Emigracija – laisvė ir pinigai, darbas ir malonumai, meilė ir nuotykiai, turtas ir skurdas, liūdesys ir juokas. Elvyros Davainės knyga „Airija: tolima artima sala“ (leidykla „Baltos lankos“) – apie tai ir tuos, kurie jau gyvena ten ir tiems, kurie dar tikisi svetur surasti laimę.

(c) „Baltų lankų“ nuotr..

Knygos istorijos – realus emigrantų gyvenimas Airijoje. Autorė, profesionali žurnalistė, pastaruosius penkerius metus gyveno ir dirbo šioje saloje – ragavo valytojos, vaikų auklės, greito maisto restorano sumuštinių gamintojos, pardavėjos, keturių žvaigždučių viešbučio restorano virtuvės šefo padėjėjos ir didelės prekybos firmos administratorės duonos. Istorijos apie narkotikus, besaikį alkoholio vartojimą, sektas, nelaimingas meilės istorijas pateikiamos su lengva ironija ir humoru, kuris padėjo išgyventi toli nuo gimtinės jai pačiai ir daugybei tolimoje smaragdo saloje atsidūrusių tautiečių.

Žiemą vasarą žaliuojančioje saloje gyvena ir dirba apie dešimtys tūkstančių lietuvių, didesnė dalis – jaunimas. O jei tėvai pamatytų, kaip sunkiai jų atžalos čia uždirba pinigus ir kaip lengvai juos ištaško…

Pasaulyje turbūt nėra kitos šalies, kuri būtų tokia panaši į Lietuvą, kaip Airija. Ji artima plotu, gyventojų skaičiumi, giliomis katalikiškomis ir žemės ūkio tradicijomis, žaliomis ganyklomis.

Darželiuose čia taip pat sėjamos rūtos, dainos ir giesmes sklidinos liūdesio, jokios vaišės neapsieina be alaus, naminukės ir bulvinių patiekalų, o žmonės nuoširdūs ir paprasti. Plungėje grojamas kadrilis ir airiškas džigas panašūs kaip du vandens lašai. Tikriausiai todėl visi, kas pabuvojo ten, jaučia Airijos sindromą – to skaidraus paprastumo ir mokėjimo džiaugtis gyvenimu trauką…

Čia galite rasti interviu su autore. „Išvažiuoju – grįžtu, išvažiuoju – grįžtu… Ir paskui tai jau apima kaip sindromas, kuriuo užsikreti, kai pamatai pasaulio ir supranti, kad ten gali jaustis saugus ir gali oriai užsidirbti pinigus“, - pasakoja E. Davainė. Tolima, nes ten išvykus neapleidžia kaltės jausmas, kad namuose palikai savo šeimą. Artima, nes ten tiek daug pasilikusių mūsų artimųjų…