Kvailybė yra nepažini; ją įmanu apibrėžti vien neiginiais, kaip kitų savybių kontrastą arba kaip stygių. Tai nereiškia, kad kvailybė yra kažkas, kas neegzistuoja. Mes žinome, kad jos esama. Padarinius kasdien pastebime savo pačių gyvenime, bet visados per vėlai apsižiūrime. Kvailybė – tai visados pražiopsoma riba. Tik po visam įmanoma konstatuoti, kad mes ją perkirtome. Regimos vien likusios kvailo pavidalo tuštumos. Tačiau pati kvailybė dar nėra apčiuopta.

(c) J.Markevičiaus nuotr.

Matthijso van Boxselio eseistikos knyga „Kvailybės enciklopedija“ (leidykla „Aidai“, iš olandų kalbos vertė Antanas Gailius) turėtų patikti kiekvienam, kuris mėgsta Erazmo „Pagiriamąjį žodį kvailybei“. Tai moderni jos versija. Tiesa, šioje knygoje juokas ne toks garsus, joje daugiau skausmo ir absurdo. Bet drauge ir gelmės. Amsterdame gyvenančio autoriaus paradoksai, supinti su keistomis, kone hipnotizuojančiomis iliustracijomis, susiklosto į vientisą filosofiją; jos išvados gąsdina, bet jų rimtumu iki galo nepatikėsi – tokia yra tikra ironiška kalbėsena.