- Pradžia
- Redakcijos blogai
- juodosavys
E.Davainės „Airija: tolima artima sala“: dar vienos emigrantės patirtis
Antradienis, 2010-08-10 09:51 Uncategorized | 8 komentarų
Emigracija – laisvė ir pinigai, darbas ir malonumai, meilė ir nuotykiai, turtas ir skurdas, liūdesys ir juokas. Elvyros Davainės knyga „Airija: tolima artima sala“ (leidykla „Baltos lankos“) – apie tai ir tuos, kurie jau gyvena ten ir tiems, kurie dar tikisi svetur surasti laimę.
(c) „Baltų lankų“ nuotr..
Knygos istorijos – realus emigrantų gyvenimas Airijoje. Autorė, profesionali žurnalistė, pastaruosius penkerius metus gyveno ir dirbo šioje saloje – ragavo valytojos, vaikų auklės, greito maisto restorano sumuštinių gamintojos, pardavėjos, keturių žvaigždučių viešbučio restorano virtuvės šefo padėjėjos ir didelės prekybos firmos administratorės duonos. Istorijos apie narkotikus, besaikį alkoholio vartojimą, sektas, nelaimingas meilės istorijas pateikiamos su lengva ironija ir humoru, kuris padėjo išgyventi toli nuo gimtinės jai pačiai ir daugybei tolimoje smaragdo saloje atsidūrusių tautiečių.
Žiemą vasarą žaliuojančioje saloje gyvena ir dirba apie dešimtys tūkstančių lietuvių, didesnė dalis – jaunimas. O jei tėvai pamatytų, kaip sunkiai jų atžalos čia uždirba pinigus ir kaip lengvai juos ištaško…
Pasaulyje turbūt nėra kitos šalies, kuri būtų tokia panaši į Lietuvą, kaip Airija. Ji artima plotu, gyventojų skaičiumi, giliomis katalikiškomis ir žemės ūkio tradicijomis, žaliomis ganyklomis.
Darželiuose čia taip pat sėjamos rūtos, dainos ir giesmes sklidinos liūdesio, jokios vaišės neapsieina be alaus, naminukės ir bulvinių patiekalų, o žmonės nuoširdūs ir paprasti. Plungėje grojamas kadrilis ir airiškas džigas panašūs kaip du vandens lašai. Tikriausiai todėl visi, kas pabuvojo ten, jaučia Airijos sindromą – to skaidraus paprastumo ir mokėjimo džiaugtis gyvenimu trauką…
Čia galite rasti interviu su autore. „Išvažiuoju – grįžtu, išvažiuoju – grįžtu… Ir paskui tai jau apima kaip sindromas, kuriuo užsikreti, kai pamatai pasaulio ir supranti, kad ten gali jaustis saugus ir gali oriai užsidirbti pinigus“, - pasakoja E. Davainė. Tolima, nes ten išvykus neapleidžia kaltės jausmas, kad namuose palikai savo šeimą. Artima, nes ten tiek daug pasilikusių mūsų artimųjų…
(c) „Baltų lankų“ nuotr..
Knygos istorijos – realus emigrantų gyvenimas Airijoje. Autorė, profesionali žurnalistė, pastaruosius penkerius metus gyveno ir dirbo šioje saloje – ragavo valytojos, vaikų auklės, greito maisto restorano sumuštinių gamintojos, pardavėjos, keturių žvaigždučių viešbučio restorano virtuvės šefo padėjėjos ir didelės prekybos firmos administratorės duonos. Istorijos apie narkotikus, besaikį alkoholio vartojimą, sektas, nelaimingas meilės istorijas pateikiamos su lengva ironija ir humoru, kuris padėjo išgyventi toli nuo gimtinės jai pačiai ir daugybei tolimoje smaragdo saloje atsidūrusių tautiečių.
Žiemą vasarą žaliuojančioje saloje gyvena ir dirba apie dešimtys tūkstančių lietuvių, didesnė dalis – jaunimas. O jei tėvai pamatytų, kaip sunkiai jų atžalos čia uždirba pinigus ir kaip lengvai juos ištaško…
Pasaulyje turbūt nėra kitos šalies, kuri būtų tokia panaši į Lietuvą, kaip Airija. Ji artima plotu, gyventojų skaičiumi, giliomis katalikiškomis ir žemės ūkio tradicijomis, žaliomis ganyklomis.
Darželiuose čia taip pat sėjamos rūtos, dainos ir giesmes sklidinos liūdesio, jokios vaišės neapsieina be alaus, naminukės ir bulvinių patiekalų, o žmonės nuoširdūs ir paprasti. Plungėje grojamas kadrilis ir airiškas džigas panašūs kaip du vandens lašai. Tikriausiai todėl visi, kas pabuvojo ten, jaučia Airijos sindromą – to skaidraus paprastumo ir mokėjimo džiaugtis gyvenimu trauką…
Čia galite rasti interviu su autore. „Išvažiuoju – grįžtu, išvažiuoju – grįžtu… Ir paskui tai jau apima kaip sindromas, kuriuo užsikreti, kai pamatai pasaulio ir supranti, kad ten gali jaustis saugus ir gali oriai užsidirbti pinigus“, - pasakoja E. Davainė. Tolima, nes ten išvykus neapleidžia kaltės jausmas, kad namuose palikai savo šeimą. Artima, nes ten tiek daug pasilikusių mūsų artimųjų…
Nenoriu buti Lietuviu
Trečiadienis
2010-08-11 00:56
Trečiadienis
2010-08-11 00:56
Politine santvarka ir "nepriklausomybe" Lietuvoje buvo reikalinga ti šutvei, kuriai reikejo valdzios…. Pasekmes- begaline emigracija del skurdo, nepriteliaus ir soc. garantiju teroro: Neturi darbo- turi moketi sic. mokescius… (nonesnsas- neturi darbo: eik vogti, kad sumoketum soc draudimus)
TAI BAISIAU NEI Tremtis.. Tai savanoriska tremtis…. Laikas Atgal i CCCP !!!!
Zita
Trečiadienis
2010-08-11 09:36
Trečiadienis
2010-08-11 09:36
Išvažiuoju-grįžtu…..Kokie pažįstami žodžiai. Tik tarpas tarp tų pasakytų žodžių kaskart vis ilgėja ir ilgėja. Ir mano vaikai -duktė, anūkėlė, žentas- kiekvieną kartą išvažiuoja vis ilgesniam laikotarpiui, nes Lietuvoj jie svečiai, o Airijoje jų namai. Kaip galima toleruoti tai,kas dedasi Lietuvoje, jei dėl duonos kąsnio žmogus turi išsiskirti su šeima?
LT United
Trečiadienis
2010-08-11 11:48
Trečiadienis
2010-08-11 11:48
Todėl ir netraukia į Airiją, kad ten - “kaip Lietuvoje“! 
egledi
Ketvirtadienis
2010-08-12 07:53
Ketvirtadienis
2010-08-12 07:53
man, tiesą sakant, Airijoje irgi kažkaip nelabai… Dubline - dar ok, bet kai išvažiuoji toliau…
Zita
Ketvirtadienis
2010-08-12 12:15
Ketvirtadienis
2010-08-12 12:15
Keista, straipsnis ne apie tai, patinka Airija ar ne. Straipsnis apie tai, kad ten galima gyventi ir uždirbti. Žmogus visų pirma nori valgyti, o tik paskui dairosi, ar gražu…..
as airijoje ir galiu pasakyti tik tiek jei zmogus smegenu neturi jam niekur nebus gerai …
nyc
Penktadienis
2010-08-13 03:42
Penktadienis
2010-08-13 03:42
kam gali patikt gyvent Airijoj??? juk net patiems airiams ten nepatinka, bega visi is ten.
ausra
Šeštadienis
2010-08-14 11:04
Šeštadienis
2010-08-14 11:04
tik jau nekraukite ant isvykusiuju visu siuksliu,isvyko,nes gimtine gyventi normaliai neleido.patriotizmo duona ilgai sotus nebusi,o ir vaikus auginti reikia,tai aisku,liecia tuos ,kurie neismete vaiku seneliams draugeliams…
