Gera čia būti! Iš čia nesinori išvykti. Dar tebesant, traukia grįžti atgal. Kodėl?
Vakare, eidama per kaimą, stebiu basus vaikus, su suknežintu kokoso riešutu linksmai žaidžiančius kvadratą, ir staiga suprantu, KODĖL. TODĖL, kad šioje saloje žaidimas vis dar svarbesnis už kamuolį, su kuriuo žaidžiama.
Ir aš ten buvau, raudonąjį vyną ir matę gėriau… Matė geriama iš specialaus indo per metalinį šiaudelį su koštuvėliu ir būtinai siunčiama ratu, dalijamasi su kitais. Kai nežinia keliose rankose pabuvęs ir iš kur atklydęs matės indelis sustojo ties manimi, suabejojau tik sekundę. Keliaudama išmokau gerbti keisčiausius kitų šalių papročius.
Nieko nematau, tačiau jaučiu, jog aplinkui knibždėte knibžda gyvių. Iš atminties išnyra pokalbis apie 14 rūšių nuodingų gyvačių, kurios medžioja būtent tokiu paros metu. Net nepajuntu, kaip prožektorius iš lydinčio vaikino rankų atsiduria manosiose. Jis nustebęs žiūri į mane, bet mano akys, matyt, iškalbingos! Akis už akį! Mes atsidūrėm džiunglėse! Naktį.

Dabar yra tik kalnas ir aš. Vienintelė mintis, šiuo metu telpanti galvoje: „Aš tai padarysiu, aš tai padarysiu, aš tai padarysiu!“ Sukaupiu visas jėgas. Klausau tik savo kūno ir lyg robotas žingsnis po žingsnio kopiu aukštyn. Žvaigždės vis artėja, o viršukalnė – ne.

(c) „Tyto albos“ nuotr.

Knygos „Tolima. Artima“ (leidykla „Tyto alba“) autorė Živilė Gerulaitienė – keliautoja, fotografė, buvusi popgrupės „Dinamika“ vadybininkė. Aktyviai keliauti pradėjo prieš 12 metų, per tą laiką aplankė 40 šalių šešiuose žemynuose. Kelionių ir nuotykių troškimas, meilė svetimam kraštui išviliojo keliautoją į Pietų Afrikos Respubliką, kur ji išvyko su šeima ir praleido daugiau nei penkerius metus.

Keliautoja tikina, jog gyvenimas Pietų pusrutulyje skurdesnis, tačiau daug linksmesnis, šiltesnis ir paprastesnis, nes laikas, žmogus ir jo amžius čia matuojami kiek kitokiais matais nei šiauriniame. Gyvenimą svečioje šalyje ji vertina kaip neįkainojamą patirtį, padėjusią susivokti ne tik kitoniškame pasaulyje, bet ir savyje.

Galimybė savomis kojomis atsistoti ant raudono Namibijos smėlio, pamatyti pusantro tūkstančio metų sulaukusią… gėlę, įžengti į skurdų arbatos plantacijų darbininko namelį, o PAR patikrinti, ar tikrai deimantai – geriausi mergaičių draugai, daro gyvenimą kitokį.

Paprastesnį ir vertingesnį, kaip neabejodama teigia Ž. Gerulaitienė, apkeliavusi daugybę egzotiškų šalių. Tam, kad numalšintų nepasotinamą kelionių alkį, kad patirtų gyvenimo saldybę ir rūstumą, kad žiūrėdama į tai, kas svetima, įvertintų ir suprastų save pačią.

Knygoje „Tolima. Artima“ autorė šmaikščiai pasakoja apie Buenos Aires ir Sidnėjų, Keiptauną ir Šri Lanką, Čilės indėnų kaimą, islamiškas Malaizijos keistenybes ir Gerosios Vilties kyšulį. Pasinėrus į autorės įspūdžių pasaulį tai, kas tolima, tampa artima.

Kai baisu eiti į darželį ar nesinori į mokyklą, kai atsiduri ligoninėje, kiti tyčiojasi, kai susiduri su mirtimi ar kitomis sunkiomis, baimę ir nerimą keliančiomis situacijomis, pasakos padeda be baimės pažvelgti į problemas ir moko padėti pačiam sau.


(c) J.Markevičiaus nuotr.

Maria Molicka savo knygą „Terapinės pasakos“ (leidykla „Vaga“, iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė) skiria ne tik vaikams nuo 4 iki 9 metų, kurie susiduria su panašiomis situacijomis, bet ir jais besirūpinantiems žmonėms – tėvams, auklėtojams, mokytojams, psichoterapeutams.

Pasak autorės, panaši terapija vaikams reikalinga visų pirma dėl to, kad jie itin giliai išgyvena sunkias situacijas, ilgai jas atsimena. Baimė ir liūderys gali apgaubti ne tik vaikystės metus, bet ir neigiamai paveikti vėlesnes emocines reakcijas. Stipriai išgyvendami sunkias situacijas, vaikai tarsi atsiduria spąstuose, iš kurių nesugeba ištrūkti, nes dažniausiai nemoka papasakoti apie savo problemas, paprašyti pagalbos, nemoka padėti sau.

Baimės kyla iš patirtų stiprių, negatyvių įvykių, išgyventų potyrių, pavyzdžiui, jei vaikui atliekama medicininė procedūra, ypač skausminga, kuriai jis nebuvo paruoštas, jei paliekamas nepažįstamoje aplinkoje, jei miršta mylimas naminis gyvūnas. Būtent apie tokias situacijas pasakojama šiose pasakose. Nors jas galima vartoti ir nebūtinai kaip vaistus, bet kaip pačius paprasčiausius pasakojimus

Štai ką apie knygą papasakojo Žinių radijo laidos „Radijo lentyna“ autoriai

Turiu gerą žinią visiems Andriaus Užkalnio gerbėjams (ir net tiems, kurie nežino, kas jis per vienas). Šiemet turėtų pasirodyti ne tik dar viena jo knyga apie Jungtinę Karalystę, bet ir kelionių pasakojimai bei įspūdžiai iš gyvenimo Afrikoje laikų.

Pernai pasirodžiusi šio žurnalisto, jau 15 metų gyvenančio Londone, knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ tapo savotišku fenomenu. Vienas bičiulis prieš Kalėdas „Facebooke“ stebėjosi, kad jos negali rasti nė viename knygyne. Šalia buvo prirašytas komentaras: „O kas tas Užkalnis?“ Na, nieko keisto – žmonės juk gali neklausyti Lietuvos radijo ir nesidomėti leidybos naujienomis. Bet, sako, knygos apie anglus ir Angliją jau pasirodė trečias leidimas.

A. Užkalnio tekstai – visiškai subjektyvūs, jis nevynioja žodžių į vatą ir tokiu būdu atskleidžia nemažai įdomių dalykėlių, kurie britus kartais parodo ne pačioje gražiausioje šviesoje, o kartais tiesiog priverčia skaniai juoktis.

Vilniaus knygų mugėje surengtame pristatyme autorius sakė rašęs tam tikriems žmonėms: kurie jau gyvena JK ir kuriuos vieni dalykai pradžiugino, kiti – papiktino; kurie ruošiasi važiuoti; kurie niekada nenuvažiuos dėl amžiaus, plonos piniginės ir pan., ypač iš vyresnės kartos. Bet labiausiai A. Užkalnis sakė galvojęs apie skaitytoją Lietuvos provincijoje, kurio vaikai ar anūkai gyvena JK ir turie yra susidarę tam tikrą įspūdį iš padrikų šaltinių.

Žurnalistas prisipažino kai ko iki šiol nesugebėjęs pamėgti, pavyzdžiui, britų įpročio teatre drabužius, užuot atidavus į rūbinę, numesti ant emės prieš save. Tačiau jis žavisi spauda (tiek periodine, tiek knygomis), japoniškais restoranais ir žmonių šypsenomis, kai jiems palaikai duris.

Leidkla „Baltos lankos“ sutiko išleisti A. Užkalnio knygą, pamačiusi tik pusę jos. Prieš Kalėdas turėtų pasirodyti nauja knyga – joje žurnalistas žada pateikti atsakymus į daugybę klausimų, kuriuos žmonės uždavė per pirmosios knygos pristatymus. Be to, pavasarį laukiama pasirodant truputį kitokie A. Užkalnio pasakojimai – perredaguoti straipsniai, spausdinti žurnale „Istorijos“, apie keliones nuo Japonijos ir Dubajaus iki Indijos ir Šveicarijos. Be to, jis žada papasakoti apie savo gyvenimą Afrikoje, kur jis keletą mėnesių dirbo.

„Manęs klausia, kodėl aš taip geranoriškai reaguoju į atsiliepimus internete, net neigiamus, įžeidžiančius. Man malonu, kai su manimi kalbasi klausytojai ir skaitytojai, net jei sako: o, storas išsišiepęs bebras parašė kažką tokio. Tai yra geriau, nei kai žmonės neskaito nieko. Rašytojas privalo rašyti skaitytojui“, – pasakojo A. Užkalnis.

JK jau 15 metų gyvenantis lietuvis dirba BBC monitoringo padalinyje – čia stebi, ką rašo pasaulio žiniasklaida. Netrukus 40-ąjį gimtadienį švęsiantis žurnalistas su žmona ir dviem dukromis nusprendė greitu laiku parvykti į Lietuvą. „Dar ne viską pamačiau Anglijoje, bet man dabar atrodo, kad Lietuvoje yra žymiai įdomiau ir čia didesnės galimybės: galiu leisti knygas, kurias perka ir skaito, kalbėti Lietuvos radijuje, rašyti periodikoje. Jei niekada nepažiūrėsiu, kaip man seksis gyventi grįžus į Lietuvą, niekada to nesužinosiu. Man dar 27 metus reikėtų laukti, kol ateitų pensija Didžiojoje Britanijoje. Nenoriu tiek laukti ir po visko galvoti: o kaip būtų buvę, jei būčiau grįžęs…“

Šio žmogaus pavardę ir knygos pavadinimą tikrai esate girdėję, net jei neteko jos skaityti. Aš, pavyzdžiui, Niccoló Machiavelli „Valdovą“ (leidykla „Vaga“, iš italų kalbos vertė Petras Račius) perskaičiau tik dabar. Iš esmės apsišviečiau ir gal net eisiu valdyti kokią šalį. Ne, skiedžiu – būtų baisiai sunkus darbas. Ir dar kažkoks keistas, jei vadovaučiausi visais šito italo patarimais.

(c) eglė

Sakykime, užkariavus kokį kraštą „žmones reikia arba patenkinti malonėmis, arba sugriuždyti, nes už menkas skriaudas jie gali atkeršyti, o už dideles – ne. Tad skriaudos žmogui darytinos tokios, kad nereikėtų bijoti jo keršto.“

Dar vienas patarimas: kunigaikščio valdomus miestus ar žemes nesunku užkariauti, nes jų gyventojai įpratę paklusti, tuo metu respublikos yra gyvybingesnės, joms būdingas nepaklusnumas – tokius miestus lengviausia pavergti sunaikinant. Ir taip toliau, ir panašiai. Viduramžiais taip elgtis gal ir buvo paranku, dėl šių laikų abejočiau. Bet perskaityti šio garsaus Renesanso filosofo ir politiko traktatą verta – padėtų suprasti kai kurių šių laikų veikėjų elgesį.

Politiniame traktate vaizduojamas stiprios respublikos idealas, aiškinami jo realizavimo būdai. Kai kurie autoriaus samprotavimai ir mūsų laikais išlieka aktualūs. Su šiuo kūriniu siejamas ir politikoje egzistuojantis supratimas – makiavelizmas arba valdžios siekimas ir išlaikymas bet kuriomis priemonėmis.

Knyga buvo dedikuota Lorencui Medičiui (1492-1519), Florencijos valdovui ir Urbino kunigaikščiui. N. Machiavelli apie 14 metų ėjo svarbias pareigas Florencijos republikoje. 1512 m. Medičiams grįžus į valdžią ir žlugus respublikai, filosofas kurį laiką kalėjo, paskui buvo išsiųstas į kaimą prie San Kašino, į šeimos dvarą. Vėliau pamažu atgavo Medičių malonę, o 1520 m. Džulijus Medičis (popiežius Klemensas VII) jam pavedė parašyti Florencijos istoriją.

Siūlau paskaityti straipsnį apie N. Machiavelli mintis arba paklausyti Žinių radijo laidos „Radijo lentyna“, kurioje buvo kalbama apie šią knygą.

Apie tuos laikus, kai žmonės dar gyvena laisvės, t.y. neorganizuotos pirmykštės būklės, sąlygomis, esu girdėjęs ir skaitęs daug neįtikėtinų dalykų. Keisčiausia man visada atrodė, kad tuolaikė, tegu ir vos užsimezgusi, valstybės valdžia taikstėsi su tuo, kad žmonės gyvena neturėdami nieko panašaus į Valandalentę,: be privalomųjų pasivaikščiojimų, be tiksliai sureguliuoto maitinimosi grafiko; gula ir keliasi tada, kada tik jiems šauna į galvą; kai kurie istorikai pasakoja, kad tais laikais net naktimis gatvės degdavo žibintai ir vaižinėdavo ar vaikščiodavo žmonės.


(c) eglė

XXVI amžius. Inžinierius D-503 pasakoja apie savo gyvenimą totalitarinėje Vieningojoje Valstybėje. Iš pradžių jis, vienas iš daugelio numerių (šitaip vadinami žmonės), entuziastingai vaizduoja visuomenę, kurios gyvenimo sąranga grįsta matematikos principais. Jis nė neįsivaizduoja, jog galima gyventi kitaip – be butų permatomomis stiklo sienomis, žmonių santykius reguliuojančių rožinių talonų, Sergėtojų Biuro, Šventosios Valandalentės, visagalio Rūpintojo ir Žaliosios Sienos. Tačiau vieną dieną D-503 susipažįsta su revoliucijai besiruošiančia I-330, ir visas jo gyvenimas pradeda keistis.

Antiutopija „Mes“ (leidykla „kitos knygos“, iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko), kurią Jevgenijus Zamiatinas parašė 1921 m., neabejotinai turėjo įtakos tokiems kūriniams, kaip George’o Orwello „1984“, Ray Bradbury „451° Farenheito“ ir Aldouso Huxley’io „Puikus naujas pasaulis“.

Kaip ir daugybė kitų garsių praėjusio šimtmečio rusų romanų, „Mes“ pirmiausia buvo išleistas užsienyje. Sovietų Sąjungoje kūrinys ilgai draustas ir pasirodė tik prasidėjus perestroikai – 1988 m. Lietuvos auditorijai J. Zamiatinas labiau pažįstamas neakivaizdžiai, iš kito kūrinio – paskutinis režisieriaus Vytauto Žalakevičius filmas „Žvėris, kylantis iš jūros“ sukurtas pagal šio autoriaus apsakymą „Potvynis“.

Literatūros tyrinėtojai mano, kad impulsą sukurti romaną J. Zamiatinui suteikė proletkulto (proletarinės kultūros, kurios vienu iš svarbiausių bruožų laikomas siekis pakeisti gyvenimo chaosą organizuota, dėsninga ir planinga veikla) ideologų Аleksandro Bogdanovo bei Aleksejaus Gastevo sukurta utopija, kurios pagrindinė mintis – globali pasaulio pertvarka, galinti įvykti tik „anuliavus žmogaus sielą ir meilės jausmą“. Bet antiutopijos idėjas rašytojas brandino anksčiau: jau Pirmojo pasaulinio karo metais, dirbdamas Anglijoje, jis parašė apysakas „Saliečiai“ ir „Žmonių gaudytojas“.

J. Zamiatinas laikomas vienu iš antiutopijos žanro pradininkų. Antiutopija – tai utopija „atvirkščiai“. Pastarasis terminas siejamas su 1518 m. datuojamu Thomaso More’o romanu. Jame aprašoma ideali, harmoninga visuomenė, gyvenanti Utopijos saloje, kurioje nėra tironijos, nevyksta karai ir panašiai. Antiutopija (kitaip chronotopija, uchronija, distopija) – tai polemika su utopija arba utopiniu mąstymu. J. Zamiatinio „Mes“ – ne tik proletkultininkų projektų, bet ir fordizmo, teilorizmo, futuristinių užmojų parodija.

Kaip straipsnyje „Teisingumo triumfas“ pažymėjo vertėja I. Potašenko, romanas yra racionalistinės mąstymo sistemos, kurioje žmogus suprantamas kaip priemonė, ir humanistinės sistemos, kur žmogus suprantamas kaip tikslas, priešprieša. Autorius parodo, kaip lygybė pavirsta lygiava, protingai organizuota valstybės santvarka – prievartiniu žmogaus elgesio reglamentavimu, o technikos pažanga patį žmogų paverčia mechanizmu. Pasak Ericho Frommo, vienas iš svarbiausių klausimų, kurį užduoda trijų antiutopijų autoriai (J. Zamiatinas, A. Huxley’is, G. Orwellas) – tai filosofinis, antropologinis, psichologinis ir tam tikra prasme religinis klausimas: ar žmogaus prigimtis gali būti pakeista taip, kad žmogus pamirštų laisvės, orumo, sąžiningumo, meilės siekį – kitaip tariant, ar žmogus gali pamiršti, kad jis – žmogus?

Prieš 300 metų paskelbtas istorinis „Lex sensualis“: „Kiekvienas numeris turi teisę gauti bet kurį kitą numerį kaip seksualinį produktą.“
Na, o toliau – tik technikos klausimai. Jus kruopščiai ištiria Sekso Biuro laboratorijose, tiksliai nustato lytinių hormonų kiekį jūsų kraujyje – ir parengia jums tinkamą Sekso Dienų Tabelį. Paskui jūs nurodote, kad savo dienos pageidaujate naudotis tam tikru moterišku (arba tam tikru vyrišku) numeriu ir atsiimate talonų knygelę (rožinę). Štai ir viskas.

Tai – skaudi vienos mergaitės pasaulio pažinimo ir brendimo istorija. Paauglė rašo dienoraštį ir bando suprasti, kas jos gyvenime yra įvykę ir kas vyksta. Ši knyga skaitytoją stato į akistatą su žmogaus gyvenimo esmėmis: Dievo Įsakymais ir jų trauka, šėtono gundymais, dvasinėmis kryžkelėmis ir kančiomis, siekiant ir laimės, ir prasmės, ir doros. Nuo pirmo puslapio junti šauksmą - gamtos, meilės, nuodėmės, kaltės, pasiteisinimo.

(c) eglė

Atidaus skaitymo reikalaujantis Ritos Latvėnaitės-Kairienės romanas „Šauksmas“ („Eglės“ leidykla) autorės valia nenori būti tik paprastas pasiskaitymas. Ar herojai - silpnos ir bejėgės būtybės prieš šių dienų gyvenimą, nepaliekantį prošvaisčių laimei? Į šį sudėtingą klausimą autorei gali padėti atsakyti patys skaitytojai. Galbūt kai kam šis romanas atrodys tiesiog nelaiminga pasileidusios mergiotės istorija…

R. Latvėnaitės-Kairienės, vienos Klaipėdos vidurinės mokyklos lituanistės, knyga buvo išleista dar 2007 m., pernai jos leidimas pakartotas. Ji anksčiau yra išleidusi eilėraščių rinkinuką, išspausdinusi novelių.

Siūlau paskaityti du straipsnius apie šį romaną: „Sužeistos paauglystės šauksmas“ ir „Pranešti. Bet kokiais ženklais. Kokiais?“.

Ši knyga buvo viena iš nedaugelio, kurių viršelis mane apgavo. Kaip filmus dažnai renkuosi tiesiog pagal plakatus, taip knygas – pagal viršelius, pavadinimus ar kitus visiškai nelogiškus dalykus. O, galvojau, pasitaikė kažkoks trenktas autorius, parašė ką nors šmaikštaus, intriguojančio, šyzovo. Žodžiu, geras skaitalas savaitgaliui.

(c) J.Markevičiaus nuotr.

Na, šmaikštumo Robertui P. Smithui (gal labiau jo herojui Bentonui Kirbiui) netrūksta – vietomis buvo tikrai juokinga. Kartais švietėsi net šiokia tokia intriga. Šyzova? Neabejotinai. Kokia normali knyga būtų taip pavadinta. Bet perskaičiau ir… Kažko pritrūko. Tiesą sakant, tas ežys pabaigoje buvo visai ne į temą. Geras finalas gal būtų viską atpirkęs, nes prieš finalą buvo daug visokio muilo – neištikimybės, neplanuoti vaikai ir t.t.

„Naktį parke aukštai medyje su ežiuku“ (leidykla „Vaga“, iš anglų kalbos vertė Lina Krutulytė) prikimšta visokių absurdiškų situacijų – tiesą sakant, jos ir buvo geriausia, na, bent juokingiausia dalis.

Londoniečio Bentono gyvenime ne viskas vyksta pagal planą. Kažin ar keista, nes jis to plano ir neturėjo. Baigė filosofiją (nes nusprendė studijuoti ką nors su pavadinimu -ija, o konkrečią sritį pasirinko smeigęs į sieną strėlytę). Turėjo sužadėtinę, su kuria draugavo nuo neatmenamų laikų (atsirasti kitoms merginoms galimybės kaip ir neliko), bet prieš pat vestuves, per mergvakarį, likimas jos nepagailėjo – Džordžija lipo kopėčiomis į namus, nes buvo palikusi raktą, ir nukrito. Liko gyva, bet mirtinai sušalo. (Prašau nepykti, kad pasakoju siužetą, nes tai nutinka pačioje pradžioje).

Bentonas turi brolį, kuris po Londoną juodu taksi vežioja Mirtį. Šitos vietos visai nesupratau, nes truputį pašmaikštavo ta tema ir pamiršo iki paskutinio puslapio. Dar turi (nors paskui atrodo, kad gal turėjo) merginą, kurios visi gyvūnėliai nusižudė (pavyzdžiui, katė iššoko pro langą). Tą pačią merginą jis gerokai pritvatija, kad nebūtų užkluptas su meiluže – dailia korėjiete skaistuole, ištroškusia sekso nuotykių.

Va tokie įvykėliai ir sudaro knygą – atsitiktine tvarka sudėlioti trumpi pasakojimai primena komiško serialo dalis. Keisti Įvykiai seka vienas po kito, kol galiausiai jokių ambicijų gyvenime neturintis ir gilesnių emocijų nekamuojamas Bentonas atsiduria ten, kur niekada nesitikėjo atsidurti: naktį parke aukštai medyje su ežiuku…

Beje, debiutinio R. P. Smitho romano viršelis man vis tiek patiko – ačiū jį sukūrusiam Mariui Kananaičiui.

Dar siūlau paklaustyti Žinių radijo laidos „Radijo lentyna“, kurioje kaip tik ir pasakojama apie šią knygą.

PS Man kažkaip nesiseka su ežiais – visai nesuprantu masinės euforijos dėl multiko „Ežiukas rūke“.

Vilniaus knygų mugėje jauniesiems lankytojams rengiama visai šeimai skirta kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“ edukacinė programa. Dailininkės Sigutės Chlebinskaitės sumanytose dirbtuvėse, pirmą kartą duris atvėrusios 2001-aisiais, kasmet supažindinama su nauja knygos kultūros istorijos paslaptimi, pristatomi geriausi Lietuvos ir užsienio knygų kūrėjai.



Be tradicinės studijos edukacinės programos (knygų įrišimo, ekslibriso spaudos, marmurinio popieriaus gamybos, Brailio rašto pamokų ir kt.), šiais metais Knygų šalies lankytojai, užpildę Knygų šalies piliečio pasą, bus kviečiami dalyvauti ir kituose smagiuose renginiuose. Pernai vaikų knygelių rašytojas ir iliustruotojas Kęstutis Kasparavičius su vaikais sukūrė Tikro Dydžio Žirafą, o šiemet visi kviečiami spalvinti 2 m pločio ir 3 m ilgio Karališkąjį Baltąjį Sėkmės Dramblį.


Kęstutis Kasparavičius

Šiam Drambliui patikėta labai svarbi užduotis – padėti, kad Knygų šalies lankytojų svajonės išsipildytų. Svajones reikės užrašyti ant Sėkmės obuolių. Kiekvienas lankytojas, dalyvausiantis edukacinėje programoje „Kurk iliustraciją kartu su dailininku“, gaus K. Kasparavičiaus nupieštą Giminės obelį, ant jos turės surašyti savo brolių, sesių, tėvelių ir senelių vardus, o savąjį obuolį su užrašyta svajone palikti Dramblio krepšyje. Kad obuolį iškirpti būtų paprasčiau, spaustuvė „Logotipas“ atgabens specialią formų iškirtimo mašiną!



Kadangi svajonės dažniausiai būna nematomos, Vytautas Gendvilas pamokys jas užrašyti Brailio raštu. Lankytojų ir dailininko sukurto Karališkojo Baltojo Sėkmės Dramblio pristatymas – paskutinę mugės dieną, sekmadienį, baigiamajame renginyje 16 val. (4 salė).

Kita įdomybė – Didžiųjų klausimų kamuolys. Visomis mugės dienomis į jį galėsite mesti lapelius su klausimais tėvui Antanui Saulaičiui SJ, dailininkui K. Kasparavičiui, spaustuvininkui Artūrui Karosui, alpinistui Vladui Vitkauskui ir kitiems Knygų šalies ambasadoriams. Atsakymus į užduotus klausimus išgirsite sekmadienį 15 val. Vaikų scenoje. Įdomiausi klausimai bus publikuojami žurnalo „Bitutė“ svetainėje.

Šiais metais maži ir dideli kūrybinės studijos lankytojai galės išbandyti ir keletą naujų užsiėmimų. Viena jų – edukacinė programa „Atspausk saulės atspaudą – susipažink su cianotipija!“ Cianotipijos laboratorijai vadovaus fotografas Gintas Kavoliūnas. Cianotipija – viena pirmųjų fotografijos technikų, kuria sukurti atvaizdai XIX a. buvo panaudoti iliustruojant knygą. Dar kitaip ši technika vadinama mėlynuoju saulės atspaudu. Cianotipijos laboratorijoje galėsite patys tokį pasigaminti.

Dizainierė Aušra Lisauskienė užsiėmimuose „Ką padarė žirklės“ supažindins su iškilių paveikslėlių (angl. pop-up) knygelių istorija, parodys pavyzdžių ir pamokys, kaip jas pasidaryti. Be to, bus eksponuojama prancūzės Marion Bataille 2008 m. sukurta 3D knygelė „ABC“ ir Vilniaus dailės akademijos studentų sukurtų pop–up knygų projektai.

Tiems, kurie domisi Lietuvos istorija ir senaisiais raštais, būtina apsilankyti Kunigaikščio raštinėje. Valdovų rūmų atstovė Vida Kaunienė su kolegomis pristatys senuosius dokumentus, galėsite pamėginti rašyti žąsies plunksna, paliesti pergamentą ar net imtis labai rimtų kunigaikščio raštininko pareigų.

Dailaus rašymo meno – kaligrafijos – kiekvieną dieną mokys vis kitas šio meno žinovas. Visi norintieji kviečiami pašokdinti teptuką ir pamąstyti, kodėl sakoma, jog tavo raštas – tavo atvaizdas. Vakarų rašto meno tradicijas atskleis prof. Albertas Gurskas ir Rimvydas Kepežinskas, o Tolimųjų Rytų – Dalia Dokšaitė ir Greta Grendaitė.

Kaip origamio technika iš popieriaus lapo pasigaminti miniatiūrinę knygelę, parodys dailininkė Jurga Šarmavičiūtė. Svečias iš Baltarusijos Kastusas Šydlouskis ir Tatjana Timčenko supažindins su senaisiais rašymo ant tošies ir vaškinių lentelių būdais, kirilicos rašto istorija.

Ir tai dar ne viskas. Kūrybinėje studijoje sužinosite, kaip gimsta knygos, ir susipažinsite su visu jų keliu programoje „Nuo rankraščio iki spaustuvės“. Studijoje pamatysite praėjusių metų pabaigoje leidyklos „Gimtasis žodis“ išleistos ir spaustuvės „Logotipas“ atspausdintos Johanno Wolfgango Goethe knygos „Pasakos“ rankraštį, leidiniui iliustruoti parinktas Vaidoto Aukštaičio pinhole fotografijas, spaudos lankus, susiūtą knygos bloką, dažus ir formas, naudotas knygos spaudai, bei kitas priemones, kurių reikėjo šiai knygai sukurti.

Visomis mugės dienomis bus rodomas filmas apie knygų kūrėjus „Nuo piešinio iki knygos. Keturi pokalbiai su knygos dailininkais“. O naujausias 2008-2010 m. išleistas vaikų ir jaunimo knygeles galėsite apžiūrėti Kabančių knygelių ekspozicijoje,

Šiemet kūrybinė studija turi dar vieną draugą – tai Knygų šalies kino teatras „Pasaka“. Kadangi ne visus knygų kūrėjus galima pasikviesti į knygų mugę, su jų gyvenimais ir darbais galima susipažinti žiūrint kino filmus. Vieną tokių filmų apie garsią vaikų knygelių kūrėją ir iliustruotoją Beatrix Potter visi kviečiami žiūrėti kino teatre „Pasaka“ (Šv. Ignoto g. 4/3, Vilnius) vasario 18-25 d.

Kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“ visomis mugės dienomis (vasario 18-21 d.) nuo 10 val. knygų bičiulių lauks parodų rūmų „Litexpo“ 4 salėje. Mugei pasibaigus kūrybinė studija tęs savo turą po Lietuvą.

Kunstkamera nėra muziejus. Tai tėra kolekcionieriaus ar šiaip hobį turinčio asmens surinktų daiktų, kartais – reiškinių, demonstravimas publikai. Kuo kolekcija keistesnė, paradoksalesnė, juokingesnė, baisesnė – tuo geriau. Vienų kunstkamerų savininkai nori savo turtus paversti muziejais. Su tiksliais aprašymais, katalogais, atliktais ir toliau atliekamais mokslo tyrimais. Kiti kunstkamerų savininkai nenori prarasti savo kolekcijos žanro grynumo, nes juos labiausiai žavi nevaldomo rinkimo ir nepretenzingo rodymo procesas.

(c) „Tyto albos“ nuotr.

Esu iš tų, laukinių, kolekcionierių. Kolekcionuoti kasdienybę pradėjau 1990-aisiais, kai Lietuvoje pradėjo rastis mane dominantys objektai: užsieniečiai Vilniuje, mūsiškiai – užsienyje, valstybių įvaizdžių lenktynės, „Eurovizija“, tamagučiai, internetas, samdomas darbas ir poilsis už pinigus. Kolekcionuoti kasdienybę nebuvo sunku – pats joje aktyviai dalyvavau. Man tereikėdavo savo radiniams suteikti siužetinę formą, pagražinti silpnesnes jų vietas, surasti kuo netikėtesnį žiūrėjimo rakursą, ir jau būdavo galima rodyti publikai.
Aš savo kolekciją rodžiau (o naujus eksponatus – teberodau) savaitraščiuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Laisvalaikis“, žurnaluose „Verslo klasė“, „Investicijos“, „Kinas“, „Veidas“, „Naujasis židinys“, Lietuvos radijuje, naujienų portale omni.lt/balsas.lt, savo tinklaraštyje stebėtojas.lt.
Kai kurie šioje knygoje rodomi eksponatai net apsitraukę apnašomis nuo ilgo saugojimo. Pavyzdžiui, 1998 metais redaktoriai internetą taisydavo į išdidų „Internetą“. Aš palikau originalią rašybą, nes anoje kasdienybėje pasaulinis tinklas toks ir buvo – prasidedantis didžiąja raide ir su kabutėmis.
O štai surenkamų baidarių, saugomų turistų sandėliukuose, iš viso nebeliko.

Pirmojoje savo knygoje „Kasdienybės kunstkamera“ (leidykla „Tyto alba“) eseistas Ernestas Parulskis su profesionalaus gyvenimo stebėtojo tikslumu ir gyvenimo menininko įkvėpimu pasakoja apie daiktus bei reiškinius, įaugusius į mūsų kasdienybę. Vieni jo tyrinėjami daiktai ir reiškiniai – seni, turintys garbingą istoriją kaip kančios dantų gydytojo kabinete ar plaukimas baidarėmis, kiti – daugiau ar mažiau nauji kaip lietuvių dalyvavimas „Eurovizijoje“ ar banko kortelių PIN kodai.

Autoriaus teigimu, ši knyga – tai mėginimas paversti kasdienybę nuotykiu, atskleisti ją kaip įdomybių kolekciją. Kone moksline informacija, paties autoriaus improvizuotų socialinių apklausų duomenimis ir jo itin pamėgtais matematiniais skaičiavimais pagrįsti tekstai, džiuginantys skaitytoją rafinuotu humoru be pagiežos, iš tiesų artimi prozos kūriniams.

Pasak žurnalų „Verslo klasė“, „Iliustruotasis mokslas“ redaktoriaus Aurelijaus Katkevičiaus, kiekvienas E. Parulskio tekstas – tai žavi miniatiūrinė disertacija apie mūsų kasdienybės stebuklus: „Tai epifanija – kai, atrodytų, buities smulkmenoje pamatai kultūros, o kartais ir civilizacijos klodus. Dažname tų tekstų dosniai pažeriama meno ir kultūros idėjų, kurias būtų galima iš karto ir įgyvendinti. Dažną jis pats ir įgyvendina. Visa tai – be tokios būdingos mūsų visuomenei surauktos kaktos ir ašaros aky. Viskas lengvai ir grakščiai, perregima, bet tvirta proza. Ir – ne pats menkiausias jo prozos privalumas: nedaug kas šioje šalyje turi tokį subtilų humoro jausmą.“

E. Parulskis (gim. 1963 m.) studijavo Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedroje bei Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje. 2001 m. įkūrė naujienų portalą omni.lt (vėliau tapusį balsas.lt), jam vadovavo iki 2008 m. Nuo 1998 m. nuolat rašo esė ir komentarus Lietuvos žiniasklaidai.

Žuvis išeina žvejoti, Pelė prisijaukina Dulkių siurblį, Baltojo vyno Butelis ragauja raudonojo vyno, o Keptuvė savo pokštu patį Katilą priblokštų…


(c) eglė

„Kvailose istorijose“ (leidykla „Nieko rimto“) viskas kitaip. Bent jau ne taip, kaip esame įpratę. Netikėtai atgiję virtuvės puodai, kiaušiniai, batai ir kiti daiktai ginčijasi, pešasi, dainuoja ir pasakoja savo istorijas. Vienu žodžiu, žavi ir stulbina paprasta atvirkščio pasaulio išmintimi.

Muzikinės pasakaitės sukurtos pagal Kęstučio Kasparavičiaus knygą „Kvailos istorijos“, kuri 2005-aisiais buvo pripažinta geriausia metų knyga vaikams.


Pasakaites skaito ir daineles atlieka aktorius Dalius Skamarakas, scenarijų parašė Sigitas Mickis, jie abu sukūrė muziką, o eiliuotus tekstus parašė poetė Alma Karosaitė.


Siūlau paklausyti pasakos apie keistas knygas: „Pasaka apie skrendančias knygas“, „Dainelė apie skrendančias knygas“, „Pasaka apie tris knygas“.