Šio žmogaus pavardę ir knygos pavadinimą tikrai esate girdėję, net jei neteko jos skaityti. Aš, pavyzdžiui, Niccoló Machiavelli „Valdovą“ (leidykla „Vaga“, iš italų kalbos vertė Petras Račius) perskaičiau tik dabar. Iš esmės apsišviečiau ir gal net eisiu valdyti kokią šalį. Ne, skiedžiu – būtų baisiai sunkus darbas. Ir dar kažkoks keistas, jei vadovaučiausi visais šito italo patarimais.

(c) eglė

Sakykime, užkariavus kokį kraštą „žmones reikia arba patenkinti malonėmis, arba sugriuždyti, nes už menkas skriaudas jie gali atkeršyti, o už dideles – ne. Tad skriaudos žmogui darytinos tokios, kad nereikėtų bijoti jo keršto.“

Dar vienas patarimas: kunigaikščio valdomus miestus ar žemes nesunku užkariauti, nes jų gyventojai įpratę paklusti, tuo metu respublikos yra gyvybingesnės, joms būdingas nepaklusnumas – tokius miestus lengviausia pavergti sunaikinant. Ir taip toliau, ir panašiai. Viduramžiais taip elgtis gal ir buvo paranku, dėl šių laikų abejočiau. Bet perskaityti šio garsaus Renesanso filosofo ir politiko traktatą verta – padėtų suprasti kai kurių šių laikų veikėjų elgesį.

Politiniame traktate vaizduojamas stiprios respublikos idealas, aiškinami jo realizavimo būdai. Kai kurie autoriaus samprotavimai ir mūsų laikais išlieka aktualūs. Su šiuo kūriniu siejamas ir politikoje egzistuojantis supratimas – makiavelizmas arba valdžios siekimas ir išlaikymas bet kuriomis priemonėmis.

Knyga buvo dedikuota Lorencui Medičiui (1492-1519), Florencijos valdovui ir Urbino kunigaikščiui. N. Machiavelli apie 14 metų ėjo svarbias pareigas Florencijos republikoje. 1512 m. Medičiams grįžus į valdžią ir žlugus respublikai, filosofas kurį laiką kalėjo, paskui buvo išsiųstas į kaimą prie San Kašino, į šeimos dvarą. Vėliau pamažu atgavo Medičių malonę, o 1520 m. Džulijus Medičis (popiežius Klemensas VII) jam pavedė parašyti Florencijos istoriją.

Siūlau paskaityti straipsnį apie N. Machiavelli mintis arba paklausyti Žinių radijo laidos „Radijo lentyna“, kurioje buvo kalbama apie šią knygą.