Iš nuošalaus vienkiemio į ligoninę atvežta močiutė, po daugelio metų nuprausta, pasijunta visiškai pasveikusi ir patyrusi vandens gydomąją galią. Kito personažo gyvenimą pakeičia įsigytas protingas gyvulys – karvė. Knygoje figūruoja ir savanoris gedulo namų „komendantas“, aukštą kilmę liudijančius popierius turintis bajoras, čia yra ir vestuvių, ir krikštynų, ir artėjančių laidotuvių. Įvykiai romane prasideda ankstyvą pavasarį, apsuka metų ratą – ir gyvenimas tęsiasi net reanimacijos palatoje…

(c) „Tyto albos“ nuotr.

Romano „Reanimacijos palata“ (leidykla „Tyto alba“) autorė Irma Randakevičienė – teisininkė, mokslininkė, teisinių knygų autorė. Vienas ankstyviausių jos vaikystės prisiminimų – burokėlių sriuba, įpilta į metalinį indelį Anykščių ligoninėje, kurioje dirbo mama. Čia pirmą kartą pamatytas ir kenčiančio dėl ligos žmogaus skausmas.

Debiutinio autorės romano veiksmas vyksta rajoninio miesto ligoninės reanimacijos palatoje. Tai yra slenkstis iš šio pasaulio į Anapilį, ir kuo tas slenkstis arčiau, tuo gyvybės šviesa spindi ryškiau.

Reanimacijos palata – pati skaudžiausia ligoninės vieta. Čia guldomi žmonės, ištikti insulto, infarkto, komos, sergantys paskutinių stadijų vėžiu ir kitomis sunkiomis ligomis. Knygoje aprašomi reanimacijoje gulinčių pacientų išgyvenimai, dirbančių medikų rūpesčiai.

Ligoninės kasdienybėje netrūksta tragikomiškų situacijų, jų apstu ir knygoje. Juolab kad pagrindiniai romano herojai – spalvingos asmenybės. Jiems atsidūrus reanimacijoje, veiksmas rutuliojasi persikeldamas ir už palatos ribų į miestelį.

Uždaros erdvės fenomenas, pagalvojo Frankas nešdamasis arbatą.
Ilgai dirbdami uždaroje teritoritorijoje, žmonės staiga pradeda įsimylėti darbe.
Iš to, kas yra.
Dėl platesnio žmogiškojo konteksto trūkumo galvose deformuojasi realybė.
Reikia dažniau vėdinti kabinetą, pagalvojo Frankas ir vėl atidarė langą.
(c) „Tyto albos“ nuotr.

Frankas iš Burgų giminės gyvena mieste, kuris esą kadaise priklausė Rytprūsiams ir kurį jis vadina Frankburgu. Orientavimosi varžybas miške primenantis veiksmas persikelia į vietą, kuri įtartinai primena šiuolaikinę kontorą su savais karaliais ir rūmų valdiniais.

„Frankburgas“ (leidykla „Tyto alba“) – antroji Undinės Radzevičiūtės knyga. Debiutinis jos kūrinys – romanas „Strekaza“ (2003) iš karto atkreipė skaitytojų ir kritikų dėmesį, buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.

Ši knyga smarkiai skiriasi nuo pirmojo autorės kūrinio – joje beveik nelikę siužeto, beveik neįmanoma apibrėžti veiksmo vietos ir laiko, net kūrinio žanro. Šiame kūrinyje stebimas ir savotiškai analizuojamas šiuolaikinės visuomenės modelis. Tai – ofisų visuomenės parodija. Knyga, kaip rašo autorė, socialiai pavojinga ir tik po ilgų dvejonių buvo nuspręsta ją išleisti – nedideliu tiražu, bet kietais viršeliais.

Iš rūkomojo sklido muzika ir moteriški pokalbiai.
Ant grindų Balkanų melodijas grojo apspardytas praeito amžiaus muzikinis centras.
– Jis kartais parausta mane pamatęs, – pasakė viena iš Pono Pancerio merginų.
Ji pasižymėjo generolišku kūno sudėjimu ir ieškojo savęs vaizdingiau nei kitos. Ją pamačius nebuvo įmanoma neparausti.
O man jis sakė, kad jaučiasi labai vienišas, – pasakė kita.
Kada sakė? – paklausė generalisima.
Pernai metais.
Kontakto su objektu reikšmingumas pasirodė skirtingas.
Abi nutilo.
Ar jos kalbėjosi apie Poną Pancerį? Nebuvo aišku.
Čiumačianka stovėjo ir pūtė dūmus.
Korėjos drakono stiliumi.

Apdovanota gundomu, bet pavojingu talentu – balsu, Ariba veda iš proto galingiausius Bagdado vyrus: kalifus ir šventuosius. Pasaulyje, kuriame šlovė – tik vyrų privilegija, ji tampa Bagdado rūmų deive.

(c) eglė

Bet prieš tai merginai tenka iškęsti daugybę išbandymų. Ji praranda šeim, paskui, priversta slapstytis nuo persekiotojų, leidžiasi į varginančią kelionę senuoju Šilko keliu.

Pagaliau pasiekusi galios aukštybes, Ariba negali mėgautis šlove ir prabangiu rūmų gyvenimu, kol neįgyvendintas jos tikslas – kerštas. Tačiau likimas paspendžia naujus spąstus: jeigu atkeršys šeimos žudikui, neteks ir didžiosios gyvenimo meilės. Ką Ariba pasirinks?..

Jausmingame romane „Šilko kelio karalienė“ (leidykla „Alma littera“, iš anglų k. vertė Birutė Lipavičienė) pasakojama apie įtakingiausią Rytų moterį – garsiausią pirmojo tūkstantmečio Rytų kurtizanę Aribą. Tiesa, ar dėl to, kad autorė – Agnes Imhof – vokietė, ar dėl to, kad knyga parašyta šiais laikais, ar dėl kokios kitos priežasties man joje gerokai trūko tikrųjų Rytų. Ātsivertus rytietiškas pasakas, kad ir apie Šacherezadą, nejučia persikeli į tuos kraštus, o šį kartą net tekdavo pagalvoti, apie kurią šalį rašoma.

Čia, žemėje, mes gyvename kelis gyvenimus. Nelengva. Psichologiškai aiškinant, gimę mes esame daugybė laisvų dalelių. Augti – rinkti tas daleles į krūvą, tikintis tapti vientisu žmogumi.

„Tyto albos“ nuotr.

Regis, kad nerimas yra tapęs pamatine daugelio iš mūsų sielos būsena: nerimaujame dėl ateities, dėl vaikų ir artimųjų, dėl savęs – kad esame ne tokie, kokus mus nori matyti, kad kažko nesugebame ar nepateisiname kieno nors vilčių. Anot norvegų psichiatro Finno Skårderudo, mus kamuoja kūno, proto, dvasios, tarpusavio santykių nerimas.

Nuolatinis noras būti pripažintiems, meniškasis narcisizmas, protingo vaiko nerimas, gėda ir baimė, nemiga jo knygoje „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“ (leidykla „Tyto alba“, iš norvegų kalbos vertė Aušra Bagočiūnaitė) apibrėžiama pasitelkiant teorinę kalbą ir mokslines įžvalgas. Kartu tai – ir romanisto plunksnos verti siužetai apie Franzą Kafką, Augustą Strindbergą, pacientų istorijos susipina su Reinerio Marios Rilke, Sigmundo Freudo, Julios Kristevos, Susan Sontag mintimis.

Ši knyga (tai yra antras pataisytas jos leidimas) – kolektyvinė visuomenės ir kiekvieno mūsų sielos studija, paremta ir autoritetais, ir autoriaus pacientų išgyvenimais, padedanti pažvelgti į pačias nerimo gelmes, kad iš jų išnirtume saugesni ir ramesni.

F. Skårderudas – garsus norvegų psichiatras, kultūrologas, kino kritikas, devynių knygų autorius. Garsiausia jo studija – „Nerimas. Kelionės po modernųjį Aš“, išversta į daugelį kalbų.

Negi nenorėtum pamatyti, kaip Teinisei truputį aplaužo ragus? Negi nenorėtum pamatyti, kaip ją apdrabsto purvais?

(c) „Tyto albos“ nuotr.

21-erių Lora Fein atvyksta į Londoną pasisvečiuoti pas tolimus giminaičius. Praeities šeimyninė nesantaika, regisi, pamiršta; niekas neberūstauja, kad Loros tėvas kadaise vedė ne šeimos išrinktą Agnesę, o merginą, kurią pamilo. Naujieji giminaičiai įsuka Lorą į pasilinksminimų sūkurį, tačiau akivaizdu, kad pirmuoju smuiku visur groja Teinisė Lail. Klastinga piktavalė gražuolė, traukianti visų dėmesį ir vyniojanti visus vyrus apie savo mažąjį pirštelį.

Tarp jų – ir Keris Dezboro, prie kurio linksta Lora, o ir jis, regis, neatsispiria užgimstančiam jausmui. O kur dar Abatija – Lorai priklausantis šeimos namas, kuriame gyvena pusseserė Agnesė, kaip tik toji, kurią turėjo vesti Loros tėvas. Pasirodo, kad Agnesė trokšta atpirkti iš Loros namą, kad galėtų jį palikti Teinisei. Lora atvyksta į Abatiją deryboms, tačiau po vakarėlio svetainėje randamas nužudytos Teinisės kūnas… Kam labiausiai kliudė Teinisė?

„Kiniška skraistė“ (leidykla „Tyto alba“, iš anglų kalbos vertė Ona Daukšienė) – jau ketvirtas lietuviškai pasirodęs Patricios Wentworth detektyvas. Anksčiau buvo išleisti „Panelė Silver perima tyrimą“, „Leterių sodyba“, „Vienišas kelias“.

P. Wentworth (1878-1961) – paslaptinga garsiosios Agathos Christie pirmtakė. Gimusi Indijoje, visą gyvenimą ji praleido Anglijoje, Kamberlio miestelyje. 1923-iaisiais sukūrė pirmą iš 70 savo detektyvinių romanų. Garsiausiuose iš jų bylas tiria panelė Silver – smulkutė moteris, turinti ypatingą talentą išklausyti žmones ir išnarplioti nusikaltimo giją. P. Wentworth knygos – „tikrų angliškų bylų“ pavyzdžiai, stilingi retro detektyvai.

Pirmajame outlet’ų prekybos centre „Parkas” šalia drabužių, sporto ir laisvalaikio prekių įsikurs mažų kainų knygų parduotuvė. Ji persikelia iš prekybos centro „N bazė”, Savanorių pr. Vilniuje. Tokia Knygų išparduotuvė veikia ir Kaune.

„Parką“ pasirinkome kaip pirmąjį outlet’ų centrą Lietuvoje. Manome, kad jis sulauks didelio dėmesio”, – pranešime spaudai cituojama „Alma litteros“ įmonių grupės viešųjų ryšių projektų vadovė Rasa Petruškevičiūtė.

Pasak jos, Knygų išparduouvių tikslas – suteikti žmonėms galimybę nusipirkti seniau išleistų knygų už nedidelę kainą, skaityti žymiai platesniam žmonių ratui ir tiems, kuriuos sunkmetis palietė skaudžiausiai. Nuo praėjusių metų liepos išparduotuvėse skaitytojai įsigijo daugiau kaip 46 tūkst. knygų.

Knygų išparduotuvėje skaitytojai galės rasti daugiau nei 1 tūkst. pavadinimų suaugusiesiems ir vaikams skirtos grožinės, pažintinės, mokomosios literatūros, patarimų knygų, albumų, informacinių leidinių. Išparduotuvėje bus galima įsigyti tokių žinomų autorių, kaip Isabel Allende, Hortenze Ullrich, Alesandro Baricco ir kt. knygų. Knygų kainos išparduotuvėje – nuo 3 Lt. Čia bus galima rasti ir naujų knygų su nedideliu spausdinimo broku.

„Knygų outlet’as yra palyginti naujas reiškinys Lietuvoje, įrodantis, kad rinkoje yra paklausa kokybiškiems daiktams už mažesnę kainą. Knygos „Parke” bus visiškai nauja, mūsų ir pirkėjų laukiama prekė, kurios sėkme neabejojame”, – pažymėjo prekybos centro vadovė Vida Minkštimienė. Outlet’as (angl. outlet – išparduotuvė) – pasaulyje paplitęs garsių prekių ženklų parduotuvių prekybos centrų pavadinimas. Jose prekiaujama naujomis, ankstesnių sezonų ar specialiai joms pagamintomis prekėmis 30-70 proc. mažesne kaina.

Knygas akliesiems ir silpnaregiams leidžianti VšĮ „Brailio knyga“ išleido vienos žinomiausių amerikiečių rašytojų Stephenie Meyer bestselerį „Saulėlydis“. Tai – jau dvidešimta šios organizacijos nuo 2004 m. Brailio raštu išleista knyga.

(c) eglė

2005 m. pirmą kartą pasirodęs „Saulėlydis” sukėlė ažiotažą visame pasaulyje. Knygos populiarumas lyginamas su istorijomis apie legendinį Harį Poterį, o vadinamoji „Saulėlydžio“ saga netruko atsidurti „The New York Times“ bestselerių sąraše.

S. Meyer tapo daugelio literatūros apdovanojimų laureate, o šis kūrinys šiandien jau išverstas į beveik 40 kalbų ir parduotas daugiau nei 85 mln. kopijų tiražu. Užpernai įtakingas JAV dienraštis „USA Today“ įvertino ją „Metų autorės“ apdovanojimu. Tais pačiais metais buvo pastatytas šia knyga paremtas filmas.

„Brailio raštu Lietuvoje yra leidžiama nedaug knygų, tad „Saulėlydį“ pasirinkome kaip vieną populiariausių. Stengiamės Lietuvos akliesiems pateikti bent ryškiausias istorijas“, – pranešime cituojama „Brailio knygos“ administracijos vadovė Rimutė Stalgienė.

„Brailio knyga“ yra išleidusi ir visas septynias J. K. Rowling knygas apie paauglį burtininką Harį Poterį. Pernai pasirodė kelios matematikos, muzikos bei literatūros mokymo priemonės.

Visas išleistas knygas „Brailio knyga“ dovanoja Lietuvos aklųjų bibliotekai, jos padaliniams, Vilniaus bei Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrams. Šių knygų leidybą remia įvairios šalies bendrovės. Prie S. Meyer ir kitų pastaruoju metu išleistų knygų Brailio raštu daugiausiai prisidėjo telekomunikacijų bendrovė „Teo LT“.

O čia galite pasižiūrėti, kas tai yra Brailio raštas. Žinokite, rašyti ta mašinėle labai smagu!

Gražus tu, švino gabalėli. Kerštinga tu, kulkele. Tu, kulka, karšta. Gera iššauti iš arti į išsprogusį, nudribusį Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento pilvą, apsaugotą tik languotais fermerio marškiniais, prasibrovus per vidurį tarp dviejų plačių nugarų, tvankioje Ajovos fermerių derliaus parodoje, kur nors tarp gigantiškų kukurūzų pasėlių, kur ganosi jaučiai, laistantys žemę geltonomis čiurkšlėmis, pramušančiomis jos plutą. Po to nubėgti link naujutėlaičių traktorių, įsmukti į eksperimentinį kotedžą ir užtrenkti duris…

Ir kol jie lenda pro duris ir langus – atsistoti visu ūgiu ant nedegaus stogo ir paleisti karštą kulką sau į smilkinį.

Likite sveiki.

(c) J. Markevičiaus nuotr.

Atvira. Nuogut nuogutėlė. Potamsė. Vulgari. Taip lakoniškai galiu apibūdinti šią palyginti trumpą išpažintį – Eduardo Limonovo „Nevykėlio dienoraštis“ (leidykla „kitos knygos“, iš rusų kalbos vertė Darius Pocevičius). Žiūrėdami į geltoną viršelį neapsigaukite – sakyčiau, svarbesnė yra ne pavasariu kvepianti spalva, o granata.

Pati knyga kažkuo primena granatą. Sakyti, kad ji šokiruoja ar pribloškia atvirumu, būtų banaloka. Ji lėtai, bet užtikrintai sprogdina. Visų pirma buržuazinę civilizaciją, kuri nevykėliais paverčia visus, kad ir pačius gabiausius žmones. Kaip tik tokiu visuomenės atstumu nevykėliu pasijuto jaunas ir talentingas Maskvos undergroungo poetas Eduardas Limonovas, 1974 m. emigravęs į vakarietiškos civilizacijos citadelę Niujorką. Savo baisią neviltį išrėkęs pirmuoju romanu „Tai aš, Edička“, jis ėmėsi rašyti dienoraštį, kuriame apmąstė savo nevykėliškumo priežastis ir priėjo radikalią išvadą, kad šios civilizacijos neįmanoma reformuoti, ją reikia visai sugriauti.

Tarp kitų žmonių paprastai apsigyvena nevykėliai. Didi ir viskam pasiryžusi nevykėlių gentis išbarstyta po visą pasaulį. Anglakalbių šalyse juos įprasta vadinti „lūzeriais” – kažką pametusiais. Ši gentis žymiai skaitlingesnė už žydus, ji ne mažiau veikli ir ryžtinga. Jie pavydėtinai kantrūs, kartais visą gyvenimą minta vienomis iliuzijomis… Reikia paminėti ir vieną būdingą bruožą – kai juos aplanko sėkmė, šios genties vyrai ir moterys tuojau pat atsiriboja nuo saviškių, perima kitų žmonių papročius bei gyvenimo būdą, ir jau niekas nebeprisimena, kad kažkada jie priklausė garbingai nevykėlių genčiai…

„Nevykėlio dienoraštis“ pasirodė 1982 m., bet iki šiol laikomas bene aukščiausia E. Limonovo kūrybos viršūne. Nors pavadinta dienoraščiu, knyga jo nelabai primena. Tai greičiau autoriaus idėjų, išreikštų lakoniškais ir paprastais aforizmais, rinkinys – asmenybės maišto prieš visuomenę vadovėlis.

Čia galite paskaityti apie knygą, o čia – pačios knygos ištraukų.

Mėgstu beprotybę. Visas mano gyvenimas to pavyzdys. Užsiiminėju ne logika, o malonumais. Man patinka mano liguisti pojūčiai.

Kai prisireikia pakankinti kitą žmogų, išeinu į naktį ir ieškau aukos.

Keletą kartų jau šį bei tą išbandžiau, buvau laimingas.

Šiandien gatvėje radau dolerį. Nusipirkau gėlių.

Užvakar smogiau žmonai peiliu. Beje, ji atsipirko tik lengvu išgąsčiu.

Su šita moterim mane sieja paslaptingi ryšiai. Iš pirmo žvilgsnio mūsų santykiai aiškūs – prieš metus ji mane paliko. Tačiau ką apie mus gali žinoti aplinkiniai?

Pelkynės princas 17 metų vadovavo partizaniniam karui prieš Saddamą Husseiną Maisane, o dabar buvo pasirengęs kovoti už naująjį sąjungininkų Iraką. Šį vardą žinojo net ką tik atvykę iš Baltųjų rūmų JAV respublikonų administracijos paskirtieji asmenys, dėvintys medvilnines kelnes, tiek giliai įklimpę Žaliojoje zonoje, kad nieko nebuvo girdėję apie provinciją, iš kurios Pelkynės princas buvo kilęs.


(c) „Baltų lankų“ nuotr.

Knygos „Pelkynės princas“ (leidykla „Baltos lankos“, iš anglų kalbos vertė Goda Sodeikaitė) autorius Rory’is Stewartas 2003 m. buvo paskirtas administratoriaus pavaduotoju Maisano provincijoje Irake. Jis turėjo sukurti valdžios struktūrą, galinčią veiksmingai dirbti ir palaikyti tvarką provincijoje.

„Pelkynės prince“ nuosekliai vaizduojamas vienuolikos mėnesių, praleistų Irake, laikotarpis: R. Stewartas ir jo padėjėjai ištisas valandas diskutuodavo susitikimuose su šeichais, religiniais vadovais bei verslininkais, mėgindami spręsti kasdienes problemas, užsitikrinti paramą ir užkirsti kelią riaušėms bei antpuoliams. Jie organizavo mokyklų, klinikų ir ligoninių atstatymo darbus ir kūrė naujas darbo vietas. Nors pastangos buvo didelės, padėtis keitėsi sunkiai. 


Tai – gyvas ir vaizdingas pasakojimas apie Irako žmones bei jų gyvenimą netikrumo sąlygomis, pastangas atkurti ūkį ir korumpuotų klanų kovą dėl valdžios. Čia paslėptas gabaliukas šios knygos.


R. Stewartas (gim. 1973 m.) – daugelio straipsnių, esė ir kelių knygų autorius. Gimė Honkonge, vaikystę praleido Malaizijoje, Vietname ir Škotijoje. Oksforde studijavo istoriją ir filosofiją. Vėliau dirbo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijoje ir tarnavo ambasadoje Indonezijoje, dirbo Balkanuose ir Irake. Publikacijos apie Vakarų politiką Irake ir Afganistane R. Stewartui pelnė tarptautinį pripažinimą – jis laikomas autoritetingu regiono ekspertu.

Aš ir toliau manau, kad šis pasaulis neturi aukštesnės prasmės. Tačiau žinau, kad kažkas jame turi prasmę, ir tas kažkas – žmogus, nes jis vienintelis jos reikalauja.

Albert’as Camus „Ketvirtasis laiškas bičiuliui vokiečiui“, 1944

(c) „Baltų lankų“ nuotr.

Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (1913-1960) „Esė rinktinės“ antroje dalyje (leidykla „Baltos lankos“, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė) skelbiami bičiuliui vokiečiui karo metais rašyti laiškai, esė apie mirties bausmę ir kalbos, pasakytos Švedijoje Nobelio premijos įteikimo proga. Esė nagrinėjamos reiklios meilės ir įsipareigojimo tėvynei, mirties bausmės absurdiškumo, menininko vaidmens visuomenėje temos. 


Lietuviškai yra išleista ne viena A. Camus knyga, pavyzdžiui, „Užrašų knygelės“, „Maras“ ir „Svetimas“, „Laiminga mirtis“, „Pirmasis žmogus“.