(c) J.Kupreščenko nuotr.

Lietuvoje, įtariu, neliko žmonių, kurie neskaitė Alessandro Baricco „Šilko“. Pirmą šią knygą „Tyto alba“ išleido prieš dešimtmetį, taigi visiems, kas norėjo, buvo pakankamai laiko ją nusipirkti, susirasti bibliotekoje ar pasiskolinti iš draugų.

Dabar „Šilkas“ perleistas, tačiau, sakyčiau, nebe protui ir sielai, o akims. Tekstas buvo atspaustas tik ant vienos lapo pusės, po to kiekvienas lapas perlenktas pusiau ir rankomis įrištas japonišku knygų rišimo būdu. Kam tokios įmantrybės? Japonijoje knygos nuo seno buvo spausdinamos ant itin plono rankų darbo popieriaus, todėl spauda ant viengubo popieriaus lapo buvo tiesiog neįmanoma.

Be to, „Šilkas“ iliustruotas pagal Toyokuni Utagawos ir Eisen Ikedos raižinius sukurtais piešiniais. Taigi gero vartymo, skaitymo ir gėrėjimosi.

 (c) J.Kupreščenko nuotr.

Pats A. Baricco savo kūrinio nevadina nei romanu, nei apsakymu. Tai – meilės istorija, plona, lengvutė ir perregima kaip šilkas. Pasakojimas tartum plevena ore, liejasi, lyg rašytojas tapytų plonyčiu teptuku porcelianą ar popieriuje rašytų hieroglifus.

Siužetą būtų galima papasakoti vos pora sakinių. Mylimą ir mylinčią žmoną turintį šilkverpių pirklį Ervė Žonkūrą aplinkybės nuveda į Japoniją. Ten jis sutinka merginą, kurios „akių forma nebuvo rytietiška, o veidas atrodė kaip mergaičiukės“. Tas nebylus veidas pasuka vyro likimą šiek tiek kita vaga.

Tokia tad lakoniška istorija. Jai perskaityti pakanka pusvalandžio, bet minčių po to lieka ne vienai dienai. Nors įvykiai ritasi vienas po kito – viename puslapyje Ervė Žonkūras bučiuoja žmoną, kitame jau išlipa Japonijos krante, pasakojimo ritmas yra visai lėtas.

„Šios istorijos muzika balta, - sako A. Baricco. – Tai svarbu paaiškinti, nes balta muzika yra keista muzika. Kartais ji trikdo. Ji grojama tyliai, pagal ją šokama lėtai. Kai grojama gerai, tada tarsi girdi grojant tylą ir, žvelgiant į tuos, kurie šoka, kurie juda kaip dievai, atrodo, jog jie nejuda. Velniškai keblus dalykas toji balta muzika… Daugiau pridurti, regis, nėra ko. Gal tik reikėtų patikslinti, kad ši istorija vyksta XIX amžiuje. Vien todėl, kad niekas joje nesitikėtų lėktuvų, skalbimo mašinų ir psichoanalitikų. Jų nėra“.

Keistas autoriaus pasakojimo stilius – didžiumą įvykių jis nupiešia bendrais štrichais, nesileisdamas nei į aplinkybių aprašinėjimą, nei į herojų vidinius apmąstymus, tačiau kartu nepaprastai daug dėmesio skiria detalėms. Kaip mergaičiukė lūpomis paliečia puodelį lygiai toje vietoje, kur ką tik jį lietė Ervė Žonkūro burna. Kaip madam Blanš nenoriai prakalbina lapelyje įrašytus kelis hieroglifus. Kaip švelnios rankos prausia nuvargusį vyro kūną.

Ar tik ne toks yra šilkas? Juk ilgiausią jo siūlą galima suvynioti ar audinio atraižą suspausti į mažulytį kamuoliuką. Taip ir visą gyvenimą galima sudėti į kelias dešimtis puslapių.

Jei mėgstate trilerius „šaudo-gaudo-narplioja paslaptis“, daugiatomius Levo Tolstojaus ar Victoro Hugo epus ar meilės romanus „jis paniro į šiltą ir iki išprotėjimo saldžią jos drėgmę“, ši istorija jums gal ir nepatiktų. Bet juk kartais reikia atsikvėpti nuo visokių intensyvių įmantrybių ir sustoti kelioms akimirkoms, kad patirtum ramų ir lėtą, bet tokį tikrą jausmą.

A. Baricco (g. 1958) yra vienas garsiausių italų rašytojų, pelnęs ne tik daugybę premijų, bet ir tarptautinį pripažinimą. Jo plunksnai priklauso aštuoni romanai (ne vienas iš jų išleistas lietuviškai), keletą pjesių, esė ir trumpų pasakojimų knygų.