Pirmą kartą albumo „Lietuvių lopšinės“ (leidykla „Nieko rimto“) klausiau mašinoje. Bijojau, kad užmigsiu, - nieko panašaus (galbūt tai trūkumas – juk lopšinių tikslas būtent toks). Paprastai važiuodama įsijungiu ką nors trankesnio, o tyrimai rodo, kad tokia muzika skatina viršyti greitį ir kartais nulemia avarines situacijas, taigi bent pora šio CD pliusų akivaizdūs: ramios dainos nuteikia visai maloniai ir apsaugo nuo kokių nors nemalonių incidentų.

(c) eglė

Bet šiaip siūlau „Lietuvių lopšines“ vartoti pagal paskirtį, ir ne vien vaikams, bet ir vyresniems jų broliams ar sesėms bei tėveliams. Netgi romantiškai šaltus rudens ir žiemos vakarus leidžiančioms poroms – šios melodijos sukuria ramią, jaukią ir neįkyrią atmosferą.

„Čiūčia liūlia“… Taip prasideda viena pirmųjų išgirstų dainų, vienas pirmųjų nusiraminimų, vienas pirmųjų kelių sugrįžti į sapnų pasaulį ir vienas pirmųjų būdų pajusti šio pasaulio jaukumą. Šiek tiek ūgtelėjus, užaugus ar pasenus netikėtai išgirsta pažįstama lopšinė visada atkurs vaikystės dienų lengvumą, svajones, romumą.

„Teatriuko“ aktoriai – Dalia Mikoliūnaitė, Žilvinas Ramanauskas, Arturas Varnas ir postfolkloro puoselėtojas aranžuotojas Gediminas Žilys surinko 16 archainių lopšinių, kurių keletą eilučių, vieną kitą posmelį, kai kurias melodijas tikrai atpažinsite – ne kartą girdėjote jas niūniuojant mamą ar tėtį, ne kartą turbūt niūniavote pats.

Lietuvių lopšinės pasižymi paprastumu, jos lengvai improvizuojamos, todėl kaskart suskamba šiek tiek kitaip. Šįsyk jų melodijas spalvins gitaros, kanklių, dambrelio, varpelių, akmenukų, molinukų, sansula garsai.

Kai kurias šiame CD skambančias dainas galėjote išgirsti vasarą Vilniuje, Kūdrų parke, kur aktorių trupė „Teatriukas“ ir leidykla „Nieko rimto“ su dailininke Sigute Ach surengė originalų muzikos, šviesos ir dailės performansą „Šviečiančios lietuvių pasakos“.