Štai ir kaukolė. Sveika sveikutėlė, nesuirusi, dantys visi kaip vienas, vietomis, kur nuvaliau durpingą sluoksnį, spindi, blykčioja saulėje. Iškeliu atsargiai, taip meiliai kelčiau tik savo pirmagimį… Net ir be antropologo išvadų galiu pasakyti – moteris. Jauna. Vėliau gausiu patvirtinimą: septyniolikos-dvidešimties metų. Šią būtybę priglaudė juoda, augalų liekanomis perpuvusi žemė.
(c) eglė
Romano „Šešėlių verpėja“ (leidykla „Alma littera“) herojus archeologas Benediktas mintimis leidžiasi į matriarchato ir patriarchato sandūros laikus. Atkasęs jaunos moters, kurią pavadina Tode, griaučius, jis tikisi surasti ir visą paleolito laikų gyvenvietę, ima kurti istoriją, kaip pelkėse galėjo atsirasti akmens amžiaus moters palaikai.

Benedikto sugalvotą istoriją ima atkartoti jauna atvykėlė – verpėja, užburianti visus jos slenkstį peržengiančius vyrus, neišskiriant nė paties archeologo. Paslaptinga laumė tampa vyro vaizduotės realybe ir lemtingai įsiveržia į jo paties šeimos gyvenimą. Santykiai su mokytoja Elze niekada nebebus tokie, kaip anksčiau…

Elena Kurklietytė savo trečiojo romano intrigoje supina meilę, geismą, apgaulę, išdavystę, pasiaukojimą ir praeities paslaptį. Kai kuriems ji tikriausiai geriau pažįstama ne kaip prozininkė, o kaip žurnalistė ar rašytojo Vytauto Bubnio žmona. Siūlau paskaityti ilgą, bet nenuobodų pasakojimą apie ją.