Jei kartais nesiryžtate elgtis vienaip ar kitaip, nes „tai vaikiška“, jei Mikė Pūkuotukas, Nežiniukas ir liūtas Bonifacijus jums tėra kadaise girdėti vardai, o animaciniai filmai – ekrane mirguliuojantys spalvoti blynai, ši knyga jums tikriausiai nepatiks. Nepatiks ir jei stokojate vaizduotės bei nemėgstate keliauti. Nes keliauti reikės toli toli – net iki Jungtinės Karalystės. Ne, ne tos, kurion mėgsta kraustytis lietuviai, o tos, kurią sudaro Ugulandas, Guglandas, Landalandas ir dar keletas teritorijų.

(c) K.Čachovskio nuotr.

Bet jei būna akimirkų, kai vėl norite pasijusti vaiku, linksmai pašėlti, čiupti spalvotus pieštukus ar šiaip nesiskundžiate fantazijos stoka, kviečiu susidraugauti su Maksu Frajumi. Tai – nežinia kokios tautybės 29 metų vaikinas, patenkintas savo išvaizda ir charakteriu, bet nelabai patenkintas gyvenimu (tai, kad jam miegoti labiau sekasi dienomis, o ne sutemus, - ne pats didžiausias trūkumas), užtat mėgstantis sapnuoti keistus vaizdus. Vienas toks sapnas jį perkelia į nepaprastą pasaulį.

Iš karto įspėsiu, kad „Atėjūnas“ (leidykla „Nieko rimto“) – pirmoji knyga apie Maksą – nors ir fantastinė nuo pirmos iki paskutinės raidės, anaiptol ne vaikiška. Greičiau skirta suaugusiems, kurie širdyje išsaugojo gabaliuką vaikystės ir paauglystės. Joje, aišku, yra daugybė dailių Sigutės Ach piešinių, kuriuos būtų galima nuspalvinti, bet siužetas – labai jau suaugėliškas. Nuo žmogžudysčių iki meilės istorijų – trumpai tariant, yra visko, ko būna trileryje, detektyve ar šiaip nuotykių knygoje.

Be to, kaip kiekvienoje padorioje knygoje suaugusiems, čia keikiamasi. Daug, vietomis – net riebiai. Tų gerųjų vietų necituosiu – palieku rasti patiems. Geriau pasigėrėkite Makso išmone, kaip jis vienam iš naujų savo bičiulių aiškina kai kurių keiksmažodžių reikšmes.

Visuotinės pagarbos nevertas vyriškis, kuris turi rimtų bėdų dėl išeinamosios angos… Taip… Šiuo žodžiu paprastai vadinami kvaili žmonės, nors žodžio šaknis tiesiogiai susijusi su dauginimosi procesu… (…) Šis posakis yra paprasto žmoniško posakio „eik šalin“ pakaitalas, o šis verčia pašnekovą suabejoti jo gebėjimu daugintis… O šis, kad jį kur, kaip čia geriau paaiškinti… Supranti, tai toks gyvūnas ir kartu – tas pats pagarbos nevertas vyriškis, turintis bėdų dėl išeinamosios angos…

„Atėjūno“ siužetą trumpai atpasakoti būtų sunku, be to, nesinori visko atskleisti tiems, kas dar nėra knygos perskaitę ir susigundys tai padaryti. Maksas netikėtai pakliūna į kažkur anapus realybės esančios šalies sostinę Echą, kur tampa savotiškos slaptosios tarnybos darbuotoju, turinčiu užtikrinti tvarką ir apsaugoti nuo neleistinos magijos naudojimo. Kadangi vaikinas sparčiai mokosi, jam netrukus pavyksta susikurti neblogą reputaciją ir tapti kolegų numylėtiniu bei neblogu

Eche gyvena išskirtinėmis galiomis apdovanoti personažai, galintys stalčiuje nuolat susižvejoti nepaprastai skanaus gėrimo, gyventi po kelis šimtus metų, bendrauti mintimis ir, pasitelkę fantaziją, lyg niekur nieko kurti naujus pasaulius.

„Atėjūnas“ yra tik pirmoji iš Makso nuotykių serijos knyga. Iš viso jų Rusijoje pasirodė dešimt, o „Nieko rimto“ neseniai išleido ketvirtą – „Tamsioji pusė“ (ankstesnės vadinasi „Amžinybės glėbyje“ ir „Paprasti stebuklingi daiktai“). Jas iliustruojanti Sigutė Ach romanų ciklą „Echo labirintai“ vadina „saldžia nelaisve“. Žinote, negaliu nesutikti…

Galiu atskleisti vieną knygos trūkumą – ji man pasirodė beprotiškai ilga. Ne tiek puslapių kiekiu, kiek laiko, kurį turėjau praleisti kartu su Maksu, trukme. Nežinau, kodėl, bet man „Atėjūno“ puslapiai vertėsi itin lėtai. Nors nesakyčiau, kad tai didelis trūkumas – galėjau ilgiau likti tame keistame ir, man atrodo, be galo spalvotame pasaulyje.

Beje, knygų autorė Svetlana Martinčiuk – taip taip, Maksas Frajus iš tiesų yra moteris, o ne atsiminimus rašantis burtininkas, - arbatą retkarčiais gurkšnoja Vilniaus senamiesčio kavinukėje. Rašytoja sako, jog prieš kelerius metus atvykusi aplankyti draugų ir „susitikusi“ su Vilniumi suprato, kad Lietuvos sostinė ir yra mozaikiniais šaligatviais grįsto Echo prototipas.