(c) eglė

Yra toks geras posakis: “Neišgėręs nesuprasi”. Norint jį pritaikyti Hunterio S. Thompsono romanui “Baimė ir neapykanta Las Vegase” (leidykla “Kitos knygos”), reikėtų sakyti “Neparūkęs nesuprasi”. Vietoj žolės čia tiktų ir šiek tiek amfetamino, gera dozė raminamųjų… Gerai, nebetęsiu – tikrai nenoriu pasakyti, kad narkotikai atveria kelią į nirvaną.

Bet klajojant su dviem vyrukais po JAV dykumas, viskas atrodo taip lengva ir smagu… Net po tokio kiekio tablečių ir kitokių dalykėlių. Rekordų link šioje srityje nesiveržiu, todėl negalėčiau pasakyti, ar visa tai tiesiu taikymu neturėtų nublokšti į amžinosios medžioklės plotus. Mano supratimu, kaip tik taip ir turėtų atsitikti, tačiau abu vyrukai lieka gyvi.

Trumpai tariant, ši psichodelinė knyga yra kelionės, kurią būtų teisingiau pavadinti narkotine orgija, dokumentinė kronika. Žurnalistas Raulis ir iš Samoa kilęs jo advokatas, vadinamas daktaru Gonzo, ieškodami „Amerikietiškos svajonės“, keliauja automobiliu po vakarinę JAV dalį.

Vyrukai turi rimtą tikslą – Rauliui reikia aprašyti motociklų rungtynes, todėl jo žurnalas avansu sumoka 300 dolerių. Žalieji greituoju būdu paverčiami į rinkinuką, kurio sudėtis išvardinta aukščiau. Pasiekę Las Vegasą, jie šiurpina kazino ir viešbučių lankytojus bei personalą, konfrontuoja su policija, o galiausiai atsiduria kovai su narkotikais skirtoje konferencijoje…

Iš pradžių lengvai išprotėjusio dueto nuotykiai juokingi. Paskui apima lengva užuojauta – juk nelengva nuolat būti “su polėkiu”. Bet ilgainiui ir narkotikų, ir nuotykių pasidaro daugoka, todėl imi abejoti, ar visa ši istorija reali. Nors bent jau kelionės pradžioje H. S. Thompsonui pavyksta sukurti tokią atmosferą, jog atrodo, kad jis pats ką tik viską išgyveno pats. Kad ir kaip ten būtų, romanas yra tikrai smagus.

Ši komiška, kartu niūriai sąmojinga, preciziškai aprašanti narkotines būkles ir psichozes knyga buvo išleista 1971 metais ir tapo psichodelinės literatūros klasika, kuria iki šiol sekama. Režisierius Terry Gilliamas 1998-aisiais pastatė to paties pavadinimo filmą, kuriame vaidino Johnny Deppas ir Benicio Del Toro. Juosta buvo nominuota “Auksinės palmės” apdovanojimui.

H. S. Thompsonas (1937-2005) buvo negailestingas palaido ir dekadentiško Amerikos gyvenimo būdo stebėtojas, gonzo rašymo stiliaus, nutrynusio skirtumus tarp grožinės literatūros ir žurnalistikos, tarp rašytojo ir aprašomo subjekto, pradininkas. Jis pelnė LSD garbinusio, nevaržomo gyvenimo manijos apsėsto ir į savinaiką linkusio Amerikos kontrkultūros stabo reputaciją.

Būsimasis rašytojas laikytas talentingu moksleiviu ir studentu, tačiau žurnalistikos doktorantūros diplomą jis gavo paštu, nes buvo patupdytas į koloniją už nedidelius nusikaltimus. Vėliau dirbo laisvai samdomu žurnalistu, rašė apie narkotikus, nusikaltėlių gaujas, prostitutes, skurdą ir mirtį. Gyvenimą H. S. Thompsonas baigė savižudybe. Vykdydamas paskutinę rašytojo valią, Raulio vaidmeniu išgarsėjęs J. Deppas per laidotuves jo pelenus iššovė iš patrankos.

Pabaigoje – šiek tiek vaizdelių po eilinės dozės. Enjoy it.

Kambarių tarnybos padavėjo veidas man miglotai priminė roplį, bet aš neberegėjau didžiulių pterodaktilių, šleivojančių koridoriais tarp šviežio kraujo klanų. Dabar vienintelė bėda buvo didžiulis neono ženklas už lango, užstojantis kalnus – milijonai spalvotų rutuliukų, judančių labai sudėtingu keliu, keisti simboliai ir raizgūs ornamentai, skleidžiantys garsų gaudesį…