu jų per daug, o naudos jokios. Po pusvalandžio trūkusio pokalbio išėjau iš kabineto ir palikau abi damas šnekučiuotis vienas. Praėjus dar vienam pusvalandžiui buvau vėl iškviestas pas dienos stacionaro vedėją. - Mano kolegė siūlo tau pabandyti palankyti intensyvios terapijos skyrių. Ką manai? – paklausė skyriaus vedėja. - Jus turbūt juokaujate. O kaip mokykla, šeima ir mergina? Negaliu jų visų palikti. - Taip, tačiau tai tik savaitei, tavo paties labui. O ir Ivonai bus linksmiau. – atsakė ji. Susimąsčiau. Kodėl ji taip mane įtikinėja. Matyt mano liga paūmėjo ir jie nežino ką su manim daryti. Turiu žūtbūt pasveikti, tad nesutikti negalėjau. - Ar tėvai su mergina galės mane lankyti? - Žinoma. - Tuomet vyniokit mane į tramdomuosius ir varom. – atsakiau su šypsena bandydamas dangstyti nerimą gera nuotaika.

Tris dienas iš eilės buvo bloga. Per šį laikotarpį su Ieva nebuvau susitikęs. Nenorėjau jos gąsdinti dar labiau. Pradėjau bijoti dėl mūsų santykių. Kai pagerės savijauta, būtinai apie tai nuoširdžiai pakalbėsiu su ja. Nors gėriau padidinta antidepresantų dozę, liga vis tiek nesitraukė. Ypač vargino širdies spaudimas, bei nemalonus jausmai bėgantys per kūną. Skundžiausi visiems aplinkiniams savo negalavimais, galvojau, jog išliejęs savo problemas, atsipeikėsiu, tapsiu sveikesnis, tačiau deja taip nebuvo. Vienintelis žmogus, kuriam buvo įdomios mano problemos tapo Ivona, kuriai buvo likę paskutinės dienelės mūsų stacionare. Nuo kitos savaites, ji jau bus pervesta į kitą skyrių. Pačiai Ivonai panikos atakų niekad nebuvo. Dėl to matydama mane ji, džiaugiasi, jog pati neturi tokių pačių problemų. Visgi Ivonos problemos kur kas rimtesnės, tačiau jai pačiai taip neatrodo. - Tai ne problema, tai gyvenimo būdas. – pasakoja ji apie savo gyvenimą. - Daugelis turėtų tau pavydėti, nes savo gyvenimo būdu gali drąsiai iš minios išsiskirti. – bandžiau nevykusiai juokauti Tačiau Ivonai juokinga nebuvo. Vienu metu atrodė, jog ji tuoj puls mane draskyti. Jos akyse žaibavo, o dantys pradėjo kalenti. Tačiau atėjusi seselė ir pakvietusi visus pietų, atšaltino Ivonos pyktį.

Papasakojau skyriaus vedėjai apie panikos ataką ir apie tai, jog Ieva man iškvietė greitąją. Specialistė pasakė, jog man reiktų pradėti vartoti padidintą antidepresantų dozę. Nesiginčijau su ja. Abu nutarėme, jog gydysiuos čia iki tol, kol pilną mėnesį manęs nekamuos panikos atakos. - Tai yra baisi liga, dėl to sutinku daryti viską, kad jos atsikratyčiau. – pasakiau skyriaus vedėjai. - Būk ramus. Mes tave išgydysim. – eilinį kartą tą patį pažadėjo ji. Tiesiog linktelėjau galva.