Gera čia būti! Iš čia nesinori išvykti. Dar tebesant, traukia grįžti atgal. Kodėl?
Vakare, eidama per kaimą, stebiu basus vaikus, su suknežintu kokoso riešutu linksmai žaidžiančius kvadratą, ir staiga suprantu, KODĖL. TODĖL, kad šioje saloje žaidimas vis dar svarbesnis už kamuolį, su kuriuo žaidžiama.
Ir aš ten buvau, raudonąjį vyną ir matę gėriau… Matė geriama iš specialaus indo per metalinį šiaudelį su koštuvėliu ir būtinai siunčiama ratu, dalijamasi su kitais. Kai nežinia keliose rankose pabuvęs ir iš kur atklydęs matės indelis sustojo ties manimi, suabejojau tik sekundę. Keliaudama išmokau gerbti keisčiausius kitų šalių papročius.
Nieko nematau, tačiau jaučiu, jog aplinkui knibždėte knibžda gyvių. Iš atminties išnyra pokalbis apie 14 rūšių nuodingų gyvačių, kurios medžioja būtent tokiu paros metu. Net nepajuntu, kaip prožektorius iš lydinčio vaikino rankų atsiduria manosiose. Jis nustebęs žiūri į mane, bet mano akys, matyt, iškalbingos! Akis už akį! Mes atsidūrėm džiunglėse! Naktį.

Dabar yra tik kalnas ir aš. Vienintelė mintis, šiuo metu telpanti galvoje: „Aš tai padarysiu, aš tai padarysiu, aš tai padarysiu!“ Sukaupiu visas jėgas. Klausau tik savo kūno ir lyg robotas žingsnis po žingsnio kopiu aukštyn. Žvaigždės vis artėja, o viršukalnė – ne.

(c) „Tyto albos“ nuotr.

Knygos „Tolima. Artima“ (leidykla „Tyto alba“) autorė Živilė Gerulaitienė – keliautoja, fotografė, buvusi popgrupės „Dinamika“ vadybininkė. Aktyviai keliauti pradėjo prieš 12 metų, per tą laiką aplankė 40 šalių šešiuose žemynuose. Kelionių ir nuotykių troškimas, meilė svetimam kraštui išviliojo keliautoją į Pietų Afrikos Respubliką, kur ji išvyko su šeima ir praleido daugiau nei penkerius metus.

Keliautoja tikina, jog gyvenimas Pietų pusrutulyje skurdesnis, tačiau daug linksmesnis, šiltesnis ir paprastesnis, nes laikas, žmogus ir jo amžius čia matuojami kiek kitokiais matais nei šiauriniame. Gyvenimą svečioje šalyje ji vertina kaip neįkainojamą patirtį, padėjusią susivokti ne tik kitoniškame pasaulyje, bet ir savyje.

Galimybė savomis kojomis atsistoti ant raudono Namibijos smėlio, pamatyti pusantro tūkstančio metų sulaukusią… gėlę, įžengti į skurdų arbatos plantacijų darbininko namelį, o PAR patikrinti, ar tikrai deimantai – geriausi mergaičių draugai, daro gyvenimą kitokį.

Paprastesnį ir vertingesnį, kaip neabejodama teigia Ž. Gerulaitienė, apkeliavusi daugybę egzotiškų šalių. Tam, kad numalšintų nepasotinamą kelionių alkį, kad patirtų gyvenimo saldybę ir rūstumą, kad žiūrėdama į tai, kas svetima, įvertintų ir suprastų save pačią.

Knygoje „Tolima. Artima“ autorė šmaikščiai pasakoja apie Buenos Aires ir Sidnėjų, Keiptauną ir Šri Lanką, Čilės indėnų kaimą, islamiškas Malaizijos keistenybes ir Gerosios Vilties kyšulį. Pasinėrus į autorės įspūdžių pasaulį tai, kas tolima, tampa artima.

Kai baisu eiti į darželį ar nesinori į mokyklą, kai atsiduri ligoninėje, kiti tyčiojasi, kai susiduri su mirtimi ar kitomis sunkiomis, baimę ir nerimą keliančiomis situacijomis, pasakos padeda be baimės pažvelgti į problemas ir moko padėti pačiam sau.


(c) J.Markevičiaus nuotr.

Maria Molicka savo knygą „Terapinės pasakos“ (leidykla „Vaga“, iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė) skiria ne tik vaikams nuo 4 iki 9 metų, kurie susiduria su panašiomis situacijomis, bet ir jais besirūpinantiems žmonėms – tėvams, auklėtojams, mokytojams, psichoterapeutams.

Pasak autorės, panaši terapija vaikams reikalinga visų pirma dėl to, kad jie itin giliai išgyvena sunkias situacijas, ilgai jas atsimena. Baimė ir liūderys gali apgaubti ne tik vaikystės metus, bet ir neigiamai paveikti vėlesnes emocines reakcijas. Stipriai išgyvendami sunkias situacijas, vaikai tarsi atsiduria spąstuose, iš kurių nesugeba ištrūkti, nes dažniausiai nemoka papasakoti apie savo problemas, paprašyti pagalbos, nemoka padėti sau.

Baimės kyla iš patirtų stiprių, negatyvių įvykių, išgyventų potyrių, pavyzdžiui, jei vaikui atliekama medicininė procedūra, ypač skausminga, kuriai jis nebuvo paruoštas, jei paliekamas nepažįstamoje aplinkoje, jei miršta mylimas naminis gyvūnas. Būtent apie tokias situacijas pasakojama šiose pasakose. Nors jas galima vartoti ir nebūtinai kaip vaistus, bet kaip pačius paprasčiausius pasakojimus

Štai ką apie knygą papasakojo Žinių radijo laidos „Radijo lentyna“ autoriai