Žibintų šviesoje sniegas ant asfalto sukosi ir šoko kaip vaiduoklių pėdos.
Tylų sausio vakarą vairavau per apsnigtą, šaltą ir tamsų Žaliakalnį. Negarsiai urzgė ir pamažu šliaužė automobilis, padangos mynė naują sniegą, o aš dairiausi į pusnis, į žibintus ir godžiai akimis rijau gatves, iš kurių pavadinimų susidėjo mano vaikystė: Alantos, Utenos, Kapsų, Molėtų, Kalniečių, Zanavykų.
Man niekada negana prisiminimų. Iš savo svajonių nusilipdau viską, ko negaliu turėti, o prisiminimai – mano turtas, kurio niekas neatims.
Kiek save prisimenu, visą laiką gyvenau svajodamas. Kai esi vaikas, prisiminti dar nelabai yra ką, todėl pirmiausia svajoji, paskui prisiminimų daugėja, ir daugeliui jie išstumia svajones. Kuo vyresnis darausi, tuo labiau stengiuosi, kad man taip nenutiktų.
Kai žmogus atsisako svajonės, atsisako visko, nes svajoti ir išgalvoti galima bet ką. Tai didžiausias iš visų mūsų turimų pasirinkimų.

(c) „Baltų lankų“ nuotr.

„Kelionių istorijos“ (leidykla „Baltos lankos“) – antroji Andriaus Užkalnio knyga – pasirodo netrukus po bestselerio „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, kuris buvo išleistas 2009 m. gruodį. Pirmąjį „Anglijos“ leidimą skaitytojai iššlavė per porą savaičių. Dabar knygynuose – jau ketvirtoji laida.

Kelionių istorijose surikiuoti A. Užkalnio kelionių pasakojimai – straipsniai, prieš kelerius metus publikuoti žurnale „Istorijos“ (knygos pratarmę parašė tuometis žurnalo vyr. redaktorius, keliautojas Vytaras Radzevičius) ir nauja medžiaga, kurią autorius seniai norėjo pasiūlyti skaitytojui. Jis džiaugiasi, kad pagaliau į knygos puslapius sugulė ir prisiminimai apie Ganą (Afrikoje prasidėjo autoriaus, kaip profesionalaus keliautojo, karjera), ir rašinys apie Niujorką, ir Kaukazo – Armėnijos, Gruzijos ir Azerbaidžano – istorijos. Daugelis straipsnių iš žurnalo – naujai suredaguoti ir gerokai praplėsti.

Knygoje autorius nesidrovėdamas gręžiojasi į vaikystę. Visi prisiminimai – kvapai, garsai, vaizdai jam yra lyg žaislai: mylimi, nuzulinti ir niekada nenusibostantys. Pasaulyje, po kurį likimas A. Užkalniui lėmė daug keliauti, Kauno ir Žaliakalnio vaikas visą laiką ieškojo perskaitytų knygų vaizdinių ir džiaugėsi juos suradęs, kaip vyno gėrėjas fermentuotoje vynuogių sunkoje ieško gervuogių, vyšnių, tabako, odos ir kedro kvapų.

Kelionių istorijose skaitytojas ras ne tik praeities atgarsių, bet ir ateities pažadą: po antrosios knygos apie Angliją, turinti pasirodyti šiemet per Kalėdas, turėtų sekti knyga apie Japoniją, kuriai „Kelionių istorijose“ skirta nemažai dėmesio. Jos reikėtų laukti kitų metų rudenį.

Joje taip pat pasakojama apie Armėniją, Azerbaidžaną, Dubajų, Ganą, Gibraltarą, Gruziją, Indiją, JAV (daugiausia apie maistą – oi mėgstu šitą temą ) Kaliforniją, Nidą, Rusiją, Siciliją, Šveicariją, Veneciją, Vilnių. „Oro uostai ir lėktuvai – tarsi palaima odontologo kėdėje, kai plombuojamas danties kanalas“, „Kelionių vadovai apšepusiems ir turtingiems“, „Viešbučiai – ne tik vieta nakvoti“, „Kvapai, iš kurių susipina prisiminimai“, „Ateities prognozės, kurios neišsipildo“, „Šv. Kalėdos, kurių niekas neuždraudė“ – kelių knygos skyrių pavadinimai.

Autorius

A. Užkalnis gimė 1970 m. Kaune. Mokėsi Vilniuje, S. Nėries mokykloje, paskui – tuomečiame Vilniaus statybos technikume (dabar Vilniaus aukštesnioji statybos mokykla), galiausiai – Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Jis dirbo Lietuvos radijuje (tuometinėje laidų užsieniui redakcijoje; rengė laidas lietuvių ir anglų kalbomis), turistinės literatūros leidykloje „Vilnius In Your Pocket“ ir tuomet gyvavusiame angliškame Baltijos šalių laikraštyje „The Baltic Independent“, čia susipažino su būsimąja žmona Lina.

1995 m. Andrius išvyko dirbti vertėju-redaktoriumi į Didžiosios Britanijos nacionalinio transliuotojo BBC monitoringo (žiniasklaidos stebėjimo) skyrių. Čia, vakariniame Londono priemiestyje, jis kelerius metus stebėjo Lietuvos žiniasklaidą ir apie ją rašė, paskui dirbo įvairių žiniasklaidos stebėjimo skyrių vadovu – Baltijos šalių, Rusijos, Irano, Europos, Pietų Amerikos. Čia jis dirba jau penkiolika metų.

Gyvendamas Anglijoje Andrius prieš aštuonerius metus vėl ėmė bendradarbiauti su Lietuvos radiju: rengė žinių pranešimus ir pasakojo apie Angliją bei kitas šalis, apie lėktuvus ir atostogas, maistą ir politiką – nuo taifūno užlieto Tokijo iki teroristų sprogdinimų drebinamo Londono. Lietuvos radijo klausytojams pasakodamas apie tai, ką matė ir pastebėjo keturiuose žemynuose, Andrius Užkalnis nuolatos grauždavosi, kad programoje tam pokalbiui skiriamos vos kelios minutės.

Pora metų Andrius kas mėnesį rašė žurnalui „Istorijos“, kol šis nustojo gyvavęs – knygos „Kelionių istorijos“ pagrindą ir sudaro šie straipsniai. Autorius taip pat nuolatos rašo „Lietuvos rytui“ ir „Vyno žurnalui“, o kartais – ir kitiems leidiniams Lietuvoje.

Jo šeima

L. Užkalnienė yra teisinių tekstų vertėja. Dukros – Monika (12 metų) ir Milda Marija (5 metų) gimė Anglijoje, toje pačioje Karališkojoje Berkšyro ligoninėje Londono priemiestyje Redinge. Abi mokosi mažoje mokykloje toje pačioje gatvėje, kurioje yra šeimos namas su nedideliu sodeliu. Čia vasarą Andrius ant grotelių kepa savo mėgstamus mėsainius ir kvapnias itališkas dešras su pankolių sėklomis. Kalėdas Užkalniai dažniausiai praleidžia Lietuvoje; atostogų čia parvažiuoja ir vasarą – kasmet keliauja į Nidą.

Apie šeimą Andrius rašo mažai, nes nenori jų painioti į sudėtingus skaitytojų meilės ir neapykantos verpetus. Provokuojantis, aštrus, kartais chuliganiškas rašinių tonas išlekia žvirbliu, o sugrįžta jaučiu: interneto komentatoriai Užkalnį skalbia, nerinkdami žodžių, o jis jiems nelieka skolingas, erzindamas ir provokuodamas dar labiau. Šeimai šiuose brutaliuose dialoguose – ne vieta.

Jo pomėgiai

Be kelionių ir profesinio domėjimosi žiniomis ir žiniasklaida, A. Užkalnis turi ir kitų pomėgių. Mėgsta vyną (labiausiai – Italijos pietų ir Sicilijos saulės išdegintų vynuogių kaimišką šiurkštų skonį ir Australijos tamsius ir koncentruotus tirštus vynuogių monstrus) ir turi didelę vyriškų kvepalų kolekciją, surinktą pasaulio oro uostuose ir iš prekiautojų, parduodančių retus ir nebegaminamus odekolonus.

Porą kartų yra nufotografuotas su cigaru dantyse ir retkarčiais namuose papildo jų dėžę, bet gyvenime nesunkiai apsieina ir be jų.

Kiekvieną potyrį mėgsta išgaląsti maksimaliai, todėl Užkalniui kava turi būti stipri kaip degutas, degtinė – tokia šalta, kad vos bėgtų iš butelio, o skrydis geriausias toks, kai iš oro uosto pakylama pirmuoju reisu iš ryto, beveik visiems dar miegant, ir skrendama toliausiai ir sudėtingiausiu maršrutu.

A. Užkalnis mėgsta fotografuoti – ir skaitmeniniu, ir juostiniu aparatu (nespalvotas nuotraukas), ir net mobiliuoju telefonu. Savo straipsnius ir knygas dažniausiai iliustruoja savo paties darbais, tačiau negali pakęsti fotografų forumų ir kitokių susibūrimų internete: daugiausia dėl to, kad ten jį erzina banalūs klausimai ir diskusijos: „Koks čia fotoaparatas? Kokį objektyvą naudoji?“ Fotografuoja žmogus, o ne fotoaparatas. Juk niekas neklausia, kokiu kompiuteriu jis rašo savo straipsnius ar knygas.

Keli tekstai su A. Užkalnio mintimis: apie šakočius, apie davatkas ir apie lietuvių iliuzijas.

O pabaigai siūlau vieną knygos recenziją.

Auksinės kelio dulkės
Sigita Šimkutė
Mielas skaitytojau, ši recenzija yra labai bloga. Jos skaityti tikrai „neapsimoka“. Kodėl? Todėl kad prirašiau komplimentų ir visiškai nekritiškų pastabų. Taip norėjau parašyti ką nors aštraus, neigiamo ir kandaus, tačiau įpusėjusi Andriaus Užkalnio knygą „Kelionų istorijos“ supratau, kad nieko gero iš to nebus – vien tik cukraus vatos debesėliai.
„Keliauti mėgsta tie, kurie neturi fantazijos.“ (Sigitas Parulskis, „Trys sekundės dangaus“).
Žurnalistas A. Užkalnis mėgsta keliauti. Negali sakyti, kad jis neturi fantazijos – tiek „prifantazavo“ savo pirmojoje knygoje „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, kad pirmasis leidimas skaitytojų buvo iššluotas beveik per dvi savaites. Šiuo metu knygynuose – ketvirtoji laida.
Nenustebsiu, jei antroji rašytojo knyga „Kelionių istorijos“ sulauks ne ką mažesnės šlovės. Vieni ją pirks iš inercijos, kiti – iš smalsumo. Buvę žurnalo „Istorijos“ skaitytojai pirmiausia nepatikliai pavartys – kam pirkti knygą su tekstais, kuriuos jau skaitei? Jie dar nežino, kad į „Kelionių istorijas“ sugulė keli nauji pasakojimai, o senieji – naujai suredaguoti ir gerokai praplėsti. Tai – lyg ir tos pačios kelionės, bet skirtingos jų istorijos. Jas galima skaityti ne vieną ir ne du kartus. Aš skaičiau pirmą kartą.
„Kelionių istorijos“, kaip ir visos įdomios knygos, turi didelį minusą – ją norisi skaityti. „Du skyreliai prieš miegą“ ima ir pavirsta keturiasdešimčia neplanuotų puslapių. Knyga įtraukia: užbaigi vieną skyrių ir norisi sužinoti, o kas toliau – kuo ypatinga kita šalis, kas slepiasi už naujo skyriaus pavadinimo. Laimei, „Kelionių istorijos“ tėra 328 puslapių. Vienos nakties turėtų pakakti. Tačiau turint omenyje, kiek daug liko nepasakyta, kiek šalių neapžvelgta – na, ar galima taip be proto mylimai Italijai skirti tik du skyrius apie Siciliją ir Veneciją – knyga galėjo būti ir storesnė. Nebūčiau supykusi.
Pervertus „Kelionių istorijas“ į akis krinta, kad knygoje mažokai nuotraukų. Jos nedidelės ir šykščios. Mėgėjiškos, bet tikros, paimtos iš autoriaus asmeninio archyvo. Tokių nuotraukų turime mes visi, jos įrodo, kad tikrai Ten buvome ir tikrai Tai matėme. Ir vis dėlto jos tokios neįdomios kitiems žmonėms… Andrius Užkalnis tą puikiai supranta, viename interviu neseniai tarstelėjo: „…tas bjauriausias lietuviško keliautojo kūdikis: kelionių fotografija“. Tai nėra ta knyga, kurioje reikėtų fotografijų – viskas papasakojama žodžiais. Nežiūrėkite į tas nuotraukas, nieko neprarasite – skaitykite.
Knygoje man labai patiko, kad pro visažinio toną (kas pačiam Užkalniui kažin ar patinka) išlenda ir nuoširdumas – jei jis kažko nesupranta, tai ir nesistengia suprasti per prievartą. „…Tadž Mahalis, kaip ir visa Indija, – per didelis ir per sudėtingas, kad greitai perprastum“, – rašo autorius ir prisipažįsta, kad nesupranta šios šalies, neranda už ką ją dievinti ir kelti į aukštumas. Bet tikrai norėtų dar kartą ten sugrįžti. Pabandyti iš naujo.
„Kelionių istorijos“ nėra kelionių vadovas, bet rašoma ir apie juos. Autorius viską pasakoja iš asmeninės patirties – nepriimkite to rimtai, gal kai kurios šalys jums ilgą laiką atrodė visai kitokios, nei kaip apie jas parašė A. Užkalnis. Aš pati sužinojau nemažai naujų dalykų: kad gruzinų virtuvė geriausia ne Gruzijoje, o už jos ribų, kas nulėmė, kad Amerikoje mėgstamos itin didelės maisto porcijos, kodėl lietuviai nėra entuziastingi keliautojai.
A. Užkalnis be gailesčio baksnoja į kompleksus ir trūkumus – tiek mūsų, tiek svetur gyvenančių žmonių ir jų šalių. „Esu į kitą dirvą persodintas lietuvis, todėl dažnai pasinaudoju tuo, kad į daug ką galiu pažiūrėti iš šalies“, – tvirtina autorius. Turbūt jis teisus. Kai kurie dalykai vis dėlto lieka grynai asmenine nuomone ir pasirinkimu – na, nemėgstu aš mėsainių, o Užkalnis juos dievina. Skaitydami „Kelionių istorijas“ nusiteikite, kad asmeninės autoriaus nuomonės knygoje bus labai daug. Be jos, tiesą sakant, nebūtų taip įdomu.
Knygoje nėra epų apie kojas trinančius batus, pečius slegiančią kuprinę. Nerasite patarimų, kaip susikrauti lagaminą, pigiai pragyventi svetimame mieste. A. Užkalnis neslepia, kad kai kurie kelionių malonumai kainuoja, jie turi kainuoti. Tad jeigu esate taupus, ar net šykštus, žmogus, jums šios knygos skaityti „neapsimoka“ – susierzinsite, ir tiek. Kur tai matyta, išleisti 1 500 litų už naktį viešbutyje? Kur rasti tokius apartamentus, sužinosite knygoje.
Tie, kurie pažįsta A. Užkalnio rašymo manierą, jo kritiškus vertinimus ir pašiepiantį toną, šioje knygoje susidurs su dviem skirtingais žmonėmis. Taip, knygos autorius yra vienas ir tas pats asmuo, tačiau dauguma mūsų neįsivaizduoja, kad Užkalnis galėtų pasakoti nepašiepdamas, nepeikdamas – visiškai ramiai ir jaukiai. Jis gali.
Du pavyzdžiai. Pirmas: „Amerika: mėsainių, dešrainių ir picų kraštas, konservuoto ir šaldyto maisto dykumos. Nutukusių ir bukų čiaumotojų žemė. Aš šiandien jums apie visa tai pasakosiu visai kitaip. Aš nesišaipysiu. Aš garbinsiu <...> Tačiau jei norite dar kartą pakrapštyti europiečių ir trečiojo pasaulio gyventojų liežuviais nuskalbtus įkyrius poterius apie didelės šalies didelius ir kvailus žmones, toliau šio straipsnio nebeskaitykite, geriau atsiverskite kokį interneto puslapį, kur burnojami „pindosai“, „amerikosai“ ir „jankiai“, ir smaginkitės ten iki valiai“. Tai buvo A. Užkalnis.
Antras: „Kaip Venecija, plevenantis miestas-sapnas, kur namai tirpsta rūke, susiliejusiame su vandeniu, kaip Niujorko ir Tokijo dangoraižių kvartalai, kur natūralios gulsčios gamtos linijos pastatytos vertikaliai ir ištemptos į dangų, ir atrodo, lyg viskas būtų nukreipta kitaip nei priklausytų būti, taip pat ir Nida yra keistai pasuktas pasaulis, perkreipta erdvė ir sukeistos vietos: kitur vandens upės sruvena tarp smėlėtų krantų, o čia smėlio ir pušų upė teka tarp dviejų vandenų, kurie sudaro skystus ošiančių kopų tėkmės krantus“. Tai irgi buvo A. Užkalnis. Ir šis žmogus man nė kiek nepanašus į tą pirmąjį.
„Kelionių istorijose“ sugulė ne tik pasakojimai iš kelionių po užsienio šalis, bet ir Lietuvą – greta Niujorko ir Tokijo sau vietos rado Vilnius ir Nida. Pastarajai autorius knygoje skiria nemažai dėmesio, pripažindamas, kad pajūrio kraštas dažnai atrodo kaip kita valstybė, ne Lietuva. Iš tiesų, atostogos Nidoje savo kaina prilygsta kelionei į užsienį. Šioje vietoje kas antras lietuvis atsidūsta, o pagiežingi skaitytojai autorių pradeda vadinti „buože“. O Užkalnis šypsosi.
Knyga man patiko. „Kelionių istorijos“ yra iš tų, kurias galima skaityti dar ir dar kartą. Kai kurie dalykai, minimi knygoje, su laiku pasens, pasikeis, bet vis tiek liks įdomūs. Kaip kad pasakojimas apie Rusiją – kelerių metų senumo tekstas šiandien yra istorijos metraštis, kurį vis tiek smagu skaityti. Nesvarbu, kad tai, kas buvo tada, nebeatitinka tos realybės, kuri yra dabar. Vieno žmogaus kelionės, jų prisiminimai ir įspūdžiai nekinta – tik nusigludina laiko tėkmėje. Nereikšmingos smulkmenos pasimiršta, o tai, kas svarbiausia – lieka. „Kelionių istorijos“ yra nugludintos, todėl ir vertos skaityti. Kaip rašo A. Užkalnis, „…pasaulis vis dėlto didesnis nei kartais atrodo“ – ši knyga tai Jums įrodys.