Koks liūdnas vanduo, koks užgesęs,
liūdnesnis už žolę. Diena
žema, negarsi ir miglota.
o gal iš tikrųjų aš kaltas,
kad saulės nėra, kad šalna,
kad medis prie vėjo prikaltas,
kad liūdesio upė pilna
per žmogų ir gyvulį plaukia:
koks lėtas vanduo, koks užgesęs!
(c) eglė
Poeto Justino Marcinkevičiaus knygoms, ar tai būtų poezijos rinktinė, ar drama, ar esė, nereikia didelės reklamos - visada žinai, kad gausi gerą ir ilgaamžį kūrinį. Tiesa, aš kažkada įsivėliau į diskusiją su literatūros dėstytoju dėl didžiulio jo produktyvumo. Poeto kelyje - per 30 įvairių knygų. Kartais pagalvodavau, kad jam kūryba - kaip darbas. Maždaug: reikia eilėraščio? Bus, tik reikia truputį pagalvoti.

Tokių „pagalvotų" (šiek tiek siužeto ar filosofijos, šiek tiek rimo) aš irgi esu prirašiusi. Todėl ne visi J. Marcinkevičiaus kūriniai man patinka. Kai kurie atrodo kažkokie paradiniai, per daug patriotiški. Man kažkaip labiau prie širdies asmeniški, intymūs posmai. Pagal tuos paradinius sukurta visai neblogų dainų, bet vis tiek…

Naujausia J. Marcinkevičiaus knyga - eilėraščių rinkinys „Vėlyvo vėjo vėliavos" (leidykla „Alma littera“), į kurį sugulė įvairiais metais gimę posmai. Yra tarp jų ir tų skambių apie Lietuvą, ir šiltų, jaukių asmeniškų.

„Mano eilėraštis kyla iš dviejų šaltinių: žmogaus, įvairių jo išgyvenimų, dvasios patirčių bei virpesių, ir tautos. Jos istorijos ir dabarties. Man svarbiausi du dalykai: žmogus ir tauta. Kitais žodžiais: žmogus tautoje", - sako pats poetas. Va va, apie tą tautą aš ir kalbėjau. Aš renkuosi žmogų