Vilniuje gyvenanti fotomenininkė Vaida Keleras (gim. 1963 m. Panevėžyje) miestą stebi jau ne vienerius metus. Prieš dešimtmetį pradėjusi jai svarbių vietų paieškas, visada, galbūt nesąmoningai, bet, akivaizdu, užsispyrusiai nukrypdavo nuo pirmtakų pramintų takų.

(c) „kitų knygų“ nuotr.

Lietuvių ir anglų kalbomis išleisto fotografijų albumo „Vilniaus užkampiai/Vilnius: Off the Beaten Track“ (leidykla „kitos knygos“) autorei nerūpi estetizuotas miestovaizdis, netraukia architektūros, kaip meninio objekto, tyrimas. Fotografei svetima ir sostinės įvaizdžio kūrimo, reprezentavimo, romantizavimo ar simbolinio kodavimo misija. Kasdienybės dokumentacija taip pat netampa jos kūrybos prioritetu, kaip ir savirealizacijos aktas, kai tikrovės elementai yra įtraukiami į konceptualų sumanymą, menininkei nėra svarbus.

Vis dėlto ji turi retą, ypatingą autorinį bruožą bei braižą, kurį atskleidžia vilnietiškos fotografijos. Vaida – ne kalbėtoja, ji – klausytoja. Fotografė panyra į atokius užkampius tam, kad išgirstų nugyventų kiemų aidą, retkarčiais permušamą vaiko krykštavimu ar šuns lojimu. Tam, kad įsiklausytų į nebylias jau išėjusių gyventojų aimanas, sklindančias pro užvertų langų stiklus. Tam, kad pagautų į pamirštų miesto sienų plyšius įsisukusio vėjo šnabždesius. Tam, kad sugertų mirštančio laiko tylą.

Tai apie V. Keleras darbus parašė Margarita Matulytė, kartu su Vyt Bakaičiu ir Albinu Galiniu sukūrusi tekstus prie nuotraukų.

O štai ką žurnale „Foto“ parašė Aistė Kisarauskaitė: „Meilė gali būti visokia - švelni ir tyli, rėksminga, ekspresyvi, galbūt net arogantiška, žodžiu – pati įvairiausia. Ji gali mums nepatikti, tačiau visuomet domins, žadins smalsumą. Ypač jei meilės objektas – tas pats, kaip ir mūsų, gyvenančių šiame mieste, – Vilnius. Tačiau niekas negali pasakyti, kad mano meilė yra tikresnė už tavo, geresnė už jūsų ar už kurio kito. Vartydamas V. Keleras fotografijų knygą „Vilniaus užkampiai“ gali ją lyginti su daugybe panašių leidinių – ar tai būtų A. Kunčiaus „Senojo Vilniaus vaizdai“, ar A. Sutkaus ir R. Rakausko „Vilniaus šiokiadieniai“, senojo Vilniaus fotografo Jano Bulghako „Vilniaus peizažas. Fotografo kelionė“, ar G. Trimako „Miestas kitaip“, kaip ir su anemiškais komerciniais albumais, tačiau ši knyga yra kitokia.

(…) Apgriuvęs, nugyventas Vilnius, keisti jo užkampiai, nematyti rakursai, kaip vaizdas nuo Barbakano, ir yra V. Keleras stebėjimo objektas. Nuosekliai versdamas knygą patiri jausmą, kad tai nėra pasakojimas apie miesto ritmą, jo gyventojus, kaip ir A. Kunčiaus „Senojo Vilniaus vaizduose“ – jei pakliūva vienas kitas žmogelis į kadrą ar prabėga šuo, tai tik kad mes suprastume – šiame mieste gyvenama.

Priartėdama prie socialinės fotografijos, V. Keleras stebi miesto ydas, tačiau tik miesto, ne ten gyvenančių žmonių. „Žmones pakeičia daugybė pėdsakų sniege. Visi jau praėjo, kažkas čia vyko, buvo, bet dabar nėra, tuščia, palikta.“ Tai – Agnės Narušytės žodžiai apie A. Kunčiaus „Senojo Vilniaus vaizdus“, bet šiuos žodžius galime taikyti ir V. Keleras knygai. Neatsisakant klasikinės fotografijos tradicijų – didžioji dalis kadrų daryti ant siauros nespalvotos juostos, o ir spalvotasis lankas – juosta, kalbama apie Vilnių, neidealizuojat savo herojaus - miesto, nepagražinant, netgi priešingai – autorė fotografuoja savo miestą tokį, kokio niekas nenori matyti. Objektyviai ir blaiviai fiksuojami objektai, kurie nepuošia, nėra istoriniai griuvėsiai, net ne šiaip jaukūs ar mieli kampeliai – tai tiesiog užkampiai.

V.Keleras yra ne iš fotografų, kuriančių konecepcijas ir jas nuosekliai įgyvendinančių, remdamasi klasikiniu tyliu stebėjimu ji kuria savitą pasakojimą apie lyrinį herojų. Moteriška fotografija? Skamba kažkaip nerimtai, o gal net senamadiškai. Mūsų laikmečiu moterys didžiuojasi, būdamos lygios, didžiuojasi, kai jų darbuose nematyti, jog autorė – moteris. Moteriškas švelnumas, jautrumas – visa tai irgi gal senamadiškai atrodančios vertybės. Šias fotografijas ir drįsčiau pavadinti truputį senamadiškomis – objektyvus autorės žvilgsnis puikia dera su švelniu moteriškumu, jaučiamu plastikoje, nesmerkiant kalbama apie artimo herojaus Vilniaus nepatrauklias savybes, ydas, kažką tikro. Sakysite, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kur manipuliacija, copy paste ir simuliakrai tvirtai užėmę savo pozicijas, tikrumas – taip pat labai senamadiška. Gal net visiška atgyvena. Kaip ir siaura juosta, Vilniaus fotografavimas, netgi pati meilė. Tačiau tai – tie nedaugelis dalykų, kurie kažkodėl nesensta, kurie mus veikia. Kaip ir ši knyga. Galima būtų ramiai nubraukti visa, ką aš čia parašiau, nes šioms fotografijoms nereikia ilgų paaiškinimų, koncepcijų, jos kaip ta klasika – vaizdas veikia savaime. Kaip meilė, kuri gali būti visokia, kartais slypinti numestame puode, kabančiuose skalbiniuose ar vaikiškame kastuvėlyje, tokia moteriška, trapi, nedemonstruojama. Paveiki. Ypač, jei meilės objektas yra tas pats, kaip daugelio, čia gyvenančių – mūsų miestas Vilnius.“