Eilinį kartą sėdint ant mūsų pamėgto Sereikiškių parko suoliuko, ant kurio esame išsiraižę „Tomas ir Ieva 4ever“, man pasidarė bloga. - Kas yra? – nerimastingai paklausė Ieva. - Mirštu! – sušukau kaip niekad užtikrintai. Dievaži, taip ir jaučiausi. Širdies pulsas staigiai pasmarkėjo, per kūną ėmė plūsti kaip niekad smarki adrenalino banga, viduje jaučiau didelį blogumą. - O Dieve, ką turėčiau daryti? – paklausė pasimetusi Ieva. Liepiau jai iškviesti greitąją. Ji taip ir padarė. Kol greitoji važiavo, mačiau kaip Ieva pergyveno. Ji buvo siaubingai išsigandusi. Aš irgi. Kojos buvo nutirpusios, jutau it elektros iškrovos eitų per kūną. - Kaip nekenčiu tos ligos. Man tikrai ne panikos atakos. Man kažkas kito, kažkas rimčiau. Esu įsitikinęs – teigiau savo mergytei. Ji ne medikė, dėl to manim tikėjo. - Gal tau reiktų pasidaryti priešvėžinius tyrimus? –nedrąsiai pasiūlė ji. - Gal… – atsakiau tiksliai neprisimindamas ar man juos visus yra darę. Greitosios belaukiant darėsi vis blogiau ir blogiau. Nuslinkau nuo suoliuko ir priklaupiau ant žemės. Viena ranka buvau suėmęs širdį, o kita – pilvą. - Ieva, bijau, kad neišgyvensiu. – skundžiausi aš. - Nekalbėk nesąmonių. Išgyvensi. – isteriškai kalbėjo ji. Mes abu manėme, jog man atėjo paskutinioji. Greitoji tąkart kaip tyčia nesiskubino atvykti. Mane pradėjo pilti šaltas prakaitas, spausti smegenis ir širdį. Vėl užplūdo nauja nemalonių pojūčių banga. Pradėjau kalbėtis su Dievu: - Dieve, padėk man, maldauju! Dieve, aš bijau. Išgelbėk mano nuodėmingą sielą. Vardan sūnaus ir šventosios dvasios. Pasigailėk manęs, Jėzau. – vapėjau sukniubęs ant šalto asfalto. Ieva apsiverkė. Ji nežinojo ką besakyti ar bedaryti. Greitajai pagaliau atvažiavus, ji pradėjo mikčioti ir vos sugebėjo paaiškinti kas man nutiko. Visgi medikai šiaip ne taip suprato, jog man pasidarė blogą, ištiko širdies smūgis ar kažkas panašaus. Pradėję mane tikrinti, jie kaip ir anksčiau, gyvybei pavojingų požymių neaptiko. - Tu sveikas. Nusiramink – nemirsi. Suleisim tau raminamųjų ir pasikalbėsim. – pasakė senstelėjusi medikė. Ji suleido man raminamųjų, o Ievai davė išgerti panašaus pobūdžio tabletę. Po injekcijos susėdome ant Sereikiškių suoliuko ir pasikalbėjome apie mano ligą. Medikės teigimu gyvybei ji nepavojinga. Aš ją nepatikėjau. O Ieva jau nebežinojo kuo tikėti, o kuo ne. Ji buvo išsekusi. Ją sekino mano problemos. Vargšė mano mergytė. Praėjus dešimčiai minučių po vaistų suleidimo man pasidarė geriau. Vėl pajutau, jog esu geros savijautos, kokios buvau iki tol. Sužinoję, jog man pagerėjo gydytojai išvažiavo. - Atleisk. – tariau tramdydamas ašaras. - Už ką? Viskas gerai. – atsakė išbalusi Ieva. Nepatikėjau.

- Šiandien tu kitoks. – konstatavo Rasa. – Ar nutiko kas? - Ne, viskas gerai. - Kaip tavo naujoji draugė Ivona? - Nekaip. Ji skundėsi, jog ją perkels į intensyvios terapijos skyrių - Kaip priėmei šią naujieną. - Šaltai. Nespėjome dar gerai susidraugauti – melavau Rasai. Po šių žodžių kelias akimirkas tylėjome. Mane tyla slėgė. - O kodėl ją perkelia? – paklausiau neapsikentęs. - O ji tau nepasakojo? – paklausė psichoterapeutė. - Sakė, jog jai vaidenasi. - Na va, pats atsakei į savo klausimą. - Bet juk tai beprotybė. Ji sutrikusi, vaikystėje per daug filmų žiūrėjo. Argi būtina ją dėl to smerkti ir perkelti pas tikrus ligonius? - Pala pala. Tomai, man atrodo tu kažko nesupranti. Mes nė vieno žmogaus nesmerkiame. Su kiekvienu individualiai dirbame ir parenkame jam geriausius sprendimus. Ivonai buvo čia per sunku. Ji negėrė jai išrašytų migdomųjų. Vadinasi jai reikia priežiūros. - Iš kur žinote, jog ji jų negėrė. Argi ji jums tai sakė? - Sakė. Susimąsčiau. Anksčiau maniau, kad Ivona, kaip ir aš, pateko čia dėl ligos, kuri nėra susijusi su psichika. Visgi klydau. Pasirodo ji tikra psichinė ligonė. Ji man buvo sakiusi, jog gydytojams nepasakoja visų savo negalavimu, kad jos neuždarytų. Bet dabar pasirodo viskas yra priešingai. Ji bijo ir noriai atvirauja su specialistais, nes tikisi iš jų pagalbos. Vadinasi jos liga pažengė pernelyg toli. Kitaip ji nebūtų pasakojusi. - Ar daug tenka matyti tokių atveju kaip jos? - Pakalbėkim apie tave, o ne apie ją. Tai tavo laikas. - Atsakykit į šį klausimą ir galėsim kalbėti. - Jei atvirai Tomai, tai ji trečioji per visą mano darbo metus čia. Smarkiai nurijau susikaupusias seiles. Supratau, jog mergina įklimpo iki kaklo. Dabar tai jau ją laikys ir nepaleis mažiausiai penkiasdešimt metų. Toliau kalbėjome apie mane ir mano panikos atakas, kurių paskutiniu metu nepasitaikė. Visgi viduje pradėjau jausti nuolatini blogumą. Lyg kažkas tupėtų viduje. Gydytojai teigė, jog tai panikos atakų bruožas. Pasiskundžiau psichoterapeutei apie prasidedantį chaosą mano ir Ievos santykiuose. Pradėjau pasakoti apie tai kaip smarkiai ją myliu. - Ar dėl jos padarytum viską? – paklausė Rasa. - Manau, kad taip. – atsakiau. - Tik manai? Ar to užtenka, kad mylėtum? Susierzinau. - Ko čia pristojot. Myliu ją ir taškas. Tapau labai sudirgusiu. Juodas debesys slenka link mūsų santykių su Ieva. Jutau tą, o psichoterapeute tokiais savo klausimais mane labai provokavo. Po trumpos pauzės atsakiau: - Dėl jos padaryčiau tikrai viską.

- Išeik iš ten kol dar ne vėlu. Aš tavęs neatpažįstu! – pradėjo priekaištauti Ieva kai papasakojau jai apie pokalbį su Ivona. - Nekelk balso. Neužknisk, man ir taip nelengva. – atsakiau pasipiktinęs. - Tada nekišk manęs į tas savo istorijas iš serijos: „Labas mama, aš psichas“. – tarė ji ironiškai. Mačiau, jog nuo pat mano susirgimo pradžios, jai sunku su manimi. Tačiau jausmai juntami man ją laikė ir vertė tvardytis. Bet dabar, kai papasakojau apie velnius ir demonus, sprogo jos burbulas, kuriame jį kaupė neigiamas emocijas. - Aš nesu psichas, galbūt ta atmosfera blogai mane veikia. Bet išeit dabar pat negaliu. Mane pažadėjo išrašyti po kelių savaičių. Reikia pabaigti tai, ką pradėjau. Ieva aprimo. - Išvis kas ta Ivona? Kodėl man apie ją anksčiau nepasakojai? – paklausė ji. - Pavydi? – paklausiau nusišypsojęs. - Visai ne. – atsakė Ieva išraudusi. Pabučiavau ją. - Ji paprasta pacientė, mananti jog yra Elvis Preslis, su kuria kartais pasikalbam apie demonus ir kačių skerdimą. – atsakiau į pagalbą pasitelkęs juodą humorą. - Vai vai, kaip juokinga. Tu mane gąsdini. – pasakė ji. – daraisi užsisklendęs savam pasaulėlį. Paskutiniu metu esi arba paniuręs, arba labai keistai juokauji. Pasistatei sieną ir ne viską man pasakoji. - Labas gražioji panele, kuo jus vardu? Aš esu Tomas, bet draugai mane vadina išprotėjusia siena. – tariau ir pradėjau skardžiai juoktis. Bandžiau visaip pralinksminti Ievą, priversti ją nesikrimsti. Tačiau mačiau, jog tądien ji buvo sutrikusi. Jai jau atsibodo mano netradicinis gyvenimas ir vieta, kurioje lankausi. Taip pat, garantuoju, jog ji susilaukdavo nemažo spaudimo iš tėvų ir draugų, kurie žinojo, kokioje įstaigoje gydausi. Jai buvo nelengva, o aš ją mylėjau dar labiau, dėl to, jog ji nepalieka manęs ir kad ir kaip sunku abiems bebūtų, palaiko ir myli mane nemažiau nei buvo mylėjusi. - Mūsų nieks neišskirs. Nei psichai, nei Ivonos, nei panikos atakos. Būk rami. Manęs taip lengvai neatsikratysi. – pasakiau jai. Ieva nusišypsojo. - Myliu tave. – pasakė ir mane pabučiavo.

Praėjus šešioms savaitėms nuo mano buvimo psichuškėje vėl pasijutau geriau. Panikos atakų nepasireiškė. Skyriaus vedėja pažadėjo, jog jei jausiuos gerai ir kitas kelias savaites, nedvejodama mane išrašys. Tuo tarpu Ivonai diagnozės nebuvo tokios džiugios. Dienos stacionare ji prabuvo tik keletą savaičių, tačiau situacija ėjo vis blogyn. Ji elgėsi keistai, tapo irzli ir pikta. Kas rytą vaikščiodavo užtinusiomis akimis. Gydytojai guščiojo pečiais matydami jauną merginą tokios mistinės būklės. Kiekvieną dieną ji man pasakodavo vis naują istoriją apie demonus. Labai stebėjausi merginos originalumu ir aktorystės sugebėjimais, nes kai ji pasakodavo, jos veide ir balso tembre negalėjau pajusti nė menkiausio melo. Ji būdavo labai įsijautusi, kai kalbėdavo. Po išsipasakojimų ji pasijusdavo geriau, dėl to nuolat jos klausydavau ir ragindavau viską man pasakoti. - Mane žada perkelti į intensyvios terapijos skyrių. – vieną dieną nusiminusi pareiškė. - Papasakojai jiems apie demonus? – paklausiau susijaudinęs. - Taip. Papasakojau. Maniau jie man padės. Nebeturiu daugiau jėgų su jais kovoti Tačiau gydytojai manim netiki. Tik išrašinėja migdomuosius, kurių vis tiek negeriu. - O gal blogai kad negeri? Galbūt verta pabandyti? - Nė velnio. Po trumpos pauzės prabilau: - Ivona, pasakyk, kaip manai, ar velnias egzistuoja? – staiga paklausiau jos iš smalsumo. - Apie ką tu? – kaip į kvailį pažiūrėjo ji. - Ne.. nieko, nekreipk dėmesio. - Tau vaidenasi velnias?! - Niekas man nesivaidena! Tik šiaip paklausiau. – bandžiau gintis. - Tu man meluoji. Jaučiu, kad meluoji. Tu matai velnią! - Nieko aš nematau. Nenusišnekėk, nes rimtai kalbi kaip psichė. Ivona nutilo. - Atleisk, nenorėjau įžeisti. Ivona vis dar tylėjo. - Na gerai, pasakysiu tau kai ką, bet prižadėk nesijuokti. Ivona į mane pažiūrėjo ir laukė kol viską papasakosiu. - Kelis kartus man iškilo velnio paveikslas. Vieną kartą mintyse, o kita kartą realybėje. Tačiau tai buvo prieš dvi savaites ir tikriausiai dėl vaistų pašalinio poveikio. Viskas trukdavo vos kelias sekundes. – pradėjau teisintis. - Man to nėra buvę. Tačiau, kai buvau mažytė, matydavau vaiduoklį, kuris gyvena mano namie, Šilutėj. - Tu rimtai trenkta. Visur aplink tave vien vaiduokliai. – tariau pasipiktinęs. Maniau, jog ji nėra tokia ligota, maniau, jog ji tik sutrikusi dėl atvykimo į naują miestą. - Mano mama ir tėvas, kol buvo gyvas, irgi matė tą vaiduoklį. Jis egzistuoja. - Nustok taip kalbėti arba prisiekiu, pradėsiu tave ignoruoti. – tariau aš. Ivona mane gąsdino. - Kaip nori. Išvis nesuprantu kam aš tau viską pasakoju. Pats įsitikinsi, jog demonai egzistuoja. Nes velnias, kurį matai yra ženklas, jog antgamtinis pasaulis išsirinko būtent tave. - Kam išsirinko? Ką tu čia nusišneki? - Kam nežinau, tačiau tik nedaugelis išrinktųjų turi tokį prakeiksmą, kuris leidžia jiems matyti kito pasaulio būtybes. Šituos žodžius priėmiau labai rimtai. Ak, kaip mane nervina tas Ivonos užtikrintumas balse. - Ar pažįsti dar žmonių, kuriems vaidentųsi? – paklausiau įsitraukdamas į jos žaidimą. - Taip. Iš interneto. Yra sukurtas specialus forumas, kuris apjungia tokius žmones. – pasakė man. - Oba, geras. Psichuškė on-line. – pradėjau žvengt. - Eik šikt. – atsakė pasipiktinusi. - Ok ok, nepyk, juokauju. - Kai velnias kitą kartą tau pasirodys, pabandyk užlaikyti tą akimirką ir išsiaiškinti, ko būtent jis iš tavęs nori. Tai labai svarbu, galbūt dar turi šansų jį išvaryti. - Išvaryti iš kur? – apšalau. - Iš savo kūno. - Vaikystėj per daug medžiagos apie egzorcistus perskaitei. - Ką tokius? - Egzorcistus. Negi neskaitei knygos egzorcistas? - Ne. Nustebau. - Tai knyga apie mergaitę į kurią įėjo velnias. Knygoje yra rašoma kaip vienas žmogus, atrodo, kunigas, kurį vadino egzorcistu, tą velnią maldomis ir kitais veiksmais bandė išvaryti. - Na ir kaip? Ar išvarė??? – labai susidomėjusi paklausė. Jos akys žibėjo. Dieve, ji tikrai ligonė. - Išvarė, bet kad išvarytų, paaukojo savo gyvybę. - Ar tai tikra istorija? – paklausė ji. - Kai kas sakė, kad paremta tikrais faktais. Bet aš tuo netikiu. - O aš tikiu. Tikiu ne tik demonais, bet dar tikiu, kad yra žmonių, kurie žino būdų kaip juos išvaryti. Jų yra labai mažai, kai kurie apsišaukėliai, o kai kuriuos anksčiau pačius buvo apsėdę velniai, tačiau jie juos išvarė ir dabar padeda kitiems tą padaryti. - Žinau tuos žmones. – tariau užtikrintai. - Nejaugi? Tu rimtai? Iš kur?! – pradėjo rėkti Ivona, jog net praėjusi seselė į mus atsisuko. - Pažįstu juos labai gerai. Susipažinome prieš šešias savaites. Juos jungia bendras bruožas – jie dėvi baltus chalatus, ant kurių yra ženkliukai su prierašų „psichiatras“. – tariau ir pradėjau juoktis. - Durnius. Kai tave apsės velniai, gailėsies, jog taip juokavai. – pasakė ji tvirtai. Daugiau negalėjau su ja kalbėti. Buvo per sunku. Jeigu klimpčiau į tuos žaidimus, nusirisčiau iki jos lygio ir turėčiau rimtesnę problemą už panikos atakas. Tačiau jos paskutiniai žodžiai, tas „žinojimas jog mane apsės velniai“, įstrigo į smegenis. Pradėjau dažniau apie tai galvoti, ko anksčiau daręs nebuvau. Ir dar tą pačią dieną velnias vėl man pasirodė. Šįkart pavyko labiau įsižiūrėti į jo atvaizdą. Ar tai reiškia, jog pradedu nuprotėti?

Į dienos stacionarą atėjo nauja pacientė. Skyriaus vedėja mus supažindino. Naujokės vardas Ivona. Jos problema – negalėjimas užmigti naktį. Merginai dvidešimt metų, ji yra 170cm ūgio brunetė žaliaakė. Jos veidas šiltu bruožu, šypsena it iš dantų pastos reklamos. Jos kūnas grakštus, tobulų linijų. Tačiau pagal aprangą nusprendžiau, jog ji nepriklauso visuomenės elitui. Vėliau sužinojau jog ji ne vilnietė. Atvyko sostinėn studijuoti iš Šilutės. Ivona labai draugiška, komunikabili bei labai paprasta mergina. Su ja iškart pavyko susidraugauti. Kadangi mūsų amžiaus skirtumas nežymus – vos trys metai – o kitų pacientų amžiaus vidurkis yra apie keturiasdešimt metų, su Ivona jau pirmą jos lankymosi savaitę tapome geriausiais draugais. Ji man pasipasakojo savo problemą. Prisipažino, jog negali užmigti ne be priežasties: jai vaidenasi demonai. - Demonai? Tu turbūt juokauji. – pradėjau juoktis. Tačiau Ivona nutaisiusi pikta grimasą privertė suprasti, jog ji tuo tiki. - Vieno vardas yra Marlena. – pasakė ji. - Tai ką, jų yra ne vienas? – vaidinau nustebusi ir susidomėjusi. - Ne, jų yra trys. Ivona papasakojo man apie kiekvieną iš jų, tačiau tuo metu nekreipiau dėmesio į jos svaičiojimus. Negalėjau pagalvoti, jog šie demonai yra tikri, kol vieną naktį pats jų neišvydau. Bet tai nutiko vėliau.

- Paskutiniu metu tu kažkoks kitoks. – konstatavo Ieva. - Kuo kitoks? – paklausiau susidomėjęs. - Atrodai apmiręs, nuolat klaidžioji su savo mintimis. Tavo akys pasikeitė. - Belieka tik pamėgti kraują ir tapsiu vampyru. – pradėjau šmaikštauti. - Ne, beik. Aš rimtai. Ta ligoninė tave veikia ne taip kaip turėtų. Gal verčiau viską mesk ir pasiieškok pagalbos kitur? - Kur? Manai neieškojau? Psichuškė buvo paskutinė vieta į kurią kreipiausi. Prieš tai apėjau visas gydymo įstaigas. Kai kurias net po kelis kartus. O privačiom psichiatrinėm konsultacijom tėvai neturi pakankamai lėšų. – paaiškinau aš. Ieva buvo nusiminusi. Ji liūdna jau visą savaitę. - Ievut, o ko tu liūdi? Netikiu, jog tik dėl manęs. Pasipasakok, kas neduoda ramybės? - Ai… – nusiminė dar labiau. - Kas ai? – paklausiau pakeldamas toną. - Užsiminiau tėvam apie tavo gydymą. Kažkaip išsprūdo bevakarieniaujant, kai motina ėmė apie tave klausinėti. - Ir tu pasakei, kur aš lankausi, o jie pradėjo pist protą, kad mane mestum? – bandžiau tęsti jos istoriją tikėdamasis, kad ji paneigs mano žodžius. - Panašiai, Tomai, panašiai. Jie bijo, kad tu manęs nesugadintum. Tačiau jie pasitiki manimi. Ievos žodžiai nuliūdino. Esu matęs jos tėvus porą kartų. Kaip supratau, apie mane jie visad buvo geros nuomonės. O dabar.. tik bėda ir iškart smūgis žemiau juostos. Juk draugauju su Ieva pusmetį. Argi neturėjau pakankamai laiko ją įskaudinti, jeigu būčiau norėjęs tą padaryti? - Nenusimink. Tėvai yra tėvai. – bandė pralinksminti Ieva. - Ne, iš dalies jie teisūs. O jei liga progresuos? Bijau, jog mūsų santykius ištiks krizė. - Nekalbėk šitaip! Nedrįsk galvoti apie ligos progresavimą. - Ok, tu teisi. Atleisk. Pradėjo lyti. Pasislėpėme po vienu iš Sereikiškių parko medžių.

Tądien grupinės terapijos metu buvo itin sunku išsėdėti. Valanda skirta užsiėmimui slinko labai lėtai, nuolat žiūrinėjau į laikrodį. 10 pirmųjų minučių prabėgo lyg valanda. Pajutau, jog ne man vienam čia nuobodu. Daugelis ligonių sėdėjo iš reikalo, o ne iš noro pasveikti. Nors kita vertus, kam tada jie sutinka gydytis, jei nesistengia sau padėti? Oras buvo pašlijęs. Lijo ir griaudėjo, buvo apsiniaukę. Buvau įsitikinęs, jog niūrią nuotaiką įtakojo ir oras. Psichiatras bandė diskutuoti su mumis apie žmogaus jausmus, apie pojūčių svarbą. Daugiau ar mažiau jis kalbėjo pats su savimi. Keli šnekoriai, kurie anksčiau nuolat aktyviai diskutuodavo tąkart irgi nekalbėjo. Aplinkui buvo bloga aura. Sašos jau nebebuvo su mumis – jį išrašė. Psichiatras pasiteiravo kaip jaučiuosi. Kažką greitai sumurmėjau ir vėl pasižiūrėjau į laikrodį. - Papasakok mums visiems, kas tave neramina? Kodėl vis žvalgaisi į laikrodį? – paklausė psichiatras. - Kažkaip nesisėdi čia šiandien. Galbūt dėl blogo oro. Šių žodžių užteko, kad prasidėtų nauja diskusija apie oro įtaką žmogui. Apgailėtina. Išėjus Sašai dienos stacionare nebeliko žmonių su tokiom pačiom problemom kaip mano. Tai atmušė norą aktyviai klausytis ir norėti įsisavinti viską, kas yra sakoma. Saša išėjo palikęs mistinį pėdsaką. Jis nepapasakojo visko apie save ir savo ligą, bet spėjo pagąsdinti, jog ši liga labai rimta. Tuo metu tikėjau medikais, kurie pūtė arabus, jog kreipiausi labai anksti, dėl to liga neprogresuos ir bus greitai užgesinta, tačiau dabar, kai prailgino gydymo kursą, ėmė kamuoti nežinia. Vis labiau galvojau apie Sašos žodžius, jog šią ligą žmonės dažnai nusineša į kapus. Tačiau jis pats nors gydėsi ilgai ir sunkiai, bet pasveiko. Tikėjau, jog pasveiksiu ir aš, tačiau kada – nebuvo aišku. O laikas man rūpėjo. Labiau už viską norėjau greito rezultato. Kai supratau, jog greitai nepasveiksiu, tapau blogos nuotaikos, šiek tiek sumažėjo apetitas. Taip pat mano nuotaikos pasikeitimą įtakojo kiti ligoniai, kurie visad būdavo užraukę veidus it šiknas. Mane veikė ligoninės aplinką. Veikė ne į naudą. Labiausiai bijojau, kad tai neatsilieptų ryšiui su išoriniu pasauliu ir kad nenukentėtų santykiai su Ieva. Visą kitą nerūpėjo. Žiūrėdamas į psichiatrą galvojau apie save: būklę, jausmų pokytį, buvimo čia naudą ir nenaudą. Žiūrėjau į jį nemirkčiojant, nors iš tiesų mintyse skraidžiojau toli nuo jo. Ir tada įvyko kai kas keisto. Jo atvaizdas ėmė virsti į velniuką. Taip, tai tikra tiesa, prieš save pradėjau matyti velnią! Tai truko kelias sekundes kol į kūną nepateko adrenalino. Sumirkčiojau ir viskas vėl grįžo į savo vėžes. Negalėjau suprasti kas man darosi. Rodos nuprotėsiu greičiau nuo buvimo čia nei nuo panikos priepuoliu. Iš kitos pusės pirmą kartą velnio atvaizdą mintyse stebėjau būdamas namie. Baisu. Nutariau niekam apie savo išgyvenimus daugiau nepasakoti, kitu atveju niekad iš čia neišeisiu.

Sereikiškių parke buvo itin tuščia. Vaikščiojom su Ieva susikibę už rankų. Pajutau vidinį virpulį. Išsigandau, jog priepuolis gali prasidėti vėl. - Prisėskim. – paraginau ją iškreiptu balsu. Ji suprato, jog man kažkas ne taip. Prisėdome. Ji mane bučiavo ir glostė. - Papasakok, kaip laikaisi? Kaip šulėj? – ėmė klausinėti kiek vėliau - Nieko gero. Pasakiau, jog man depresija. Jie manim nepatikėjo. - Nesuk sau galvos. Liko tik savaitė ir tu laisvas paukštis. – nusišypsojusi pasakė man. Tylėjau nuleidęs galvą. - Kas yra, Tomai? – nerimastingai paklausė ji. - Man pratęsė gydymą. Turėsiu būti tenai dar mažiausiai mėnesį. - Ką?? Kaip tai? Kodėl? - Per pastarąsias keturias dienas mane ištiko dvi panikos atakos, nors ir reguliariai gėriau išrašytus vaistus. Matyt, organizmas priprato prie jų ir vaistai tapo neveiksmingi. - Šūdas. – nusiminė mano mergytė. - Totalus. Nežinau ką daryti. Tėvai liepė gydytis, bet jei nelankysiu mokyklos, busiu paliktas antriems metams. - Na kodėl taip sakai. Juk gali mokytis eksternu, o vakarais mokytojai pas tave užsuks patys. - Gal ir tavo tiesa. Bučiavomės ir gėrėme Coca-Colą. Netyčia atsiriaugėjau. - Atsiprašau. – pasakiau. Ieva nusišypsojo. - Klausyk, norėčiau tavęs dar kartą paklausti, ar tavęs netrikdo mano gydymas ir liga? - Nė kiek. Jei trikdytų, čia nesėdėčiau. – užtikrintu balsu atsakė. Ji mane nuramino. Patikėjau ją.

- Buvo baisu. O išgėrus Lexatonilio ėmiau galvoti apie velnius. - Apie velnius? – perklausė Rasa. - Taip, kažkoks padaras rodės, jog bando įeiti į mano kūną. Suprantu, skamba juokingai, bet noriu aiškiai apibrėžti tą pojūtį. Greitai nuvariau tą mintį ir tą personą. - Ar tiki, kad ten buvo velnias? – paklausė. - Žinoma ne. Aš tiesiog per daug jautrus. - Reikės pakalbėti su skyriaus vedėja, kad sustiprintų vaistų dozę. - Ar tai reiškia, jog manęs neišrašys kaip buvo žadėję? - Nežinau, bet įmanoma. Įsiutau. - Na va, veltui atviravau. Psichiatrinėje reikia būti atsargiam ir visko nepasakoti. - Gerai, kad pasakoji, kitaip sau nepadėtum. Ir mums būtų sunkiau tave išgydyti.

Atėjau namo piktas. Diena mokykloje labai išvargino. Turėjau atlaikyti daugybę paniekos žvilgsnių ir visiems pasakoti “tikrąsias“ mokyklos nelankymo priežastis. Niekam nesakiau, jog mane kamuoja panikos atakos, pasakiau, jog susirgau depresija po artimo giminaičio mirties. Dalis bendramokslių patikėjo, kita dalis ne. Tačiau kaip ten bebūtų dėjau ant visų ir visko, nes iki išrašymo buvo likusios vos dvi savaitės. Dvi savaitės ir vėl turėjau gyventi pilnavertį gyvenimą. Grįžus namo jaučiausi prasčiau nei pastarąsias dvi savaites, dėl to nusprendžiau prigulti. Bandžiau nusnausti pietų miego, tačiau neišėjo dėl didelio minčių srauto. Galvojau tai apie Ieva, tai apie dieną mokykloje, tai apie savo ligą. Prisiminiau pokalbį su Saša. Po truputi pradėjau justi kaip nebesugaudau minčių, viskas ėmė cirkuliuoti pernelyg greitai. Nuėjau į virtuvę atsigerti. - Kaip jautiesi? – paklausė indus plaunanti mama. - Būna geresnių dienų. – atsakiau ir išėjau. Nuliūdinau mamą, bet nieko kito atsakyti negalėjau. Jaučiausi sumautai. Grįžau į kambarį, įsijungiau teliką. Per kabelinę rodė filmą apie vampyrus. Bandžiau suprasti ne nuo pradžios žiūrimą filmą ir atsiriboti nuo plūstančių minčių, tačiau nieko neišėjo. Ėmiau nerimauti. Pajutau, jog panikos priepuolis netrukus gali prasidėti. - Tau viskas gerai. Nedrįsk praskysti! – liepiau sau pusbalsiu. Balso tembras nebuvo tvirtas. Kažkurioje iš striukės kišenių turėjau Lexatonil tablečių, kurios, pasak skyriaus vedėjos, yra pirmoji pagalba žmogui priešpanikinėje stadijoje. Nutariau kol kas nevartoti tabletės. Išjungiau televizorių ir prisėdau prie PC. Per winampą pradėjau klausytis senųjų Foje dainų. Kokia nuotaika toks ir muzonas, pagalvojau, įsijungęs „Krantą“. Ties dainos viduriu pradėjau justi jog pilvas pradėjo gurgti. Matyt, dėl to, jog nieko nevalgiau. O galbūt turiu apendicitą? Pradėjau įnirtingai analizuoti viduje vykstančius procesus. Ėmiau labiau nerimauti. Mintys skraidė ir negalėjau jų sugaudyti. Per kūną prabėgo skruzdelės. Širdis ėmė stipriau plakti. Galutinai suskydau ir siaubingai išsigandęs, jog mano sveikatai gresia pavojus stvėriausi už gerklės ir ėmiau matuotis pulsą. Gydytojai neleido to daryti, sakė jog užspaudžiu glandus, bet man buvo nė motais. Širdis plakė tolygiai, ritmingai, tačiau pernelyg dažnai. Grojant „Alternatyviai dainai apie meilę“ itin didelė adrenalino dozė pateko į kūną. Negalėjau savęs valdyti. - Mamaaa! – pradėjau rėkti išjungęs kompą. - Kas nutiko, Tomai? – atbėgo ji išsigandusi. Pasakiau, jog prasidėjo priepuolis ir liepiau atnešti striukę. Ji kaip mat įvykdė nurodymą. Iš striukės išsitraukęs vaistų pasikišau vieną tabletę po liežuviu. Vis dar buvo bloga. Laikiau rankas ties kaklu, stipriai prispaudęs pirštus, kad jusčiau kaip plaka širdis. - Gal iškviesti greitąją? – paklausė perbalusi mama. - Ne, man praeis. – pasakiau neužtikrintai. Didžiausias kliuvinys buvo pernelyg greit skraidančios mintys. Jos mane valdė. O mintys vis blogėjo, buvo susijusios su mirtimi ar rimta nelaime. Sučiulpus tabletę savijauta negerėjo. Ramiai sėdėjau nekrutėdamas ir klausiausi širdies. Motina nedrąsiai mane stebėjo nežinodama ką daryti. - Nusiramink, praeis. – bandė raminti mane ir save. - Dieve, kodėl man šitaip. – tariau supykęs. - Neminėk Dievo vardo be reikalo. – atsakė mama. Pradėjau galvoti apie velnią. Net nežinau kodėl. Galbūt tai buvo priešprieša motinos pasakytiems žodžiams. Mintyse susiformavau velnio paveikslą, kuris bandė su manim kalbėtis. Siaubas, visai baigiau nuprotėti, pagalvojau ir šiaip ne taip išvariau jo atvaizdą iš smegeninės. Vaistai ėmė veikti. Tapau ramesnis, mieguistas. Pasakiau, kad man jau geriau ir kad noriu pamiegoti. Motina išėjo iš kambario. Užmigau.