- Pradžia
- Redakcijos blogai
- juodosavys
Apie Airiją – iš pirmų lūpų (recenzija + ištrauka)
Ketvirtadienis, 2010-08-12 08:15 Uncategorized | 2 komentarų
Siūlau paskaityti recenciją apie Elvyros Davainės knygą „Airija, tolima artima sala“ ir jos ištrauką. Įdomi patirtis.
Sigita Šimkutė
Airijos sindromas
Prieš pradėdama skaityti Elvyros Davainės knygą „Airija: tolima artima sala“ paklausiau savęs: ką aš žinau apie šią šalį. Gūžtelėjau pečiais – mažai, labai mažai. Kad ten dirba daug mūsų tautiečių, kad ten žalia, kad iš Airijos atkeliauja viena geriausių tamsaus alaus rūšių – „Guinness“. Ir kad tenykščiai žmonės dažnai būna „ugniaplaukiai“, kaip sakoma „red-haired“ (angl. raudonais plaukais). Viskas. Šioje knygoje sužinojau nemažai naujo.
Nedėkinga emigranto dalia. Suprantu, kad žmogui reikia ne tik knygų ir draugų, šeimos, namų, reikia ir pinigų, kad turėtum ką valgyti, kuo apsirengti, laiku sumokėti mokesčius. Žemai lenkiu galvą prieš tuos, kurie turi drąsos viską mesti, palikti artimuosius Lietuvoje ir išvažiuoti į nežinomą kraštą. Gerai, jei yra kas tavęs ten laukia, pasitinka. O kaip pradėti viską nuo pradžios, kai nieko nepažįsti, jautiesi svetimas, menkas žmogutis?.. Ne tavo kalba, ne tavo žmonės ir papročiai. Svetima šalis – pamotė…
Kokie naivūs žmonės, galvojantys, kad emigrantai ten gerai gyvena. Kad ten pieno ir medaus upės teka. Ar ne sprangi duona, kai namie laukia kelis mėnesius, netgi metus savo motinos ar tėvo nematę vaikai? Kokia didelė kaina… Aš neturėčiau tam ryžto.
Knygoje „Airija, tolima artima sala“ autorė Davainė atskleidžia ne tik emigrantų gyvenimo ir darbo Airijoje niuansus, bet ir šios šalies kultūrą, istoriją, tradicijas. Maži intarpai, skirti šiai šaliai, papildo pasakojimą apie joje atsidūrusius žmones. Tampa aišku, kodėl lietuvius vilioja ši šalis – ji panaši į Lietuvą ir tuo pačiu tai – rojus prarastosios žemės vaikams. Pasirinktas pasakojimo stilius yra ne šiaip paprastas – jis savas. Buitine kalba pasakojami paprasti dalykai paprastiems žmonėms.
Knyga įtraukia: įdomu skaityti herojės gyvenimo peripetijas, žmonių likimo aprašymus, faktus apie šalį. Į pabaigą ir meilės romanu pakvimpa. Kas įdomiausia knygoje – tai asmeninė patirtis. Nežinau, ar E. Davainė aprašė viską, ką pati iš tikrųjų patyrė per pastaruosius penkerius metus Airijoje, tačiau knyga paperka savo realistiškumu. Keičiasi darbai, likimo draugai. Apie kiekvieną periodą, matuojamą naujais darbais ir sutiktais žmonėmis šioje šalyje, E. Davainė pasakoja netaupydama žodžių.
Žvelgdama į knygos herojės istoriją, manau, kad jai velniškai sekėsi. Už darbštumą ir geranoriškumą šiai moteriai Airija buvo dosni. Ne apie pinigus kalba – apie sutiktus žmones, neįkainojamą patirtį ir suteiktas progas. Palyginti su visomis tautiečių istorijomis apie salotų plovimą, darbą be miego žvėriškomis sąlygomis, nemokamus atlyginimus, „Airija, tolima artima sala“ tampa savotiška vieno žmogaus sėkmės istorija.
Ne, knygos herojė nepakilo karjeros laiptais. Profesionaliai žurnalistei teko imtis valytojos, prekių sandėlio administratorės, sumuštinių gamintojos, virtuvės padėjėjos ir kitų darbų. Lenkti nugarą dirbant alinančius, ne visada švarius darbus, visą laiką ilgintis Lietuvoje likusios šeimos. Buvo akimirkų, kai moteris manė, kad jau palūžo: „Dieve, kodėl, už ką aš čia dabar turiu taip vargti? Mano namiškiai už tūkstančių kilometrų tikriausiai jau saldžiai miega. Ar bent supranta jie, kokia kaina čia užkalu tuos prakeiktus eurus? <...> Nesugebi subinės laižyti savo duondaviams, tai ir dusinkis čia. Taip tau ir reikia. Sugebantys tai padaryti, nesiveržia svetur, kur esi toks vienišas, pažeidžiamas ir turi kapstytis pats. Kaip šunelis įmestas į šaltą vandenį, jei išplauksi – tavo laimės reikalas“.
Autorė pasakoja ir apie tuos, kuriems sekėsi ne taip gerai. Į narkotikus, besaikį alkoholio vartojimą įsipainioję lietuviai dažnai grįždavo namo tuščiomis kišenėmis. Išvažiuodavo ir vėl apsisukę grįždavo. Dar kartą išmėginti laimės.
Šios gyvenimiškos istorijos pasakojamos su lengva ironija, tačiau drauge E. Davainė rimtai nagrinėja emigracijos problemą. Kas nutiko, kad šiandien Airijoje dirba apie 120 tūkstančių lietuvių, „ką šėtonui reikėjo padaryti mūsų tėvynėje, kad tapome vienas kitam vilkais“. Svetimoje šalyje, kai, rodosi, kiekvienas sutiktas tautietis turėtų būti savas, artimas žmogus, jis kanda tau už tai, kad esi lietuvis. Viename darbe dirbantys kraštiečiai dažnai įsivelia į barnius ir intrigas, praeina kaip pro svetimą.
Ir vis dėlto visus šiuos žmones vienija tas pats likimas. E. Davainė rašo: „Prieš dvidešimt metų rankų grandine apjuosėme Baltijos kelią. Šiandieną gyva grandinė emigrantų, išsirikiavusių prie pigių skrydžių lėktuvų vartų, triskart apjuostų mūsų legendinį laisvės kelią, kuris pro Angliją nusidriekė iki Airijos krantų. Tai pats ilgiausias gyvasis emigracijos kelias mūsų tautos istorijoje. Esu viena mažytė jo grandis.“
Skaitant knygą, tikrai buvo įdomu sužinoti, kokia yra tradicinė airių virtuvė, barų kultūra, kodėl britai ir airiai mėgsta rožinius marškinius, kuo skiriasi „čipsai“ nuo traškučių, kokios rūkančiųjų ir verslininkų reakcijos sulaukė draudimas Airijoje rūkyti visose viešose uždarose erdvėse. Tikrai nežinojau, kad Airijoje vanduo yra nemokamas, simbolinį mokestį moka tik ūkininkai.
Knygoje apstu ir emigrantams naudingos informacijos – kiek vidutiniškai kainuoja namo nuoma, kam reikalinga medicininė kortelė, kur galima paskųsti darbuotojus išnaudojantį darbdavį. Kokio bendravimo gali tikėtis iš ten sutiktų tautiečių ir airių, kokios peripetijos verda tame skirtingų tautų katile. Ir vis dėlto tai nėra kelionių vadovas, ar praktinis vadovėlis su naudingomis nuorodomis. „Airija, tolima artima sala“ turėtų patikti gyvenantiems svetur, grįžusiems ir dar tebepasakojantiems istorijas iš savo patirties tautiečiams. Ragavusiems emigranto duonos Airijoje. Ir tiems, kurie ruošiasi ten važiuoti.
Ištrauka
I dalis
Smaragdinė lietuvių sala
Darbas
A good beginning is half the work.
Gera pradžia – pusė darbo.
Pagaliau gavau darbą. Mes, keturios emigrantės iš Lietuvos, ankstyvą viduvasario rytą pradėsime dirbti prestižiniuose Šv. Sabinos slaugos namuose, Dublino pašonėje. Ankštame pusrūsio persirengimo kambarėlyje velkuosi žalią valytojos uniformą. Kelnės kaip tik, o štai švarkas nesusisega per krūtinę, nors tu verk.
Matau, kaip besilenkiančią pasiraityti per ilgų kelnių, sutąso Viką, ir ji, užspaudusi delnais burną, dumia į tualetą.
– Bakardžio vakar buvo per daug, – kikena juodaplaukė įkypomis uzbekės akimis rusaitė Veronika, traukdama iš krepšio mineralinio buteliuką „Montavit“ sau ir Vikai. Merginos vakar smagiai atšventė. Jos supranta, ką reiškia, kai ilgai sėdi be darbo ir pagaliau tau nusišypso laimė.
– Vika – savo stiliaus, – kandžiai suprunkščia žaliaakė Audrė, rišdama į uodegą žvilgančius kaštoninius plaukus.
Pastebiu, jog kai kurios lietuvaitės jau pažįstamos iš anksčiau. Kaip suprantu iš jų kandžių replikų, kelią joms ne kartą buvo perbėgusi juoda katė. Airijoje jos uždarbiauja treti metai. Vakarykštės studentės, sukišusios į stalčius diplomus, sulaukusios darbo leidimų, su pirmųjų emigrantų banga atvyko dvejiems metams, tačiau dabar visos – nelegalės. Visų terminai spauduose, leidžiantys legaliai gyventi šioje šalyje, jau pasibaigė. Čia labai paprasta taisyklė: turi darbo leidimą – gauni migracijos tarnybos spaudą. Aš į šią smaragdo salą atplaukiau keltu balandį, per Atvelykį, iš Šerbūro uosto. Su dviem tautiečiais dvi paras be sustojimo automobiliu skrodėm kiaurai visą Europą. Lenkija, Vokietija, Olandija, Prancūzija. Mums išvykstant iš Lietuvos, pasienio muitinėje jaunas pareigūnas, patikrinęs pasus, įteikė po atviruką su spalvota Lietuvos Prezidento nuotrauka ir agitaciniais lapeliais, raginančiais balsuoti už saugią Lietuvos ateitį – stojimą į Europos Sąjungą. Mes, „aplenkdami laiką“, galvotrūkčiais lėkėme nuo bedarbystės ir skurdo šmėklos į šios Sąjungos emigrantų rojumi tapusią Airiją. Metus laukusi darbo biržoje, buvau gavusi laikiną viešųjų darbų pasiūlymą benamių moterų nakvynės namuose. Mintis, kad vieną dieną neturėdama darbo ir nepajėgdama susimokėti už butą galiu atsidurti tarp šių nelaimingų moterų, privertė mane tučtuojau apsispręsti. Mano kelionei buvo iškrapštyta mažosios dukros taupyklėlė – visas jos sukauptas turtas – 60 litų. Juos atidaviau vairavusiam vaikinui, dar mums nepasiekus Kalvarijos pasienio posto, kad sumokėtų baudą už greičio viršijimą kelių policijai. Nepastebėję greičio apribojimo ženklo prie remontuojamo kelio apylankos, viršijome leistiną greitį. Žiauriai skubėjome nepavėluoti į keltą Prancūzijos uoste.
Airijos Roslero uoste mašinos su airiškais numeriais rikiavosi į pirmą eilę, svetimšalių – į kitą. Pasienio pareigūnas mus visus nusivedė į atskirą patalpą ir ilgai kamantinėjo, kokiu tikslu atvykome į jų šalį. Tik vienas vaikinas turėjo darbo leidimą, jis patikino pareigūną, kad esame giminės ir vykstame į svečius. Mus nufotografavo ir įdėjo į pasus spaudą, leidžiantį gyventi Airijoje dvi savaites. Visą mėnesį, diena po dienos myniau įvairiausių įstaigų duris, ieškodama bet kokio darbo. Valytojos, slaugės, kambarinės. Visur pasitikdavo vienas ir tas pats klausimas anglų kalba: Do you have the work permit? („Ar turite darbo leidimą?“) Jau buvau beįsidarbinanti Dublino oro uosto verslo centro įstaigos valytoja, tačiau „karjerai“ koją pakišo tas nelemtas work permit. Viešpatie, kad dar žmoniškai būčiau supratusi jų airiškai anglišką dialektą. Esu čia tik trys dienos. Iš pradžių mane šioje keistoje, sodrios žalumos ganyklų kvadratais ir avių bandomis išmargintoje saloje stebino viskas. Kaire puse judantys automobiliai, pernelyg mandagūs vairuotojai, kurie visada praleidžia kits kitą, parodydami tai draugišku rankos mostu. Vyrai, kaip ir mūsiškiai, stovėdami spūstyje labiausiai mėgsta krapštyti nosį. Piko valandomis važiuojama metras pirmyn ir – stop. Smaragdo saloje laikas tarsi eina lėčiau, niekas niekur neskuba. Vėluoja autobusai, traukiniai, vėluojama pradėti susirinkimus. Tačiau visi viską suspėja, visi turi darbo. Prieš aštuntą atrodo, kad visa šalis vyksta į darbą. Greitkeliu oriai plaukia mersedesai, džipai, statybininkų autobusiukai bei automobiliai su dengtomis priekabomis, kuriose gabenami žirgai. Neduok Dieve, jei tavo transporto priemonės priekyje atsiduria automobilis su tokiu kroviniu. Gali sprogti iš pykčio, slinkdamas paskui tokį eismo dalyvį, bet airiai gana tolerantiški. Pro pravirą automobilio langelį erzinančiam eismo dalyviui vidurinis rankos pirštas iškišamas labai retai. Kad ir koks lėtapėdis ar kelių akiplėša pasitaikydavo kelyje, mus dvidešimt mylių iš nedidelio miestuko į darbą vežantis bosas (škotas) visuomet išlikdavo ramus. Jis spėdavo į rūkomąjį popierių susisukti tabako ir užsirūkyti cigaretę. Susirasti muzikos įrašų diskelį su Amerikos indėnų bliuzu. Taip pat mobiliuoju užsakyti valymo priemonių, paplepėti su savo antrąja puse ir beveik visada laiku atvežti mus į darbovietę.
Tik kartą pavėlavom, nes kelyje patruliavo policija, ir mes – nei gyvos, nei mirusios – laukėme, kuo tai baigsis. Šefo gyvenimo draugė mus buvo pamokiusi, kad jei koks pareigūnas klaustų, kas mes tokios, turime pasakyti, jog esame turistės. Beveik visi policininkai čia turi pono Byno bruožų – paslaugūs ir truputį naivokai gudrūs. Tirpstant antrajai viešnagės savaitei bei baigiantis vizos galiojimo datai, policininkai man nebeatrodė tokie nekaltučiai. Juos susitikus, širdis nukrisdavo į kulnus. O jeigu jie viską apie mane žino? Štai ims ir paprašys paso. Besiblaškydama po sostinės viešbučius ir užkandines, kur užpildžiau dešimtis prašymų dėl priėmimo į darbą, kažkur praganiau savo gyvenimo aprašymą su nuotrauka. Grįžusi namo į mažą miestuką, kur apsigyvenau su trimis uždarbiaujančiais vaikinais iš Lietuvos, pasidalijau savo nuogąstavimais.
– Baikit stresuoti, čia reikia ką nors iškrėsti, kad policininkas sustabdytų… – iš manęs ėmė juoktis jie. Antai vieną vaikiną, kiek padauginusį alaus, lietuvių kompanija susigalvojo pavėžėti prie prekybos centro „Tesco“ pirkėjų vežimuku. Vežėjas neišlaikė sėdinčiojo jame ir paleido į nuokalnę. Tiesiai sunkiasvorei mašinai į šoninį ratą. Airis keikdamasis dėjo spaust stabdžius… Tautietis kaipmat prasiblaivė ir lyg voverė spruko iš vežimuko lauk. Tačiau kelių policija – jau čia. Visus nuvežė į nuovadą. Sako, lietuviai, būkit žmonės, prisigėrę nekvailiokit. Sėdėkit ramiai, primokėsim jums dar už tai. Mums savų fuckin’ drunkards (angl. – sumautų girtuoklių) per akis… Žodis fuck ir jo junginiai čia vartojami visuotinai – nuo pradinuko iki studento, valytojos ar įmonės boso. Ką jau kalbėti apie savaitgalio vakarais aludėse ūžiančias kompanijas, kuriose kas antras girdimas žodis – fuck… Čia jis turi daugybę reikšmių, spalvų ir atspalvių. Vertėjai šiai sąvokai išversti turi gana skurdoką žodžių arsenalą: sumautas, suknistas, velniškas, suši… supis… Taip išreiškiamas susižavėjimas, nustebimas ar nusivylimas. Tai kaip kečupas ir druska gruzdintoms bulvytėms, kurių čia sušlamščiama tonos.
Mūsų valytojų firmos bosas škotas Keinas, aiškindamas, kaip reikia dirbti su elektriniu grindų blizgintuvu, irgi neapsieina be šio spalvingo žodelyčio. Jis kalba nesuprantama Glasgo škotų tarme, ir fuck yra tai, ką aiškiausiai girdime jo painiame leksikone. Nebenaujas prietaisas, mūsų vadinamas „buferiu“, siaubingai dūgzdamas išsprūsta iš boso rankų. Sparčiai besisukantis diskas, prie kurio pritvirtintas sintetinis blizginimo padas, pagauna ir perskrodžia elektros laidą. Pažyra spiečius kibirkščių. Akimirką visur dingsta elektra. Kur buvęs, kur nebuvęs, atbėga sušilęs slaugos namų ūkvedys Džimis. Dar labiau nei rytmetį įraudęs jo veidas išduoda, kad labai pyksta. Kelias minutes jie barasi su Keinu, apsidalija įvairių atspalvių ir tonų žodelyčiu fuck.
– Fucker (angl. šūdausis, žioplys)! – šnypščia ant mūsų jauno boso Džimas.
Keinas kaltai kresteli garbanas ir tęsdamas mūsų apmokymus tyliai pro petį suburba jam pavymui:
– Fuck or be fucked (angl. atsikrušk arba būsi iškruštas)!
Dėl šio fucking buferio kyla pirmieji nesusipratimai su ligoninės personalu. Vienintelis šioje saloje sutiktas žmogus, kuris šio žodžio nevartojo, buvo monsinjoras parapijos klebonas, senukas, su kuriuo turėjau garbės susipažinti, kai ieškojausi darbo.
Monsinjoras
An old broom knows the dirty corners best.
Senas arklys vagos negadina.
Darbo ieškojau visais frontais. Tuo metu mažai kas iš pažįstamų turėjo kompiuterį ir internetą. Tad ėjau nuo durų prie durų. Darbdaviai dažniausiai išklausydavo ir maloniai pažadėdavo paskambinti. Kartais mano telefoną užsirašydavo tik ant popierinės servetėlės. Iš karto suprasdavau, kad nepaskambins. Sutikti nepažįstami žmonės drąsino, ir viltis rasti kokį nors darbą manęs visiškai neapleisdavo. Atsivežti eurai tirpo kaip sviestas ant karštos keptuvės. Neturėjau už ką nusipirkti nė pašto ženklo. Ką jau kalbėti apie grįžimą namo. Gyvenau skolon, nemokėdama už nuomą.
Gaminau pietus trims vaikinams, ir jie smarkiai manęs nespaudė, sakė, atiduosi, kai gausi darbą. Jaučiausi negerai, nemalonu jaustis skolingai. Čia tokia tvarka – už viską turi susimokėti. Visi čia atvyko užsidirbti, įprasta netgi į vakarėlį kieno nors namuose atsinešti tai, ką pats gersi ir valgysi. Nori vaišini, nori ne.
Iš pat ryto skubėdavau į darbo biržą, vadinamąjį FAS’ą. Ten kiekvieną dieną languose buvo iškabinama nauja informacija apie laisvas darbo vietas. Interesantui nusirašius dominančios darbo vietos kodą, darbuotoja ant lapo atspausdindavo išsamesnę informaciją. Stebėjausi, kad darbo biržos biure nereikia parodyti jokio asmens dokumento, o norint susisiekti su darbdaviais, galima nemokamai skambinti telefonu į bet kurį šalies miestą. Tada buvo labai daug laisvų darbo vietų, tačiau neturinčiajai darbo leidimo šansai gauti pasiūlymą blėso.
Diena po dienos bergždžiai myniau įdarbinimo biuro duris. Visuomet pakeliui praeidavau senovinę Šventosios Mergelės bažnyčią, pagal jos bokšto laikrodį pasitikrindavau laiką. Šventovėje pralaukdavau, ūmai užklupus lietui. Lietus čia ateina ir praeina dvidešimt keturis kartus per parą. Bažnyčioje pailsindavau pavargusias kojas, atsigerdavau vandens. Mintyse galėdavau pasiguosti ir paverkšlenti, kokia esu menka nevykėlė, žemės dulkė, atpustyta į šią svetimą, nepažįstamą žemę. Išeidama vis uždegdavau žvakutę prie stebuklingos šventojo Antano statulos. „Šventasis Antanai, pats daug keliavai šios žemės keliais, patyrei atstumtojo, pasaulio elgetos dalią, neatmesk mano vargų, užtark danguje… Kiek aš galiu bastytis čia be darbo, niekam nereikalinga…“ – pasišnekėdavau su šiuo mielu akmeniniu dėdule, supratingai palinkusiu nuo aukšto postamento. Tikriausiai jam jau buvo pabodę mano įkyrūs verkšlenimai ir jis stumtelėjo mane užkalbinti ką tik mišias laikiusį kunigą. Pasisveikinusi su aukštu žilu klebonu paklausiau, gal jis žino, kam jo parapijoje reikalingas pagalbininkas. Jam išvardijau savo sugebėjimus, pasakiau, kad moku slaugyti ligonį, ketverius metus rūpinausi patale po insulto gulinčiu tėvu. Moku prižiūrėti vaikus, išauginau savuosius. Sugebu skaniai gaminti ir rūpestingai sutvarkyti namus. Dvasininkas patylėjęs pasiūlė šią popietę padėti jam tvarkyti klebonijos biblioteką. Pridūrė, jog nuolatinio pagalbininko jam nereikia. Jo namuose šeimininkauja dvejais metais jaunesnė sesuo, bet per darbus kunigas nespėjąs susegti laikraščių, be to, reikėtų padaryti generalinę tvarką – nuvalyti dulkes nuo knygų lentynų. Jis paaiškino, kur turėsiu ateiti po gerų poros valandų. Klebonas kalbėjo labai aiškiai, taisyklingai, tad supratau beveik kiekvieną frazę. Tik paskui ilgai sukau galvą, ką reiškia jo pasakytas welcome, kai aš atsisveikindama pasakiau jam „ačiū“. Juk mokykloje mus mokė, kad angliškai tai – „sveiki atvykę“. Tikriausiai jis taip džiugiai pasveikino mane, atvykusią į jų šalį.
Per pietus atsargiai paklausiau vaikinų, gardžiai maumojančių mano keptus bulvinius blynus su grietine, ką tai reiškia. Taigi, jie sako, šis žodis čia reiškia „prašom“. Šiek tiek nusivyliau, bet vis tiek tikėjau, kad dvasininkas nebuvo priešiškai nusiteikęs ir man pavyks. Aštuntą dešimtį pradėjusį, sportišką, tiesų kunigą radau greta jo namų esančiame šimtamečiame vienuolyno parke, bevaikštinėjantį su trimis karamelės spalvos airių seteriais. Vienas jų nepaliko šeimininko nė sekundę, net mums atėjus ir šnekučiuojantis jaukiame, senoviniais baldais apstatytame, saulėtame parapijos ganytojo darbo kambaryje. Kunigas atnešė didžiulį glėbį keturlinkai sulankstytų laikraščių, paaiškino, kad turiu juos surūšiuoti chronologine tvarka. Man šis darbas buvo mielas, tad dirbau sumaniai ir greitai. Šuo jaukiai snūduriavo greta didelio inkrustuoto medinio stalo, nukrauto nauja korespondencija, italų, prancūzų, anglų leidiniais.
Monsinjoras, teologijos magistras, papasakojo, jog yra studijavęs Italijoje. Moka keletą užsienio kalbų ir labai mėgsta skaityti katalikų spaudą. Domėjosi, kokius katalikiškus leidinius skaitome Lietuvoje, paklausė, kokia kalba jie leidžiami. Pasak dvasininko, jis pirmiausia skaito The Irish Catholic (Airijos katalikų laikraštį) bei The Universe, Didžiosios Britanijos ir Airijos bestseleriu tapusį spalvotą katalikų laikraštį, leidžiamą beveik pusantro šimto metų. Gražiai susegiau visus pavasarį gautus leidinius. Ėmiausi knygų lentynų, kuriose buvo gausybė spaudinių, daugiausia – grandioziniai teologijos leidiniai.
Iš pirmo žvilgsnio galima buvo pastebėti, kad ganytojas gyvena asketiškai, jam parapijos reikalai svarbiau už savuosius. Jis vilkėjo tamsiai pilką nudilusiomis rankovėmis megztuką, nebenaujus pilkus marškinius su stačia balta kunigo apykaklaite, apspurusiomis juodomis kelnėmis. Dvasininkas kažkuo labai priminė monsinjorą Česlovą Kavaliauską, su kuriuo netikėtai susipažinau, užsukusi į buvusią savo mokyklą. Ji buvo tapusi parapijos namais. Ten radau savo gyvenimo saulėlydį leidžiantį dvasininką, palinkusį prie paskutinio filosofinio veikalo. Jis mane priėmė kaip seniai lauktą svečią. Mes ilgai šnekučiavomės apie gyvenimo prasmę. Grįždama namo jaučiausi tokia svarbi ir reikšminga. Koks galingas pasaulį mylinčio žmogaus žodis, galintis užauginti tikėjimo ir vilties sparnus kitam – ieškančiam paguodos, norinčiam suprasti savo gyvenimo misiją. Tokie anos kartos dvasininkai – paskutiniai mohikanai, žemės druska ir sąžinė.
Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčios klebonas, pasidžiaugęs nuveiktais sielovados darbais bendruomenėje, su širdgėla ėmė pasakoti apie parapiją kamuojančius alkoholizmo, narkomanijos, palaido seksualinio elgesio skaudulius. Parapijos bendruomenės centruose vykdoma daug įvairių projektų jaunimui, šeimoms. Taip pat čia rūpinamasi Černobylio vaikais. Kas vasarą apie šimtą nukentėjusių vaikų apsigyvena airių šeimose, taip pat ir šiame miestelyje. Susigėdau dėl savo šalies, neteko girdėti, kad kam rūpėtų nuo atominės katastrofos nukentėję silpniausieji kaimynai.
Monsinjoras apgailestavo, kad parapijos jaunimas labiausiai plakamas narkomanijos rykštės. Kunigas prisiminė, kad jo vaikystėje svarbiausia problema buvo, ar bus ką padėti ant gausios šeimos stalo. Jo ir daugybės to meto Airijos jaunuolių gyvenimą geriausiai iliustruoja filmas „Andželos pelenai“.
– Šiandien žmonių pilvai pilni, bet dvasia tuščia kaip skambantis skardinis kibiras, – sielojosi senas dvasininkas. – Jūs kentėsite nuo gero gyvenimo, kaip dabar kenčiame mes, – lingavo baltą galvą kunigas.
Kaip galima kentėti nuo gero gyvenimo? Mes šeimomis veržiamės čia, jo ieškodami. O jie, matai, kenčia?
Tikriausiai ir aš jam atrodžiau žvangantis metalo gabalas, kuriam rūpi tik žemiški reikalai, – mąsčiau eidama namo, dulkiant lietui. O gal ir ne… Jis taip maloniai atsisveikindamas mane palaimino, palinkėjęs sėkmingai susirasti darbą ir paskui su viltimi sugrįžti namo. Dvasininkas išlaikė savo žodį – pranešti, jeigu kur nors atsiras nuolatinis darbelis. Tik jau buvau pradėjusi dirbti slaugos namuose, ir paprašiau, kad valyti pradinę katalikišką mokyklą priimtų kitą lietuvę, Daivą, kuri jau keletą mėnesių čia blaškėsi be darbo. Sulaukusi dar vieno pasiūlymo dirbti gėlių šiltnamyje, kur prieš dvi savaites buvau palikusi savo gyvenimo aprašymą, pamaniau, kad tikriausiai labai nusibodau šventajam Antanui, nes užvertė mane darbais. Juk sakoma: belskite, ir bus atidaryta, prašykite – ir bus duota. Duokite patys, o jums bus pridėta ir su kaupu atlyginta.
Sigita Šimkutė
Airijos sindromas
Prieš pradėdama skaityti Elvyros Davainės knygą „Airija: tolima artima sala“ paklausiau savęs: ką aš žinau apie šią šalį. Gūžtelėjau pečiais – mažai, labai mažai. Kad ten dirba daug mūsų tautiečių, kad ten žalia, kad iš Airijos atkeliauja viena geriausių tamsaus alaus rūšių – „Guinness“. Ir kad tenykščiai žmonės dažnai būna „ugniaplaukiai“, kaip sakoma „red-haired“ (angl. raudonais plaukais). Viskas. Šioje knygoje sužinojau nemažai naujo.
Nedėkinga emigranto dalia. Suprantu, kad žmogui reikia ne tik knygų ir draugų, šeimos, namų, reikia ir pinigų, kad turėtum ką valgyti, kuo apsirengti, laiku sumokėti mokesčius. Žemai lenkiu galvą prieš tuos, kurie turi drąsos viską mesti, palikti artimuosius Lietuvoje ir išvažiuoti į nežinomą kraštą. Gerai, jei yra kas tavęs ten laukia, pasitinka. O kaip pradėti viską nuo pradžios, kai nieko nepažįsti, jautiesi svetimas, menkas žmogutis?.. Ne tavo kalba, ne tavo žmonės ir papročiai. Svetima šalis – pamotė…
Kokie naivūs žmonės, galvojantys, kad emigrantai ten gerai gyvena. Kad ten pieno ir medaus upės teka. Ar ne sprangi duona, kai namie laukia kelis mėnesius, netgi metus savo motinos ar tėvo nematę vaikai? Kokia didelė kaina… Aš neturėčiau tam ryžto.
Knygoje „Airija, tolima artima sala“ autorė Davainė atskleidžia ne tik emigrantų gyvenimo ir darbo Airijoje niuansus, bet ir šios šalies kultūrą, istoriją, tradicijas. Maži intarpai, skirti šiai šaliai, papildo pasakojimą apie joje atsidūrusius žmones. Tampa aišku, kodėl lietuvius vilioja ši šalis – ji panaši į Lietuvą ir tuo pačiu tai – rojus prarastosios žemės vaikams. Pasirinktas pasakojimo stilius yra ne šiaip paprastas – jis savas. Buitine kalba pasakojami paprasti dalykai paprastiems žmonėms.
Knyga įtraukia: įdomu skaityti herojės gyvenimo peripetijas, žmonių likimo aprašymus, faktus apie šalį. Į pabaigą ir meilės romanu pakvimpa. Kas įdomiausia knygoje – tai asmeninė patirtis. Nežinau, ar E. Davainė aprašė viską, ką pati iš tikrųjų patyrė per pastaruosius penkerius metus Airijoje, tačiau knyga paperka savo realistiškumu. Keičiasi darbai, likimo draugai. Apie kiekvieną periodą, matuojamą naujais darbais ir sutiktais žmonėmis šioje šalyje, E. Davainė pasakoja netaupydama žodžių.
Žvelgdama į knygos herojės istoriją, manau, kad jai velniškai sekėsi. Už darbštumą ir geranoriškumą šiai moteriai Airija buvo dosni. Ne apie pinigus kalba – apie sutiktus žmones, neįkainojamą patirtį ir suteiktas progas. Palyginti su visomis tautiečių istorijomis apie salotų plovimą, darbą be miego žvėriškomis sąlygomis, nemokamus atlyginimus, „Airija, tolima artima sala“ tampa savotiška vieno žmogaus sėkmės istorija.
Ne, knygos herojė nepakilo karjeros laiptais. Profesionaliai žurnalistei teko imtis valytojos, prekių sandėlio administratorės, sumuštinių gamintojos, virtuvės padėjėjos ir kitų darbų. Lenkti nugarą dirbant alinančius, ne visada švarius darbus, visą laiką ilgintis Lietuvoje likusios šeimos. Buvo akimirkų, kai moteris manė, kad jau palūžo: „Dieve, kodėl, už ką aš čia dabar turiu taip vargti? Mano namiškiai už tūkstančių kilometrų tikriausiai jau saldžiai miega. Ar bent supranta jie, kokia kaina čia užkalu tuos prakeiktus eurus? <...> Nesugebi subinės laižyti savo duondaviams, tai ir dusinkis čia. Taip tau ir reikia. Sugebantys tai padaryti, nesiveržia svetur, kur esi toks vienišas, pažeidžiamas ir turi kapstytis pats. Kaip šunelis įmestas į šaltą vandenį, jei išplauksi – tavo laimės reikalas“.
Autorė pasakoja ir apie tuos, kuriems sekėsi ne taip gerai. Į narkotikus, besaikį alkoholio vartojimą įsipainioję lietuviai dažnai grįždavo namo tuščiomis kišenėmis. Išvažiuodavo ir vėl apsisukę grįždavo. Dar kartą išmėginti laimės.
Šios gyvenimiškos istorijos pasakojamos su lengva ironija, tačiau drauge E. Davainė rimtai nagrinėja emigracijos problemą. Kas nutiko, kad šiandien Airijoje dirba apie 120 tūkstančių lietuvių, „ką šėtonui reikėjo padaryti mūsų tėvynėje, kad tapome vienas kitam vilkais“. Svetimoje šalyje, kai, rodosi, kiekvienas sutiktas tautietis turėtų būti savas, artimas žmogus, jis kanda tau už tai, kad esi lietuvis. Viename darbe dirbantys kraštiečiai dažnai įsivelia į barnius ir intrigas, praeina kaip pro svetimą.
Ir vis dėlto visus šiuos žmones vienija tas pats likimas. E. Davainė rašo: „Prieš dvidešimt metų rankų grandine apjuosėme Baltijos kelią. Šiandieną gyva grandinė emigrantų, išsirikiavusių prie pigių skrydžių lėktuvų vartų, triskart apjuostų mūsų legendinį laisvės kelią, kuris pro Angliją nusidriekė iki Airijos krantų. Tai pats ilgiausias gyvasis emigracijos kelias mūsų tautos istorijoje. Esu viena mažytė jo grandis.“
Skaitant knygą, tikrai buvo įdomu sužinoti, kokia yra tradicinė airių virtuvė, barų kultūra, kodėl britai ir airiai mėgsta rožinius marškinius, kuo skiriasi „čipsai“ nuo traškučių, kokios rūkančiųjų ir verslininkų reakcijos sulaukė draudimas Airijoje rūkyti visose viešose uždarose erdvėse. Tikrai nežinojau, kad Airijoje vanduo yra nemokamas, simbolinį mokestį moka tik ūkininkai.
Knygoje apstu ir emigrantams naudingos informacijos – kiek vidutiniškai kainuoja namo nuoma, kam reikalinga medicininė kortelė, kur galima paskųsti darbuotojus išnaudojantį darbdavį. Kokio bendravimo gali tikėtis iš ten sutiktų tautiečių ir airių, kokios peripetijos verda tame skirtingų tautų katile. Ir vis dėlto tai nėra kelionių vadovas, ar praktinis vadovėlis su naudingomis nuorodomis. „Airija, tolima artima sala“ turėtų patikti gyvenantiems svetur, grįžusiems ir dar tebepasakojantiems istorijas iš savo patirties tautiečiams. Ragavusiems emigranto duonos Airijoje. Ir tiems, kurie ruošiasi ten važiuoti.
Ištrauka
I dalis
Smaragdinė lietuvių sala
Darbas
A good beginning is half the work.
Gera pradžia – pusė darbo.
Pagaliau gavau darbą. Mes, keturios emigrantės iš Lietuvos, ankstyvą viduvasario rytą pradėsime dirbti prestižiniuose Šv. Sabinos slaugos namuose, Dublino pašonėje. Ankštame pusrūsio persirengimo kambarėlyje velkuosi žalią valytojos uniformą. Kelnės kaip tik, o štai švarkas nesusisega per krūtinę, nors tu verk.
Matau, kaip besilenkiančią pasiraityti per ilgų kelnių, sutąso Viką, ir ji, užspaudusi delnais burną, dumia į tualetą.
– Bakardžio vakar buvo per daug, – kikena juodaplaukė įkypomis uzbekės akimis rusaitė Veronika, traukdama iš krepšio mineralinio buteliuką „Montavit“ sau ir Vikai. Merginos vakar smagiai atšventė. Jos supranta, ką reiškia, kai ilgai sėdi be darbo ir pagaliau tau nusišypso laimė.
– Vika – savo stiliaus, – kandžiai suprunkščia žaliaakė Audrė, rišdama į uodegą žvilgančius kaštoninius plaukus.
Pastebiu, jog kai kurios lietuvaitės jau pažįstamos iš anksčiau. Kaip suprantu iš jų kandžių replikų, kelią joms ne kartą buvo perbėgusi juoda katė. Airijoje jos uždarbiauja treti metai. Vakarykštės studentės, sukišusios į stalčius diplomus, sulaukusios darbo leidimų, su pirmųjų emigrantų banga atvyko dvejiems metams, tačiau dabar visos – nelegalės. Visų terminai spauduose, leidžiantys legaliai gyventi šioje šalyje, jau pasibaigė. Čia labai paprasta taisyklė: turi darbo leidimą – gauni migracijos tarnybos spaudą. Aš į šią smaragdo salą atplaukiau keltu balandį, per Atvelykį, iš Šerbūro uosto. Su dviem tautiečiais dvi paras be sustojimo automobiliu skrodėm kiaurai visą Europą. Lenkija, Vokietija, Olandija, Prancūzija. Mums išvykstant iš Lietuvos, pasienio muitinėje jaunas pareigūnas, patikrinęs pasus, įteikė po atviruką su spalvota Lietuvos Prezidento nuotrauka ir agitaciniais lapeliais, raginančiais balsuoti už saugią Lietuvos ateitį – stojimą į Europos Sąjungą. Mes, „aplenkdami laiką“, galvotrūkčiais lėkėme nuo bedarbystės ir skurdo šmėklos į šios Sąjungos emigrantų rojumi tapusią Airiją. Metus laukusi darbo biržoje, buvau gavusi laikiną viešųjų darbų pasiūlymą benamių moterų nakvynės namuose. Mintis, kad vieną dieną neturėdama darbo ir nepajėgdama susimokėti už butą galiu atsidurti tarp šių nelaimingų moterų, privertė mane tučtuojau apsispręsti. Mano kelionei buvo iškrapštyta mažosios dukros taupyklėlė – visas jos sukauptas turtas – 60 litų. Juos atidaviau vairavusiam vaikinui, dar mums nepasiekus Kalvarijos pasienio posto, kad sumokėtų baudą už greičio viršijimą kelių policijai. Nepastebėję greičio apribojimo ženklo prie remontuojamo kelio apylankos, viršijome leistiną greitį. Žiauriai skubėjome nepavėluoti į keltą Prancūzijos uoste.
Airijos Roslero uoste mašinos su airiškais numeriais rikiavosi į pirmą eilę, svetimšalių – į kitą. Pasienio pareigūnas mus visus nusivedė į atskirą patalpą ir ilgai kamantinėjo, kokiu tikslu atvykome į jų šalį. Tik vienas vaikinas turėjo darbo leidimą, jis patikino pareigūną, kad esame giminės ir vykstame į svečius. Mus nufotografavo ir įdėjo į pasus spaudą, leidžiantį gyventi Airijoje dvi savaites. Visą mėnesį, diena po dienos myniau įvairiausių įstaigų duris, ieškodama bet kokio darbo. Valytojos, slaugės, kambarinės. Visur pasitikdavo vienas ir tas pats klausimas anglų kalba: Do you have the work permit? („Ar turite darbo leidimą?“) Jau buvau beįsidarbinanti Dublino oro uosto verslo centro įstaigos valytoja, tačiau „karjerai“ koją pakišo tas nelemtas work permit. Viešpatie, kad dar žmoniškai būčiau supratusi jų airiškai anglišką dialektą. Esu čia tik trys dienos. Iš pradžių mane šioje keistoje, sodrios žalumos ganyklų kvadratais ir avių bandomis išmargintoje saloje stebino viskas. Kaire puse judantys automobiliai, pernelyg mandagūs vairuotojai, kurie visada praleidžia kits kitą, parodydami tai draugišku rankos mostu. Vyrai, kaip ir mūsiškiai, stovėdami spūstyje labiausiai mėgsta krapštyti nosį. Piko valandomis važiuojama metras pirmyn ir – stop. Smaragdo saloje laikas tarsi eina lėčiau, niekas niekur neskuba. Vėluoja autobusai, traukiniai, vėluojama pradėti susirinkimus. Tačiau visi viską suspėja, visi turi darbo. Prieš aštuntą atrodo, kad visa šalis vyksta į darbą. Greitkeliu oriai plaukia mersedesai, džipai, statybininkų autobusiukai bei automobiliai su dengtomis priekabomis, kuriose gabenami žirgai. Neduok Dieve, jei tavo transporto priemonės priekyje atsiduria automobilis su tokiu kroviniu. Gali sprogti iš pykčio, slinkdamas paskui tokį eismo dalyvį, bet airiai gana tolerantiški. Pro pravirą automobilio langelį erzinančiam eismo dalyviui vidurinis rankos pirštas iškišamas labai retai. Kad ir koks lėtapėdis ar kelių akiplėša pasitaikydavo kelyje, mus dvidešimt mylių iš nedidelio miestuko į darbą vežantis bosas (škotas) visuomet išlikdavo ramus. Jis spėdavo į rūkomąjį popierių susisukti tabako ir užsirūkyti cigaretę. Susirasti muzikos įrašų diskelį su Amerikos indėnų bliuzu. Taip pat mobiliuoju užsakyti valymo priemonių, paplepėti su savo antrąja puse ir beveik visada laiku atvežti mus į darbovietę.
Tik kartą pavėlavom, nes kelyje patruliavo policija, ir mes – nei gyvos, nei mirusios – laukėme, kuo tai baigsis. Šefo gyvenimo draugė mus buvo pamokiusi, kad jei koks pareigūnas klaustų, kas mes tokios, turime pasakyti, jog esame turistės. Beveik visi policininkai čia turi pono Byno bruožų – paslaugūs ir truputį naivokai gudrūs. Tirpstant antrajai viešnagės savaitei bei baigiantis vizos galiojimo datai, policininkai man nebeatrodė tokie nekaltučiai. Juos susitikus, širdis nukrisdavo į kulnus. O jeigu jie viską apie mane žino? Štai ims ir paprašys paso. Besiblaškydama po sostinės viešbučius ir užkandines, kur užpildžiau dešimtis prašymų dėl priėmimo į darbą, kažkur praganiau savo gyvenimo aprašymą su nuotrauka. Grįžusi namo į mažą miestuką, kur apsigyvenau su trimis uždarbiaujančiais vaikinais iš Lietuvos, pasidalijau savo nuogąstavimais.
– Baikit stresuoti, čia reikia ką nors iškrėsti, kad policininkas sustabdytų… – iš manęs ėmė juoktis jie. Antai vieną vaikiną, kiek padauginusį alaus, lietuvių kompanija susigalvojo pavėžėti prie prekybos centro „Tesco“ pirkėjų vežimuku. Vežėjas neišlaikė sėdinčiojo jame ir paleido į nuokalnę. Tiesiai sunkiasvorei mašinai į šoninį ratą. Airis keikdamasis dėjo spaust stabdžius… Tautietis kaipmat prasiblaivė ir lyg voverė spruko iš vežimuko lauk. Tačiau kelių policija – jau čia. Visus nuvežė į nuovadą. Sako, lietuviai, būkit žmonės, prisigėrę nekvailiokit. Sėdėkit ramiai, primokėsim jums dar už tai. Mums savų fuckin’ drunkards (angl. – sumautų girtuoklių) per akis… Žodis fuck ir jo junginiai čia vartojami visuotinai – nuo pradinuko iki studento, valytojos ar įmonės boso. Ką jau kalbėti apie savaitgalio vakarais aludėse ūžiančias kompanijas, kuriose kas antras girdimas žodis – fuck… Čia jis turi daugybę reikšmių, spalvų ir atspalvių. Vertėjai šiai sąvokai išversti turi gana skurdoką žodžių arsenalą: sumautas, suknistas, velniškas, suši… supis… Taip išreiškiamas susižavėjimas, nustebimas ar nusivylimas. Tai kaip kečupas ir druska gruzdintoms bulvytėms, kurių čia sušlamščiama tonos.
Mūsų valytojų firmos bosas škotas Keinas, aiškindamas, kaip reikia dirbti su elektriniu grindų blizgintuvu, irgi neapsieina be šio spalvingo žodelyčio. Jis kalba nesuprantama Glasgo škotų tarme, ir fuck yra tai, ką aiškiausiai girdime jo painiame leksikone. Nebenaujas prietaisas, mūsų vadinamas „buferiu“, siaubingai dūgzdamas išsprūsta iš boso rankų. Sparčiai besisukantis diskas, prie kurio pritvirtintas sintetinis blizginimo padas, pagauna ir perskrodžia elektros laidą. Pažyra spiečius kibirkščių. Akimirką visur dingsta elektra. Kur buvęs, kur nebuvęs, atbėga sušilęs slaugos namų ūkvedys Džimis. Dar labiau nei rytmetį įraudęs jo veidas išduoda, kad labai pyksta. Kelias minutes jie barasi su Keinu, apsidalija įvairių atspalvių ir tonų žodelyčiu fuck.
– Fucker (angl. šūdausis, žioplys)! – šnypščia ant mūsų jauno boso Džimas.
Keinas kaltai kresteli garbanas ir tęsdamas mūsų apmokymus tyliai pro petį suburba jam pavymui:
– Fuck or be fucked (angl. atsikrušk arba būsi iškruštas)!
Dėl šio fucking buferio kyla pirmieji nesusipratimai su ligoninės personalu. Vienintelis šioje saloje sutiktas žmogus, kuris šio žodžio nevartojo, buvo monsinjoras parapijos klebonas, senukas, su kuriuo turėjau garbės susipažinti, kai ieškojausi darbo.
Monsinjoras
An old broom knows the dirty corners best.
Senas arklys vagos negadina.
Darbo ieškojau visais frontais. Tuo metu mažai kas iš pažįstamų turėjo kompiuterį ir internetą. Tad ėjau nuo durų prie durų. Darbdaviai dažniausiai išklausydavo ir maloniai pažadėdavo paskambinti. Kartais mano telefoną užsirašydavo tik ant popierinės servetėlės. Iš karto suprasdavau, kad nepaskambins. Sutikti nepažįstami žmonės drąsino, ir viltis rasti kokį nors darbą manęs visiškai neapleisdavo. Atsivežti eurai tirpo kaip sviestas ant karštos keptuvės. Neturėjau už ką nusipirkti nė pašto ženklo. Ką jau kalbėti apie grįžimą namo. Gyvenau skolon, nemokėdama už nuomą.
Gaminau pietus trims vaikinams, ir jie smarkiai manęs nespaudė, sakė, atiduosi, kai gausi darbą. Jaučiausi negerai, nemalonu jaustis skolingai. Čia tokia tvarka – už viską turi susimokėti. Visi čia atvyko užsidirbti, įprasta netgi į vakarėlį kieno nors namuose atsinešti tai, ką pats gersi ir valgysi. Nori vaišini, nori ne.
Iš pat ryto skubėdavau į darbo biržą, vadinamąjį FAS’ą. Ten kiekvieną dieną languose buvo iškabinama nauja informacija apie laisvas darbo vietas. Interesantui nusirašius dominančios darbo vietos kodą, darbuotoja ant lapo atspausdindavo išsamesnę informaciją. Stebėjausi, kad darbo biržos biure nereikia parodyti jokio asmens dokumento, o norint susisiekti su darbdaviais, galima nemokamai skambinti telefonu į bet kurį šalies miestą. Tada buvo labai daug laisvų darbo vietų, tačiau neturinčiajai darbo leidimo šansai gauti pasiūlymą blėso.
Diena po dienos bergždžiai myniau įdarbinimo biuro duris. Visuomet pakeliui praeidavau senovinę Šventosios Mergelės bažnyčią, pagal jos bokšto laikrodį pasitikrindavau laiką. Šventovėje pralaukdavau, ūmai užklupus lietui. Lietus čia ateina ir praeina dvidešimt keturis kartus per parą. Bažnyčioje pailsindavau pavargusias kojas, atsigerdavau vandens. Mintyse galėdavau pasiguosti ir paverkšlenti, kokia esu menka nevykėlė, žemės dulkė, atpustyta į šią svetimą, nepažįstamą žemę. Išeidama vis uždegdavau žvakutę prie stebuklingos šventojo Antano statulos. „Šventasis Antanai, pats daug keliavai šios žemės keliais, patyrei atstumtojo, pasaulio elgetos dalią, neatmesk mano vargų, užtark danguje… Kiek aš galiu bastytis čia be darbo, niekam nereikalinga…“ – pasišnekėdavau su šiuo mielu akmeniniu dėdule, supratingai palinkusiu nuo aukšto postamento. Tikriausiai jam jau buvo pabodę mano įkyrūs verkšlenimai ir jis stumtelėjo mane užkalbinti ką tik mišias laikiusį kunigą. Pasisveikinusi su aukštu žilu klebonu paklausiau, gal jis žino, kam jo parapijoje reikalingas pagalbininkas. Jam išvardijau savo sugebėjimus, pasakiau, kad moku slaugyti ligonį, ketverius metus rūpinausi patale po insulto gulinčiu tėvu. Moku prižiūrėti vaikus, išauginau savuosius. Sugebu skaniai gaminti ir rūpestingai sutvarkyti namus. Dvasininkas patylėjęs pasiūlė šią popietę padėti jam tvarkyti klebonijos biblioteką. Pridūrė, jog nuolatinio pagalbininko jam nereikia. Jo namuose šeimininkauja dvejais metais jaunesnė sesuo, bet per darbus kunigas nespėjąs susegti laikraščių, be to, reikėtų padaryti generalinę tvarką – nuvalyti dulkes nuo knygų lentynų. Jis paaiškino, kur turėsiu ateiti po gerų poros valandų. Klebonas kalbėjo labai aiškiai, taisyklingai, tad supratau beveik kiekvieną frazę. Tik paskui ilgai sukau galvą, ką reiškia jo pasakytas welcome, kai aš atsisveikindama pasakiau jam „ačiū“. Juk mokykloje mus mokė, kad angliškai tai – „sveiki atvykę“. Tikriausiai jis taip džiugiai pasveikino mane, atvykusią į jų šalį.
Per pietus atsargiai paklausiau vaikinų, gardžiai maumojančių mano keptus bulvinius blynus su grietine, ką tai reiškia. Taigi, jie sako, šis žodis čia reiškia „prašom“. Šiek tiek nusivyliau, bet vis tiek tikėjau, kad dvasininkas nebuvo priešiškai nusiteikęs ir man pavyks. Aštuntą dešimtį pradėjusį, sportišką, tiesų kunigą radau greta jo namų esančiame šimtamečiame vienuolyno parke, bevaikštinėjantį su trimis karamelės spalvos airių seteriais. Vienas jų nepaliko šeimininko nė sekundę, net mums atėjus ir šnekučiuojantis jaukiame, senoviniais baldais apstatytame, saulėtame parapijos ganytojo darbo kambaryje. Kunigas atnešė didžiulį glėbį keturlinkai sulankstytų laikraščių, paaiškino, kad turiu juos surūšiuoti chronologine tvarka. Man šis darbas buvo mielas, tad dirbau sumaniai ir greitai. Šuo jaukiai snūduriavo greta didelio inkrustuoto medinio stalo, nukrauto nauja korespondencija, italų, prancūzų, anglų leidiniais.
Monsinjoras, teologijos magistras, papasakojo, jog yra studijavęs Italijoje. Moka keletą užsienio kalbų ir labai mėgsta skaityti katalikų spaudą. Domėjosi, kokius katalikiškus leidinius skaitome Lietuvoje, paklausė, kokia kalba jie leidžiami. Pasak dvasininko, jis pirmiausia skaito The Irish Catholic (Airijos katalikų laikraštį) bei The Universe, Didžiosios Britanijos ir Airijos bestseleriu tapusį spalvotą katalikų laikraštį, leidžiamą beveik pusantro šimto metų. Gražiai susegiau visus pavasarį gautus leidinius. Ėmiausi knygų lentynų, kuriose buvo gausybė spaudinių, daugiausia – grandioziniai teologijos leidiniai.
Iš pirmo žvilgsnio galima buvo pastebėti, kad ganytojas gyvena asketiškai, jam parapijos reikalai svarbiau už savuosius. Jis vilkėjo tamsiai pilką nudilusiomis rankovėmis megztuką, nebenaujus pilkus marškinius su stačia balta kunigo apykaklaite, apspurusiomis juodomis kelnėmis. Dvasininkas kažkuo labai priminė monsinjorą Česlovą Kavaliauską, su kuriuo netikėtai susipažinau, užsukusi į buvusią savo mokyklą. Ji buvo tapusi parapijos namais. Ten radau savo gyvenimo saulėlydį leidžiantį dvasininką, palinkusį prie paskutinio filosofinio veikalo. Jis mane priėmė kaip seniai lauktą svečią. Mes ilgai šnekučiavomės apie gyvenimo prasmę. Grįždama namo jaučiausi tokia svarbi ir reikšminga. Koks galingas pasaulį mylinčio žmogaus žodis, galintis užauginti tikėjimo ir vilties sparnus kitam – ieškančiam paguodos, norinčiam suprasti savo gyvenimo misiją. Tokie anos kartos dvasininkai – paskutiniai mohikanai, žemės druska ir sąžinė.
Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčios klebonas, pasidžiaugęs nuveiktais sielovados darbais bendruomenėje, su širdgėla ėmė pasakoti apie parapiją kamuojančius alkoholizmo, narkomanijos, palaido seksualinio elgesio skaudulius. Parapijos bendruomenės centruose vykdoma daug įvairių projektų jaunimui, šeimoms. Taip pat čia rūpinamasi Černobylio vaikais. Kas vasarą apie šimtą nukentėjusių vaikų apsigyvena airių šeimose, taip pat ir šiame miestelyje. Susigėdau dėl savo šalies, neteko girdėti, kad kam rūpėtų nuo atominės katastrofos nukentėję silpniausieji kaimynai.
Monsinjoras apgailestavo, kad parapijos jaunimas labiausiai plakamas narkomanijos rykštės. Kunigas prisiminė, kad jo vaikystėje svarbiausia problema buvo, ar bus ką padėti ant gausios šeimos stalo. Jo ir daugybės to meto Airijos jaunuolių gyvenimą geriausiai iliustruoja filmas „Andželos pelenai“.
– Šiandien žmonių pilvai pilni, bet dvasia tuščia kaip skambantis skardinis kibiras, – sielojosi senas dvasininkas. – Jūs kentėsite nuo gero gyvenimo, kaip dabar kenčiame mes, – lingavo baltą galvą kunigas.
Kaip galima kentėti nuo gero gyvenimo? Mes šeimomis veržiamės čia, jo ieškodami. O jie, matai, kenčia?
Tikriausiai ir aš jam atrodžiau žvangantis metalo gabalas, kuriam rūpi tik žemiški reikalai, – mąsčiau eidama namo, dulkiant lietui. O gal ir ne… Jis taip maloniai atsisveikindamas mane palaimino, palinkėjęs sėkmingai susirasti darbą ir paskui su viltimi sugrįžti namo. Dvasininkas išlaikė savo žodį – pranešti, jeigu kur nors atsiras nuolatinis darbelis. Tik jau buvau pradėjusi dirbti slaugos namuose, ir paprašiau, kad valyti pradinę katalikišką mokyklą priimtų kitą lietuvę, Daivą, kuri jau keletą mėnesių čia blaškėsi be darbo. Sulaukusi dar vieno pasiūlymo dirbti gėlių šiltnamyje, kur prieš dvi savaites buvau palikusi savo gyvenimo aprašymą, pamaniau, kad tikriausiai labai nusibodau šventajam Antanui, nes užvertė mane darbais. Juk sakoma: belskite, ir bus atidaryta, prašykite – ir bus duota. Duokite patys, o jums bus pridėta ir su kaupu atlyginta.
Esu patenkinta ir labai dzauguosi cia gyvendama jau 10 metu , nieko netruksta grazi salis.Pragyvenau Lietuvoje 46 metus:kaip siaubo filme ,kiekviena diena galvodama ,kaip reikes isgyventi,ka vaikams paduoti valgyti.Dabar nebegalvoju ,tik kas kart planuoju kokia sali vis nuskristi ir daugau pamatyti, gaila zmoniu jie tikrai vargsta lietuvoje ir protingi ,nebeisgyvena . .Dzauguosi as, kad AIRIJOJ
airija gerai lietuvoi nelabai http://www.langaisiauliuose.lt
