- Pradžia
- Redakcijos blogai
- juodosavys
- Kategorijos "Uncategorized" archyvas
Afganistano geopolitinė padėtis lėmė, kad šioje kultūrų, prekybos kelių kryžkelėje per amžius kirsdavosi tuo metu vyravusių įtakingiausių pasaulio valstybių, ideologijų ir kultūrų interesai. XIX a. Didžiosios Britanijos kolonijinė politika ir praktika Centrinėje Azijoje ir Indijoje, bandant panaudoti Afganistaną kaip buferinę zoną, saugančią nuo didėjančios Rusijos imperijos įtakos ir veržimosi prie „šiltųjų jūrų“, buvo pavadinta The Great Game (Didžiuoju žaidimu) ir išpopuliarinta Radyardo Kiplingo romane Kimas. Britanijos patirtis dėl skaudžiai pralaimėtų trijų karų Afganistane, Rusijos imperijos, vėliau ankstyvosios Sovietų Sąjungos milžiniškos pastangos parklupdyti basmačių judėjimą.
Afganistano karaliaus rūmai Kabule (c) eglė
Centrinės Azijos respublikose nepamokė pastarųjų trijų dešimtmečių išorinių konflikto dalyvių – per Afganistaną galima žygiuoti, bet jo nukariauti neįmanoma.
Aštuntasis dešimtmetis, tarptautinė situacija įtempta, šaltojo karo tarp JAV ir SSRS apogėjus, ginklavimosi ir įtakos sričių, įskaitant Afganistaną, kurį JAV priskyrė sovietų įtakai, plėtimo varžybos. Pačiame Afganistane problemos su Pakistanu dėl nepripažintos sienos, dar XIX a. Durando nubrėžtos ribos, padalijusios puštūnų gentis pusiau, monarchijos nuvertimas, valdžios dalijimaisi, impulsyvios socialistinės reformos, islamiškoji opozicija, maištai ir perversmai, atsakomosios baudžiamosios akcijos – šalis peržengia pilietinio karo slenkstį. Šiame kontekste Afganistano Demokratinės Respublikos vadovybė 1979 m. pavasarį pradeda intensyvių derybų ciklą su aukščiausiąja SSRS vadovybe dėl karinės pagalbos. Tačiau Sovietų Sąjunga, vengdama tarptautinės konfrontacijos dėl paaštrėjusių santykių su Kinija ir JAV, delsia suteikti karinę paramą.
Vis dėlto 1979 m. gruodžio 25 d. Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos pagal įsakymą 312/12/001, vykdydamos operaciją „Vėtra 333“, įžengia į Afganistano teritoriją. Prasidėjęs daugiau nei prieš tris dešimtis metų jis vyksta ir šiandien.
Generolas leitenantas Valdas Tutkus sako: „Šiandien visai kitaip žvelgiame į tų dienų įvykius. Bepigu kaltinti Afganistano karo veteranus dėl neteisingo, okupacinio karo. Beje, taip ir buvo, tačiau ar kas iš jaunų nepatyrusių žmonių bent suvokė, kas darosi? Ar bent žinojo, kur ir ko važiuoja?
Propagandinė mašina Sovietų Sąjungoje buvo labai stipri, gerai organizuota ir intensyviai užsukta. Pavyzdžiui, leitenantas, turintis aukštąjį išsilavinimą, net nežinojo, kad važiuoja kažko užkariauti.
Tikėjau, kad draugiška Afganistano liaudis manęs laukia, mes važiuojame jiems padėti, kad mes draugai, tačiau yra kažkokia dūchų (teroristų) grupė, nuo kurių reikia greitai išlaisvinti šalį. Kitas jausmas apėmė patekus į Afganistaną. Po kelių savaičių suvoki, kad niekas čia tavęs nelaukia, kariauja prieš mus vaikai, paaugliai, visi.
Tada visi – ir kareiviai, ir karininkai – įsisąmonino esą okupantai. Tačiau kariškiai yra broliški, laikosi vienas kito vykstant karui. Atsirado „jie ir mes“. Ne karas dėl internacionalizmo, o kerštas dėl draugo, kuris buvo nužudytas ir išsiųstas cinkuotame karste. “
Į knygą „Lietuva Afganistano kare“(leidykla „Versus aureus“) sugulė ne vien sudarytojo Mindaugo Paleckio pamąstymai apie šioje pasaulio dalyje nuolat liejamą kraują ir nesibaigiantį ginklų žvangėjimą, bet ir devynių Afganistano karo veteranų prisiminimai ne tik apie tolimus 1979-uosius, bet ir neseniai matytus vaizdus. Afganistano karų dalyviai itin gyvai ir šmaikščiai, rimtai ir pakankamai sarkastiškai piešia kareivių kasdienybę – automatų tratėjimą, pabūklų salves, sužeistus ir žuvusius draugus, santykius su vietiniais afganais, tikrą „kareivišką košę“.
Afganistano karaliaus rūmai Kabule (c) eglė
Centrinės Azijos respublikose nepamokė pastarųjų trijų dešimtmečių išorinių konflikto dalyvių – per Afganistaną galima žygiuoti, bet jo nukariauti neįmanoma.
Aštuntasis dešimtmetis, tarptautinė situacija įtempta, šaltojo karo tarp JAV ir SSRS apogėjus, ginklavimosi ir įtakos sričių, įskaitant Afganistaną, kurį JAV priskyrė sovietų įtakai, plėtimo varžybos. Pačiame Afganistane problemos su Pakistanu dėl nepripažintos sienos, dar XIX a. Durando nubrėžtos ribos, padalijusios puštūnų gentis pusiau, monarchijos nuvertimas, valdžios dalijimaisi, impulsyvios socialistinės reformos, islamiškoji opozicija, maištai ir perversmai, atsakomosios baudžiamosios akcijos – šalis peržengia pilietinio karo slenkstį. Šiame kontekste Afganistano Demokratinės Respublikos vadovybė 1979 m. pavasarį pradeda intensyvių derybų ciklą su aukščiausiąja SSRS vadovybe dėl karinės pagalbos. Tačiau Sovietų Sąjunga, vengdama tarptautinės konfrontacijos dėl paaštrėjusių santykių su Kinija ir JAV, delsia suteikti karinę paramą.
Vis dėlto 1979 m. gruodžio 25 d. Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos pagal įsakymą 312/12/001, vykdydamos operaciją „Vėtra 333“, įžengia į Afganistano teritoriją. Prasidėjęs daugiau nei prieš tris dešimtis metų jis vyksta ir šiandien.
Generolas leitenantas Valdas Tutkus sako: „Šiandien visai kitaip žvelgiame į tų dienų įvykius. Bepigu kaltinti Afganistano karo veteranus dėl neteisingo, okupacinio karo. Beje, taip ir buvo, tačiau ar kas iš jaunų nepatyrusių žmonių bent suvokė, kas darosi? Ar bent žinojo, kur ir ko važiuoja?
Propagandinė mašina Sovietų Sąjungoje buvo labai stipri, gerai organizuota ir intensyviai užsukta. Pavyzdžiui, leitenantas, turintis aukštąjį išsilavinimą, net nežinojo, kad važiuoja kažko užkariauti.
Tikėjau, kad draugiška Afganistano liaudis manęs laukia, mes važiuojame jiems padėti, kad mes draugai, tačiau yra kažkokia dūchų (teroristų) grupė, nuo kurių reikia greitai išlaisvinti šalį. Kitas jausmas apėmė patekus į Afganistaną. Po kelių savaičių suvoki, kad niekas čia tavęs nelaukia, kariauja prieš mus vaikai, paaugliai, visi.
Tada visi – ir kareiviai, ir karininkai – įsisąmonino esą okupantai. Tačiau kariškiai yra broliški, laikosi vienas kito vykstant karui. Atsirado „jie ir mes“. Ne karas dėl internacionalizmo, o kerštas dėl draugo, kuris buvo nužudytas ir išsiųstas cinkuotame karste. “
Į knygą „Lietuva Afganistano kare“(leidykla „Versus aureus“) sugulė ne vien sudarytojo Mindaugo Paleckio pamąstymai apie šioje pasaulio dalyje nuolat liejamą kraują ir nesibaigiantį ginklų žvangėjimą, bet ir devynių Afganistano karo veteranų prisiminimai ne tik apie tolimus 1979-uosius, bet ir neseniai matytus vaizdus. Afganistano karų dalyviai itin gyvai ir šmaikščiai, rimtai ir pakankamai sarkastiškai piešia kareivių kasdienybę – automatų tratėjimą, pabūklų salves, sužeistus ir žuvusius draugus, santykius su vietiniais afganais, tikrą „kareivišką košę“.
D.Heiligman „Čarlzas ir Ema“: Ch.Darwino santuokinės laimės tyrimas
Trečiadienis, 2010-09-01 11:11 Uncategorized | 0 komentarų
Ši neįprasta meilės istorija prasideda visiškai neromantiškai: jaunas mokslininkas racionaliai svarsto, vesti ar ne. Paėmęs popieriaus lapą, padalija jį į dvi skiltis ir dėlioja argumentus. Geriau turėti gerą pašnekovę ar laisvę atsidėti moksliniais tyrimams; geriau turėti asmenį, kurį galima mylėti ir su kuriuo linksma leisti laiką, ar laisvę keliauti kur panorėjus. Tačiau galiausiai žmona juk geriau, nei šuo… Ir dar galimybė susilaukti vaikų – tai Charlesui Darwinui buvo labai svarbu. Taigi nuspręsta – vesti!
(c) „Tyto albos“ nuotr.
Ir jis veda savo pusseserę Emą, su ja laimingai nugyveno santuokoje 43 metus. Du labai skirtingi žmonės – itin religinga Ema ir racionalaus proto galia tikintis garsusis mokslininkas sugebėjo mylėti vienas kitą visą gyvenimą, gerbti vienas kito pažiūras ir pakelti likimo jiems siųstas negandas. Kaip tai įmanoma?
Deborah Heiligman knyga „Čarlzas ir Ema: Čarlzo Darvino šeimos istorija“ (leidykla „Tyto alba“, iš anglų kalbos vertė Virginija Traškevičiūtė) – savotiškas santuokinės meilės tyrimas, puslapis po puslapio atskleidžiantis gyvenimą be širdį draskančių aistrų, apgavysčių ir klystkelių. Gyvenimą, kurį nugyveno du vienas kitą mylintys, branginantys ir gerbiantys sutuoktiniai, visą amžių savo pažiūrų rūmą rentę ant visiškai skirtingų pamatų.
Ch. Darwinas (1809-1882) – vienas žymiausių pasaulio mokslininkų, žmogus, pakeitęs požiūrį į gyvų būtybių atsiradimą. Tačiau šiame biografiniame romane didžiausias dėmesys skiriamas ne revoliucingai mokslinei jo veiklai, o asmeniniam gyvenimui, apie kurį išties mažai kas žinoma. Gal todėl, kad tai buvo tiesiog laimingai vedusio vyro ir šeimos tėvo gyvenimas?
D. Heiligman – amerikiečių autorė, parašiusi daugiau nei 20 knygų jaunimui. Čarzo Darvino gyvenimo istorija „Čarlzas ir Ema“ buvo įtraukta į geriausių jaunimui skirtų 2009 m. knygų dešimtuką.
„Religinis ir mokslinis požiūriai į gyvenimą labai dažnai suvokiami kaip du atskiri pasauliai. Kaip priešai. Ta prasme galima sakyti, kad ir Čarlzas, ir Ema miegojo su priešu. Bet jie nebuvo priešai. Jie buvo geriausi draugai, ir jų gyvenimo istorija įkvepia.“
(c) „Tyto albos“ nuotr.
Ir jis veda savo pusseserę Emą, su ja laimingai nugyveno santuokoje 43 metus. Du labai skirtingi žmonės – itin religinga Ema ir racionalaus proto galia tikintis garsusis mokslininkas sugebėjo mylėti vienas kitą visą gyvenimą, gerbti vienas kito pažiūras ir pakelti likimo jiems siųstas negandas. Kaip tai įmanoma?
Deborah Heiligman knyga „Čarlzas ir Ema: Čarlzo Darvino šeimos istorija“ (leidykla „Tyto alba“, iš anglų kalbos vertė Virginija Traškevičiūtė) – savotiškas santuokinės meilės tyrimas, puslapis po puslapio atskleidžiantis gyvenimą be širdį draskančių aistrų, apgavysčių ir klystkelių. Gyvenimą, kurį nugyveno du vienas kitą mylintys, branginantys ir gerbiantys sutuoktiniai, visą amžių savo pažiūrų rūmą rentę ant visiškai skirtingų pamatų.
Ch. Darwinas (1809-1882) – vienas žymiausių pasaulio mokslininkų, žmogus, pakeitęs požiūrį į gyvų būtybių atsiradimą. Tačiau šiame biografiniame romane didžiausias dėmesys skiriamas ne revoliucingai mokslinei jo veiklai, o asmeniniam gyvenimui, apie kurį išties mažai kas žinoma. Gal todėl, kad tai buvo tiesiog laimingai vedusio vyro ir šeimos tėvo gyvenimas?
D. Heiligman – amerikiečių autorė, parašiusi daugiau nei 20 knygų jaunimui. Čarzo Darvino gyvenimo istorija „Čarlzas ir Ema“ buvo įtraukta į geriausių jaunimui skirtų 2009 m. knygų dešimtuką.
„Religinis ir mokslinis požiūriai į gyvenimą labai dažnai suvokiami kaip du atskiri pasauliai. Kaip priešai. Ta prasme galima sakyti, kad ir Čarlzas, ir Ema miegojo su priešu. Bet jie nebuvo priešai. Jie buvo geriausi draugai, ir jų gyvenimo istorija įkvepia.“
Brailio raštu Lietuvoje išleistas jau antras S.Meyer bestseleris
Pirmadienis, 2010-08-30 13:29 Uncategorized | 3 komentarų
Knygas akliesiems ir silpnaregiams leidžianti „Brailio knyga“ išleido jau antrą vienos žinomiausių amerikiečių rašytojų Stephenie Meyer bestselerį „Jaunatis“. Šių metų kovą knygų Brailio raštu sąrašą papildė šios autorės romanas „Saulėlydis“.
(c) „Brailio knygos“ nuotr.
„Jaunatyje“ S. Meyer suplaka romantiką, įtampą ir antgamtiškumą. 2006 m. išleista knyga per savaitę pakilo į penktą „The New York Times“ perkamiausių knygų sąrašo vietą. Dar po savaitės romanas pakilo į perkamiausių knygų sąrašo viršūnę, kur išbuvo net 11 savaičių. Kritikų vertinimu, aistringa, jaudinanti ir netikėtumų kupina vampyrų saga pretenduoja tapti literatūros klasika.
2005 m. pirmą kartą publikuotas „Saulėlydis”, o vėliau ir kiti S. Meyer kūriniai sukėlė ažiotažą visame pasaulyje. Jų populiarumas lyginamas su legendiniu Hariu Poteriu.
Autorė yra tapusi daugelio literatūros apdovanojimų laureate. 2008 metais S. Meyer įtakingo JAV leidinio „USA Today“ buvo įvertina „Metų autorės“ apdovanojimu. 2009 metais buvo pastatytas romanu „Jaunatis“ paremtas filmas.
Daugiau nei tris dešimtis knygų Brailio raštu išleidusi „Brailio knyga“ 2006-2008 metais išleido septynias J. K. Rowling istorijas apie paauglį burtininką Harį Poterį.
Visas išleistas knygas „Brailio knyga“ dovanoja Lietuvos aklųjų bibliotekai, jos padaliniams bei Vilniaus ir Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrams. Šių knygų leidybą remia įvairios šalies bendrovės. Prie S. Meyer ir kitų pastaruoju metu išleistų knygų Brailio raštu daugiausiai prisidėjo telekomunikacijų bendrovė „Teo LT“.
Brailio raštu leidžiamos knygos yra keletą kartų didesnės už įprastas. Pavyzdžiui, „Haris Poteris ir mirties relikvijos“ yra atspausdinta devyniose už enciklopedijos tomą didesnėse knygose. Visą Hario Poterio nuotykių seriją Brailio raštu sudaro 50 knygų.
Louis Braille’io 1829 metais Paryžiaus aklųjų institute sukurto rašto „raides“ sudaro šeši taškai, išdėstyti po tris dviejuose stulpeliuose. Siekiant suformuoti rašmenį, taškai yra pažymimi tam tikruose taškuose iš šešių. Aklieji skaito čiuopdami pirštais, rašo įspausdami specialiu rašikliu ar aklųjų rašomąja mašinėle specialiame popieriuje.
XX a. pradžioje knygos aklųjų raštu užsienio kalbomis buvo pradėtos vežti į Lietuvą. O lietuvių kalbai Brailio abėcėlę pritaikė Pranas Daunys, remdamasis latvių, vokiečių bei kitų lotynų abėcėlės kalbų abėcėlėmis. Pirmoji lietuviška knyga Brailio raštu buvo išleista 1928 m.
(c) „Brailio knygos“ nuotr.
„Jaunatyje“ S. Meyer suplaka romantiką, įtampą ir antgamtiškumą. 2006 m. išleista knyga per savaitę pakilo į penktą „The New York Times“ perkamiausių knygų sąrašo vietą. Dar po savaitės romanas pakilo į perkamiausių knygų sąrašo viršūnę, kur išbuvo net 11 savaičių. Kritikų vertinimu, aistringa, jaudinanti ir netikėtumų kupina vampyrų saga pretenduoja tapti literatūros klasika.
2005 m. pirmą kartą publikuotas „Saulėlydis”, o vėliau ir kiti S. Meyer kūriniai sukėlė ažiotažą visame pasaulyje. Jų populiarumas lyginamas su legendiniu Hariu Poteriu.
Autorė yra tapusi daugelio literatūros apdovanojimų laureate. 2008 metais S. Meyer įtakingo JAV leidinio „USA Today“ buvo įvertina „Metų autorės“ apdovanojimu. 2009 metais buvo pastatytas romanu „Jaunatis“ paremtas filmas.
Daugiau nei tris dešimtis knygų Brailio raštu išleidusi „Brailio knyga“ 2006-2008 metais išleido septynias J. K. Rowling istorijas apie paauglį burtininką Harį Poterį.
Visas išleistas knygas „Brailio knyga“ dovanoja Lietuvos aklųjų bibliotekai, jos padaliniams bei Vilniaus ir Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrams. Šių knygų leidybą remia įvairios šalies bendrovės. Prie S. Meyer ir kitų pastaruoju metu išleistų knygų Brailio raštu daugiausiai prisidėjo telekomunikacijų bendrovė „Teo LT“.
Brailio raštu leidžiamos knygos yra keletą kartų didesnės už įprastas. Pavyzdžiui, „Haris Poteris ir mirties relikvijos“ yra atspausdinta devyniose už enciklopedijos tomą didesnėse knygose. Visą Hario Poterio nuotykių seriją Brailio raštu sudaro 50 knygų.
Louis Braille’io 1829 metais Paryžiaus aklųjų institute sukurto rašto „raides“ sudaro šeši taškai, išdėstyti po tris dviejuose stulpeliuose. Siekiant suformuoti rašmenį, taškai yra pažymimi tam tikruose taškuose iš šešių. Aklieji skaito čiuopdami pirštais, rašo įspausdami specialiu rašikliu ar aklųjų rašomąja mašinėle specialiame popieriuje.
XX a. pradžioje knygos aklųjų raštu užsienio kalbomis buvo pradėtos vežti į Lietuvą. O lietuvių kalbai Brailio abėcėlę pritaikė Pranas Daunys, remdamasis latvių, vokiečių bei kitų lotynų abėcėlės kalbų abėcėlėmis. Pirmoji lietuviška knyga Brailio raštu buvo išleista 1928 m.
M.Stiefvater „Virpėjimas“: paprastos merginos ir vaikino-vilko meilės istorija – nauja mistikos dozė
Pirmadienis, 2010-08-23 10:51 Uncategorized | 2 komentarų
Greisė yra kupina jautrios, skaidrios ir tyros meilės, stipraus prieraišumo du gyvenimus – žmogaus ir vilko – gyvenančiam Semui. Semui tenka kovoti, kad liktų žmogumi, o Greisei – kad išlaikytų jį prie savęs, net jei reikės akis į akį susidurti su sužalota praeitimi, trapia dabartimi ir neįmanoma ateitimi.
(c) „Almos litteros“ nuotr.
Maggie Stiefvater romanas „Virpėjimas“ (leidykla „Alma littera“) – romantikos, nuotykių ir fantastikos persunkta meilės istorija apie paprastos merginos ir vaikino-vilko meilę, kurioje derinamas stebuklingas ir įprastas gyvenimai. Sparčiai populiarėjanti jaunimo autorė, kuriai jau prognozuojama „Saulėlydžio“ sagos sėkmė, rudenį viešės Lietuvoje.
„Šiuo metu pasaulyje vyrauja knygų apie vampyrus, vilkolakius, jų gyvenimą tarp žmonių, meilę, pavojus mada. Milžiniškos sėkmės sulaukė Stephenie Meyer „Saulėlydžio“ saga. Prognozuojama, kad M. Stiefvater kūryba taip pat užkariaus milijonus skaitytojų širdžių“, – pranešime cituojama „Alma litteros“ direktorė Danguolė Viliūnienė.
M. Stierfvater kūryba vadinama „melodinga, stebuklinga ir spinduliuojančia romantiką, puikiai tinkančia aštriems protams ir poetiškoms širdims“. Romanas „Virpėjimas“ jau debiutavo „New York Times“ bestselerių sąraše, pateko į „Amazon“ geriausių knygų paaugliams dešimtuką. Šiuo metu pasaulinio populiarumo sulaukusio filmo „Žiedų valdovas“ prodiuseriai šią knygą ekranizuoja. Spalio mėnesį knygynuose pasirodys ir antroji autorės knyga – ne mažiau intriguojantis „Virpėjimo“ tęsinys.
(c) „Almos litteros“ nuotr.
Maggie Stiefvater romanas „Virpėjimas“ (leidykla „Alma littera“) – romantikos, nuotykių ir fantastikos persunkta meilės istorija apie paprastos merginos ir vaikino-vilko meilę, kurioje derinamas stebuklingas ir įprastas gyvenimai. Sparčiai populiarėjanti jaunimo autorė, kuriai jau prognozuojama „Saulėlydžio“ sagos sėkmė, rudenį viešės Lietuvoje.
„Šiuo metu pasaulyje vyrauja knygų apie vampyrus, vilkolakius, jų gyvenimą tarp žmonių, meilę, pavojus mada. Milžiniškos sėkmės sulaukė Stephenie Meyer „Saulėlydžio“ saga. Prognozuojama, kad M. Stiefvater kūryba taip pat užkariaus milijonus skaitytojų širdžių“, – pranešime cituojama „Alma litteros“ direktorė Danguolė Viliūnienė.
M. Stierfvater kūryba vadinama „melodinga, stebuklinga ir spinduliuojančia romantiką, puikiai tinkančia aštriems protams ir poetiškoms širdims“. Romanas „Virpėjimas“ jau debiutavo „New York Times“ bestselerių sąraše, pateko į „Amazon“ geriausių knygų paaugliams dešimtuką. Šiuo metu pasaulinio populiarumo sulaukusio filmo „Žiedų valdovas“ prodiuseriai šią knygą ekranizuoja. Spalio mėnesį knygynuose pasirodys ir antroji autorės knyga – ne mažiau intriguojantis „Virpėjimo“ tęsinys.
R.Misiūno „Sutrumpintas meilės terapijos kursas“: back to USSR
Penktadienis, 2010-08-20 10:24 Uncategorized | 0 komentarų
Kai pravėriau vaikinų kambario duris, mane pasitiko keliolika lavonų (akys užmerktos, rankos ant paklodžių) ir gyvas ant palangės sėdinčio vadovo paminklas visų lempų šviesoje (nors jau seniai buvo laikas jas gesinti). Pamaniau, baigta, dabar pagaląs į mane liežuvį: kavalierius su pana… Apstulbau susigriebęs, kad man nusispjauti, o jis:
– Na va, nors vienas padorus vyras atsirado. Palydėjo mergaitę, o jūs su vištomis gulate.
(c) „Bonus animus“ nuotr.
Apie Remigijaus Misiūno apysaką paaugliams „Sutrumpintas meilės terapijos kursas” (leidykla „Bonus animus“) jau rašiau, bet dar įkišiu savo trigrašį. Skaičiau šitą knygą visų pirma dėl dviejų priežasčių – viršelio (negaliu atsispirti seniems sovietiniams sąsiuviniams, ant kurių galinės nugarėlės būdavo daugybos lentelė – būtent iš ten ją mokiausi, visokie matavimo vienetai ir panašūs dalykai) ir temos (niekada gyvenime nebuvau pionierių stovykloje, todėl ta vieta man visada kėlė didelį smalsumą).
Apysaka – kaip apysaka. Truputis intrigos, truputis vaikiškų muštynių, truputis nuotykių ir erotikos. Baigiasi happy end’u. Bet, tiesą sakant, tikslinę šios knygos auditoriją vadinčiau ne paauglius (arba ne vien juos), o savo amžiaus ir vyresnius žmones, kurie dar pamena gyvenimą už geležinės uždangos. Autorius rašo apie Leonidą Brežnevą (kas galite tiksliai pasakyti, kas jis buvo?), tuščias parduotuvių lentynas bei eiles prie mėsos, bandymus klausytis Liuksemburgo radijo, vasaras kolūkiuose ir taip toliau. Jaučiu šiokią tokią nostalgiją savo ankstyvajai jaunystei, todėl mielai knygą perskaičiau (deja, stovyklos smagumo taip ir nepajutau). Tik nežinau, ar ji būtų labai įdomi dabartiniams trylikamečiams.
Jiems kur kas įdomiau būtų pirmosios meilės kančios, naktinės poliucijos ir panašiai. Tiesa, dabar daug ką gali sužinoti įsijungęs internetą ar teliką arba per diskusijas su draugais. Aš senais laikais paslapčia skaitydavau tokias knygas, kaip „Meilės vardu“ arba „Ar jau galvoji apie meilę?“, o žodį „seksas“ pirmą kartą išgirdau gal ketvirtoje klasėje. Nes juk SSRS sekso nebuvo. Panašiai elgiasi ir knygos herojus (gaila, bevardis – norėjosi jį kažkaip vadinti).
Atrodo, kad autorius rašo retrospektyviai, prisimindamas savo paauglystę. Galbūt toks pasirinkimas nebuvo pats tinkamiausias – jei viskas vyktų „čia ir dabar“, knyga įtrauktų kur kas labiau. Todėl dabar skaitant tenka tik dalintis bendrais prisiminimais.
– Na va, nors vienas padorus vyras atsirado. Palydėjo mergaitę, o jūs su vištomis gulate.
(c) „Bonus animus“ nuotr.
Apie Remigijaus Misiūno apysaką paaugliams „Sutrumpintas meilės terapijos kursas” (leidykla „Bonus animus“) jau rašiau, bet dar įkišiu savo trigrašį. Skaičiau šitą knygą visų pirma dėl dviejų priežasčių – viršelio (negaliu atsispirti seniems sovietiniams sąsiuviniams, ant kurių galinės nugarėlės būdavo daugybos lentelė – būtent iš ten ją mokiausi, visokie matavimo vienetai ir panašūs dalykai) ir temos (niekada gyvenime nebuvau pionierių stovykloje, todėl ta vieta man visada kėlė didelį smalsumą).
Apysaka – kaip apysaka. Truputis intrigos, truputis vaikiškų muštynių, truputis nuotykių ir erotikos. Baigiasi happy end’u. Bet, tiesą sakant, tikslinę šios knygos auditoriją vadinčiau ne paauglius (arba ne vien juos), o savo amžiaus ir vyresnius žmones, kurie dar pamena gyvenimą už geležinės uždangos. Autorius rašo apie Leonidą Brežnevą (kas galite tiksliai pasakyti, kas jis buvo?), tuščias parduotuvių lentynas bei eiles prie mėsos, bandymus klausytis Liuksemburgo radijo, vasaras kolūkiuose ir taip toliau. Jaučiu šiokią tokią nostalgiją savo ankstyvajai jaunystei, todėl mielai knygą perskaičiau (deja, stovyklos smagumo taip ir nepajutau). Tik nežinau, ar ji būtų labai įdomi dabartiniams trylikamečiams.
Jiems kur kas įdomiau būtų pirmosios meilės kančios, naktinės poliucijos ir panašiai. Tiesa, dabar daug ką gali sužinoti įsijungęs internetą ar teliką arba per diskusijas su draugais. Aš senais laikais paslapčia skaitydavau tokias knygas, kaip „Meilės vardu“ arba „Ar jau galvoji apie meilę?“, o žodį „seksas“ pirmą kartą išgirdau gal ketvirtoje klasėje. Nes juk SSRS sekso nebuvo. Panašiai elgiasi ir knygos herojus (gaila, bevardis – norėjosi jį kažkaip vadinti).
Atrodo, kad autorius rašo retrospektyviai, prisimindamas savo paauglystę. Galbūt toks pasirinkimas nebuvo pats tinkamiausias – jei viskas vyktų „čia ir dabar“, knyga įtrauktų kur kas labiau. Todėl dabar skaitant tenka tik dalintis bendrais prisiminimais.
V.Keleras „Vilniaus užkampiai/Vilnius: Off the Beaten Track“
Pirmadienis, 2010-08-16 07:52 Uncategorized | 12 komentarų
Vilniuje gyvenanti fotomenininkė Vaida Keleras (gim. 1963 m. Panevėžyje) miestą stebi jau ne vienerius metus. Prieš dešimtmetį pradėjusi jai svarbių vietų paieškas, visada, galbūt nesąmoningai, bet, akivaizdu, užsispyrusiai nukrypdavo nuo pirmtakų pramintų takų.
(c) „kitų knygų“ nuotr.
Lietuvių ir anglų kalbomis išleisto fotografijų albumo „Vilniaus užkampiai/Vilnius: Off the Beaten Track“ (leidykla „kitos knygos“) autorei nerūpi estetizuotas miestovaizdis, netraukia architektūros, kaip meninio objekto, tyrimas. Fotografei svetima ir sostinės įvaizdžio kūrimo, reprezentavimo, romantizavimo ar simbolinio kodavimo misija. Kasdienybės dokumentacija taip pat netampa jos kūrybos prioritetu, kaip ir savirealizacijos aktas, kai tikrovės elementai yra įtraukiami į konceptualų sumanymą, menininkei nėra svarbus.
Vis dėlto ji turi retą, ypatingą autorinį bruožą bei braižą, kurį atskleidžia vilnietiškos fotografijos. Vaida – ne kalbėtoja, ji – klausytoja. Fotografė panyra į atokius užkampius tam, kad išgirstų nugyventų kiemų aidą, retkarčiais permušamą vaiko krykštavimu ar šuns lojimu. Tam, kad įsiklausytų į nebylias jau išėjusių gyventojų aimanas, sklindančias pro užvertų langų stiklus. Tam, kad pagautų į pamirštų miesto sienų plyšius įsisukusio vėjo šnabždesius. Tam, kad sugertų mirštančio laiko tylą.
Tai apie V. Keleras darbus parašė Margarita Matulytė, kartu su Vyt Bakaičiu ir Albinu Galiniu sukūrusi tekstus prie nuotraukų.
O štai ką žurnale „Foto“ parašė Aistė Kisarauskaitė: „Meilė gali būti visokia - švelni ir tyli, rėksminga, ekspresyvi, galbūt net arogantiška, žodžiu – pati įvairiausia. Ji gali mums nepatikti, tačiau visuomet domins, žadins smalsumą. Ypač jei meilės objektas – tas pats, kaip ir mūsų, gyvenančių šiame mieste, – Vilnius. Tačiau niekas negali pasakyti, kad mano meilė yra tikresnė už tavo, geresnė už jūsų ar už kurio kito. Vartydamas V. Keleras fotografijų knygą „Vilniaus užkampiai“ gali ją lyginti su daugybe panašių leidinių – ar tai būtų A. Kunčiaus „Senojo Vilniaus vaizdai“, ar A. Sutkaus ir R. Rakausko „Vilniaus šiokiadieniai“, senojo Vilniaus fotografo Jano Bulghako „Vilniaus peizažas. Fotografo kelionė“, ar G. Trimako „Miestas kitaip“, kaip ir su anemiškais komerciniais albumais, tačiau ši knyga yra kitokia.
(…) Apgriuvęs, nugyventas Vilnius, keisti jo užkampiai, nematyti rakursai, kaip vaizdas nuo Barbakano, ir yra V. Keleras stebėjimo objektas. Nuosekliai versdamas knygą patiri jausmą, kad tai nėra pasakojimas apie miesto ritmą, jo gyventojus, kaip ir A. Kunčiaus „Senojo Vilniaus vaizduose“ – jei pakliūva vienas kitas žmogelis į kadrą ar prabėga šuo, tai tik kad mes suprastume – šiame mieste gyvenama.
Priartėdama prie socialinės fotografijos, V. Keleras stebi miesto ydas, tačiau tik miesto, ne ten gyvenančių žmonių. „Žmones pakeičia daugybė pėdsakų sniege. Visi jau praėjo, kažkas čia vyko, buvo, bet dabar nėra, tuščia, palikta.“ Tai – Agnės Narušytės žodžiai apie A. Kunčiaus „Senojo Vilniaus vaizdus“, bet šiuos žodžius galime taikyti ir V. Keleras knygai. Neatsisakant klasikinės fotografijos tradicijų – didžioji dalis kadrų daryti ant siauros nespalvotos juostos, o ir spalvotasis lankas – juosta, kalbama apie Vilnių, neidealizuojat savo herojaus - miesto, nepagražinant, netgi priešingai – autorė fotografuoja savo miestą tokį, kokio niekas nenori matyti. Objektyviai ir blaiviai fiksuojami objektai, kurie nepuošia, nėra istoriniai griuvėsiai, net ne šiaip jaukūs ar mieli kampeliai – tai tiesiog užkampiai.
V.Keleras yra ne iš fotografų, kuriančių konecepcijas ir jas nuosekliai įgyvendinančių, remdamasi klasikiniu tyliu stebėjimu ji kuria savitą pasakojimą apie lyrinį herojų. Moteriška fotografija? Skamba kažkaip nerimtai, o gal net senamadiškai. Mūsų laikmečiu moterys didžiuojasi, būdamos lygios, didžiuojasi, kai jų darbuose nematyti, jog autorė – moteris. Moteriškas švelnumas, jautrumas – visa tai irgi gal senamadiškai atrodančios vertybės. Šias fotografijas ir drįsčiau pavadinti truputį senamadiškomis – objektyvus autorės žvilgsnis puikia dera su švelniu moteriškumu, jaučiamu plastikoje, nesmerkiant kalbama apie artimo herojaus Vilniaus nepatrauklias savybes, ydas, kažką tikro. Sakysite, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kur manipuliacija, copy paste ir simuliakrai tvirtai užėmę savo pozicijas, tikrumas – taip pat labai senamadiška. Gal net visiška atgyvena. Kaip ir siaura juosta, Vilniaus fotografavimas, netgi pati meilė. Tačiau tai – tie nedaugelis dalykų, kurie kažkodėl nesensta, kurie mus veikia. Kaip ir ši knyga. Galima būtų ramiai nubraukti visa, ką aš čia parašiau, nes šioms fotografijoms nereikia ilgų paaiškinimų, koncepcijų, jos kaip ta klasika – vaizdas veikia savaime. Kaip meilė, kuri gali būti visokia, kartais slypinti numestame puode, kabančiuose skalbiniuose ar vaikiškame kastuvėlyje, tokia moteriška, trapi, nedemonstruojama. Paveiki. Ypač, jei meilės objektas yra tas pats, kaip daugelio, čia gyvenančių – mūsų miestas Vilnius.“
(c) „kitų knygų“ nuotr.
Lietuvių ir anglų kalbomis išleisto fotografijų albumo „Vilniaus užkampiai/Vilnius: Off the Beaten Track“ (leidykla „kitos knygos“) autorei nerūpi estetizuotas miestovaizdis, netraukia architektūros, kaip meninio objekto, tyrimas. Fotografei svetima ir sostinės įvaizdžio kūrimo, reprezentavimo, romantizavimo ar simbolinio kodavimo misija. Kasdienybės dokumentacija taip pat netampa jos kūrybos prioritetu, kaip ir savirealizacijos aktas, kai tikrovės elementai yra įtraukiami į konceptualų sumanymą, menininkei nėra svarbus.
Vis dėlto ji turi retą, ypatingą autorinį bruožą bei braižą, kurį atskleidžia vilnietiškos fotografijos. Vaida – ne kalbėtoja, ji – klausytoja. Fotografė panyra į atokius užkampius tam, kad išgirstų nugyventų kiemų aidą, retkarčiais permušamą vaiko krykštavimu ar šuns lojimu. Tam, kad įsiklausytų į nebylias jau išėjusių gyventojų aimanas, sklindančias pro užvertų langų stiklus. Tam, kad pagautų į pamirštų miesto sienų plyšius įsisukusio vėjo šnabždesius. Tam, kad sugertų mirštančio laiko tylą.
Tai apie V. Keleras darbus parašė Margarita Matulytė, kartu su Vyt Bakaičiu ir Albinu Galiniu sukūrusi tekstus prie nuotraukų.
O štai ką žurnale „Foto“ parašė Aistė Kisarauskaitė: „Meilė gali būti visokia - švelni ir tyli, rėksminga, ekspresyvi, galbūt net arogantiška, žodžiu – pati įvairiausia. Ji gali mums nepatikti, tačiau visuomet domins, žadins smalsumą. Ypač jei meilės objektas – tas pats, kaip ir mūsų, gyvenančių šiame mieste, – Vilnius. Tačiau niekas negali pasakyti, kad mano meilė yra tikresnė už tavo, geresnė už jūsų ar už kurio kito. Vartydamas V. Keleras fotografijų knygą „Vilniaus užkampiai“ gali ją lyginti su daugybe panašių leidinių – ar tai būtų A. Kunčiaus „Senojo Vilniaus vaizdai“, ar A. Sutkaus ir R. Rakausko „Vilniaus šiokiadieniai“, senojo Vilniaus fotografo Jano Bulghako „Vilniaus peizažas. Fotografo kelionė“, ar G. Trimako „Miestas kitaip“, kaip ir su anemiškais komerciniais albumais, tačiau ši knyga yra kitokia.
(…) Apgriuvęs, nugyventas Vilnius, keisti jo užkampiai, nematyti rakursai, kaip vaizdas nuo Barbakano, ir yra V. Keleras stebėjimo objektas. Nuosekliai versdamas knygą patiri jausmą, kad tai nėra pasakojimas apie miesto ritmą, jo gyventojus, kaip ir A. Kunčiaus „Senojo Vilniaus vaizduose“ – jei pakliūva vienas kitas žmogelis į kadrą ar prabėga šuo, tai tik kad mes suprastume – šiame mieste gyvenama.
Priartėdama prie socialinės fotografijos, V. Keleras stebi miesto ydas, tačiau tik miesto, ne ten gyvenančių žmonių. „Žmones pakeičia daugybė pėdsakų sniege. Visi jau praėjo, kažkas čia vyko, buvo, bet dabar nėra, tuščia, palikta.“ Tai – Agnės Narušytės žodžiai apie A. Kunčiaus „Senojo Vilniaus vaizdus“, bet šiuos žodžius galime taikyti ir V. Keleras knygai. Neatsisakant klasikinės fotografijos tradicijų – didžioji dalis kadrų daryti ant siauros nespalvotos juostos, o ir spalvotasis lankas – juosta, kalbama apie Vilnių, neidealizuojat savo herojaus - miesto, nepagražinant, netgi priešingai – autorė fotografuoja savo miestą tokį, kokio niekas nenori matyti. Objektyviai ir blaiviai fiksuojami objektai, kurie nepuošia, nėra istoriniai griuvėsiai, net ne šiaip jaukūs ar mieli kampeliai – tai tiesiog užkampiai.
V.Keleras yra ne iš fotografų, kuriančių konecepcijas ir jas nuosekliai įgyvendinančių, remdamasi klasikiniu tyliu stebėjimu ji kuria savitą pasakojimą apie lyrinį herojų. Moteriška fotografija? Skamba kažkaip nerimtai, o gal net senamadiškai. Mūsų laikmečiu moterys didžiuojasi, būdamos lygios, didžiuojasi, kai jų darbuose nematyti, jog autorė – moteris. Moteriškas švelnumas, jautrumas – visa tai irgi gal senamadiškai atrodančios vertybės. Šias fotografijas ir drįsčiau pavadinti truputį senamadiškomis – objektyvus autorės žvilgsnis puikia dera su švelniu moteriškumu, jaučiamu plastikoje, nesmerkiant kalbama apie artimo herojaus Vilniaus nepatrauklias savybes, ydas, kažką tikro. Sakysite, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kur manipuliacija, copy paste ir simuliakrai tvirtai užėmę savo pozicijas, tikrumas – taip pat labai senamadiška. Gal net visiška atgyvena. Kaip ir siaura juosta, Vilniaus fotografavimas, netgi pati meilė. Tačiau tai – tie nedaugelis dalykų, kurie kažkodėl nesensta, kurie mus veikia. Kaip ir ši knyga. Galima būtų ramiai nubraukti visa, ką aš čia parašiau, nes šioms fotografijoms nereikia ilgų paaiškinimų, koncepcijų, jos kaip ta klasika – vaizdas veikia savaime. Kaip meilė, kuri gali būti visokia, kartais slypinti numestame puode, kabančiuose skalbiniuose ar vaikiškame kastuvėlyje, tokia moteriška, trapi, nedemonstruojama. Paveiki. Ypač, jei meilės objektas yra tas pats, kaip daugelio, čia gyvenančių – mūsų miestas Vilnius.“
Apie Airiją – iš pirmų lūpų (recenzija + ištrauka)
Ketvirtadienis, 2010-08-12 08:15 Uncategorized | 2 komentarų
Siūlau paskaityti recenciją apie Elvyros Davainės knygą „Airija, tolima artima sala“ ir jos ištrauką. Įdomi patirtis.
Sigita Šimkutė
Airijos sindromas
Prieš pradėdama skaityti Elvyros Davainės knygą „Airija: tolima artima sala“ paklausiau savęs: ką aš žinau apie šią šalį. Gūžtelėjau pečiais – mažai, labai mažai. Kad ten dirba daug mūsų tautiečių, kad ten žalia, kad iš Airijos atkeliauja viena geriausių tamsaus alaus rūšių – „Guinness“. Ir kad tenykščiai žmonės dažnai būna „ugniaplaukiai“, kaip sakoma „red-haired“ (angl. raudonais plaukais). Viskas. Šioje knygoje sužinojau nemažai naujo.
Nedėkinga emigranto dalia. Suprantu, kad žmogui reikia ne tik knygų ir draugų, šeimos, namų, reikia ir pinigų, kad turėtum ką valgyti, kuo apsirengti, laiku sumokėti mokesčius. Žemai lenkiu galvą prieš tuos, kurie turi drąsos viską mesti, palikti artimuosius Lietuvoje ir išvažiuoti į nežinomą kraštą. Gerai, jei yra kas tavęs ten laukia, pasitinka. O kaip pradėti viską nuo pradžios, kai nieko nepažįsti, jautiesi svetimas, menkas žmogutis?.. Ne tavo kalba, ne tavo žmonės ir papročiai. Svetima šalis – pamotė…
Kokie naivūs žmonės, galvojantys, kad emigrantai ten gerai gyvena. Kad ten pieno ir medaus upės teka. Ar ne sprangi duona, kai namie laukia kelis mėnesius, netgi metus savo motinos ar tėvo nematę vaikai? Kokia didelė kaina… Aš neturėčiau tam ryžto.
Knygoje „Airija, tolima artima sala“ autorė Davainė atskleidžia ne tik emigrantų gyvenimo ir darbo Airijoje niuansus, bet ir šios šalies kultūrą, istoriją, tradicijas. Maži intarpai, skirti šiai šaliai, papildo pasakojimą apie joje atsidūrusius žmones. Tampa aišku, kodėl lietuvius vilioja ši šalis – ji panaši į Lietuvą ir tuo pačiu tai – rojus prarastosios žemės vaikams. Pasirinktas pasakojimo stilius yra ne šiaip paprastas – jis savas. Buitine kalba pasakojami paprasti dalykai paprastiems žmonėms.
Knyga įtraukia: įdomu skaityti herojės gyvenimo peripetijas, žmonių likimo aprašymus, faktus apie šalį. Į pabaigą ir meilės romanu pakvimpa. Kas įdomiausia knygoje – tai asmeninė patirtis. Nežinau, ar E. Davainė aprašė viską, ką pati iš tikrųjų patyrė per pastaruosius penkerius metus Airijoje, tačiau knyga paperka savo realistiškumu. Keičiasi darbai, likimo draugai. Apie kiekvieną periodą, matuojamą naujais darbais ir sutiktais žmonėmis šioje šalyje, E. Davainė pasakoja netaupydama žodžių.
Žvelgdama į knygos herojės istoriją, manau, kad jai velniškai sekėsi. Už darbštumą ir geranoriškumą šiai moteriai Airija buvo dosni. Ne apie pinigus kalba – apie sutiktus žmones, neįkainojamą patirtį ir suteiktas progas. Palyginti su visomis tautiečių istorijomis apie salotų plovimą, darbą be miego žvėriškomis sąlygomis, nemokamus atlyginimus, „Airija, tolima artima sala“ tampa savotiška vieno žmogaus sėkmės istorija.
Ne, knygos herojė nepakilo karjeros laiptais. Profesionaliai žurnalistei teko imtis valytojos, prekių sandėlio administratorės, sumuštinių gamintojos, virtuvės padėjėjos ir kitų darbų. Lenkti nugarą dirbant alinančius, ne visada švarius darbus, visą laiką ilgintis Lietuvoje likusios šeimos. Buvo akimirkų, kai moteris manė, kad jau palūžo: „Dieve, kodėl, už ką aš čia dabar turiu taip vargti? Mano namiškiai už tūkstančių kilometrų tikriausiai jau saldžiai miega. Ar bent supranta jie, kokia kaina čia užkalu tuos prakeiktus eurus? <...> Nesugebi subinės laižyti savo duondaviams, tai ir dusinkis čia. Taip tau ir reikia. Sugebantys tai padaryti, nesiveržia svetur, kur esi toks vienišas, pažeidžiamas ir turi kapstytis pats. Kaip šunelis įmestas į šaltą vandenį, jei išplauksi – tavo laimės reikalas“.
Autorė pasakoja ir apie tuos, kuriems sekėsi ne taip gerai. Į narkotikus, besaikį alkoholio vartojimą įsipainioję lietuviai dažnai grįždavo namo tuščiomis kišenėmis. Išvažiuodavo ir vėl apsisukę grįždavo. Dar kartą išmėginti laimės.
Šios gyvenimiškos istorijos pasakojamos su lengva ironija, tačiau drauge E. Davainė rimtai nagrinėja emigracijos problemą. Kas nutiko, kad šiandien Airijoje dirba apie 120 tūkstančių lietuvių, „ką šėtonui reikėjo padaryti mūsų tėvynėje, kad tapome vienas kitam vilkais“. Svetimoje šalyje, kai, rodosi, kiekvienas sutiktas tautietis turėtų būti savas, artimas žmogus, jis kanda tau už tai, kad esi lietuvis. Viename darbe dirbantys kraštiečiai dažnai įsivelia į barnius ir intrigas, praeina kaip pro svetimą.
Ir vis dėlto visus šiuos žmones vienija tas pats likimas. E. Davainė rašo: „Prieš dvidešimt metų rankų grandine apjuosėme Baltijos kelią. Šiandieną gyva grandinė emigrantų, išsirikiavusių prie pigių skrydžių lėktuvų vartų, triskart apjuostų mūsų legendinį laisvės kelią, kuris pro Angliją nusidriekė iki Airijos krantų. Tai pats ilgiausias gyvasis emigracijos kelias mūsų tautos istorijoje. Esu viena mažytė jo grandis.“
Skaitant knygą, tikrai buvo įdomu sužinoti, kokia yra tradicinė airių virtuvė, barų kultūra, kodėl britai ir airiai mėgsta rožinius marškinius, kuo skiriasi „čipsai“ nuo traškučių, kokios rūkančiųjų ir verslininkų reakcijos sulaukė draudimas Airijoje rūkyti visose viešose uždarose erdvėse. Tikrai nežinojau, kad Airijoje vanduo yra nemokamas, simbolinį mokestį moka tik ūkininkai.
Knygoje apstu ir emigrantams naudingos informacijos – kiek vidutiniškai kainuoja namo nuoma, kam reikalinga medicininė kortelė, kur galima paskųsti darbuotojus išnaudojantį darbdavį. Kokio bendravimo gali tikėtis iš ten sutiktų tautiečių ir airių, kokios peripetijos verda tame skirtingų tautų katile. Ir vis dėlto tai nėra kelionių vadovas, ar praktinis vadovėlis su naudingomis nuorodomis. „Airija, tolima artima sala“ turėtų patikti gyvenantiems svetur, grįžusiems ir dar tebepasakojantiems istorijas iš savo patirties tautiečiams. Ragavusiems emigranto duonos Airijoje. Ir tiems, kurie ruošiasi ten važiuoti.
Ištrauka
I dalis
Smaragdinė lietuvių sala
Darbas
A good beginning is half the work.
Gera pradžia – pusė darbo.
Pagaliau gavau darbą. Mes, keturios emigrantės iš Lietuvos, ankstyvą viduvasario rytą pradėsime dirbti prestižiniuose Šv. Sabinos slaugos namuose, Dublino pašonėje. Ankštame pusrūsio persirengimo kambarėlyje velkuosi žalią valytojos uniformą. Kelnės kaip tik, o štai švarkas nesusisega per krūtinę, nors tu verk.
Matau, kaip besilenkiančią pasiraityti per ilgų kelnių, sutąso Viką, ir ji, užspaudusi delnais burną, dumia į tualetą.
– Bakardžio vakar buvo per daug, – kikena juodaplaukė įkypomis uzbekės akimis rusaitė Veronika, traukdama iš krepšio mineralinio buteliuką „Montavit“ sau ir Vikai. Merginos vakar smagiai atšventė. Jos supranta, ką reiškia, kai ilgai sėdi be darbo ir pagaliau tau nusišypso laimė.
– Vika – savo stiliaus, – kandžiai suprunkščia žaliaakė Audrė, rišdama į uodegą žvilgančius kaštoninius plaukus.
Pastebiu, jog kai kurios lietuvaitės jau pažįstamos iš anksčiau. Kaip suprantu iš jų kandžių replikų, kelią joms ne kartą buvo perbėgusi juoda katė. Airijoje jos uždarbiauja treti metai. Vakarykštės studentės, sukišusios į stalčius diplomus, sulaukusios darbo leidimų, su pirmųjų emigrantų banga atvyko dvejiems metams, tačiau dabar visos – nelegalės. Visų terminai spauduose, leidžiantys legaliai gyventi šioje šalyje, jau pasibaigė. Čia labai paprasta taisyklė: turi darbo leidimą – gauni migracijos tarnybos spaudą. Aš į šią smaragdo salą atplaukiau keltu balandį, per Atvelykį, iš Šerbūro uosto. Su dviem tautiečiais dvi paras be sustojimo automobiliu skrodėm kiaurai visą Europą. Lenkija, Vokietija, Olandija, Prancūzija. Mums išvykstant iš Lietuvos, pasienio muitinėje jaunas pareigūnas, patikrinęs pasus, įteikė po atviruką su spalvota Lietuvos Prezidento nuotrauka ir agitaciniais lapeliais, raginančiais balsuoti už saugią Lietuvos ateitį – stojimą į Europos Sąjungą. Mes, „aplenkdami laiką“, galvotrūkčiais lėkėme nuo bedarbystės ir skurdo šmėklos į šios Sąjungos emigrantų rojumi tapusią Airiją. Metus laukusi darbo biržoje, buvau gavusi laikiną viešųjų darbų pasiūlymą benamių moterų nakvynės namuose. Mintis, kad vieną dieną neturėdama darbo ir nepajėgdama susimokėti už butą galiu atsidurti tarp šių nelaimingų moterų, privertė mane tučtuojau apsispręsti. Mano kelionei buvo iškrapštyta mažosios dukros taupyklėlė – visas jos sukauptas turtas – 60 litų. Juos atidaviau vairavusiam vaikinui, dar mums nepasiekus Kalvarijos pasienio posto, kad sumokėtų baudą už greičio viršijimą kelių policijai. Nepastebėję greičio apribojimo ženklo prie remontuojamo kelio apylankos, viršijome leistiną greitį. Žiauriai skubėjome nepavėluoti į keltą Prancūzijos uoste.
Airijos Roslero uoste mašinos su airiškais numeriais rikiavosi į pirmą eilę, svetimšalių – į kitą. Pasienio pareigūnas mus visus nusivedė į atskirą patalpą ir ilgai kamantinėjo, kokiu tikslu atvykome į jų šalį. Tik vienas vaikinas turėjo darbo leidimą, jis patikino pareigūną, kad esame giminės ir vykstame į svečius. Mus nufotografavo ir įdėjo į pasus spaudą, leidžiantį gyventi Airijoje dvi savaites. Visą mėnesį, diena po dienos myniau įvairiausių įstaigų duris, ieškodama bet kokio darbo. Valytojos, slaugės, kambarinės. Visur pasitikdavo vienas ir tas pats klausimas anglų kalba: Do you have the work permit? („Ar turite darbo leidimą?“) Jau buvau beįsidarbinanti Dublino oro uosto verslo centro įstaigos valytoja, tačiau „karjerai“ koją pakišo tas nelemtas work permit. Viešpatie, kad dar žmoniškai būčiau supratusi jų airiškai anglišką dialektą. Esu čia tik trys dienos. Iš pradžių mane šioje keistoje, sodrios žalumos ganyklų kvadratais ir avių bandomis išmargintoje saloje stebino viskas. Kaire puse judantys automobiliai, pernelyg mandagūs vairuotojai, kurie visada praleidžia kits kitą, parodydami tai draugišku rankos mostu. Vyrai, kaip ir mūsiškiai, stovėdami spūstyje labiausiai mėgsta krapštyti nosį. Piko valandomis važiuojama metras pirmyn ir – stop. Smaragdo saloje laikas tarsi eina lėčiau, niekas niekur neskuba. Vėluoja autobusai, traukiniai, vėluojama pradėti susirinkimus. Tačiau visi viską suspėja, visi turi darbo. Prieš aštuntą atrodo, kad visa šalis vyksta į darbą. Greitkeliu oriai plaukia mersedesai, džipai, statybininkų autobusiukai bei automobiliai su dengtomis priekabomis, kuriose gabenami žirgai. Neduok Dieve, jei tavo transporto priemonės priekyje atsiduria automobilis su tokiu kroviniu. Gali sprogti iš pykčio, slinkdamas paskui tokį eismo dalyvį, bet airiai gana tolerantiški. Pro pravirą automobilio langelį erzinančiam eismo dalyviui vidurinis rankos pirštas iškišamas labai retai. Kad ir koks lėtapėdis ar kelių akiplėša pasitaikydavo kelyje, mus dvidešimt mylių iš nedidelio miestuko į darbą vežantis bosas (škotas) visuomet išlikdavo ramus. Jis spėdavo į rūkomąjį popierių susisukti tabako ir užsirūkyti cigaretę. Susirasti muzikos įrašų diskelį su Amerikos indėnų bliuzu. Taip pat mobiliuoju užsakyti valymo priemonių, paplepėti su savo antrąja puse ir beveik visada laiku atvežti mus į darbovietę.
Tik kartą pavėlavom, nes kelyje patruliavo policija, ir mes – nei gyvos, nei mirusios – laukėme, kuo tai baigsis. Šefo gyvenimo draugė mus buvo pamokiusi, kad jei koks pareigūnas klaustų, kas mes tokios, turime pasakyti, jog esame turistės. Beveik visi policininkai čia turi pono Byno bruožų – paslaugūs ir truputį naivokai gudrūs. Tirpstant antrajai viešnagės savaitei bei baigiantis vizos galiojimo datai, policininkai man nebeatrodė tokie nekaltučiai. Juos susitikus, širdis nukrisdavo į kulnus. O jeigu jie viską apie mane žino? Štai ims ir paprašys paso. Besiblaškydama po sostinės viešbučius ir užkandines, kur užpildžiau dešimtis prašymų dėl priėmimo į darbą, kažkur praganiau savo gyvenimo aprašymą su nuotrauka. Grįžusi namo į mažą miestuką, kur apsigyvenau su trimis uždarbiaujančiais vaikinais iš Lietuvos, pasidalijau savo nuogąstavimais.
– Baikit stresuoti, čia reikia ką nors iškrėsti, kad policininkas sustabdytų… – iš manęs ėmė juoktis jie. Antai vieną vaikiną, kiek padauginusį alaus, lietuvių kompanija susigalvojo pavėžėti prie prekybos centro „Tesco“ pirkėjų vežimuku. Vežėjas neišlaikė sėdinčiojo jame ir paleido į nuokalnę. Tiesiai sunkiasvorei mašinai į šoninį ratą. Airis keikdamasis dėjo spaust stabdžius… Tautietis kaipmat prasiblaivė ir lyg voverė spruko iš vežimuko lauk. Tačiau kelių policija – jau čia. Visus nuvežė į nuovadą. Sako, lietuviai, būkit žmonės, prisigėrę nekvailiokit. Sėdėkit ramiai, primokėsim jums dar už tai. Mums savų fuckin’ drunkards (angl. – sumautų girtuoklių) per akis… Žodis fuck ir jo junginiai čia vartojami visuotinai – nuo pradinuko iki studento, valytojos ar įmonės boso. Ką jau kalbėti apie savaitgalio vakarais aludėse ūžiančias kompanijas, kuriose kas antras girdimas žodis – fuck… Čia jis turi daugybę reikšmių, spalvų ir atspalvių. Vertėjai šiai sąvokai išversti turi gana skurdoką žodžių arsenalą: sumautas, suknistas, velniškas, suši… supis… Taip išreiškiamas susižavėjimas, nustebimas ar nusivylimas. Tai kaip kečupas ir druska gruzdintoms bulvytėms, kurių čia sušlamščiama tonos.
Mūsų valytojų firmos bosas škotas Keinas, aiškindamas, kaip reikia dirbti su elektriniu grindų blizgintuvu, irgi neapsieina be šio spalvingo žodelyčio. Jis kalba nesuprantama Glasgo škotų tarme, ir fuck yra tai, ką aiškiausiai girdime jo painiame leksikone. Nebenaujas prietaisas, mūsų vadinamas „buferiu“, siaubingai dūgzdamas išsprūsta iš boso rankų. Sparčiai besisukantis diskas, prie kurio pritvirtintas sintetinis blizginimo padas, pagauna ir perskrodžia elektros laidą. Pažyra spiečius kibirkščių. Akimirką visur dingsta elektra. Kur buvęs, kur nebuvęs, atbėga sušilęs slaugos namų ūkvedys Džimis. Dar labiau nei rytmetį įraudęs jo veidas išduoda, kad labai pyksta. Kelias minutes jie barasi su Keinu, apsidalija įvairių atspalvių ir tonų žodelyčiu fuck.
– Fucker (angl. šūdausis, žioplys)! – šnypščia ant mūsų jauno boso Džimas.
Keinas kaltai kresteli garbanas ir tęsdamas mūsų apmokymus tyliai pro petį suburba jam pavymui:
– Fuck or be fucked (angl. atsikrušk arba būsi iškruštas)!
Dėl šio fucking buferio kyla pirmieji nesusipratimai su ligoninės personalu. Vienintelis šioje saloje sutiktas žmogus, kuris šio žodžio nevartojo, buvo monsinjoras parapijos klebonas, senukas, su kuriuo turėjau garbės susipažinti, kai ieškojausi darbo.
Monsinjoras
An old broom knows the dirty corners best.
Senas arklys vagos negadina.
Darbo ieškojau visais frontais. Tuo metu mažai kas iš pažįstamų turėjo kompiuterį ir internetą. Tad ėjau nuo durų prie durų. Darbdaviai dažniausiai išklausydavo ir maloniai pažadėdavo paskambinti. Kartais mano telefoną užsirašydavo tik ant popierinės servetėlės. Iš karto suprasdavau, kad nepaskambins. Sutikti nepažįstami žmonės drąsino, ir viltis rasti kokį nors darbą manęs visiškai neapleisdavo. Atsivežti eurai tirpo kaip sviestas ant karštos keptuvės. Neturėjau už ką nusipirkti nė pašto ženklo. Ką jau kalbėti apie grįžimą namo. Gyvenau skolon, nemokėdama už nuomą.
Gaminau pietus trims vaikinams, ir jie smarkiai manęs nespaudė, sakė, atiduosi, kai gausi darbą. Jaučiausi negerai, nemalonu jaustis skolingai. Čia tokia tvarka – už viską turi susimokėti. Visi čia atvyko užsidirbti, įprasta netgi į vakarėlį kieno nors namuose atsinešti tai, ką pats gersi ir valgysi. Nori vaišini, nori ne.
Iš pat ryto skubėdavau į darbo biržą, vadinamąjį FAS’ą. Ten kiekvieną dieną languose buvo iškabinama nauja informacija apie laisvas darbo vietas. Interesantui nusirašius dominančios darbo vietos kodą, darbuotoja ant lapo atspausdindavo išsamesnę informaciją. Stebėjausi, kad darbo biržos biure nereikia parodyti jokio asmens dokumento, o norint susisiekti su darbdaviais, galima nemokamai skambinti telefonu į bet kurį šalies miestą. Tada buvo labai daug laisvų darbo vietų, tačiau neturinčiajai darbo leidimo šansai gauti pasiūlymą blėso.
Diena po dienos bergždžiai myniau įdarbinimo biuro duris. Visuomet pakeliui praeidavau senovinę Šventosios Mergelės bažnyčią, pagal jos bokšto laikrodį pasitikrindavau laiką. Šventovėje pralaukdavau, ūmai užklupus lietui. Lietus čia ateina ir praeina dvidešimt keturis kartus per parą. Bažnyčioje pailsindavau pavargusias kojas, atsigerdavau vandens. Mintyse galėdavau pasiguosti ir paverkšlenti, kokia esu menka nevykėlė, žemės dulkė, atpustyta į šią svetimą, nepažįstamą žemę. Išeidama vis uždegdavau žvakutę prie stebuklingos šventojo Antano statulos. „Šventasis Antanai, pats daug keliavai šios žemės keliais, patyrei atstumtojo, pasaulio elgetos dalią, neatmesk mano vargų, užtark danguje… Kiek aš galiu bastytis čia be darbo, niekam nereikalinga…“ – pasišnekėdavau su šiuo mielu akmeniniu dėdule, supratingai palinkusiu nuo aukšto postamento. Tikriausiai jam jau buvo pabodę mano įkyrūs verkšlenimai ir jis stumtelėjo mane užkalbinti ką tik mišias laikiusį kunigą. Pasisveikinusi su aukštu žilu klebonu paklausiau, gal jis žino, kam jo parapijoje reikalingas pagalbininkas. Jam išvardijau savo sugebėjimus, pasakiau, kad moku slaugyti ligonį, ketverius metus rūpinausi patale po insulto gulinčiu tėvu. Moku prižiūrėti vaikus, išauginau savuosius. Sugebu skaniai gaminti ir rūpestingai sutvarkyti namus. Dvasininkas patylėjęs pasiūlė šią popietę padėti jam tvarkyti klebonijos biblioteką. Pridūrė, jog nuolatinio pagalbininko jam nereikia. Jo namuose šeimininkauja dvejais metais jaunesnė sesuo, bet per darbus kunigas nespėjąs susegti laikraščių, be to, reikėtų padaryti generalinę tvarką – nuvalyti dulkes nuo knygų lentynų. Jis paaiškino, kur turėsiu ateiti po gerų poros valandų. Klebonas kalbėjo labai aiškiai, taisyklingai, tad supratau beveik kiekvieną frazę. Tik paskui ilgai sukau galvą, ką reiškia jo pasakytas welcome, kai aš atsisveikindama pasakiau jam „ačiū“. Juk mokykloje mus mokė, kad angliškai tai – „sveiki atvykę“. Tikriausiai jis taip džiugiai pasveikino mane, atvykusią į jų šalį.
Per pietus atsargiai paklausiau vaikinų, gardžiai maumojančių mano keptus bulvinius blynus su grietine, ką tai reiškia. Taigi, jie sako, šis žodis čia reiškia „prašom“. Šiek tiek nusivyliau, bet vis tiek tikėjau, kad dvasininkas nebuvo priešiškai nusiteikęs ir man pavyks. Aštuntą dešimtį pradėjusį, sportišką, tiesų kunigą radau greta jo namų esančiame šimtamečiame vienuolyno parke, bevaikštinėjantį su trimis karamelės spalvos airių seteriais. Vienas jų nepaliko šeimininko nė sekundę, net mums atėjus ir šnekučiuojantis jaukiame, senoviniais baldais apstatytame, saulėtame parapijos ganytojo darbo kambaryje. Kunigas atnešė didžiulį glėbį keturlinkai sulankstytų laikraščių, paaiškino, kad turiu juos surūšiuoti chronologine tvarka. Man šis darbas buvo mielas, tad dirbau sumaniai ir greitai. Šuo jaukiai snūduriavo greta didelio inkrustuoto medinio stalo, nukrauto nauja korespondencija, italų, prancūzų, anglų leidiniais.
Monsinjoras, teologijos magistras, papasakojo, jog yra studijavęs Italijoje. Moka keletą užsienio kalbų ir labai mėgsta skaityti katalikų spaudą. Domėjosi, kokius katalikiškus leidinius skaitome Lietuvoje, paklausė, kokia kalba jie leidžiami. Pasak dvasininko, jis pirmiausia skaito The Irish Catholic (Airijos katalikų laikraštį) bei The Universe, Didžiosios Britanijos ir Airijos bestseleriu tapusį spalvotą katalikų laikraštį, leidžiamą beveik pusantro šimto metų. Gražiai susegiau visus pavasarį gautus leidinius. Ėmiausi knygų lentynų, kuriose buvo gausybė spaudinių, daugiausia – grandioziniai teologijos leidiniai.
Iš pirmo žvilgsnio galima buvo pastebėti, kad ganytojas gyvena asketiškai, jam parapijos reikalai svarbiau už savuosius. Jis vilkėjo tamsiai pilką nudilusiomis rankovėmis megztuką, nebenaujus pilkus marškinius su stačia balta kunigo apykaklaite, apspurusiomis juodomis kelnėmis. Dvasininkas kažkuo labai priminė monsinjorą Česlovą Kavaliauską, su kuriuo netikėtai susipažinau, užsukusi į buvusią savo mokyklą. Ji buvo tapusi parapijos namais. Ten radau savo gyvenimo saulėlydį leidžiantį dvasininką, palinkusį prie paskutinio filosofinio veikalo. Jis mane priėmė kaip seniai lauktą svečią. Mes ilgai šnekučiavomės apie gyvenimo prasmę. Grįždama namo jaučiausi tokia svarbi ir reikšminga. Koks galingas pasaulį mylinčio žmogaus žodis, galintis užauginti tikėjimo ir vilties sparnus kitam – ieškančiam paguodos, norinčiam suprasti savo gyvenimo misiją. Tokie anos kartos dvasininkai – paskutiniai mohikanai, žemės druska ir sąžinė.
Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčios klebonas, pasidžiaugęs nuveiktais sielovados darbais bendruomenėje, su širdgėla ėmė pasakoti apie parapiją kamuojančius alkoholizmo, narkomanijos, palaido seksualinio elgesio skaudulius. Parapijos bendruomenės centruose vykdoma daug įvairių projektų jaunimui, šeimoms. Taip pat čia rūpinamasi Černobylio vaikais. Kas vasarą apie šimtą nukentėjusių vaikų apsigyvena airių šeimose, taip pat ir šiame miestelyje. Susigėdau dėl savo šalies, neteko girdėti, kad kam rūpėtų nuo atominės katastrofos nukentėję silpniausieji kaimynai.
Monsinjoras apgailestavo, kad parapijos jaunimas labiausiai plakamas narkomanijos rykštės. Kunigas prisiminė, kad jo vaikystėje svarbiausia problema buvo, ar bus ką padėti ant gausios šeimos stalo. Jo ir daugybės to meto Airijos jaunuolių gyvenimą geriausiai iliustruoja filmas „Andželos pelenai“.
– Šiandien žmonių pilvai pilni, bet dvasia tuščia kaip skambantis skardinis kibiras, – sielojosi senas dvasininkas. – Jūs kentėsite nuo gero gyvenimo, kaip dabar kenčiame mes, – lingavo baltą galvą kunigas.
Kaip galima kentėti nuo gero gyvenimo? Mes šeimomis veržiamės čia, jo ieškodami. O jie, matai, kenčia?
Tikriausiai ir aš jam atrodžiau žvangantis metalo gabalas, kuriam rūpi tik žemiški reikalai, – mąsčiau eidama namo, dulkiant lietui. O gal ir ne… Jis taip maloniai atsisveikindamas mane palaimino, palinkėjęs sėkmingai susirasti darbą ir paskui su viltimi sugrįžti namo. Dvasininkas išlaikė savo žodį – pranešti, jeigu kur nors atsiras nuolatinis darbelis. Tik jau buvau pradėjusi dirbti slaugos namuose, ir paprašiau, kad valyti pradinę katalikišką mokyklą priimtų kitą lietuvę, Daivą, kuri jau keletą mėnesių čia blaškėsi be darbo. Sulaukusi dar vieno pasiūlymo dirbti gėlių šiltnamyje, kur prieš dvi savaites buvau palikusi savo gyvenimo aprašymą, pamaniau, kad tikriausiai labai nusibodau šventajam Antanui, nes užvertė mane darbais. Juk sakoma: belskite, ir bus atidaryta, prašykite – ir bus duota. Duokite patys, o jums bus pridėta ir su kaupu atlyginta.
Sigita Šimkutė
Airijos sindromas
Prieš pradėdama skaityti Elvyros Davainės knygą „Airija: tolima artima sala“ paklausiau savęs: ką aš žinau apie šią šalį. Gūžtelėjau pečiais – mažai, labai mažai. Kad ten dirba daug mūsų tautiečių, kad ten žalia, kad iš Airijos atkeliauja viena geriausių tamsaus alaus rūšių – „Guinness“. Ir kad tenykščiai žmonės dažnai būna „ugniaplaukiai“, kaip sakoma „red-haired“ (angl. raudonais plaukais). Viskas. Šioje knygoje sužinojau nemažai naujo.
Nedėkinga emigranto dalia. Suprantu, kad žmogui reikia ne tik knygų ir draugų, šeimos, namų, reikia ir pinigų, kad turėtum ką valgyti, kuo apsirengti, laiku sumokėti mokesčius. Žemai lenkiu galvą prieš tuos, kurie turi drąsos viską mesti, palikti artimuosius Lietuvoje ir išvažiuoti į nežinomą kraštą. Gerai, jei yra kas tavęs ten laukia, pasitinka. O kaip pradėti viską nuo pradžios, kai nieko nepažįsti, jautiesi svetimas, menkas žmogutis?.. Ne tavo kalba, ne tavo žmonės ir papročiai. Svetima šalis – pamotė…
Kokie naivūs žmonės, galvojantys, kad emigrantai ten gerai gyvena. Kad ten pieno ir medaus upės teka. Ar ne sprangi duona, kai namie laukia kelis mėnesius, netgi metus savo motinos ar tėvo nematę vaikai? Kokia didelė kaina… Aš neturėčiau tam ryžto.
Knygoje „Airija, tolima artima sala“ autorė Davainė atskleidžia ne tik emigrantų gyvenimo ir darbo Airijoje niuansus, bet ir šios šalies kultūrą, istoriją, tradicijas. Maži intarpai, skirti šiai šaliai, papildo pasakojimą apie joje atsidūrusius žmones. Tampa aišku, kodėl lietuvius vilioja ši šalis – ji panaši į Lietuvą ir tuo pačiu tai – rojus prarastosios žemės vaikams. Pasirinktas pasakojimo stilius yra ne šiaip paprastas – jis savas. Buitine kalba pasakojami paprasti dalykai paprastiems žmonėms.
Knyga įtraukia: įdomu skaityti herojės gyvenimo peripetijas, žmonių likimo aprašymus, faktus apie šalį. Į pabaigą ir meilės romanu pakvimpa. Kas įdomiausia knygoje – tai asmeninė patirtis. Nežinau, ar E. Davainė aprašė viską, ką pati iš tikrųjų patyrė per pastaruosius penkerius metus Airijoje, tačiau knyga paperka savo realistiškumu. Keičiasi darbai, likimo draugai. Apie kiekvieną periodą, matuojamą naujais darbais ir sutiktais žmonėmis šioje šalyje, E. Davainė pasakoja netaupydama žodžių.
Žvelgdama į knygos herojės istoriją, manau, kad jai velniškai sekėsi. Už darbštumą ir geranoriškumą šiai moteriai Airija buvo dosni. Ne apie pinigus kalba – apie sutiktus žmones, neįkainojamą patirtį ir suteiktas progas. Palyginti su visomis tautiečių istorijomis apie salotų plovimą, darbą be miego žvėriškomis sąlygomis, nemokamus atlyginimus, „Airija, tolima artima sala“ tampa savotiška vieno žmogaus sėkmės istorija.
Ne, knygos herojė nepakilo karjeros laiptais. Profesionaliai žurnalistei teko imtis valytojos, prekių sandėlio administratorės, sumuštinių gamintojos, virtuvės padėjėjos ir kitų darbų. Lenkti nugarą dirbant alinančius, ne visada švarius darbus, visą laiką ilgintis Lietuvoje likusios šeimos. Buvo akimirkų, kai moteris manė, kad jau palūžo: „Dieve, kodėl, už ką aš čia dabar turiu taip vargti? Mano namiškiai už tūkstančių kilometrų tikriausiai jau saldžiai miega. Ar bent supranta jie, kokia kaina čia užkalu tuos prakeiktus eurus? <...> Nesugebi subinės laižyti savo duondaviams, tai ir dusinkis čia. Taip tau ir reikia. Sugebantys tai padaryti, nesiveržia svetur, kur esi toks vienišas, pažeidžiamas ir turi kapstytis pats. Kaip šunelis įmestas į šaltą vandenį, jei išplauksi – tavo laimės reikalas“.
Autorė pasakoja ir apie tuos, kuriems sekėsi ne taip gerai. Į narkotikus, besaikį alkoholio vartojimą įsipainioję lietuviai dažnai grįždavo namo tuščiomis kišenėmis. Išvažiuodavo ir vėl apsisukę grįždavo. Dar kartą išmėginti laimės.
Šios gyvenimiškos istorijos pasakojamos su lengva ironija, tačiau drauge E. Davainė rimtai nagrinėja emigracijos problemą. Kas nutiko, kad šiandien Airijoje dirba apie 120 tūkstančių lietuvių, „ką šėtonui reikėjo padaryti mūsų tėvynėje, kad tapome vienas kitam vilkais“. Svetimoje šalyje, kai, rodosi, kiekvienas sutiktas tautietis turėtų būti savas, artimas žmogus, jis kanda tau už tai, kad esi lietuvis. Viename darbe dirbantys kraštiečiai dažnai įsivelia į barnius ir intrigas, praeina kaip pro svetimą.
Ir vis dėlto visus šiuos žmones vienija tas pats likimas. E. Davainė rašo: „Prieš dvidešimt metų rankų grandine apjuosėme Baltijos kelią. Šiandieną gyva grandinė emigrantų, išsirikiavusių prie pigių skrydžių lėktuvų vartų, triskart apjuostų mūsų legendinį laisvės kelią, kuris pro Angliją nusidriekė iki Airijos krantų. Tai pats ilgiausias gyvasis emigracijos kelias mūsų tautos istorijoje. Esu viena mažytė jo grandis.“
Skaitant knygą, tikrai buvo įdomu sužinoti, kokia yra tradicinė airių virtuvė, barų kultūra, kodėl britai ir airiai mėgsta rožinius marškinius, kuo skiriasi „čipsai“ nuo traškučių, kokios rūkančiųjų ir verslininkų reakcijos sulaukė draudimas Airijoje rūkyti visose viešose uždarose erdvėse. Tikrai nežinojau, kad Airijoje vanduo yra nemokamas, simbolinį mokestį moka tik ūkininkai.
Knygoje apstu ir emigrantams naudingos informacijos – kiek vidutiniškai kainuoja namo nuoma, kam reikalinga medicininė kortelė, kur galima paskųsti darbuotojus išnaudojantį darbdavį. Kokio bendravimo gali tikėtis iš ten sutiktų tautiečių ir airių, kokios peripetijos verda tame skirtingų tautų katile. Ir vis dėlto tai nėra kelionių vadovas, ar praktinis vadovėlis su naudingomis nuorodomis. „Airija, tolima artima sala“ turėtų patikti gyvenantiems svetur, grįžusiems ir dar tebepasakojantiems istorijas iš savo patirties tautiečiams. Ragavusiems emigranto duonos Airijoje. Ir tiems, kurie ruošiasi ten važiuoti.
Ištrauka
I dalis
Smaragdinė lietuvių sala
Darbas
A good beginning is half the work.
Gera pradžia – pusė darbo.
Pagaliau gavau darbą. Mes, keturios emigrantės iš Lietuvos, ankstyvą viduvasario rytą pradėsime dirbti prestižiniuose Šv. Sabinos slaugos namuose, Dublino pašonėje. Ankštame pusrūsio persirengimo kambarėlyje velkuosi žalią valytojos uniformą. Kelnės kaip tik, o štai švarkas nesusisega per krūtinę, nors tu verk.
Matau, kaip besilenkiančią pasiraityti per ilgų kelnių, sutąso Viką, ir ji, užspaudusi delnais burną, dumia į tualetą.
– Bakardžio vakar buvo per daug, – kikena juodaplaukė įkypomis uzbekės akimis rusaitė Veronika, traukdama iš krepšio mineralinio buteliuką „Montavit“ sau ir Vikai. Merginos vakar smagiai atšventė. Jos supranta, ką reiškia, kai ilgai sėdi be darbo ir pagaliau tau nusišypso laimė.
– Vika – savo stiliaus, – kandžiai suprunkščia žaliaakė Audrė, rišdama į uodegą žvilgančius kaštoninius plaukus.
Pastebiu, jog kai kurios lietuvaitės jau pažįstamos iš anksčiau. Kaip suprantu iš jų kandžių replikų, kelią joms ne kartą buvo perbėgusi juoda katė. Airijoje jos uždarbiauja treti metai. Vakarykštės studentės, sukišusios į stalčius diplomus, sulaukusios darbo leidimų, su pirmųjų emigrantų banga atvyko dvejiems metams, tačiau dabar visos – nelegalės. Visų terminai spauduose, leidžiantys legaliai gyventi šioje šalyje, jau pasibaigė. Čia labai paprasta taisyklė: turi darbo leidimą – gauni migracijos tarnybos spaudą. Aš į šią smaragdo salą atplaukiau keltu balandį, per Atvelykį, iš Šerbūro uosto. Su dviem tautiečiais dvi paras be sustojimo automobiliu skrodėm kiaurai visą Europą. Lenkija, Vokietija, Olandija, Prancūzija. Mums išvykstant iš Lietuvos, pasienio muitinėje jaunas pareigūnas, patikrinęs pasus, įteikė po atviruką su spalvota Lietuvos Prezidento nuotrauka ir agitaciniais lapeliais, raginančiais balsuoti už saugią Lietuvos ateitį – stojimą į Europos Sąjungą. Mes, „aplenkdami laiką“, galvotrūkčiais lėkėme nuo bedarbystės ir skurdo šmėklos į šios Sąjungos emigrantų rojumi tapusią Airiją. Metus laukusi darbo biržoje, buvau gavusi laikiną viešųjų darbų pasiūlymą benamių moterų nakvynės namuose. Mintis, kad vieną dieną neturėdama darbo ir nepajėgdama susimokėti už butą galiu atsidurti tarp šių nelaimingų moterų, privertė mane tučtuojau apsispręsti. Mano kelionei buvo iškrapštyta mažosios dukros taupyklėlė – visas jos sukauptas turtas – 60 litų. Juos atidaviau vairavusiam vaikinui, dar mums nepasiekus Kalvarijos pasienio posto, kad sumokėtų baudą už greičio viršijimą kelių policijai. Nepastebėję greičio apribojimo ženklo prie remontuojamo kelio apylankos, viršijome leistiną greitį. Žiauriai skubėjome nepavėluoti į keltą Prancūzijos uoste.
Airijos Roslero uoste mašinos su airiškais numeriais rikiavosi į pirmą eilę, svetimšalių – į kitą. Pasienio pareigūnas mus visus nusivedė į atskirą patalpą ir ilgai kamantinėjo, kokiu tikslu atvykome į jų šalį. Tik vienas vaikinas turėjo darbo leidimą, jis patikino pareigūną, kad esame giminės ir vykstame į svečius. Mus nufotografavo ir įdėjo į pasus spaudą, leidžiantį gyventi Airijoje dvi savaites. Visą mėnesį, diena po dienos myniau įvairiausių įstaigų duris, ieškodama bet kokio darbo. Valytojos, slaugės, kambarinės. Visur pasitikdavo vienas ir tas pats klausimas anglų kalba: Do you have the work permit? („Ar turite darbo leidimą?“) Jau buvau beįsidarbinanti Dublino oro uosto verslo centro įstaigos valytoja, tačiau „karjerai“ koją pakišo tas nelemtas work permit. Viešpatie, kad dar žmoniškai būčiau supratusi jų airiškai anglišką dialektą. Esu čia tik trys dienos. Iš pradžių mane šioje keistoje, sodrios žalumos ganyklų kvadratais ir avių bandomis išmargintoje saloje stebino viskas. Kaire puse judantys automobiliai, pernelyg mandagūs vairuotojai, kurie visada praleidžia kits kitą, parodydami tai draugišku rankos mostu. Vyrai, kaip ir mūsiškiai, stovėdami spūstyje labiausiai mėgsta krapštyti nosį. Piko valandomis važiuojama metras pirmyn ir – stop. Smaragdo saloje laikas tarsi eina lėčiau, niekas niekur neskuba. Vėluoja autobusai, traukiniai, vėluojama pradėti susirinkimus. Tačiau visi viską suspėja, visi turi darbo. Prieš aštuntą atrodo, kad visa šalis vyksta į darbą. Greitkeliu oriai plaukia mersedesai, džipai, statybininkų autobusiukai bei automobiliai su dengtomis priekabomis, kuriose gabenami žirgai. Neduok Dieve, jei tavo transporto priemonės priekyje atsiduria automobilis su tokiu kroviniu. Gali sprogti iš pykčio, slinkdamas paskui tokį eismo dalyvį, bet airiai gana tolerantiški. Pro pravirą automobilio langelį erzinančiam eismo dalyviui vidurinis rankos pirštas iškišamas labai retai. Kad ir koks lėtapėdis ar kelių akiplėša pasitaikydavo kelyje, mus dvidešimt mylių iš nedidelio miestuko į darbą vežantis bosas (škotas) visuomet išlikdavo ramus. Jis spėdavo į rūkomąjį popierių susisukti tabako ir užsirūkyti cigaretę. Susirasti muzikos įrašų diskelį su Amerikos indėnų bliuzu. Taip pat mobiliuoju užsakyti valymo priemonių, paplepėti su savo antrąja puse ir beveik visada laiku atvežti mus į darbovietę.
Tik kartą pavėlavom, nes kelyje patruliavo policija, ir mes – nei gyvos, nei mirusios – laukėme, kuo tai baigsis. Šefo gyvenimo draugė mus buvo pamokiusi, kad jei koks pareigūnas klaustų, kas mes tokios, turime pasakyti, jog esame turistės. Beveik visi policininkai čia turi pono Byno bruožų – paslaugūs ir truputį naivokai gudrūs. Tirpstant antrajai viešnagės savaitei bei baigiantis vizos galiojimo datai, policininkai man nebeatrodė tokie nekaltučiai. Juos susitikus, širdis nukrisdavo į kulnus. O jeigu jie viską apie mane žino? Štai ims ir paprašys paso. Besiblaškydama po sostinės viešbučius ir užkandines, kur užpildžiau dešimtis prašymų dėl priėmimo į darbą, kažkur praganiau savo gyvenimo aprašymą su nuotrauka. Grįžusi namo į mažą miestuką, kur apsigyvenau su trimis uždarbiaujančiais vaikinais iš Lietuvos, pasidalijau savo nuogąstavimais.
– Baikit stresuoti, čia reikia ką nors iškrėsti, kad policininkas sustabdytų… – iš manęs ėmė juoktis jie. Antai vieną vaikiną, kiek padauginusį alaus, lietuvių kompanija susigalvojo pavėžėti prie prekybos centro „Tesco“ pirkėjų vežimuku. Vežėjas neišlaikė sėdinčiojo jame ir paleido į nuokalnę. Tiesiai sunkiasvorei mašinai į šoninį ratą. Airis keikdamasis dėjo spaust stabdžius… Tautietis kaipmat prasiblaivė ir lyg voverė spruko iš vežimuko lauk. Tačiau kelių policija – jau čia. Visus nuvežė į nuovadą. Sako, lietuviai, būkit žmonės, prisigėrę nekvailiokit. Sėdėkit ramiai, primokėsim jums dar už tai. Mums savų fuckin’ drunkards (angl. – sumautų girtuoklių) per akis… Žodis fuck ir jo junginiai čia vartojami visuotinai – nuo pradinuko iki studento, valytojos ar įmonės boso. Ką jau kalbėti apie savaitgalio vakarais aludėse ūžiančias kompanijas, kuriose kas antras girdimas žodis – fuck… Čia jis turi daugybę reikšmių, spalvų ir atspalvių. Vertėjai šiai sąvokai išversti turi gana skurdoką žodžių arsenalą: sumautas, suknistas, velniškas, suši… supis… Taip išreiškiamas susižavėjimas, nustebimas ar nusivylimas. Tai kaip kečupas ir druska gruzdintoms bulvytėms, kurių čia sušlamščiama tonos.
Mūsų valytojų firmos bosas škotas Keinas, aiškindamas, kaip reikia dirbti su elektriniu grindų blizgintuvu, irgi neapsieina be šio spalvingo žodelyčio. Jis kalba nesuprantama Glasgo škotų tarme, ir fuck yra tai, ką aiškiausiai girdime jo painiame leksikone. Nebenaujas prietaisas, mūsų vadinamas „buferiu“, siaubingai dūgzdamas išsprūsta iš boso rankų. Sparčiai besisukantis diskas, prie kurio pritvirtintas sintetinis blizginimo padas, pagauna ir perskrodžia elektros laidą. Pažyra spiečius kibirkščių. Akimirką visur dingsta elektra. Kur buvęs, kur nebuvęs, atbėga sušilęs slaugos namų ūkvedys Džimis. Dar labiau nei rytmetį įraudęs jo veidas išduoda, kad labai pyksta. Kelias minutes jie barasi su Keinu, apsidalija įvairių atspalvių ir tonų žodelyčiu fuck.
– Fucker (angl. šūdausis, žioplys)! – šnypščia ant mūsų jauno boso Džimas.
Keinas kaltai kresteli garbanas ir tęsdamas mūsų apmokymus tyliai pro petį suburba jam pavymui:
– Fuck or be fucked (angl. atsikrušk arba būsi iškruštas)!
Dėl šio fucking buferio kyla pirmieji nesusipratimai su ligoninės personalu. Vienintelis šioje saloje sutiktas žmogus, kuris šio žodžio nevartojo, buvo monsinjoras parapijos klebonas, senukas, su kuriuo turėjau garbės susipažinti, kai ieškojausi darbo.
Monsinjoras
An old broom knows the dirty corners best.
Senas arklys vagos negadina.
Darbo ieškojau visais frontais. Tuo metu mažai kas iš pažįstamų turėjo kompiuterį ir internetą. Tad ėjau nuo durų prie durų. Darbdaviai dažniausiai išklausydavo ir maloniai pažadėdavo paskambinti. Kartais mano telefoną užsirašydavo tik ant popierinės servetėlės. Iš karto suprasdavau, kad nepaskambins. Sutikti nepažįstami žmonės drąsino, ir viltis rasti kokį nors darbą manęs visiškai neapleisdavo. Atsivežti eurai tirpo kaip sviestas ant karštos keptuvės. Neturėjau už ką nusipirkti nė pašto ženklo. Ką jau kalbėti apie grįžimą namo. Gyvenau skolon, nemokėdama už nuomą.
Gaminau pietus trims vaikinams, ir jie smarkiai manęs nespaudė, sakė, atiduosi, kai gausi darbą. Jaučiausi negerai, nemalonu jaustis skolingai. Čia tokia tvarka – už viską turi susimokėti. Visi čia atvyko užsidirbti, įprasta netgi į vakarėlį kieno nors namuose atsinešti tai, ką pats gersi ir valgysi. Nori vaišini, nori ne.
Iš pat ryto skubėdavau į darbo biržą, vadinamąjį FAS’ą. Ten kiekvieną dieną languose buvo iškabinama nauja informacija apie laisvas darbo vietas. Interesantui nusirašius dominančios darbo vietos kodą, darbuotoja ant lapo atspausdindavo išsamesnę informaciją. Stebėjausi, kad darbo biržos biure nereikia parodyti jokio asmens dokumento, o norint susisiekti su darbdaviais, galima nemokamai skambinti telefonu į bet kurį šalies miestą. Tada buvo labai daug laisvų darbo vietų, tačiau neturinčiajai darbo leidimo šansai gauti pasiūlymą blėso.
Diena po dienos bergždžiai myniau įdarbinimo biuro duris. Visuomet pakeliui praeidavau senovinę Šventosios Mergelės bažnyčią, pagal jos bokšto laikrodį pasitikrindavau laiką. Šventovėje pralaukdavau, ūmai užklupus lietui. Lietus čia ateina ir praeina dvidešimt keturis kartus per parą. Bažnyčioje pailsindavau pavargusias kojas, atsigerdavau vandens. Mintyse galėdavau pasiguosti ir paverkšlenti, kokia esu menka nevykėlė, žemės dulkė, atpustyta į šią svetimą, nepažįstamą žemę. Išeidama vis uždegdavau žvakutę prie stebuklingos šventojo Antano statulos. „Šventasis Antanai, pats daug keliavai šios žemės keliais, patyrei atstumtojo, pasaulio elgetos dalią, neatmesk mano vargų, užtark danguje… Kiek aš galiu bastytis čia be darbo, niekam nereikalinga…“ – pasišnekėdavau su šiuo mielu akmeniniu dėdule, supratingai palinkusiu nuo aukšto postamento. Tikriausiai jam jau buvo pabodę mano įkyrūs verkšlenimai ir jis stumtelėjo mane užkalbinti ką tik mišias laikiusį kunigą. Pasisveikinusi su aukštu žilu klebonu paklausiau, gal jis žino, kam jo parapijoje reikalingas pagalbininkas. Jam išvardijau savo sugebėjimus, pasakiau, kad moku slaugyti ligonį, ketverius metus rūpinausi patale po insulto gulinčiu tėvu. Moku prižiūrėti vaikus, išauginau savuosius. Sugebu skaniai gaminti ir rūpestingai sutvarkyti namus. Dvasininkas patylėjęs pasiūlė šią popietę padėti jam tvarkyti klebonijos biblioteką. Pridūrė, jog nuolatinio pagalbininko jam nereikia. Jo namuose šeimininkauja dvejais metais jaunesnė sesuo, bet per darbus kunigas nespėjąs susegti laikraščių, be to, reikėtų padaryti generalinę tvarką – nuvalyti dulkes nuo knygų lentynų. Jis paaiškino, kur turėsiu ateiti po gerų poros valandų. Klebonas kalbėjo labai aiškiai, taisyklingai, tad supratau beveik kiekvieną frazę. Tik paskui ilgai sukau galvą, ką reiškia jo pasakytas welcome, kai aš atsisveikindama pasakiau jam „ačiū“. Juk mokykloje mus mokė, kad angliškai tai – „sveiki atvykę“. Tikriausiai jis taip džiugiai pasveikino mane, atvykusią į jų šalį.
Per pietus atsargiai paklausiau vaikinų, gardžiai maumojančių mano keptus bulvinius blynus su grietine, ką tai reiškia. Taigi, jie sako, šis žodis čia reiškia „prašom“. Šiek tiek nusivyliau, bet vis tiek tikėjau, kad dvasininkas nebuvo priešiškai nusiteikęs ir man pavyks. Aštuntą dešimtį pradėjusį, sportišką, tiesų kunigą radau greta jo namų esančiame šimtamečiame vienuolyno parke, bevaikštinėjantį su trimis karamelės spalvos airių seteriais. Vienas jų nepaliko šeimininko nė sekundę, net mums atėjus ir šnekučiuojantis jaukiame, senoviniais baldais apstatytame, saulėtame parapijos ganytojo darbo kambaryje. Kunigas atnešė didžiulį glėbį keturlinkai sulankstytų laikraščių, paaiškino, kad turiu juos surūšiuoti chronologine tvarka. Man šis darbas buvo mielas, tad dirbau sumaniai ir greitai. Šuo jaukiai snūduriavo greta didelio inkrustuoto medinio stalo, nukrauto nauja korespondencija, italų, prancūzų, anglų leidiniais.
Monsinjoras, teologijos magistras, papasakojo, jog yra studijavęs Italijoje. Moka keletą užsienio kalbų ir labai mėgsta skaityti katalikų spaudą. Domėjosi, kokius katalikiškus leidinius skaitome Lietuvoje, paklausė, kokia kalba jie leidžiami. Pasak dvasininko, jis pirmiausia skaito The Irish Catholic (Airijos katalikų laikraštį) bei The Universe, Didžiosios Britanijos ir Airijos bestseleriu tapusį spalvotą katalikų laikraštį, leidžiamą beveik pusantro šimto metų. Gražiai susegiau visus pavasarį gautus leidinius. Ėmiausi knygų lentynų, kuriose buvo gausybė spaudinių, daugiausia – grandioziniai teologijos leidiniai.
Iš pirmo žvilgsnio galima buvo pastebėti, kad ganytojas gyvena asketiškai, jam parapijos reikalai svarbiau už savuosius. Jis vilkėjo tamsiai pilką nudilusiomis rankovėmis megztuką, nebenaujus pilkus marškinius su stačia balta kunigo apykaklaite, apspurusiomis juodomis kelnėmis. Dvasininkas kažkuo labai priminė monsinjorą Česlovą Kavaliauską, su kuriuo netikėtai susipažinau, užsukusi į buvusią savo mokyklą. Ji buvo tapusi parapijos namais. Ten radau savo gyvenimo saulėlydį leidžiantį dvasininką, palinkusį prie paskutinio filosofinio veikalo. Jis mane priėmė kaip seniai lauktą svečią. Mes ilgai šnekučiavomės apie gyvenimo prasmę. Grįždama namo jaučiausi tokia svarbi ir reikšminga. Koks galingas pasaulį mylinčio žmogaus žodis, galintis užauginti tikėjimo ir vilties sparnus kitam – ieškančiam paguodos, norinčiam suprasti savo gyvenimo misiją. Tokie anos kartos dvasininkai – paskutiniai mohikanai, žemės druska ir sąžinė.
Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčios klebonas, pasidžiaugęs nuveiktais sielovados darbais bendruomenėje, su širdgėla ėmė pasakoti apie parapiją kamuojančius alkoholizmo, narkomanijos, palaido seksualinio elgesio skaudulius. Parapijos bendruomenės centruose vykdoma daug įvairių projektų jaunimui, šeimoms. Taip pat čia rūpinamasi Černobylio vaikais. Kas vasarą apie šimtą nukentėjusių vaikų apsigyvena airių šeimose, taip pat ir šiame miestelyje. Susigėdau dėl savo šalies, neteko girdėti, kad kam rūpėtų nuo atominės katastrofos nukentėję silpniausieji kaimynai.
Monsinjoras apgailestavo, kad parapijos jaunimas labiausiai plakamas narkomanijos rykštės. Kunigas prisiminė, kad jo vaikystėje svarbiausia problema buvo, ar bus ką padėti ant gausios šeimos stalo. Jo ir daugybės to meto Airijos jaunuolių gyvenimą geriausiai iliustruoja filmas „Andželos pelenai“.
– Šiandien žmonių pilvai pilni, bet dvasia tuščia kaip skambantis skardinis kibiras, – sielojosi senas dvasininkas. – Jūs kentėsite nuo gero gyvenimo, kaip dabar kenčiame mes, – lingavo baltą galvą kunigas.
Kaip galima kentėti nuo gero gyvenimo? Mes šeimomis veržiamės čia, jo ieškodami. O jie, matai, kenčia?
Tikriausiai ir aš jam atrodžiau žvangantis metalo gabalas, kuriam rūpi tik žemiški reikalai, – mąsčiau eidama namo, dulkiant lietui. O gal ir ne… Jis taip maloniai atsisveikindamas mane palaimino, palinkėjęs sėkmingai susirasti darbą ir paskui su viltimi sugrįžti namo. Dvasininkas išlaikė savo žodį – pranešti, jeigu kur nors atsiras nuolatinis darbelis. Tik jau buvau pradėjusi dirbti slaugos namuose, ir paprašiau, kad valyti pradinę katalikišką mokyklą priimtų kitą lietuvę, Daivą, kuri jau keletą mėnesių čia blaškėsi be darbo. Sulaukusi dar vieno pasiūlymo dirbti gėlių šiltnamyje, kur prieš dvi savaites buvau palikusi savo gyvenimo aprašymą, pamaniau, kad tikriausiai labai nusibodau šventajam Antanui, nes užvertė mane darbais. Juk sakoma: belskite, ir bus atidaryta, prašykite – ir bus duota. Duokite patys, o jums bus pridėta ir su kaupu atlyginta.
E.Davainės „Airija: tolima artima sala“: dar vienos emigrantės patirtis
Antradienis, 2010-08-10 09:51 Uncategorized | 8 komentarų
Emigracija – laisvė ir pinigai, darbas ir malonumai, meilė ir nuotykiai, turtas ir skurdas, liūdesys ir juokas. Elvyros Davainės knyga „Airija: tolima artima sala“ (leidykla „Baltos lankos“) – apie tai ir tuos, kurie jau gyvena ten ir tiems, kurie dar tikisi svetur surasti laimę.
(c) „Baltų lankų“ nuotr..
Knygos istorijos – realus emigrantų gyvenimas Airijoje. Autorė, profesionali žurnalistė, pastaruosius penkerius metus gyveno ir dirbo šioje saloje – ragavo valytojos, vaikų auklės, greito maisto restorano sumuštinių gamintojos, pardavėjos, keturių žvaigždučių viešbučio restorano virtuvės šefo padėjėjos ir didelės prekybos firmos administratorės duonos. Istorijos apie narkotikus, besaikį alkoholio vartojimą, sektas, nelaimingas meilės istorijas pateikiamos su lengva ironija ir humoru, kuris padėjo išgyventi toli nuo gimtinės jai pačiai ir daugybei tolimoje smaragdo saloje atsidūrusių tautiečių.
Žiemą vasarą žaliuojančioje saloje gyvena ir dirba apie dešimtys tūkstančių lietuvių, didesnė dalis – jaunimas. O jei tėvai pamatytų, kaip sunkiai jų atžalos čia uždirba pinigus ir kaip lengvai juos ištaško…
Pasaulyje turbūt nėra kitos šalies, kuri būtų tokia panaši į Lietuvą, kaip Airija. Ji artima plotu, gyventojų skaičiumi, giliomis katalikiškomis ir žemės ūkio tradicijomis, žaliomis ganyklomis.
Darželiuose čia taip pat sėjamos rūtos, dainos ir giesmes sklidinos liūdesio, jokios vaišės neapsieina be alaus, naminukės ir bulvinių patiekalų, o žmonės nuoširdūs ir paprasti. Plungėje grojamas kadrilis ir airiškas džigas panašūs kaip du vandens lašai. Tikriausiai todėl visi, kas pabuvojo ten, jaučia Airijos sindromą – to skaidraus paprastumo ir mokėjimo džiaugtis gyvenimu trauką…
Čia galite rasti interviu su autore. „Išvažiuoju – grįžtu, išvažiuoju – grįžtu… Ir paskui tai jau apima kaip sindromas, kuriuo užsikreti, kai pamatai pasaulio ir supranti, kad ten gali jaustis saugus ir gali oriai užsidirbti pinigus“, - pasakoja E. Davainė. Tolima, nes ten išvykus neapleidžia kaltės jausmas, kad namuose palikai savo šeimą. Artima, nes ten tiek daug pasilikusių mūsų artimųjų…
(c) „Baltų lankų“ nuotr..
Knygos istorijos – realus emigrantų gyvenimas Airijoje. Autorė, profesionali žurnalistė, pastaruosius penkerius metus gyveno ir dirbo šioje saloje – ragavo valytojos, vaikų auklės, greito maisto restorano sumuštinių gamintojos, pardavėjos, keturių žvaigždučių viešbučio restorano virtuvės šefo padėjėjos ir didelės prekybos firmos administratorės duonos. Istorijos apie narkotikus, besaikį alkoholio vartojimą, sektas, nelaimingas meilės istorijas pateikiamos su lengva ironija ir humoru, kuris padėjo išgyventi toli nuo gimtinės jai pačiai ir daugybei tolimoje smaragdo saloje atsidūrusių tautiečių.
Žiemą vasarą žaliuojančioje saloje gyvena ir dirba apie dešimtys tūkstančių lietuvių, didesnė dalis – jaunimas. O jei tėvai pamatytų, kaip sunkiai jų atžalos čia uždirba pinigus ir kaip lengvai juos ištaško…
Pasaulyje turbūt nėra kitos šalies, kuri būtų tokia panaši į Lietuvą, kaip Airija. Ji artima plotu, gyventojų skaičiumi, giliomis katalikiškomis ir žemės ūkio tradicijomis, žaliomis ganyklomis.
Darželiuose čia taip pat sėjamos rūtos, dainos ir giesmes sklidinos liūdesio, jokios vaišės neapsieina be alaus, naminukės ir bulvinių patiekalų, o žmonės nuoširdūs ir paprasti. Plungėje grojamas kadrilis ir airiškas džigas panašūs kaip du vandens lašai. Tikriausiai todėl visi, kas pabuvojo ten, jaučia Airijos sindromą – to skaidraus paprastumo ir mokėjimo džiaugtis gyvenimu trauką…
Čia galite rasti interviu su autore. „Išvažiuoju – grįžtu, išvažiuoju – grįžtu… Ir paskui tai jau apima kaip sindromas, kuriuo užsikreti, kai pamatai pasaulio ir supranti, kad ten gali jaustis saugus ir gali oriai užsidirbti pinigus“, - pasakoja E. Davainė. Tolima, nes ten išvykus neapleidžia kaltės jausmas, kad namuose palikai savo šeimą. Artima, nes ten tiek daug pasilikusių mūsų artimųjų…
S.Kelby „Skaitmeninė fotografija. 3 dalis“
Antradienis, 2010-08-10 08:49 Uncategorized | 0 komentarų
Scottas Kelby, pirmojo „Skaitmeninės fotografijos“ tomo , visų laikų pasaulyje perkamiausios knygos apie skaitmeninę fotografiją, autorius grįžta su didžiulio populiarumo sulaukusio antrojo tomo tęsiniu, visiškai nauja knyga, kuri prasideda ten, kur baigėsi ankstesnioji.
© „kitų knygų“ nuotr.
Knygoje „Skaitmeninė fotografija. 3 dalis“ (leidykla „kitos knygos“, iš anglų kalbos vertė Jūratė Juškienė) rasite dar daugiau „aha, štai kaip jie tai padaro“ pobūdžio konkrečių pastabų be jokio techninio žargono – jomis, jei tik norite sukurti dar geresnių nuotraukų, galite drąsiai naudotis jau šiandien. Trumpai tariant, tai yra praktinė fotografijos knyga, išleidžiama serijoje „Fotoprofas“.
Štai ką autorius rašo knygos įvade: „Tarkim, jei jūs atsisuktumėte į mane ir paklaustumėte: „Klausyk, Skotai, aš noriu, kad šviesa būtų švelni ir maloni. Kokiu atstumu turėčiau pastatyti šią šviesdėžę?“, aš nepulčiau porinti apie apšvietimo koeficientus ar blyksčių priedus. Jei mes tikrai taip kalbėtumės, aš tiesiog patarčiau: „Padėk ją kiek galima arčiau modelio, bet taip, kad jos nebūtų matyti kadre.“ Tokia jau yra ši knyga: aš su jumis keliauju fotografuoti ir atsakinėju į jūsų klausimus, dalijuosi patarimais ir paslaptimis, kurių išmokau, tarsi jūs būtumėte mano bičiulis – be jokių techninių įmantrybių ir fotografijos terminų.“
Kiekviename puslapyje aptariamas vienas konkretus sprendimas, kuriuo galite patobulinti savo nuotraukas. Kaskart, atsivertę naują puslapį, galite susipažinti su vis kitu profų naudojamu nustatymu, įrankiu ar gudrybe, kurie jums padės jūsų mėgėjiškas nuotraukas paversti galerijų vertais atspaudais. Jeigu jums nusibodo kepti „neprastus“ kadrus ar vartyti fotografijos žurnalus ir laužyti galvą, kodėl jūsų fotografijos atrodo kur kas prasčiau, ši knyga yra skirta jums.
© „kitų knygų“ nuotr.
Knygoje „Skaitmeninė fotografija. 3 dalis“ (leidykla „kitos knygos“, iš anglų kalbos vertė Jūratė Juškienė) rasite dar daugiau „aha, štai kaip jie tai padaro“ pobūdžio konkrečių pastabų be jokio techninio žargono – jomis, jei tik norite sukurti dar geresnių nuotraukų, galite drąsiai naudotis jau šiandien. Trumpai tariant, tai yra praktinė fotografijos knyga, išleidžiama serijoje „Fotoprofas“.
Štai ką autorius rašo knygos įvade: „Tarkim, jei jūs atsisuktumėte į mane ir paklaustumėte: „Klausyk, Skotai, aš noriu, kad šviesa būtų švelni ir maloni. Kokiu atstumu turėčiau pastatyti šią šviesdėžę?“, aš nepulčiau porinti apie apšvietimo koeficientus ar blyksčių priedus. Jei mes tikrai taip kalbėtumės, aš tiesiog patarčiau: „Padėk ją kiek galima arčiau modelio, bet taip, kad jos nebūtų matyti kadre.“ Tokia jau yra ši knyga: aš su jumis keliauju fotografuoti ir atsakinėju į jūsų klausimus, dalijuosi patarimais ir paslaptimis, kurių išmokau, tarsi jūs būtumėte mano bičiulis – be jokių techninių įmantrybių ir fotografijos terminų.“
Kiekviename puslapyje aptariamas vienas konkretus sprendimas, kuriuo galite patobulinti savo nuotraukas. Kaskart, atsivertę naują puslapį, galite susipažinti su vis kitu profų naudojamu nustatymu, įrankiu ar gudrybe, kurie jums padės jūsų mėgėjiškas nuotraukas paversti galerijų vertais atspaudais. Jeigu jums nusibodo kepti „neprastus“ kadrus ar vartyti fotografijos žurnalus ir laužyti galvą, kodėl jūsų fotografijos atrodo kur kas prasčiau, ši knyga yra skirta jums.
N.Klein „Šoko doktrina“: katastrofų kapitalizmo iškilimas
Penktadienis, 2010-07-02 23:23 Uncategorized | 1 komentaras
Knygoje „Šoko doktrina" (leidykla „kitos knygos“, iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas, Kęstutis Pulokas, Arvydas Pliučas), remdamasi kelių pastarųjų dešimtmečių pavyzdžiais, Naomi Klein nuosekliai tyrinėja, kaip neoliberalią ideologiją išpažįstantys reformatoriai ir politikai panaudoja socialinį bei ekonominį šoką savo tikslams pasiekti. Dėl globalaus kapitalizmo pažadėtos „šviesios ateities“ sunaikinama socialinė ir ekonominė infrastruktūra, sutrypiamas kelių kartų ir ištisų regionų žmonių gyvenimas.
Kūrinys iškart tapo bestseleriu ir sulaukė aštrios kritikos. Jis buvo priskirtas prie svarbiausių XXI a. knygų apie ekonomiką ir pavadintas įtikinama studija apie tamsiąją kapitalizmo prigimtį. Ši knyga paskatins kitaip pažvelgti į daugelį dalykų, kurie per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje tapo mums tarsi „savaime suprantami“.
N. Klein – jauna Kanados žurnalistė ir politikos apžvalgininkė, viena iš įtakingiausių dabartinių kairiosios politinės krypties mąstytojų. Rašo su plačiu mokslininkės užmoju ir įkarščiu. Šią autorę išgarsino 2000 m. išleista knyga „No Logo“. Joje nagrinėjamas didžiųjų tarptautinių korporacijų prekių ženklų įsigalėjimas, monopolizuojant rinką ir užvaldant viešąją erdvę.
Už „Šoko doktriną“ Naomi Klein 2009 m. buvo apdovanota Warwick premija, kuri už geriausius darbus skiriama įvairių sričių autoriams.
„Šoko doktrinos" ištraukos
Vienas iš tų, kuriuos Naujojo Orleano potvynis įgalino pamatyti naujas galimybes, buvo Miltonas Friedmanas, didysis judėjimo už nežabotą kapitalizmą guru, žmogus, apibrėžęs šiuolaikinės hipermobilios globalinės ekonomikos gaires. Būdamas devyniasdešimt trejų metų ir jau silpnos sveikatos „Dėdė Miltis,“ – taip jį vadino jo mokiniai, – vis dėlto surado jėgų parašyti straipsnį, pasirodžiusį „The Wall Street Journal“ praėjus trims mėnesiams nuo tragedijos pradžios. „Dauguma Naujojo Orleano mokyklų yra visiškai suniokotos, – pastebi M. Friedmanas, – kaip ir jas lankiusių vaikų namai. Šie vaikai dabar pasklido po visą šalį. Tai tragedija. Tačiau sykiu tai ir palanki proga radikaliai reformuoti švietimo sistemą.“
M. Friedmano radikali mintis buvo ta, kad užuot leidus milijardus dolerių rekonstravimo darbams skirtų pinigų esamos Naujojo Orleano valdiškų mokyklų sistemos atstatymui ir tobulinimui, vyriausybė šeimoms turėtų skirti „švietimo čekius,“ kuriuos šios galėtų panaudoti privačiose įstaigose, – daugelio jų pagrindinis tikslas yra pelnas, – ir pastarosios taptų subsidijuojamos valstybės. Nepaprastai svarbu, kaip teigė Friedmanas, kad šie fundamentalūs pokyčiai taptų ne laikina priemone, bet „ilgalaike reforma.“
Dešininės pakraipos smegenų centrų tinklas nusitvėrė šio Friedmano pasiūlymo ir metėsi ant stichijos nusiaubto miesto. George’p W. Busho administracija parėmė jų planus ir skyrė dešimtis milijonų dolerių tam, kad Naujojo Orleano mokyklos būtų paverstos „chartijos mokyklomis“ (charter schools – valdžios finansuojamomis mokyklomis, kurias, vadovaudamosi savo pačių taisyklėmis, valdytų privačios organizacijos. Jungtinėse Valstijose, o Naujajame Orleane kaip niekur kitur, chartijos mokyklos kelia daug kontroversijų, daugelis afroamerikiečių tėvų į jas žvelgia kaip į žingsnį atgal nuo pilietinių teisių judėjimo laimėjimų, garantavusių visiems vaikams tokį patį išsilavinimo standartą. Tuo tarpu M. Friedmanui visa valstybės valdomų mokyklų sistemos idėja atsiduoda socializmu. Jo manymu, vienintelės valstybės funkcijos yra „ginti mūsų laisvę tiek nuo išorės priešų, tiek nuo mūsų bendrapiliečių: užtikrinti įstatymų laikymąsi ir tvarką, skatinti privačius sandorius, puoselėti rinkos konkurencingumą.“ Kitais žodžiais tariant, išlaikyti policiją ir kariuomenę – visa kita, net ir nemokamo mokslo užtikrinimas esąs neleistinas kišimasis į rinką.
Ryškiai kontrastuojant su krantinių atstatymo ir elektros tinklo atkūrimo ledynmetiškais darbų tempais, Naujojo Orleano mokyklų sistema buvo parduota žaibišku greičiu ir su karišku preciziškumu. Per aštuoniolika mėnesių, didžiajai neturtingųjų miesto gyventojų daliai vis dar esant tremtyje, Naujojo Orleano valdiškų mokyklų sistema buvo beveik visiškai pakeista privačiai valdomomis chartijos mokyklomis. Prieš Katrinos uraganą mokyklų taryba valdė 123 valdiškas mokyklas, šiuo metu ji tevaldo vos keturias. Prieš audrą mieste buvo 9 chartijos mokyklos, šiuo metu jų yra 30. Naujojo Orleano mokytojus seniau atstovavo stipri sąjunga, šiuo metu šios sąjungos sutartis paversta skutais, o visi keturi tūkstančiai septyni šimtai jos narių atleisti. Kai kuriuos jaunesnio amžiaus mokytojus chartijos mokyklos įdarbino iš naujo, tačiau moka jiems mažesnius atlyginimus. Vis dėlto didžioji mokytojų dalis liko be darbo.
Naujasis Orleanas, anot „The New York Times,“ tapo „išskirtine chartijos mokyklų plėtros laboratorija,“ o Amerikos verslumo instituto (American Enterprise Institute) – friedmaniško sukirpimo smegenų centro – atstovai entuziastingai prabilo apie tai, jog „Katrina per vieną dieną atliko tai, ko Luizianos mokyklų reformuotojai neįstengė padaryti per metų metus.“ Tuo tarpu valstybinių mokyklų mokytojai, stebėdami kaip nukentėjusiesiems nuo potvynio skirti pinigai imami naudoti viešosios sistemos naikinimui ir privačios kūrimui, M. Friedmano planą vadino „švietimo užgrobimu.“
Šiuos puikiai orkestruotus, katastrofų įkandin sekančius reidus prieš viešąją erdvę, kai nelaimės imamos laikyti puikiomis rinkos galimybėmis, aš vadinu „katastrofų kapitalizmu.“
Galiausiai Naujajam Orleanui skirtas M. Friedmano straipsnis tapo paskutiniąja jo viešosios politikos rekomendacija: kiek mažiau nei po metų, 2006 metų lapkričio 16 d. jis, būdamas devyniasdešimt ketverių, mirė. Gali susidaryti įspūdis, jog rūpesčiai dėl vidutinio dydžio Amerikos miesto mokyklų sistemos privatizavimo žmogui, pusę praėjusio amžiaus laikytam įtakingiausiu ekonomistu, – tarp savo mokytinių turinčiam keletą JAV prezidentų, Britanijos ministrų pirmininkų, Rusijos oligarchų, Lenkijos finansų ministrų, trečiojo pasaulio šalių diktatorių, Kinijos komunistų partijos sekretorių, Tarptautinio valiutos fondo direktorių ir paskutiniuosius tris JAV Federalinio rezervo vadovus, – tėra menkniekis. Vis dėlto jo užmojį išnaudoti Naujojo Orleano krizę fundamentalistinės kapitalizmo versijos naudai galima laikyti ir keistai deramu energija tryškusio penkių pėdų dviejų colių profesoriaus, dar jėgų žydėjime save apibūdinusio kaip „sekmadieninį pamokslą skelbiantį senamadį pamokslininką,“ atsisveikinimu.
Daugiau nei tris dešimtmečius M. Friedmanas ir jo įtakingieji sekėjai tobulino tą pačią strategiją: sulaukti didesnės krizės ar šoko, tada, kol piliečiai dar nespėjo atsigauti po katastrofos, parduoti atskiras valstybės dalis privatiems žaidėjams ir tokiu būdu žaibiškai užtikrinti „reformų“ tęstinumą.
Tai, ką aš ilgainiui supratau esant šoko doktrina, viename iš svarbiausių savo rašinių Friedmanas įvardijo kaip šiuolaikinio kapitalizmo pagrindinę taktinę panacėją. Jis pastebi, kad „vien tik krizė – faktinė ar įsivaizduojama – lemia tikrus pokyčius. Veiksmai, kurių imamasi kilus tokiai krizei, priklauso nuo aplinkui tarpstančių idėjų. Mano įsitikinimu, mūsų pagrindinė pareiga yra kurti alternatyvas egzistuojančiai politikai bei užtikrinti jų gyvybingumą ir prieinamumą iki to laiko, kol tai, kas politiškai neįmanoma, taps tuo, kas politiškai neišvengiama.“ Kai kurie žmonės ruošdamiesi galimoms katastrofoms kaupia konservuoto maisto ir vandens atsargas, tačiau Friedmanas tam atvejui kaupia laisvosios rinkos idėjas. Ištikus krizei, Čikagos universiteto profesorius buvo įsitikinęs, jog būtina nedelsiant veikti bei skubiai ir negrįžtamai įgyvendinti pokyčius, kol krizės iškamuota visuomenė neišslydo atgal į „status quo tironiją.“ Jis apskaičiavo, jog „naujoji administracija turi maždaug šešis-devynis mėnesius, per kuriuos reikia pasiekti svarbiausių pokyčių; jei per šį laikotarpį ji nepasinaudos proga veikti ryžtingai, daugiau tokios progos jai niekas nebesuteiks.“ Tam tikra Makiavelio (Machiavelli) patarimo, kad „blogos naujienos“ turėtų būti pranešamos „visos vienu kartu“, variacija pasirodė esanti vienas iš tvariausių Friedmano strateginių priesakų.
To, kaip pasinaudoti stipriu šoku ar didelio masto krize pirmąkart M. Friedmanas išmoko aštunto dešimtmečio viduryje, kai patarinėjo Čilės diktatoriui generolui Augusto Pinochetui. Čilės gyventojai buvo ištikti šoko ne vien dėl kruvino Pinočeto perversmo: šalį niokojo ir žiauri hiperinfliacija. Friedmanas Pinočetui patarė imtis skubios ūkio pertvarkos: apkarpyti mokesčius, išplėsti laisvą prekybą, privatizuoti paslaugas, mažinti socialines išlaidas ir siaurinti valstybės reguliavimą. Galiausiai Čilės gyventojai netgi išvydo, kaip jų valstybinės mokyklos buvo pakeistos privačiomis, finansuojamomis pagal specialią „švietimo čekių“ programą (voucher-funded private schools). Tai buvo radikaliausia kapitalizmo modifikacija pasaulyje per visus laikus, įgijusi Čikagos mokyklos revoliucijos vardą – daugybė A. Pinocheto ekonomistų vadovaujami Friedmano studijavo Čikagos universitete. Friedmanas numanė, kad ekonomikos pokyčių greitis, netikėtumas ir apimtis išprovokuos visuomenės psichologines reakcijas, kurios „palengvins pritaikymą.“ Šiai skausmingai taktikai jis nukalė ir specialų pavadinimą: ekonominė „šoko terapija.“ Paskesniais dešimtmečiais, kai tik vyriausybės imdavo inicijuoti radikalias laisvosios rinkos programas, jos būdavo įgyvendinamos šiuo, visuotinai taikomos „šoko terapijos,“ būdu.
Be kita ko, šių pokyčių pritaikymui palengvinti Pinočetas rado ir savitų šoko priemonių; pastarosios buvo taikomos daugelyje režimo kankinimo kamerų, išmėginamos su besirangančiais žmonių, kurie veikiausiai būtų painiojęsi ant šios kapitalistinės transformacijos kelio, kūnais. Daugelis Lotynų Amerikoje matė tiesioginį ekonominių šokų, nuskurdinusių milijonus, ryšį su kankinimų epidemija, nuo kurios nukentėjo šimtai tūkstančių žmonių, tikėjusių kitokia visuomenės ateitimi. Ne veltui urugvajiečių rašytojas Eduardas Galeano (Eduardo Galeano) klausė: „Kaip kitaip šią nelygybę būtų galima išlaikyti, jei ne elektros šoko smūgiais?“
Praėjus lygiai trims dešimtmečiams nuo šių trijų skirtinų šoko formų pasitelkimo Čilėje, ta pati formulė buvo iš naujo, tik nepalyginti smurtingiau, pritaikyta ir Irake. Pirmiausia buvo pradėtas karas, kuriuo, anot „Šoko ir pagarbos“ karinės doktrinos autorių, siekta „suvaldyti priešininkų valią, įsitikinimus bei nuovoką ir tiesiogine prasme užkirsti priešininkui bet kokią galimybę veikti ar priešintis.“ Vėliau sekė radikali ekonominė šoko terapija – ją, šaliai vis dar tebeskendint liepsnose, primetė vyriausiasis JAV pasiuntinys Polas Brėmeris (L. Paul Bremer) – visuotinė privatizacija, visiškai laisva prekyba, 15 procentų dydžio vieno tarifo neprogresiniai mokesčiai [flat tax], dramatiškai mažinamas valstybinis sektorius. Tuometinis Irako prekybos ministras, Ali Abdul-Amiras Allawis, sykį net pareiškė, kad jo tėvynainiams „įsipyko būti eksperimento objektais, jie pavargo. Sistema jau ir taip patyrė pakankamai šoko, tad ši, ūkio šoko terapija, mums nereikalinga.“ Kai irakiečiai pasipriešino, jie buvo suimti ir pasodinti į kalėjimus, kuriuose jų kūnams ir protams teko patirti dar daugiau šoko, tik šįkart pastarasis taikytas kur kas mažiau metaforiška prasme.
Ir dar vienas straipsnis apie „Šoko doktriną“.
Kūrinys iškart tapo bestseleriu ir sulaukė aštrios kritikos. Jis buvo priskirtas prie svarbiausių XXI a. knygų apie ekonomiką ir pavadintas įtikinama studija apie tamsiąją kapitalizmo prigimtį. Ši knyga paskatins kitaip pažvelgti į daugelį dalykų, kurie per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje tapo mums tarsi „savaime suprantami“.
N. Klein – jauna Kanados žurnalistė ir politikos apžvalgininkė, viena iš įtakingiausių dabartinių kairiosios politinės krypties mąstytojų. Rašo su plačiu mokslininkės užmoju ir įkarščiu. Šią autorę išgarsino 2000 m. išleista knyga „No Logo“. Joje nagrinėjamas didžiųjų tarptautinių korporacijų prekių ženklų įsigalėjimas, monopolizuojant rinką ir užvaldant viešąją erdvę.
Už „Šoko doktriną“ Naomi Klein 2009 m. buvo apdovanota Warwick premija, kuri už geriausius darbus skiriama įvairių sričių autoriams.
„Šoko doktrinos" ištraukos
Vienas iš tų, kuriuos Naujojo Orleano potvynis įgalino pamatyti naujas galimybes, buvo Miltonas Friedmanas, didysis judėjimo už nežabotą kapitalizmą guru, žmogus, apibrėžęs šiuolaikinės hipermobilios globalinės ekonomikos gaires. Būdamas devyniasdešimt trejų metų ir jau silpnos sveikatos „Dėdė Miltis,“ – taip jį vadino jo mokiniai, – vis dėlto surado jėgų parašyti straipsnį, pasirodžiusį „The Wall Street Journal“ praėjus trims mėnesiams nuo tragedijos pradžios. „Dauguma Naujojo Orleano mokyklų yra visiškai suniokotos, – pastebi M. Friedmanas, – kaip ir jas lankiusių vaikų namai. Šie vaikai dabar pasklido po visą šalį. Tai tragedija. Tačiau sykiu tai ir palanki proga radikaliai reformuoti švietimo sistemą.“
M. Friedmano radikali mintis buvo ta, kad užuot leidus milijardus dolerių rekonstravimo darbams skirtų pinigų esamos Naujojo Orleano valdiškų mokyklų sistemos atstatymui ir tobulinimui, vyriausybė šeimoms turėtų skirti „švietimo čekius,“ kuriuos šios galėtų panaudoti privačiose įstaigose, – daugelio jų pagrindinis tikslas yra pelnas, – ir pastarosios taptų subsidijuojamos valstybės. Nepaprastai svarbu, kaip teigė Friedmanas, kad šie fundamentalūs pokyčiai taptų ne laikina priemone, bet „ilgalaike reforma.“
Dešininės pakraipos smegenų centrų tinklas nusitvėrė šio Friedmano pasiūlymo ir metėsi ant stichijos nusiaubto miesto. George’p W. Busho administracija parėmė jų planus ir skyrė dešimtis milijonų dolerių tam, kad Naujojo Orleano mokyklos būtų paverstos „chartijos mokyklomis“ (charter schools – valdžios finansuojamomis mokyklomis, kurias, vadovaudamosi savo pačių taisyklėmis, valdytų privačios organizacijos. Jungtinėse Valstijose, o Naujajame Orleane kaip niekur kitur, chartijos mokyklos kelia daug kontroversijų, daugelis afroamerikiečių tėvų į jas žvelgia kaip į žingsnį atgal nuo pilietinių teisių judėjimo laimėjimų, garantavusių visiems vaikams tokį patį išsilavinimo standartą. Tuo tarpu M. Friedmanui visa valstybės valdomų mokyklų sistemos idėja atsiduoda socializmu. Jo manymu, vienintelės valstybės funkcijos yra „ginti mūsų laisvę tiek nuo išorės priešų, tiek nuo mūsų bendrapiliečių: užtikrinti įstatymų laikymąsi ir tvarką, skatinti privačius sandorius, puoselėti rinkos konkurencingumą.“ Kitais žodžiais tariant, išlaikyti policiją ir kariuomenę – visa kita, net ir nemokamo mokslo užtikrinimas esąs neleistinas kišimasis į rinką.
Ryškiai kontrastuojant su krantinių atstatymo ir elektros tinklo atkūrimo ledynmetiškais darbų tempais, Naujojo Orleano mokyklų sistema buvo parduota žaibišku greičiu ir su karišku preciziškumu. Per aštuoniolika mėnesių, didžiajai neturtingųjų miesto gyventojų daliai vis dar esant tremtyje, Naujojo Orleano valdiškų mokyklų sistema buvo beveik visiškai pakeista privačiai valdomomis chartijos mokyklomis. Prieš Katrinos uraganą mokyklų taryba valdė 123 valdiškas mokyklas, šiuo metu ji tevaldo vos keturias. Prieš audrą mieste buvo 9 chartijos mokyklos, šiuo metu jų yra 30. Naujojo Orleano mokytojus seniau atstovavo stipri sąjunga, šiuo metu šios sąjungos sutartis paversta skutais, o visi keturi tūkstančiai septyni šimtai jos narių atleisti. Kai kuriuos jaunesnio amžiaus mokytojus chartijos mokyklos įdarbino iš naujo, tačiau moka jiems mažesnius atlyginimus. Vis dėlto didžioji mokytojų dalis liko be darbo.
Naujasis Orleanas, anot „The New York Times,“ tapo „išskirtine chartijos mokyklų plėtros laboratorija,“ o Amerikos verslumo instituto (American Enterprise Institute) – friedmaniško sukirpimo smegenų centro – atstovai entuziastingai prabilo apie tai, jog „Katrina per vieną dieną atliko tai, ko Luizianos mokyklų reformuotojai neįstengė padaryti per metų metus.“ Tuo tarpu valstybinių mokyklų mokytojai, stebėdami kaip nukentėjusiesiems nuo potvynio skirti pinigai imami naudoti viešosios sistemos naikinimui ir privačios kūrimui, M. Friedmano planą vadino „švietimo užgrobimu.“
Šiuos puikiai orkestruotus, katastrofų įkandin sekančius reidus prieš viešąją erdvę, kai nelaimės imamos laikyti puikiomis rinkos galimybėmis, aš vadinu „katastrofų kapitalizmu.“
Galiausiai Naujajam Orleanui skirtas M. Friedmano straipsnis tapo paskutiniąja jo viešosios politikos rekomendacija: kiek mažiau nei po metų, 2006 metų lapkričio 16 d. jis, būdamas devyniasdešimt ketverių, mirė. Gali susidaryti įspūdis, jog rūpesčiai dėl vidutinio dydžio Amerikos miesto mokyklų sistemos privatizavimo žmogui, pusę praėjusio amžiaus laikytam įtakingiausiu ekonomistu, – tarp savo mokytinių turinčiam keletą JAV prezidentų, Britanijos ministrų pirmininkų, Rusijos oligarchų, Lenkijos finansų ministrų, trečiojo pasaulio šalių diktatorių, Kinijos komunistų partijos sekretorių, Tarptautinio valiutos fondo direktorių ir paskutiniuosius tris JAV Federalinio rezervo vadovus, – tėra menkniekis. Vis dėlto jo užmojį išnaudoti Naujojo Orleano krizę fundamentalistinės kapitalizmo versijos naudai galima laikyti ir keistai deramu energija tryškusio penkių pėdų dviejų colių profesoriaus, dar jėgų žydėjime save apibūdinusio kaip „sekmadieninį pamokslą skelbiantį senamadį pamokslininką,“ atsisveikinimu.
Daugiau nei tris dešimtmečius M. Friedmanas ir jo įtakingieji sekėjai tobulino tą pačią strategiją: sulaukti didesnės krizės ar šoko, tada, kol piliečiai dar nespėjo atsigauti po katastrofos, parduoti atskiras valstybės dalis privatiems žaidėjams ir tokiu būdu žaibiškai užtikrinti „reformų“ tęstinumą.
Tai, ką aš ilgainiui supratau esant šoko doktrina, viename iš svarbiausių savo rašinių Friedmanas įvardijo kaip šiuolaikinio kapitalizmo pagrindinę taktinę panacėją. Jis pastebi, kad „vien tik krizė – faktinė ar įsivaizduojama – lemia tikrus pokyčius. Veiksmai, kurių imamasi kilus tokiai krizei, priklauso nuo aplinkui tarpstančių idėjų. Mano įsitikinimu, mūsų pagrindinė pareiga yra kurti alternatyvas egzistuojančiai politikai bei užtikrinti jų gyvybingumą ir prieinamumą iki to laiko, kol tai, kas politiškai neįmanoma, taps tuo, kas politiškai neišvengiama.“ Kai kurie žmonės ruošdamiesi galimoms katastrofoms kaupia konservuoto maisto ir vandens atsargas, tačiau Friedmanas tam atvejui kaupia laisvosios rinkos idėjas. Ištikus krizei, Čikagos universiteto profesorius buvo įsitikinęs, jog būtina nedelsiant veikti bei skubiai ir negrįžtamai įgyvendinti pokyčius, kol krizės iškamuota visuomenė neišslydo atgal į „status quo tironiją.“ Jis apskaičiavo, jog „naujoji administracija turi maždaug šešis-devynis mėnesius, per kuriuos reikia pasiekti svarbiausių pokyčių; jei per šį laikotarpį ji nepasinaudos proga veikti ryžtingai, daugiau tokios progos jai niekas nebesuteiks.“ Tam tikra Makiavelio (Machiavelli) patarimo, kad „blogos naujienos“ turėtų būti pranešamos „visos vienu kartu“, variacija pasirodė esanti vienas iš tvariausių Friedmano strateginių priesakų.
To, kaip pasinaudoti stipriu šoku ar didelio masto krize pirmąkart M. Friedmanas išmoko aštunto dešimtmečio viduryje, kai patarinėjo Čilės diktatoriui generolui Augusto Pinochetui. Čilės gyventojai buvo ištikti šoko ne vien dėl kruvino Pinočeto perversmo: šalį niokojo ir žiauri hiperinfliacija. Friedmanas Pinočetui patarė imtis skubios ūkio pertvarkos: apkarpyti mokesčius, išplėsti laisvą prekybą, privatizuoti paslaugas, mažinti socialines išlaidas ir siaurinti valstybės reguliavimą. Galiausiai Čilės gyventojai netgi išvydo, kaip jų valstybinės mokyklos buvo pakeistos privačiomis, finansuojamomis pagal specialią „švietimo čekių“ programą (voucher-funded private schools). Tai buvo radikaliausia kapitalizmo modifikacija pasaulyje per visus laikus, įgijusi Čikagos mokyklos revoliucijos vardą – daugybė A. Pinocheto ekonomistų vadovaujami Friedmano studijavo Čikagos universitete. Friedmanas numanė, kad ekonomikos pokyčių greitis, netikėtumas ir apimtis išprovokuos visuomenės psichologines reakcijas, kurios „palengvins pritaikymą.“ Šiai skausmingai taktikai jis nukalė ir specialų pavadinimą: ekonominė „šoko terapija.“ Paskesniais dešimtmečiais, kai tik vyriausybės imdavo inicijuoti radikalias laisvosios rinkos programas, jos būdavo įgyvendinamos šiuo, visuotinai taikomos „šoko terapijos,“ būdu.
Be kita ko, šių pokyčių pritaikymui palengvinti Pinočetas rado ir savitų šoko priemonių; pastarosios buvo taikomos daugelyje režimo kankinimo kamerų, išmėginamos su besirangančiais žmonių, kurie veikiausiai būtų painiojęsi ant šios kapitalistinės transformacijos kelio, kūnais. Daugelis Lotynų Amerikoje matė tiesioginį ekonominių šokų, nuskurdinusių milijonus, ryšį su kankinimų epidemija, nuo kurios nukentėjo šimtai tūkstančių žmonių, tikėjusių kitokia visuomenės ateitimi. Ne veltui urugvajiečių rašytojas Eduardas Galeano (Eduardo Galeano) klausė: „Kaip kitaip šią nelygybę būtų galima išlaikyti, jei ne elektros šoko smūgiais?“
Praėjus lygiai trims dešimtmečiams nuo šių trijų skirtinų šoko formų pasitelkimo Čilėje, ta pati formulė buvo iš naujo, tik nepalyginti smurtingiau, pritaikyta ir Irake. Pirmiausia buvo pradėtas karas, kuriuo, anot „Šoko ir pagarbos“ karinės doktrinos autorių, siekta „suvaldyti priešininkų valią, įsitikinimus bei nuovoką ir tiesiogine prasme užkirsti priešininkui bet kokią galimybę veikti ar priešintis.“ Vėliau sekė radikali ekonominė šoko terapija – ją, šaliai vis dar tebeskendint liepsnose, primetė vyriausiasis JAV pasiuntinys Polas Brėmeris (L. Paul Bremer) – visuotinė privatizacija, visiškai laisva prekyba, 15 procentų dydžio vieno tarifo neprogresiniai mokesčiai [flat tax], dramatiškai mažinamas valstybinis sektorius. Tuometinis Irako prekybos ministras, Ali Abdul-Amiras Allawis, sykį net pareiškė, kad jo tėvynainiams „įsipyko būti eksperimento objektais, jie pavargo. Sistema jau ir taip patyrė pakankamai šoko, tad ši, ūkio šoko terapija, mums nereikalinga.“ Kai irakiečiai pasipriešino, jie buvo suimti ir pasodinti į kalėjimus, kuriuose jų kūnams ir protams teko patirti dar daugiau šoko, tik šįkart pastarasis taikytas kur kas mažiau metaforiška prasme.
Ir dar vienas straipsnis apie „Šoko doktriną“.
