Kai sustoju pačiame tylos vidury, kai mano rankos, kaip dvi pabėgėlės, apsiveja vienatvės – aš puolu, paliestas deginančio skausmo botagu.
Ir tyla tampa skambanti, tokia skaudulinga, taip pilna ilgesio, ir nerimo, ir skausmo – pilna praeities, pilna vaikystės, ir motinos.
Ir kiekvienas daiktas, garsas, veidas atgyja mano vaikystės akiraty, kaip deginanti kirmėlė, ir šliaužia, amžinai graužianti, amžinai kankinanti pirmoji atmintis.
Ir stoviu aš, kraujo ir mirties girdytas, suaižėtas, užsižiūrėjęs atgal, girdėdamas kiekvieną savo vaikystės garsą, kiekvieną šlamesį, ir kvapą, prisilietimą – rėžiamas pačian širdies vidurin.
1947

(c) „Baltų lankų“ nuotr.

„Žmogus prie lyjančio lango“ (leidykla „Baltos lankos“) – Jono Meko trumposios prozos rinkinys. Knygoje publikuojami 1946-1956 m. Vokietijoje ir Amerikoje rašyti tekstai. Kiekviena jo novelė yra tarytum akimirka, kurioje „susikaupia didžiausia laiko suma“.

Lietuviškai yra išleista baisiai daug J. Meko knygų, visų net nepamenu (radau, kad esu rašiusi apie porą – „Mano naktys“, „Žodžiai ir raidės“).