Mokykloje visada turėjau daug veiklos. Mokytojas į klasę atsinešdavo dienyną. Aš jį nušvilpdavau ir prirašydavau mokiniams pažymių. Rašydavau nekvailai - tiems, kurie turėdavo vien dvejetus, parašydavau tris su dviem minusais arba tris su minusu, suprastk, jau geriau, mokslas truputį pagerėjo. Orientavausi į kiekvieno žinias. Patiems kvailiausiems parašydavau tik truputį daugiau, kitiems didindavau drąsiau. Ir tau kartais įsirašydavau. Žodžiu, tvarkiausi. Mokytojas niekada šitos veiklos nepastebėjo.

Trečiojoje knygoje „Dialogai su savimi“ (leidykla „Tyto alba“) Galina Dauguvietytė – ta pati sąmojinga, dirbtinio pasipūtimo nepripažįstanti, vidiniu aristokratizmu traukianti asmenybė. Ji niekada nenusimena ir neleidžia nukabinti nosies savo skaitytojams.

Vis dėlto ši knyga, parašyta kartu su žurnaliste Inga Liutkevičiene, kitokia: „Manau, daug atviresnė negu pirmosios dvi. Joje sudėta tai, apie ką anksčiau nepamąsčiau, neįvertinau.“ Pati Galina taip pat jaučiasi pasikeitusi: „Anksčiau mane žavėjo tėvo, o vėliau ir mano pačios pasiutimas.“ Dabar ji pradeda įvertinti tai, ką gavo iš motinos – aktorės Nelės Vosyliūtės: „Dabar suprantu, kokios aukštos moralės buvo ši žavi ir talentinga moteris. Ji įskiepijo man visa, ką turiu savyje geriausia. Jos dėka neturiu daugeliui moterų būdingo ilgo ir pikto liežuvio.“

G. Dauguvietytė prisimena vaikystę ir begalines išdaigas, darbą Lietuvos televizijoje, serialo apie Petraičius kūrimą, santykius su tuomete sovietų valdžia ir KGB, kaimynus – Marių Berenį iš ŽAS, aktorius ir kitus žinomus žmones, linksmybes kavinėse ir restoranuose, tėvus, sutuoktinius ir kitus mylėtus vyrus, neslėpdama pasakoja, kaip vieną metė dėl kito, iš tėvo paveldėtą avantiūrizmą ir jo paskatintas išdaigas, gyvenimą užsienyje, samprotauja apie modernius pastatus, nebe tokią kaip anksčiau Palangą, mergautines pavardes, ramiai kalba apie gyvenimo saulėlydį ir artėjančią jo pabaigą. Trumpai tariant, knygon sudėtos mintys apie draugus ir priešus, šventuosius ir nusidėjėlius, teatrą ir televiziją, o svarbiausia – apie tai, kad gyvenimas yra gražus nuo pirmos iki paskutinės akimirkos.
Anksčiau buvo išleistos G. Dauguvietytės knygos „Perpetuum mobile“ (beje, šita man patiko labiausiai, tokių pačių atsiliepimų girdėjau iš nemažai žmonių) ir „Post scriptum“.

Man gamtoje labiausiai patinka šviesiai žalia – ankstyvo pavasario spalva. 

Visi mano buto langai šešiasdešimt dvejus metus žiūri į tą pačią dekoraciją – į parką. Jis amžinai toks pat ir vis kitoks. Matau, kada sprogsta medžių pumpurai, ilgai matau šakas – juodus pagalius. Šiemet juodi pagaliai prieš akis šmėžavo ypač ilgai ir juos net ėmiau vadinti žabais. Žiemą tie pagaliai gražesni – apšarmoję. Per šešis dešimtmečius jie atrodė visaip. Kaip ir mes, žmonės.
* * *
Pirmųjų knygų sėkmė mane nuoširdžiai nustebino. Galvoju – kodėl taip atsitiko? Galbūt patraukė mano atvirumas? Esu atvira, esu tokia, kokia esu. Skaitant mano knygas nereikia vargti, apkrauti ir taip apkrautų smegenų – jos skaitomos lengvai. Pragyvenau ilgą amžių, daug ką mačiau, supratau ir tuo noriu atvirai dalytis su kitais per savo knygas. Girdėjau, kalėjime iš mano knygų liko tik skuteliai – jos ėjo iš rankų į rankas.

Čia galite rasti dar keletą ištraukų iš knygos.