Kovo 10 d., trečiadienį, 18 val. Laisvasis universitetas (LUNI) ir leidykla „kitos knygos“ kviečia į diskusiją su filosofu Vytautu Rubavičiumi, kuris išleido šiuolaikinio pasaulio principus diagnozuojančią knygą „Postmodernusis kapitalizmas“. Renginys vyks Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skaitykloje, Vokiečių g. 2, Vilniuje.

(c) J. Markevičiaus nuotr.

Filosofo, poeto ir kultūros kritiko V. Rubavičiaus monografijoje aptariami ir apibendrinami esmingiausi dabarties iššūkiai, procesai ir tendencijos veikiančios epochoje, kuri vadinama postmodernybe. Kitaip tariant šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame gyvename. Tai yra šiuolaikinės sistemos kritika, dekonstruojanti, apnuoginanti „kreivų veidrodžių karalystės“, kitaip vadinamos kapitalizmu, ženklus, simbolius ir idėjas.

Vienas šios knygos tikslų – aiškintis postmodernybės ir modernybės santykį kapitalizmo sistemos raidos požiūriu. Remiamasi nuomone, kad kapitalo savidauga yra esminė kapitalizmo raidą skatinanti galia, įgaunanti socialinį ir kultūrinį visuomeninės saviorganizacijos pavidalą.

Postmodernybė – nauja kapitalizmo stadija, kuri kyla iš modernybės ir išlaiko kai kuriuos jos bruožus. Knygoje „Postmodernusis kapitalizmas“ reiškiamas požiūris, kad naujųjų laikų kapitalizmo raidai būdingi žmogaus gyvenamą pasaulį suprekinantis ir suišteklinantis kapitalo galios pavidalai, nulėmę vartojimo ir vartotojų visuomenės iškilimą ir jos įsitvirtinimą, taip pat modernybės perėjimo į postmodernybę pobūdį – jis nusakomas kaip gyvybės, gyvosios „materijos“ suprekinimas ir suišteklinimas. Kultūra tokioje sistemoje virsta gamybine jėga ir neišsenkančiu kultūrinių „išteklių“ aruodu, o vartojimo visuomenės branda kuria prielaidas gyvybei kolonizuoti ir genetiniams gyvybės „ištekliams“ perdirbti.

V. Rubavičius – filosofijos daktaras, poetas, kultūros kritikas, dirbantis vyresniuoju mokslo darbuotoju Kultūros, filosofijos ir meno institute. Mokslinių tyrimų sritys: postmodernusis filosofinis diskursas, filosofinė hermeneutika, komparatyvistinė kultūrologija, kultūrų sąveika globalizacijos sąlygomis, kultūra ir vartojimas. Daugelio poezijos knygų autorius, 2007-ųjų Poezijos pavasario laureatas, esė rinkinio „Neįvardijamos laisvės ženklas“ (1997), monografijų „Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika, dekonstrukcija, menas“ (2003), „Postmodernusis kapitalizmas“ (2010) autorius.

Siūlau ištrauką iš knygos

Postmodernybė – gyvybės suprekinimas ir suišteklinimas

K. Marxo ir M. Heideggerio svarstymai veda į tam tikrą „tašką“ – naujųjų modernybės laikų slinktį, kurią paskatino ir kurią nusako visuotinis kapitalo, kaip valios valdyti, įsiviešpatavimas ir žmogaus bei gyvybės suišteklinimas. Tą modernybės slinktį nurodo bei įvairius jos aspektus gvildena postmodernios filosofinės teorijos, ypač dekonstrukcija, paskelbusi metafizikos ir metafizinio žmogaus įveikos „programą“. Ji įtvirtino nuostatą išardyti binarinėmis opozicijomis grindžiamą mąstymą, kitaip tariant, „arba“ pakeisti nesibaigiančių „ir“ serija. Todėl dekonstrukciją galime laikyti filosofiniu postmoderniojo būvio ženklu. Mums svarbus yra dekonstrukcijos paskatintas vidaus ir išorės opozicijos išardymas, naikinantis žmogaus vidinio pasaulio ir jo socialinės terpės priešstatos nuovoką. Nors individas marksistinės tradicijos laikomas socialinių santykių bei gamybos produktu, tokį žmogaus vaizdinį papildo ir kitas vaizdinys, iškeliantis dvasines bei kūrybines individo galias, kurių išlaisvinimą iš kapitalo valdžios savo tikslu ir skelbė marksistinė ideologija. Dekonstruojant vidaus gyvenimo ir išorinės socialinės terpės opoziciją, iškyla tą opoziciją „suimančio“ ir jos vyksmo sritį nužyminčio žmogaus kūno svarba – kūnas tampa viena reikšmingiausių filosofinių temų. Naują požiūrį į žmogaus kūną ir jo reikšmę filosofijai pabrėžė Michelis Foucault, aiškindamas, kad kūnas yra įrašytų įvykių paviršius (užfiksuotas ir nužymėtas kalbos, o idėjų ištirpintas) ir tuo pačiu – išskaidytos, bet substancinės vienybės iliuziją teigiančios savasties raiškos vieta (Foucault 1977: 148). Dvasinė gelmė bei fiziologiniai procesai (jau seniau sukultūrinti ir sumeninti, o pastaruoju metu ir sugamybinti, vadinasi, suprekinti) ištraukiami į kūno paviršių, į „tiesioginio“ daiktiško sąlyčio su socialine ir kitokia aplinka sritį, kurios žemėlapį nustato ir nuolat peržymi socialinių ir rinkos galių kova, tiksliau – kapitalo metamorfozės. Netekęs dvasinės gelmės, kūnas įgauna neišsemiamų genetinių ir biologinių išteklių gelmę, kurią nuo gamtos pasaulio skiria vienas esminis ypatumas. Koks? Genetiniai ir su jais susiję ištekliai atiduodami privačios nuosavybės valdžion. Skirtumą geriau įsisąmonintume įsivaizduodami, kad Dmitrijaus Mendelejevo elementų lentelėje pažymėti elementai yra tokia pati privati nuosavybė, kaip ir sudedamosios genomo dalys. Naujų kūno išteklių užgrobimas ir eksploatacija vyksta plėtojant ir įtvirtinant genetinį diskursą. Drįstume manyti, kad šių „išteklių“ nusavinimas bei suprekinimas yra postmodernioji žmogaus suprekinimo apraiška. Suprekinimo procesas vyksta nuslepiant jį po pagrindine XIX–XX amžių idėja – žmonijos išlaisvinimu, kadangi, pasak J. F. Lyotard’o, „laisvės pažadas kiekvienam yra pažangos horizontas ir jo legitimavimas“ (Lyotard 1993: 82). Žmogaus bei gyvybės suprekinimas ir suišteklinimas vyksta nepaliaujamai skleidžiant jo išsilaisvinimo iš kultūrinių, socialinių ir prigimtinių ar gamtinių apribojimų idėją. Išsilaisvinimo ideologija taip įsivyrauja, kad J. Baudrillard’as įžvalgiai teigia žmoniją gyvenant jau po išsilaisvinimo – politinio, seksualinio, gamybinių jėgų, meno, pasąmonės, moterų, vaikų – orgijos, todėl lieka tik simuliuoti laisvinimąsi visokeriopai jį paryškinant ir iškeliant (Baudrillard 1993b: 3). Tas simuliavimas nuslepia vis labiau įsigalinčią metastazinę visų žmogaus gyvenamo pasaulio sričių galią, neįmanomą „sugriebti“ jokia teorija.
Nesiimdami išsamiai gvildenti žmogaus kūno ir genetinių išteklių suprekinimo vyksmo, aptarsime tik tuos šio proceso bruožus, kurie patvirtina minėtuosius koncepcinius dviejų vokiečių mąstytojų kapitalizmo raidos aiškinimo „rėmus“. Genų inžinerijos ir biotechnologijų pramonės plėtra bei tos plėtros teikiamos galimybės paskatino „aukso karštligę“ – apie ją kalba tos srities tyrinėtojai. Naujoji aukso karštligė mokslines pajėgas bei investicijas kreipia į kūno teritoriją, o pastarosios suprekinimas, kad ir koks neteisėtas atrodytų tradicinės jurisprudencijos požiūriu, peržengia mus (Dickenson 2004: 123), kitaip tariant, tampa nevaldomas, šitaip paliudydamas kapitalo ir kapitalizmo sistemos galią peržengti kapitalo savidaugai trukdančias ribas. Kūnas ima panašėti į sritį, kurioje savo „sklypelius“ įteisinti ir nusavinti stengiasi aukso karštligės apimtos mokslo bei verslo korporacijos ir valstybinės agentūros. Tą karštligę pagrįsta būtų vadinti „kūno karštlige“, masinančia pasakiškais pelnais, taip pat naujais visuomenės priežiūros ir valdymo būdais bei technologijomis. Aukso karštligės įvaizdis savaip paryškina kapitalizmo sistemos tęstinumą, kolonijinį jos pobūdį ir kolonializmo virsmą – geografinė ekspansija per globalizacijos „metą“ ima skleistis kūno išteklių eksploatavimo pavidalu. Kapitalizmas, įsiviešpatavęs geografinėje plotmėje – kolonijinis industrinis kapitalizmas – ir tapęs globalizaciniu kapitalizmu, aptinka naują ekspansijos sritį – gyvybę ir žmogaus kūną. Pažymėtina, kad tyrinėtojai, gvildenantys genetikos ir biotechnologijų tyrinėjimų keliamas filosofines, socialines, kultūrologines, etines ir kitokias problemas, dažniausiai neminėdami nei K. Marxo, nei M. Heideggerio, šį kolonizavimo vyksmą nusako nuosavybės (ownership) išplėtimo ir suprekinimo (commodification) sąvokomis, susiejančiomis jų darbus su K. Marxo įžvalgų pagrindu susiklosčiusia kapitalizmo sistemos kritinės analizės tradicija. Įvairių korporacijų, mokslo bendrovių ir valstybinių agentūrų nuosavybe, kuri rinkai pateikiama kaip įvairios prekės, tampa žmogaus kūno „medžiagos“ ir gyvosios materijos elementai – genai bei proteinai, jų sąveikos procesai. Dabartinis kolonizavimo procesas vyksta nuosavybės ir prekinius santykius įteisinant patentavimo būdu. Stipriausia suprekinimo galia, įtvirtinanti suprekinimo nuostatą visame pasaulyje, kyla iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Šiuo atžvilgiu dera prisiminti, kad ir vartojimo bei vartotojų kapitalizmas susiformavo JAV, kad iš čia sklinda esminiai globalizacijos impulsai. JAV Aukščiausiasis teismas 1980 m., remdamasis Johno Locke’o nuosavybės samprata, nusprendė, kad genetiškai modifikuotos gyvybės formos yra teisėti išradimai, jas galima patentuoti, taigi ir įtvirtinti nuosavybės teise. Šitaip buvo padėtas juridinis pagrindas DNR suprekinti (Best ir Kellner 2001). Su šia šalimi sietinas ir pasaulinio ekonomikos režimo pokytis – perėjimas iš fordiškosios ekonomikos į postfordiškąją. Tas režimo pasikeitimas žymi ir naują kapitalizmo sistemos stadiją.