Pirmoje ar antroje pulko operacijoje buvo numuštas mūsiškių malūnsparnis MI-8. Lakūnai sudegė. Vėliau atskridę malūnsparniai mėtė ant gyvenamų vietovių benzino ar napalmo kanistrus ir sprogdino ore, degindami viską iš eilės. O vakare, nusileidę prie mūsų laikinos stovyklos, dvi gertuves techninio spirito išmainė į 13 belaisvių dušmanų. Pakilę keletą dešimčių metrų, pakibo ore ir išmetė gyvus belaisvius lauk.

Nuotr. iš asmeninio archyvo
„PMP viešpats“ įsivedė mane į procedūrinį kabinetą ir parodė „tabletę“ – kuprinę su keturkampiu švino gabalu, sveriančiu apie 20 kg. Gyrėsi, kad labai efektingi vaistai negaluojančiam viduriais: ligoniui uždeda kuprinę, jei netingi, pats bėga šalia, o tas mėlynuodamas velka savo naštą tol, kol praeina pilvo skaudėjimas. „Tabletės“ įspūdis buvo velniškas.

Nuotr. iš asmeninio archyvo
Po truputį slenkam į priekį. Baimės prakaitas žliaugia nugara ir graužia akis. Iš kažkur atsiranda ir atvažiuoja į mus dviratininkas – „duchas“. Važiuoja ir šypsosi. Nervai tiek pertempti, kad jo šypsenoj įžiūrim klastą. Jis pavedamas į šalikelę ir sušaudomas, tiesa, konfiskuojant skėtį, gabalą biskvitinio pyrago ir dviratį.

Nuotr. iš asmeninio archyvo
Tai – ištraukos iš Zigmo Stankaus knygos „Kaip tampama albinosais“ (leidykla „Colibris”), dėl autoriaus sugebėjimo ironija pridengti iki skausmo rimtus dalykus neretai vadinamos naujuoju „Dievų mišku“. Tai – atsiminimai apie Afganistano karą 9-ojo dešimtmečio pradžioje.

Nuotr. iš asmeninio archyvo
Z. Stankus, pats dalyvavęs Afganistano „išvadavime”, be pagražinimų perteikia karo absurdą, žmogaus virsmą robotu-žudiku, nesibodi vartoti karo kasdienybei būdingos kalbos, riebių, kartais šokiruojančių, keiksmažodžių. Anot interneto komentatorių, „knyga labai gerai atgraso nuo noro vaidinti didvyrius ne laiku ir ne vietoje“.

Knygos rankraštis
1993 m. pasirodęs pirmasis knygos leidimas sukėlė nemažai diskusijų ir pelnė stiprių nervų skaitytojų simpatijas. Kadangi 7 tūkst. egzempliorių tiražu išleista knyga tapo kone bibliografine retenybe, o interneto forumai mirga prašymais išleisti daugiau jos egzempliorių, „Colibris” perleido atsiminimus.
Šį leidimą autorius skiria tiems, kurie ieškojo, nerado, „suskaitė“, kurie prisimins, kurie baisėsis ir „žiūrės į mus kaip į albinosus“.

Nuotr. iš asmeninio archyvo
„Kaip tampama albinosais“ tapo pirmąja knyga, kuri buvo pristatyta tik internete. Liepos 17 dieną knygos autorius Z. Stankus internetinėje konferencijoje atsakė į DELFI skaitytojų klausimus.
Savo atsiliepimus apie šią knygą galite rašyti ir šio teksto komentaruose. Įdomiausių minčių autoriui atiteks knyga su autoriaus parašu.
DELFI taip pat galima rasti ir parsisiųsti į savo kompiuterį du pirmuosius knygos
skyrius.

Nuotr. iš asmeninio archyvo
Z. Stankus gimė 1960 m. Klaipėdoje. Baigęs aštuonias klases, mokėsi Klaipėdos 41 profesinės technikos mokykloje, nes kitur nepriėmė.
1979 m. vaikinas buvo pašauktas privalomai tarnybai į armiją. Karantinas (trumpalaikiai jauno kario kursai) vyko Ferganoje, Uzbekijos SSR. Ten lietuvis susirgo hepatitu, o po ligos atsidūrė į Ferganos 345 dalinio atskirame oro desanto pulke.
Tų pačių metų gruodį Z. Stankus su vienais iš pirmųjų sovietų armijos dalinių buvo nuskraidintas į Afganistaną. Ten išbuvo iki 1981 birželio 4 d., per tą laiką pulko sudėtyje dalyvavo daugelyje karinių operacijų.

Knygos rankraštis
Atsiminimus Z. Stankus parašė per du mėnesius 1991 m. „Knygą rašiau, nes tada Lietuvoje tebuvo keli laikraščiai – „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“ ir t. t. Jie apie tą karą nuo pradžios iki jo pabaigos rašė netiesą – kad TSRS kariai nedalyvauja jokiuose kariniuose veiksmuose, o padeda kurti broliškai afganų tautai šviesų rytojų, t. y. atlieka internacionalinę pagalbą. Žūsta tik „lochai“, nemokantys elgtis su ginklu. O „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“ pasakojo ką kitą. Man „iki gyvo kaulo“ įkyrėjo visiems pasakoti ir įrodinėti, kad „Tiesa“ rašo netiesą (reikia pripažinti, jog didžioji dauguma tuomet tikėjo laikraščiu „Tiesa" ir netgi sakydavo: „negali „Tiesa“ rašyti netiesą“). Žodžiu, man įkyrėjo visiems „tiesos“ mylėtojams 10 metų aiškinti, kas ten kaip. 1991 m. darbe susilaužiau stuburą ir teko ilgai gulėti, pamanau, kad parašysiu, kas ir kaip (stuburą susilaužiau ne tam, kad rašyčiau – nelaimingas atsitikimas). Maniau, kad duosiu paskaityti vienam kitam, o jei kas neaišku, atsakysiu į klausimus“.
Užpernai Z. Stankus baigė rašyti antrą knygą „Miražas“ ir ją išleido padedamas Klaipėdos Afganistano karo veteranų ir kitų rėmėjų.