Netrukus knygynuose turėtų pasirodyti knyga, jau sulaukusi ir, tikiu, dar sulauksianti pačių įvairiausių vertinimų – legendinis XIX a. filosofo Karlo Marxo „Kapitalas“ (leidykla „Vaga“). Tai bus senasis truputį pakoreguotas „Kapitalo“ vertimas.

„Aprašydamas žymiausius pasaulio ekonomikos mąstytojus R. Heilbroneris skyrių apie jį pavadino „Nepermaldaujama Karlo Marxo sistema“. Išties garsiojo kapitalizmo kritiko užsidegimas pažinti tiek kančių sukeliančią ekonominę sistemą, veikusią XIX a. viduryje, atskleisti objektyvųjį jos mechanizmą ir išsprogdinti tą pragarišką pelno didinimo mašiną nuvedė labai toli, labai giliai ir… gerokai į šalį nuo problemos sprendimo.

K. Marxas tapo savojo metodo suabsoliutinimo auka, tačiau jo pastangos kritiškai analizuoti kapitalizmą kaip sistemą labai daug prisidėjo prie socialinių mokslų plėtros. Todėl daugeliui kritiškai mąstyti linkusių žmonių K. Marxo pastangos, argumentai, pavyzdžiai ir išvados, lygiai kaip ir jo klaidos bei tiesmukų jo sekėjų praktinių pastangų krachas bus, be abejo, turtingas inspiracijos ir minties įtempimo šaltinis” ,- leidyklos pranešime cituojamas prof. habil. dr. Jonas Čičinskas.

Filosofas, socialinės istorijos ir ekonominių santykių tyrinėtojas, didžiausias tuometės kapitalizmo ekonominės ir socialinės sistemos kritikas K. Marksas (1818-1883) su Friedrichu Engelsu (1820-1895) sukūrė bei išplėtojo dialektinio ir istorinio materializmo filosofinį metodą. Jo pagalba bendraminčiai padarė išvadą apie socialistinės revoliucijos ir proletariato diktatūros bei visuomeninės gamybos priemonių nuosavybės ir centralizuoto ekonomikos valdymo būtinumą.

K. Marxo teorinė schema sulaukė kritikos jau nuo pat savo viešo pasirodymo pradžios – dėl to, kad jos pagrindiniai argumentai rėmėsi selektyviai pasitelktais istoriškai trumpo industrinio kapitalizmo plėtojimosi laikotarpio procesais, ypač ekscesais, ir visiškai ignoravo kapitalistinės sistemos prisitaikymo prie socialinių reikalavimų galimybes.