Kai pravėriau vaikinų kambario duris, mane pasitiko keliolika lavonų (akys užmerktos, rankos ant paklodžių) ir gyvas ant palangės sėdinčio vadovo paminklas visų lempų šviesoje (nors jau seniai buvo laikas jas gesinti). Pamaniau, baigta, dabar pagaląs į mane liežuvį: kavalierius su pana… Apstulbau susigriebęs, kad man nusispjauti, o jis:
– Na va, nors vienas padorus vyras atsirado. Palydėjo mergaitę, o jūs su vištomis gulate.

(c) „Bonus animus“ nuotr.

Apie Remigijaus Misiūno apysaką paaugliams „Sutrumpintas meilės terapijos kursas” (leidykla „Bonus animus“) jau rašiau, bet dar įkišiu savo trigrašį. Skaičiau šitą knygą visų pirma dėl dviejų priežasčių – viršelio (negaliu atsispirti seniems sovietiniams sąsiuviniams, ant kurių galinės nugarėlės būdavo daugybos lentelė – būtent iš ten ją mokiausi, visokie matavimo vienetai ir panašūs dalykai) ir temos (niekada gyvenime nebuvau pionierių stovykloje, todėl ta vieta man visada kėlė didelį smalsumą).

Apysaka – kaip apysaka. Truputis intrigos, truputis vaikiškų muštynių, truputis nuotykių ir erotikos. Baigiasi happy end’u. Bet, tiesą sakant, tikslinę šios knygos auditoriją vadinčiau ne paauglius (arba ne vien juos), o savo amžiaus ir vyresnius žmones, kurie dar pamena gyvenimą už geležinės uždangos. Autorius rašo apie Leonidą Brežnevą (kas galite tiksliai pasakyti, kas jis buvo?), tuščias parduotuvių lentynas bei eiles prie mėsos, bandymus klausytis Liuksemburgo radijo, vasaras kolūkiuose ir taip toliau. Jaučiu šiokią tokią nostalgiją savo ankstyvajai jaunystei, todėl mielai knygą perskaičiau (deja, stovyklos smagumo taip ir nepajutau). Tik nežinau, ar ji būtų labai įdomi dabartiniams trylikamečiams.

Jiems kur kas įdomiau būtų pirmosios meilės kančios, naktinės poliucijos ir panašiai. Tiesa, dabar daug ką gali sužinoti įsijungęs internetą ar teliką arba per diskusijas su draugais. Aš senais laikais paslapčia skaitydavau tokias knygas, kaip „Meilės vardu“ arba „Ar jau galvoji apie meilę?“, o žodį „seksas“ pirmą kartą išgirdau gal ketvirtoje klasėje. Nes juk SSRS sekso nebuvo. Panašiai elgiasi ir knygos herojus (gaila, bevardis – norėjosi jį kažkaip vadinti).

Atrodo, kad autorius rašo retrospektyviai, prisimindamas savo paauglystę. Galbūt toks pasirinkimas nebuvo pats tinkamiausias – jei viskas vyktų „čia ir dabar“, knyga įtrauktų kur kas labiau. Todėl dabar skaitant tenka tik dalintis bendrais prisiminimais.