Apie Beatos Nicholson – kažkaip keista rašyti jos vardą su pavarde , geriau bus taip: apie Beatos knygą (leidykla „Laisvos valandos“) turėjau parašyti seniai seniai, dar praėjusiais metais, bet siaubingai užtempiau, nes vis tikėjausi ką nors iš jos pagaminti ir pasidalinti įspūdžiais. Deja, su giliu liūdesiu ir klaikia gėda širdyje turiu prisipažinti, kad taip ir neišėjo. Nes buvo Kalėdos ne namie (ir su daug kitų gaminto maisto), paskui buvo Naujieji (su daug šiaip pirkto maisto), po to buvo šis savaitgalis (užsisakiau, kad mama iškeptų bulvinių blynų, o tėtis išvirtų raugintų kopūstų sriubos)… Bet dabar grąžinu skolą.

Aišku, garantuotai apie šitą knygą daug girdėjote arba žiūrėjote, skaitėte apie jos pristatymą (gal net jame buvote ), tikriausiai jų prisipirkote ne tik sau, bet ir draugams (mačiau, kaip žmonės šlavė po 10-12 vnt. ir ant JŲ VISŲ Beata turėjo užrašyti ką nors gražaus), todėl nieko naujo čia nepasakysiu.

Bet girdėjau, kad visos knygos jau išgraibstytos, ne visi suspėjote (čia per tuos, kurie po 10-12 vnt. pirko), net neabejoju, kad bus antras leidimas, tai gal kam vis tiek padėsiu.

Pradžiai – apie Beatos kūrybos (ir virtuvėje, ir knygos puslapiuose) pliusus. Didžiausias pliusas yra pati Beata, nes ji šiaip faina, o tokio žmogaus siūlomus dalykus smagiau valgyti. Dar vienas – kad knyga yra lietuviška. Ta prasme, kad ne lietuviškai išleista, o lietuviška nuo-iki. Todėl nereikia išsinarinti smegenų galvojant, kas yra šukutės (kažkokios jūrų gėrybės – kadaise išsiaiškinau ), vakarutės ar sūris neištariamu pavadinimu. Yra ne tik lietuviškos virtuvės gėrybių (burokėlių sriubos, kotletukų ir pan. – čia tradicionalistams), bet ir egzotikos (čia tokiems kaip man). Viskas aiškiai ir vaizdžiai papasakota, taigi nereikia baigti kulinarijos mokslų, kad išmoktum ką išsikepti. (Dar vienas asmeninis pliusas – knygoje radau visokių pažįstamų nuotraukų, linkėjimai!).

Knygoje esama ne vien maisto, bet ir smagių istorijų iš Beatos gyvenimo, taigi yra… sakykime, skani ir jauki. Dar daugiau tų istorijų yra Beatos bloge. Ir dar vienas didžiulis spalvotas pliusas – nuotraukos.

Deja, yra ir minusų. Man didžiulis minusas yra tai, kad knygoje yra tik receptai, o ne patys patiekalai (įsivaizduojate, kaip būtų gerai – atsiverti ir krenta sausainiai, Indija kvepiančios vištienos gabaliukai… mmm…). Jau girdžiu, kaip kažkas bumba, kad Beata bando tapti Jamie’iu Oliveriu. Nu ir ką? Tegul bando. Kuo daugiau Oliverių, tuo skaniau valgysime (bus mažiau kiaulienos ir ryžių košės, kurią mano mama užsispyrusi vadina plovu, pyragų iš sluoksniuotos tešlos ir riebaus kremo, kurį „Maxima“ vadina „Napoleonu“, ir taip toliau). Todėl šitų knygų reikia prileisti daug daug ir visiems dalinti nemokamai.

Tiesą sakant, nelabai suprantu receptų knygų. Nes jei ką gaminu (o taip būna labai retai), pasikliauju nuojauta ir fantazija. Todėl esu tikra, kad mano tinginys skanesnis už Beatos, - jis kaskart vis tolsta nuo tikrojo recepto. Bet kitose srityse su ja nesivaržau.

Žodžiu, laukiam antro leidimo.