Kvailybė yra nepažini; ją įmanu apibrėžti vien neiginiais, kaip kitų savybių kontrastą arba kaip stygių. Tai nereiškia, kad kvailybė yra kažkas, kas neegzistuoja. Mes žinome, kad jos esama. Padarinius kasdien pastebime savo pačių gyvenime, bet visados per vėlai apsižiūrime. Kvailybė – tai visados pražiopsoma riba. Tik po visam įmanoma konstatuoti, kad mes ją perkirtome. Regimos vien likusios kvailo pavidalo tuštumos. Tačiau pati kvailybė dar nėra apčiuopta.

(c) J.Markevičiaus nuotr.

Matthijso van Boxselio eseistikos knyga „Kvailybės enciklopedija“ (leidykla „Aidai“, iš olandų kalbos vertė Antanas Gailius) turėtų patikti kiekvienam, kuris mėgsta Erazmo „Pagiriamąjį žodį kvailybei“. Tai moderni jos versija. Tiesa, šioje knygoje juokas ne toks garsus, joje daugiau skausmo ir absurdo. Bet drauge ir gelmės. Amsterdame gyvenančio autoriaus paradoksai, supinti su keistomis, kone hipnotizuojančiomis iliustracijomis, susiklosto į vientisą filosofiją; jos išvados gąsdina, bet jų rimtumu iki galo nepatikėsi – tokia yra tikra ironiška kalbėsena.

Šiais laikais istorinės tapatybės formavimasis svarbus ne tik pačios tautos savimonei, bet ir lemia tarpvalstybinius santykius, žmonių bendravimą, net šalių ekonominę politiką. Knygoje „XX amžiaus Lietuvos ir pasaulio istorijoje“ (leidykla „Briedis“) pateikiamas naujas požiūris į Lietuvos istoriją, intriguojantys faktai, sugriauti mitai, iš užmaršties prikeliami didvyriai.

(c) eglė

Sunku patikėti, kad sovietmečiu už dalies joje minimų istorijos faktų skleidimą grėse atsidurti GULAGO kalėjime ar būti ištremtam į Sibirą. Kiti kruviną režimo prigimtį liudijantys dokumentai su užrašais „visiškai slaptai“ buvo visuomenei nepasiekiami – dešimtmečius dūlėjo tik aukščiausiems komunistų partijos pareigūnams prieinamuose archyvuose. 


Kada pasijutome esantys lietuviai? Kas buvo išrinktas Lietuvos karaliumi Mindaugu II? Józefas Piłsudskis – Lietuvos priešas ar gelbėtojas? Kada krepšinis tapo antrąja Lietuvos religija? Ar lietuvių tauta atsakinga už Holokaustą? Kodėl Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus nevažiavo į Maskvą švęsti Antrojo pasaulinio karo pabaigos? Kodėl iki šiol nepasmerkti komunistiniai nusikaltimai? Kada Lietuvoje susiformuos pilietinė visuomenė? Ar išnyks lietuvių tauta? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus ieškoma knygoje.


Autoriai Ignas Kapleris, Antanas Meištas, Karolis Mickevičius ir Živilė Tamkutonytė-Mikailienė nusprendė nušviesti Lietuvos ir pasaulio istorijos įvykius nuo lietuvių tautinio atgimimo iki šių laikų, ypatingą dėmesį skirdami skaudžiai sovietinės okupacijos patirčiai. Mat daugelis dabartinių problemų yra mūsų visuomenės okupacijos laikotarpiu patirto dvasinio genocido išdava. 


„XX amžiaus Lietuvos ir pasaulio istorija" skirta plačiajai visuomenei – įvairaus amžiaus ir išsimokslinimo žmonėms. Anot leidėjų, knyga padės jauniesiems skaitytojams daug ką sužinoti, o vyresniesiems - prisiminti.

„Kristus su automatu ant peties“ (leidykla „kitos knygos“, iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys) – žymiausio XX a. lenkų reporterio, dokumentinės literatūros klasiko Ryszardo Kapuścińskio (1932-2007) reportažų apie Artimųjų Rytų, Afrikos ir Lotynų Amerikos partizanų judėjimus ciklas. Juose pasakojama apie septintojo ir aštuntojo dešimtmečių įvykius, užčiuopiami iki šiol vis iš naujo įsiliepsnojančių konfliktų ir vis dar tebetvyrančios įtampos židiniai.

(c) J.Markevičiaus nuotr.

Knygos temos – po Šešių dienų karo susiformavęs palestiniečių partizanų judėjimas, partizanų karai Bolivijoje, Salvadore, Gvatemaloje, Mozambiko nepriklausomybės karas. R. Kapuścińskis stebi, kaip istorijos kataklizmai keičia eilinio žmogaus gyvenimą, rodo, kaip išsitrina ribos tarp užpuolikų ir aukų, teroristų ir terorizuojamųjų ir jog tai, kas sparčiai kintančiuose kruvinos istorijos įvykiuose atrodo banalu, turi žymiai gilesnes priežastis. Ši knyga padeda suprasti Izraelio ir palestiniečių konflikto ištakas, painios pastarųjų dešimtmečių Lotynų Amerikos istorijos foną, tačiau kartu tai – emociškai sodriausia R. Kapuścińskio knyga.

Partizanai šioje knygoje – ne fanatiški, indoktrinuoti kairuoliai, o inteligentiški dvidešimtmečiai, įsiviešpatavusios prievartos, kolonializmo ir karinių diktatūrų siaubo įvaryti į beviltiškos kovos apkasus. Jų tragiškų likimų fonas – išsivysčiusių Vakarų šalių, vardan vienadienių ekonominių interesų toleruojančių ar net remiančių nusikalstamus karinius režimus, politinis cinizmas.

R. Kapuścińskio knygos skaitytojus traukia puikiu literatūriniu stiliumi, dėmesingumu gyvenimo smulkmenoms, antropologiniu įžvalgumu, jautrumu įvairioms žmonių gyvenimo formoms. Jo žurnalistinė proza garsėja ir drąsiais, taikliais pastebėjimais apie civilizacijos perspektyvas, apie Vakarų civilizacijos ir Trečiojo pasaulio akistatą bei pačiu tikriausiu moraliniu nerimu.

Klasikinė R. Kapuścińskio knygų tema – pokolonijinių režimų žlugimo anatomija, tačiau politinių įvykių priežastis autorius aiškina, „iš apačios“ analizuodamas šalies gyvenimo būdą, panirdamas į kasdienio „paprastų žmonių“ gyvenimo detales, stebėdamas senųjų kolonijinių valdžios struktūrų likimą ir virsmus naujoje realybėje. Jo knygos – fundamentalūs egzotiškų šalių gyvenimo skerspjūviai, tačiau jo Afrika ar Lotynų Amerika gali daug pasakyti ir apie Europą su jos skurdo salelėmis - savitu vidiniu Trečiuoju pasauliu. Viename interviu rašytojas pastebėjo, jog Kongo kaimelių, kuriuos jis išvydo šeštajame dešimtmetyje, gyvenimo būdas akivaizdžiai priminė jo vaikystės Pinską.

Už savo knygas R. Kapuścińskis 1994 m. buvo apdovanotas Leipcigo mugės Europos santarvės premija, 1999 m. – Alfredo Toepferio fondo Hanzos J. V. Gėtės premija ir tais pačiais metais išrinktas žymiausiu XX a. lenkų žurnalistu, kelis kartus buvo nominuotas Nobelio premijai ir laikytas vienu rimčiausių kandidatų į ją.

Yra ir dar viena, ne mažiau svarbi jo palikimo dalis. Ištisas būrys puikių viduriniosios kartos lenkų reporterių – W. Jagielskis, J. Hugo-Baderis, P. Smoleńskis, A. Domosławskis, M. Szczygielis ir kiti – vieningai pripažįsta R. Kapuścińskį savo mokytoju. Jis buvo atskira epocha lenkų „aukštosios“, literatūrinės žurnalistikos istorijoje, bet ir visos Europos žurnalistika po jo knygų negrįžtamai pasikeitė. Rašydamas pratarmę jo knygos „Dar viena gyvenimo diena“ angliškam leidimui, Salmanas Rushdie pastebėjo: „Vienas R. Kapuścińskis vertas daugiau nei tūkstantis inkščiančių ir fantazuojančių plunksnagraužių.“

Knyga nukelia į tamsiausią Rusijos istorijos laikotarpį. 1953-ieji. Ant geležinkelio bėgių randamas sužalotas berniuko lavonas. Stalininėje Sovietų Sąjungoje oficialiai jokių nusikaltimų nėra ir negali būti. Tačiau milijonai žmonių gyvena bijodami… valstybės. Mažiausias įtarimas, kad esi ideologiškai nepatikimas ir tavęs nebėra.

(c) eglė

Tomo Robo Smitho romano „Vaikas 44“ (leidykla „Alma littera“, iš anglų kalbos vertė Valdemaras Kvietkauskas) herojus karo didvyris, Valstybės saugumo pareigūnas Levas Demidovas paskiriamas išsiaiškinti ant bėgių rasto berniuko žūties aplinkybes. Laisvėje siautėjantis nusikaltėlis toliau netrukdomai žudo, tai saugumietį priverčia suabejoti valstybės teisumu.

Pradėjęs tirti vaikų žūties aplinkybes, jis patenka į įtarimų bei persekiojimų ratą. Kiekviena paaiškėjusi žmogžudystės detalė Levą ir jo šeimą vis giliau stumia į mirtiną pavojų.

Mokykloje visada turėjau daug veiklos. Mokytojas į klasę atsinešdavo dienyną. Aš jį nušvilpdavau ir prirašydavau mokiniams pažymių. Rašydavau nekvailai - tiems, kurie turėdavo vien dvejetus, parašydavau tris su dviem minusais arba tris su minusu, suprastk, jau geriau, mokslas truputį pagerėjo. Orientavausi į kiekvieno žinias. Patiems kvailiausiems parašydavau tik truputį daugiau, kitiems didindavau drąsiau. Ir tau kartais įsirašydavau. Žodžiu, tvarkiausi. Mokytojas niekada šitos veiklos nepastebėjo.

Trečiojoje knygoje „Dialogai su savimi“ (leidykla „Tyto alba“) Galina Dauguvietytė – ta pati sąmojinga, dirbtinio pasipūtimo nepripažįstanti, vidiniu aristokratizmu traukianti asmenybė. Ji niekada nenusimena ir neleidžia nukabinti nosies savo skaitytojams.

Vis dėlto ši knyga, parašyta kartu su žurnaliste Inga Liutkevičiene, kitokia: „Manau, daug atviresnė negu pirmosios dvi. Joje sudėta tai, apie ką anksčiau nepamąsčiau, neįvertinau.“ Pati Galina taip pat jaučiasi pasikeitusi: „Anksčiau mane žavėjo tėvo, o vėliau ir mano pačios pasiutimas.“ Dabar ji pradeda įvertinti tai, ką gavo iš motinos – aktorės Nelės Vosyliūtės: „Dabar suprantu, kokios aukštos moralės buvo ši žavi ir talentinga moteris. Ji įskiepijo man visa, ką turiu savyje geriausia. Jos dėka neturiu daugeliui moterų būdingo ilgo ir pikto liežuvio.“

G. Dauguvietytė prisimena vaikystę ir begalines išdaigas, darbą Lietuvos televizijoje, serialo apie Petraičius kūrimą, santykius su tuomete sovietų valdžia ir KGB, kaimynus – Marių Berenį iš ŽAS, aktorius ir kitus žinomus žmones, linksmybes kavinėse ir restoranuose, tėvus, sutuoktinius ir kitus mylėtus vyrus, neslėpdama pasakoja, kaip vieną metė dėl kito, iš tėvo paveldėtą avantiūrizmą ir jo paskatintas išdaigas, gyvenimą užsienyje, samprotauja apie modernius pastatus, nebe tokią kaip anksčiau Palangą, mergautines pavardes, ramiai kalba apie gyvenimo saulėlydį ir artėjančią jo pabaigą. Trumpai tariant, knygon sudėtos mintys apie draugus ir priešus, šventuosius ir nusidėjėlius, teatrą ir televiziją, o svarbiausia – apie tai, kad gyvenimas yra gražus nuo pirmos iki paskutinės akimirkos.
Anksčiau buvo išleistos G. Dauguvietytės knygos „Perpetuum mobile“ (beje, šita man patiko labiausiai, tokių pačių atsiliepimų girdėjau iš nemažai žmonių) ir „Post scriptum“.

Man gamtoje labiausiai patinka šviesiai žalia – ankstyvo pavasario spalva. 

Visi mano buto langai šešiasdešimt dvejus metus žiūri į tą pačią dekoraciją – į parką. Jis amžinai toks pat ir vis kitoks. Matau, kada sprogsta medžių pumpurai, ilgai matau šakas – juodus pagalius. Šiemet juodi pagaliai prieš akis šmėžavo ypač ilgai ir juos net ėmiau vadinti žabais. Žiemą tie pagaliai gražesni – apšarmoję. Per šešis dešimtmečius jie atrodė visaip. Kaip ir mes, žmonės.
* * *
Pirmųjų knygų sėkmė mane nuoširdžiai nustebino. Galvoju – kodėl taip atsitiko? Galbūt patraukė mano atvirumas? Esu atvira, esu tokia, kokia esu. Skaitant mano knygas nereikia vargti, apkrauti ir taip apkrautų smegenų – jos skaitomos lengvai. Pragyvenau ilgą amžių, daug ką mačiau, supratau ir tuo noriu atvirai dalytis su kitais per savo knygas. Girdėjau, kalėjime iš mano knygų liko tik skuteliai – jos ėjo iš rankų į rankas.

Čia galite rasti dar keletą ištraukų iš knygos.

Prie gyvenimo Amerikoje galima priprasti, nes tai iš tiesų neapsakomai įdomi šalis, žavinti ir rytietiška egzotika, ir vakarietišku šaltakraujiškumu, ir šiaurietišku atkaklumu, ir pietietišku temperamentu.

(c) J.Markevičiaus nuotr.

10 metų už Atlanto gyvenusi autorė knygoje aprašo Ameriką. Tokią, kokią ją pamatė, kokią suprato, pažino ir pamilo. Amerika – visai kitokia (pritariu šimtu procentų – nors ten praleidau gerokai mažiau laiko, bet iš to, ką mačiau, galiu patvirtinti) ir labai skiriasi ne tik nuo Lietuvos, bet ir nuo kitų Europos valstybių. Čia susimaišiusios viso pasaulio tautos, rasės, tikybos, papročiai, žmonių jausmai ir likimai. Tas nė su kuo nesulyginamas įvairių kultūrų mišinys ne tik žavi, bet ir baugina neįpratusį naujakurį. Norint pasijusti tikru amerikiečiu, reikia šioje šalyje gimti ar bent jau užaugti.

JAV – valstybė, turinti 50 susijungusių valstijų, federalinę apygardą ir kelias atskiras teritorijas bei užjūrio autonomijas Karibų jūros regione ir Ramiajame vandenyne. Knyga „Ar tikrai Amerika – Žemės rojus?“ („Eglės“ leidykla) – ne romanas, o Lidijos Montės išgyventa tikrovės mozaika, sudėliota iš daugybės epizodų, nušviečiančių paprastų amerikiečių, ir ne tik jų, gyvenimą. .

Publicistikos knygoje pasakojama apie patriotizmą, nacionalizmą, tikruosius amerikiečius indėnus, pinigus, širdingus apsikabinimus, komplimentus ir mandagumą, keiksmažodžius, saugumo jausmą, arbatpinigius, priklausomybę nuo vaistų ir terapijos, gatvių šventes, vėlyvas vedybas, sintetinį maistą, shopoholic’us, amišus ir mormonus, uraganus ir daug ką kita.

Pernai buvo išleistos L. Montės knyga „Nuostabūs Magio nuotykiai“, pasakų knyga „Peliukas Liukas ir nykštukas Olius“.

…tai buvo godus gyvenimas, ir man gerai sekėsi jį gyventi. Įsigijau įdomių draugų, gaudavau pakankamai pinigų, kad galėčiau stumtis į priekį, ir sužinojau apie pasaulį daugybę dalykų, kurių niekaip kitaip nebūčiau sužinojęs. Kaip ir dauguma kitų, aš buvau ieškotojas, veiksmo žmogus, amžinai viskuo nepatenkintas, o kartais ir bukas skandalistas. Man niekada neužtekdavo laiko ilgiau pamąstyti, tačiau visuomet jaučiau, kad instinktai manęs neapgauna. Kaip ir kitus, mane valdė klajoklio optimizmas, kad kai kurie iš mūsų daro tikrą pažangą, kad mes pasirinkom dorą kelią, ir kad geriausieji iš mūsų būtinai pasieks viršūnę.

Tuo pat metu manęs neapleido ir niūrus įtarimas, kad gyvenimas, kurį gyvename – tai beviltiškas reikalas, kad mes viso labo esam tik aktoriai, apgaudinėjantys patys save beprasmiškoje odisėjoje. Būtent įtampa tarp šitų dviejų polių – nesilpstančio idealizmo iš vienos pusės ir artėjančios pražūties pojūčio iš kitos – ir laikė mane ant kojų.

(e) eglė

„Romo dienoraštis“ (leidykla „kitos knygos“, iš anglų kalbos vertė Aušra Simanavičiūtė) – tvoskiantis Karibų karščiu ir romu, daug metų nepublikuotas autobiografinis pasakojimas apie 30-mečio žurnalisto nuotykius romo saloje Puerto Rike. Tai savotiškas San Chuano, kurio dar nepasiekė vėliau kilusi turizmo banga, literatūrinis žemėlapis; alkoholio, nuobodulio, saloje klestinčios mafijos ir korupcijos vaizdais paskanintas įvadas į Hunter S. Thompsono pasaulį.

Savižudybe gyvenimą baigęs rašytojas (1937-2005) turėjo LSD garbinančio, pakvaišusio gyvenimo manijos apsėsto ir į savidestrukciją linkusio Amerikos kontrkultūros stabo reputaciją. Jis buvo reikšmingas literatūros novatorius, gonzo rašymo stiliaus, nutrynusio skirtumus tarp grožinės literatūros ir žurnalistikos, tarp rašytojo ir aprašomo subjekto, pradininkas, negailestingas palaido ir dekadentiško Amerikos gyvenimo būdo stebėtojas.

H. S. Thompsono laidotuvės buvo tokios pat pakvaišusios kaip ir gyvenimas bei kūryba. Paskutinės rašytojo valios vykdytojas Johny Deppas, kurį filmas „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ („Fear and Loathing in Las Vegas“), garsiausio rašytojo romano tokiu pačiu pavadinimu motyvais, padarė superžvaigžde, laidotuvių ceremonijos metu iššovė jo pelenais užtaisytą patranką.

Daugiau apie autorių galite paskaityti čia arba čia. Ir dar pridedu romano ištrauką.

Nenoriu ir nemokėčiau parašyti miesto ar kurios nors jo epochos istorijos; noriu pateikti tik vaizdų, minčių ir prisiminimų, nenumaldomai slenkančių prieš akis, ypač dabar, per karą, kai sprendžiasi tautų likimai. Noriu pažvelgti į Vilnių iš naujo, apžiūrėti seniai matytus kampelius, užsukti į rečiau lankytas bažnyčias ir kiemelius, pasikalbėti su sutiktais žmonėmis, tarsi virš miesto ūmai būtų pakibusi grėsmė; tarsi su kiekviena šventove, su kiekvienu mūru ir bokštu reikėtų atsisveikinti, išsiskirti ir iškeliauti į nežinią.

(c) eglė

Štai ką apie knygą „Vilnius, miestas arčiausiai širdies“ (leidykla „Alma littera“, iš lenkų kalbos vertė Viktorija Skliutaitė) parašė Julius Sasnauskas: „1944 m. vasarą po karo nusiaubtą, išdegintą Vilnių vaikščiojo dvi moterys. Vienai jų, dailininkei Sofijai Urbonavičiūtei-Subačiuvienei, naujosios miesto administracijos buvo leista fotografuoti architektūros paminklus. Antroji, taip pat Stepono Batoro universiteto auklėtinė, etnografė Maria Znamierowska-Prüfferowa, skubėjo paskutinį sykį apeiti ir įsidėmėti kiekvieną brangaus miesto kampelį. Tą vasarą Vilnius buvo, bet jo ir nebuvo.

Žydų geto vietoje riogsojo juodi griuvėsiai ir nė vieno gyventojo. Bombardavimų nušluotas stoties rajonas. Sprogimų iškandžiotas Pilies bokštas. Sušaudyti namai ir bažnyčios. Pamėkliškos langų kiaurymės. Kažin kas tebegyvena čia, praslenka gatve tarsi šmėkla, taria žodžius, dažniausiai pusbalsiu. Fotoaparatas vis spragsi, kadras po kadro skelbia liūdnąją sužeisto miesto grožybę. Užrašų knygelė ilgesingai gaudo vaizdus ir akimirkas, praeivių veidus, skaičiuoja netektis, nuolatos išsiduoda be galo mylinti visa, kas čia šimtmečiais susidėlioję ir užaugę.

Nežinia, gal tiedvi moterys prasilenkė kurioje nors Vilniaus gatvelėje, susižvelgė, atpažino viena kitą. Lyg du angelai jos bandė neapleisti sužaloto ir iškankinto miesto. Nepasiduoti - dėl jo ir kartu su juo. Dailininkė pasiliks čia, vargs ir stokos. Iš užrašų autorės mylimiausias miestas bus atimtas.

Tų moterų dėka atsiskleidžia tylus ir tragiškas Vilniaus istorijos laikotarpis. Pirmąją pokario vasarą dalis šio miesto savasties grimzdo į nebūtį. Apie ją turime išgirsti. Išeiti šiandien į miestą kartu su anais jo gyventojais, kurių įvairiakalbiai balsai čia kitados klegėjo ir šnekino šią erdvę. Aiktelėti iš nuostabos, kad Vilnius toks… kad galima jį šitaip pamilti ir prisirišti.“

Grėsmingo valdovo Čajaus vaikaičio Mingžio gyvenimas iš anksto kruopščiai suplanuotas. Bet augdamas berniukas supranta, kad jam nepriimtini rūmų apribojimai ir amoralumas. Trokšdamas ištrūkti nuo rūmų pakampiuose tūnančių paslapčių ir šešėlių, jų ribas žyminčių neištikimybės ir klastos, konkurencijos ir pavydo, greitai jis suvokia, kad vienintelis kelias į laisvę – mokslas.

(c) eglė

Bet tai yra XIX a. pabaiga, kai Vakarai gviešiasi atsiriekti bent dalį Rytų. Kuomet svetimšaliai nelabieji veržiasi į Kiniją, Mingžis atsiduria dviejų kultūrų sankryžoje; sparčiai besikeičiančiame pasaulyje jis privalo rinktis tarp praeities ir ateities.

„Šokančių žuvų trobelė“ (leidykla „Vaga“, iš anglų kalbos vertė Kristina Gudelytė) yra pirmas Malaizijoje gimusios rašytojos Chiew-Siah Tei romanas. 2007 m. jis buvo įvertintas Man Asian literatūros prizu. Daugiau apie autorę ir dar keletą kūrinių galite rasti jos puslapyje.

Tuo pačiu siūlau paklausyti Žinių radijo laidos „Radijo lentyna“ apie šį romaną.

Ieškomi kūrybingi žmonės! DELFI ir leidykla „Nieko rimto“ skelbia konkursą. Tapk Makso Frajaus knygos bendraautoriumi. Sukurk viršelį naujausiai „Echo labirintų“ serijos knygai „Tamsieji Išmos vandenys“. Laimėk autorinę sutartį su leidykla, 500 Lt honorarą ir visas lietuviškai išleistas serijos dalis su paties Makso Frajaus autografu!

Daugiau informacijos galite rasti čia. Linkiu įkvėpimo ir sėkmės.

Lietuviškai jau yra išleistos keturios šios serijos knygos: „Atėjūnas“, „Amžinybės glėbyje“, „Paprasti stebuklingi daiktai“ ir „Tamsioji pusė“. Labai rekomenduoju.