Nemėgstu kalbėti apie skyrybas. Šiaip ar taip, santuoka visuomet keistas darinys. Anksčiau ar vėliau žmonės ima gyventi su mirusios savo aistros prisiminimais. Mes vieni kitiems tampame tik prisiminimais apie kadaise mus purčiusią aistrą. O gyventi su prisiminimu (jos ar jo) nėra lengva. Tiesa, kai kuriuos tai šildo ir guodžia, kai kuriuos – vimdo. Ir niekas čia nekaltas.

(c) eglė

Nebūtina mėgti Sigito Parulskio ar būti skaičius jo kūrybą, kad paimtum į rankas šią knygą. Skaičiau romaną „Trys sekundės dangaus“ (nusipirkau, vos išleido, nes užkabino pavadinimas) – buvo įdomu sužinoti vieną kitą jo parašymo aplinkybę. Eilėraščių nelabai išmanau, bet nepamaišė išgirsti ir apie jų sukūrimą.

„Jums patinka S. Parulskis? Bet S. Parulskiui nepatinkate jūs. Neatmeskite tokios galimybės. Juolab kad jis pats sau nepatinka. Jis nieko gražaus neturi pasakyti apie žmogaus prigimtį, bet galbūt tai Jus pažadins iš savimi patenkinto snaudulio. Jis tai jau darė savo poezijoje, esė, o dabar atvirai prabyla apie visa tai, ką rašė ir kokios gyvenimo bei literatūros patirtys jį inspiravo“, – sako knygos „Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“ (leidykla „Alma littera“) autorius Laimantas Jonušys.

Parašiau „autorius“ (leidėjai vadina jį sudarytoju), nors iš tiesų knygos autorius yra pats S. Parulskis. Klausimai jam užduodami lyg tarp kitko, kad pamėtėtų dar vieną kitą idėją, apie ką galima pakalbėti. Aš gal net visai tuos klausimus ištrinčiau ir palikčiau monologą.

Knygoje atsiskleidžia šio rašytojo asmenybė. S. Parulskis pasakoja apie vaikystę, vėlesnę gyvenimo patirtį, mokslus, tarnybą armijoje Rytų Vokietijoje, kas jam, kaip literatui, darė įtaką, savo kūrinius ir jų atsiradimo aplinkybes, kitus autorius. Jis išreiškia savitą požiūrį į gyvenimą ir pasaulį, polemiškai traktuoja įprastines vertybes, neigia daugelį tradicinių pasaulėžiūros elementų. Visiškam smalsumui patenkinti leidėjai įdėjo pluoštą nuotraukų – galite pasižiūrėti, kaip S. Parulskis atrodė vaikystėje ar su plaukais (kartais net ilgais – buvo gražu ).

Netyčia atsivertė turinys – jį irgi galima skaityti kaip eilėraštį, metaforų rinkinį ar net minibiografiją: „Krauju kvepiantis sniegas“, „Kelionė nakties pakraščiu“, „Istorija ryja paprastus žmones, o atsiraugėja didvyriais“, „Jaunystėje knygų būna daugiau“.

S. Parulskis (g. 1965) – poetas, prozininkas, literatūros kritikas, dramaturgas, eseistas, vertėjas. 1990-aisiais debiutavęs poezijos knyga „Iš ilgesio visa tai“, vėliau išleido dar kelias poezijos knygas, esė rinkinių, romanų, parašė pjesių ir scenarijų dramos teatrams. Už debiutą pelnė Zigmo Gėlės premiją, vėliau jam buvo skirta Jotvingių premija, „Kristoforo“ prizas už geriausią jaunojo menininko debiutą teatre, Nacionalinė premija. Savo kūriniuose jis nevengia vyraujančių stereotipų parodijų, pašaipos, absurdo – būtent tai ir „užkabina“ skaitytoją.

Be kitų, yra išleidęs knygas „Pagyvenusio vyro pagundos“ ir „Sraigė su beisbolo lazda“.