Jie baisiai nusimindavo, kai pasakydavau, kad atrodo sveikai, veido spalva gera, bet tučtuojau vėl atsigaudavo, kai pridurdavau, jog man nelabai patinka jų liežuvis, - paprastai taip ir būdavo. Tokiais atvejais mano diagnozė dažniausiai būdavo tokia: besaikis pyragaičių ir saldumynų valgymas dieną ir per daug sotūs pietūs vakare. Turbūt tai buvo teisingiausia diagnozė iš ano meto mano praktikos, bet ji neturėjo pasisekimo. Niekas nenorėjo apie tai girdėti, niekam ji nepatiko. Visi žavėjosi apendicitu. Apendicitas tuomet turėjo didelę paklausą tarp pasiturinčių žmonių, ieškančių sau ligos. Visos nervingos damos sirgo apendicitu – jei ne tikru, tai bent įsikalbėtu, ir jis labai joms pravertė, taip pat ir jas gydantiems daktarams. Todėl ir aš pamažu tapau apendicito žinovu ir dažnai nuo jo gydydavau, nors ne visuomet sėmingai. Bet kai pasklido gandas, kad Amerikos chirurgai pradėjo kampaniją už visų apendiksų pašalinimą Jungtinėse Valstijose, mano pacientų, sergančių apendicitu, ėmė grėsmingai mažėti.
(c) J. Markevičiaus nuotr.
Prisimenu šią knygą iš vaikystės (dauguma turbūt irgi), tik tada jos neskaičiau. Na nieko, geriau vėliau nei niekada. Anuomet kažkodėl ją įsivaizdavau truputį kitaip (lyg pasakojimą apie veterinarą, lyg dar kažką). Iš tiesų „Knyga apie San Mikelę“ (leidykla „Alma littera“, iš anglų kalbos vertė Valentina Churginaitė) – ir gydytojo užrašai, ir autobiografija.

Joje pasakojama apie Axelio Munthe gyvenime sutiktus įdomius ir žinomus žmones (knygoje šmėsteli rašytojas Guy de Maupassant‘as, gydytojas Louis Pasteuras), turtingus ir vargšus, sunkiai sergančius ir hipochondriškas Paryžiaus damas, kurioms jų pačių labui reikia sugalvoti ligą (būtent tą vietą pacitavau pradžioje – skaitydama skaniai juokiausi), apie gyvūnus ir paukščius.

Pasakojama su meile, gailesčiu, švelniu humoru, sklandant vos juntamai magijos dvasiai. Tai gyvenimo išminties knyga, skaitoma iš kartos į kartą. Juk „gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas“.

A. Munthe (1857-1949) – pasaulinio garso švedų gydytojas psichiatras ir rašytojas. Būdamas 18 metų, aplankė Kaprio salą Italijoje ir taip ja susižavėjo, kad vėliau, susitaupęs pinigų, įsikūrė čia ilgiems metams. „San Mikelė“ – vilos su šviesiom arkadom, mažyte koplytėle bei vynuogynu pavadinimas. Pirmasis rašytojo kūrinys vadinosi „Knyga apie žmones ir žvėris“ (1897). A. Munthę išgarsinusi „Knyga apie San Mikelę“ išversta į daugiau nei 40 kalbų.