– Hiulana, jis gimė su mirtimi dešinėje rankoje. Tai – geras ženklas. Jis – chano sūnus ir visur jį lydės mirtis. Jis bus didis karys.
– Pasakykit, kad aš esu žaliuojančių platybių chanas, ir jie žinos mane tuo vardu – Čingis. Taip, pasakykit jiems tai. Pasakykit, kad aš esu Čingis ir kad toli nujosiu.

(c) „Tyto albos“ nuotr.

Kaip gimsta didieji užkariautojai, palikę kruviną pėdsaką istorijoje? Conno Igguldeno romanas „Tyrų vilkas“ (leidykla „Tyto alba“, iš anglų kalbos vertė Gendrutis Morkūnas ir Kristina Miliūnienė) – krauju ir ugnimi paženklintas pasakojimas apie Mongolijos stepių siaubą – Čingischaną, jo gimimą, vaikystę ir pirmųjų pergalių skonį.

Ši įtampos kupina istorija – apie didvyriškus nuotykius, apie berniuką, kuris buvo priverstas tapti vyru greičiau, nei pats to norėjo, apie žiaurius genties įstatymus, apie ištremtojo kartėlį ir didvyrio triumfą.

Temudžinas reiškia „geležis“. Naujagimio chano sūnaus likimas jau nulemtas: karas, kraujas ir pergalės. Tačiau po tėvo mirties jaunasis Temudžinas praranda viską – net savo gentį. Ištremtas ir vienišas, atskirtas nuo genties jis klajoja atšiauriose Mongolijos stepėse. Tačiau jo mintys didingos: atstumtas, medžiojamas tarsi užguitas šakalas, jis svajoja suvienyti savo tautą. Jis taps didžiu kariu. Jis grįš kaip nugalėtojas, ir visi nuolankiai jam paklus. Jis įgys naują vardą, prieš kurį drebės visas pasaulis. Tas vardas – Čingischanas.

Pergalingi nuotykiai prasideda: „Tyrų vilkas“ – pirmasis pasakojimas apie Čingischaną. Laukite tęsinio.


C. Igguldenas  – britų rašytojas, vienuolikos knygų autorius. Anot jo, istorija pilna nuostabiausių pasakojimų. Lietuviškai yra išleista jo su broliu Halu parašyta „Pavojinga knyga berniukams“.

Jurga Ivanauskaitė yra unikali asmenybė šiuolaikinės Baltijos šalių literatūros kontekste.
Howard Jarvis, Central Europe Review

Ji nepanaši į jokį kitą autorių, ir jokiam kitam autoriui nėra pavykę taip nutolti nuo lietuviškosios realybės, kartu išlaikyti tokį glaudų ryšį su dabartimi.
Frankfurter Allgemeine

(c) Leidėjų nuotr.

Taip J. Ivanauskaitės kūryba pristatoma pirmą kartą angliškai išeidžiamos eilėraščių rinktinės „108 Moons“ („108 mėnuliai“) viršelyje. Į knygą, kurią išleido Airijos leidykla „TAF Publishing“ kartu su „The Workshop Press“, atrinkti eilėraščiai iš dviejų J. Ivanauskaitės rinkinių – „Šokis dykumoje“ ir „Odė džiaugsmui“ (abi išleido „Tyto alba“).

Ruošdami rinktinę „108 Moons“ bendradarbiavo du poetai, tikėjęsi skaitytojams perteikti autorės balsą, kupiną sąmojo, nuostabos ir ilgesio, – airių poetas, rašytojas ir leidėjas Paulas Perry ir lietuvių rašytoja, vertėja Rūta Suchodolskytė. „108 Moons“ – užuojautos, humoro ir pykčio persunkta knyga. Ji išreiškia gilų J. Ivanauskaitės ryšį su budizmu, įamžina jos santykį su mirtina liga, nestokoja drąsos ir žmogiškos šilumos.

Knygos pratarmėje P. Perry šiltai pasakoja apie savo apsilankymą Vilniuje, bendradarbiavimą su Rūta Suchodolskyte ir Jurgos Ivanauskaitės kūrybą:

Pavasaris. Perėjęs Katedros aikštę Vilniuje patekau į prietemoje skendintį Lietuvos rašytojų sąjungos vestibiulį aukštomis lubomis. Bare laukiu R. Suchodolskytės, su kuria bendradarbiauju versdamas J. Ivanauskaitės poeziją. Užsisakau taurę vyno, prisėdu ir išsitraukiu „108 Moons“ rankraštį, primargintą klausimų ir pastabų. Padavėja atneša vyno. Padėkoju, bet jai einant baro link atsistoja kitas klientas ir paima už rankos. Groja muzika. Jie ima šokti: tas klientas ir padavėja. Jie šoka valsą, o aš stebiu juos lyg užhipnotizuotas. Panašią transo būseną jaučiu skaitydamas jaudinančius J. Ivanauskaitės eilėraščius.
xxx
Mudu su Rūta dirbome daugiau kaip penkerius metus.[…] Kai ėmėmės provokuojančios ir labai populiarios lietuvių rašytojos J. Ivanauskaitės tekstų literatūrinio vertimo, nieko neišėjo. Užčiuopti originalaus teksto esmę ir gaivališką autorės balsą buvo sunki užduotis. Labiausiai mums rūpėjo perteikti stiprią autorės asmenybę, slypinčią už eilėraščių, o taip pat jos ilgesį, humoro jausmą, gebėjimą kurti vaizdus ir metaforas – tai Jurga buvo puikiai įvaldžiusi – ir atskleisti jos ieškojimus ir veriantį kūrinio tikrumą.
xxx
Eilėraščiai rinkinyje „108 Moons“ – lyg žaibo tvyksniai, nušviečiantys mūsų egzistencijos esmę. Kartais eilės primena išpažintį, kartais jos siurrealistiškos, o kartais itin tikroviškos. Savo žodžius Jurga paverčia burtažodžiais, mįslėmis, užkeikimais.
Jos dvasinė kelionė yra paženklinta erotikos, viename eilėraštyje ji prisipažįsta esanti apsėsta aistros.
xxx
Nusprendėme pavadinti rinkinį „108 Moons“, perskaitę eilėraštį apie 108 mėnulius, pavirtusius rožynu. 108 – budistams ir hinduistams labai svarbus skaičius. Tiksliau – jiems tai šventas skaičius. Maloje yra 108 karoliukai. Hinduistų dievybės turi 108 vardus. Šiva Nataradža šokdamas savo kosminį šokį atlieka 108 figūrų. Tibeto budizme išskiriamos 108 nuodėmės. Yra 108 hindi kšatrijų klanai, kildinami iš Saulės ir Mėnulio dinastijų. Kai kurie žmonės mėgsta pabrėžti, kad Saulės skersmuo yra 108 kartus didesnis už Žemės, atstumas nuo Saulės iki Žemės yra 108 kartus didesnis už Saulės skersmenį, ir atstumas tarp Mėnulio ir Žemės yra maždaug 108 kartus didesnis už Mėnulio skersmenį.

Vidinės kelionės gairėmis šioje knygoje pasirinkti Evangelijos puslapiai. Jų apmąstymui išminties semiamasi iš Rytų ir Vakarų krikščionių dvasinio mokymo ir iš asmeninės ganytojo ir vienuolio patirties.

(c) J.Markevičiaus nuotr.

Anthony Bloomas – stačiatikių vyskupas, visą gyvenimą dirbęs tremtyje – Prancūzijoje ir Anglijoje, gebėjo dvasinės patirties gelmėje rasti atsaką į mūsų laikų europiečio rūpesčius ir paieškas.

Jo knyga „Dvasinė kelionė“ (leidykla „Aidai“, iš anglų kalbos vertė Vytautas Ališauskas, Žilvinas Beliauskas), tėvo Stanislovo pastangomis pasirodžiusi pogrindžio savilaidoje, lieka tokia pat gyva ir šiandieniam dvasinių orientyrų ieškančiam žmogui.

Žengti į priekį – toks yra Jeano René Bouchet. Jo knyga „Šv. Dominykas“ (leidykla „Aidai“, iš prancūzų kalbos vertė Eduardas Klimenka) nėra tipinė istorinė studija. Juo labiau tai ne pamaldus pasakojimas apie stebuklingus įvykius. Tai – gyvenimo perskaitymas.

(c) J.Markevičiaus nuotr.

Istorija autoriui yra tarsi pretekstas, leidžiantis pažvelgti į pamokslininkų ordino įkūrėją ir jo misiją mūsų laikų akimis, bandant surasti ne tikslų atsaką į šiandienos klausimus, tačiau semiantis paskatinimo ir drąsos priimti naujus iššūkius. Šv. Dominyko pavyzdys ragina gyventi evangeline dvasia, kad ir koks būtų pasaulis.

J. R. Bouchet OP (1936-1987) dėstė Bažnyčios Tėvus ir vienuolinio gyvenimo istoriją. Ilgus metus užsiėmė dvasiniu vadovavimu, buvo Tulūzos dominikonų provincijos novicijų magistru, Strasbūro konvento prioru, nuo 1980 m. Prancūzijos dominikonų provincijos provincijolu. Knyga „Šv. Dominykas“ buvo išleista jau po autoriaus mirties kaip broliškos meilės liudijimas.

Taigi pradėkime nuo kalbų gausybės ir įvairovės, atkreipdami dėmesį į pirmąjį faktą: vertimas egzistuoja tik dėl to, kad žmonės kalba skirtingomis kalbosmis. Prisimenant Wilhelmo von Humboldto veikalo antraštę, tai – kalbų įvairovės faktas. Tačiau tuo pat metu šis faktas išlieka mįslingas: kodėl gi ne viena kalba ir – juo labiau – kodėl šitiek kalbų (pasak etnologų, penki ar šeši tūkstančiai)? Bet kokie darvinistiniai naudos ir prisitaikymo kovoje už būvį kriterijai neišlaiko kritikos – tokia nesuskaitoma daugybė kalbų ne tik nenaudinga, bet netgi žalinga.

(c) J.Markevičiaus nuotr.

Biblinis Babelio mitas niekada nepaliko žmonijos ramybėje. Knygelėje „Apie vertimą“ (leidykla „Aidai“, iš prancūzų kalbos vertė Paulius Garbačiauskas) spausdinami straipsniai siūlo iš pažiūros paprastą sprendimą: atsisakyti vertėjui tokios brangios tobulybės idėjos ir tiesiog versti, kitaip tariant, daryti tai, ką žmonės – pirkliai, keliautojai, ambasadoriai, šnipai – darė jau ne vieną tūkstantmetį. Kultūra gyvuoja tik bendraudama su kitomis kultūromis. Tol, kol be paliovos verčiami ir perverčiami didieji pasaulio kūriniai.

„Įmanoma versti kitaip, nepuoselėjant vilties užpildyti spragą tarp atitikimo ir visiškos tapatybės. Tai ir yra kalbinis svetingumas, kai malonumą apsistoti kitoje kalboje atsveria malonumas svetimšalio kalbą priimti pas save – savo namuose“, – sako Paulis Ricœuras.

Vilokas – nedidelis Amerikos miestelis, kuriame idiliškai ir ramiai gyvena griežtų tradicijų besilaikanti škotų imigrantų bendruomenė. Jai vadovauja Kameronas Makdonaldas – išvaizdus, visų gerbiamas policijos viršininkas. Tačiau ramią miestelio ir Kamerono gyvenimo tėkmę vieną dieną sutrikdo du neprašyti įsibrovėliai: seniai pamirštas pusbrolis Džeimis, sunkvežimiuku atvežęs prie policijos nuovados savo mylimos žmonos Megės kūną, ir Mija, prieglobsčio ieškanti graži bastūnė, kurios visas turtas – katinas Kafka bei keli medeliai bonsai.

(c) „Almos litteros“ nuotr.

Floristė Alė, rami, protinga, mylinti Kamerono žmona, pasiūlo pagalbą Džeimiui, prisipažinusiam, kad iš gailesčio nužudė savo nepagydomai sergančią žmoną, ir priima į darbą Miją. Tačiau už gerus darbus baudžiama…

Didelio populiarumo visame pasaulyje sulaukusio romano „Mano sesers globėjas" autorė Jodi Picoult kritikų ir skaitytojų vertinama dėl sugebėjimo atskleisti sudėtingus žmogaus jausmus, tarpusavio santykius. Knygoje „Gailestingumas" (leidykla „Alma littera“, iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė) rašytoja dar kartą pereina plonu siūleliu tarp klaidos ir dramos, kuria meilės istoriją. Romano herojams tenka rasti pusiausvyrą tarp „duoti" ir „imti", kurios reikalauja santuoka, atsakyti į sudėtingus klausimus: kada meilė peržengia moralinės pareigos ribą ir ką iš tikrųjų reiškia mylėti vienam kitą.

Lietuviškai jau yra išleista keletas J. Picoult romanų: „Tobulas paveikslas“, „Nykstantys pavidalai“, „Devyniolika minučių“, „Dešimtasis ratas“.

<...> mane įveikia karštis ir nuovargis, ir tuomet išskrendu, pakylu aukštyn, iš kur jau regiu save po didingu medžiu, miegantį, apsuptą išgeltusios žemės plotų, į pietus nuo Karabacho, prie Arakso upės gulintį. Rytuose, jau visai netoli, telkšo Kaspija, o vakaruose – begaliniai nurudę kalnai, einantys toli toli, net iki Erzurumo. O mano būsimas kelias toliau suka į pietus, aš jį mačiau tik žemėlapyje, bet jau nujaučiu. Karštis tvyro slėnyje, vibruojančiame ore, rytietiškas snaudulys ir atsipalaidavimas. Viskas sustingę ir ilsisi popiečio kaitroje. Rytai. Čia jau Azija – absoliučiai, geografiškai, politiškai ir regimai.

(c) „Versus aureus“ nuotr.

Netradicinių kelionių įspūdžių ir įkvėpimo ištroškusios sielos netrukus galės gardžiuotis dailininko, fotomenininko Mariaus Abramavičiaus pasakojimais iš tolimo ir vakariečių prieštaringai vertinamo Irano. Knygon „Punktyrai kelio paraštėse“ (leidykla „Versus aureus“) sudėti autoriaus dienoraščiai ir nuotraukos iš kelionės į Iraną, pakeliui pabuvojus Gruzijoje, Turkijoje, Azerbaidžane.

Vienų „šlovingos Persijos imperijos kultūros lopšiu“, kitų – „blogio ašimi“ ir „branduolinių širšių lizdu“ vadinamas Iranas, nepaisant stereotipų, išsaugojo nepalytėtą gamtos grožį, įspūdingas istorines vertybes ir kvapą gniaužiančią prabangą. M. Abramavičiaus knygoje dera vaizdingas, sodrus pasakojimas, geranoriškos autoriaus nuostatos, gebėjimas įžvelgti sąsajas tarp istorijos ir dabarties, pagarba kitų tautų ir kultūrų žmonėms ir tradicijoms, mokėjimas įžvelgti tai, kas paprasta akimi tarsi ir neregima.

Knygoje pulsuoja nerami keliautojo siela, verčianti domėtis viskuo: pradedant įspūdinga gamta, sudėtingomis istorinėmis, geopolitinėmis aplankytų šalių situacijomis ir baigiant paprastų žmonių buitimi. Jo pasakojimas – labai gyvas, impulsyvus, perpintas poetinėmis impresijomis, kurias įkvepia gamtos didybė, išlikę praeities paminklai ar paprasčiausias mažas stebuklas – regėjimas visko kitomis akimis, fiksuojant akimirkos svarbą ir trapumą.

Fotografas, dailininkas, keliautojas M. Abramavičiaus yra aplankęs daugelį pasaulio valstybių, aktyviai dalyvauja Užupio Respublikos kultūrinėje-meninėje veikloje, akcijose, renginiuose, parodose, tarptautiniuose projektuose. Yra Užupio Meno inkubatoriaus kūrybinių projektų koordinatorius. 1999 m. buvo įspūdinga kelionė po Nepalą, Indiją, Tibetą. 2005 m. – įsiprasminimo festivalis „Ką tu čia dabar darai“. M. Abramavičius buvo jo idėjos autorius ir koordinatorius. 2006-2007 m. – projektas „Vertikalės“: Užupis, Lietuva, Norvegija, Marokas, Švedija, Turkija, Gruzija. Surengta daugybė fotografijos parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Birželio 15 d. 18 val. „Baltų lankų“ knygyne Vilniuje (prekybos centras „Akropolis“), birželio 16 d. 18 val. „Baltų lankų“ knygyne Kaune (prekybos centras „Akropolis“) vyks susitikimai su garsiu speleologu – urvų tyrinėtoju, keliautoju, Balkanų šalių tyrinėtoju ir kelionių vadovu Eriku Laiconu. Čia bus pristatyta jo parengta patarimų knyga mėgstantiems keliauti „Bok Kroatija“ arba „Labas, Kroatija“.

(c) Leidėjų nuotr.

„Vasara – atostogų metas, todėl „Baltų lankų“ knygynuose nusprendėme suorganizuoti renginius atostogų tematika ir supažindinti visus, mėgstančius keliauti, su viena geidžiamiausių ir lietuvių labai pamėgta šalimi Kroatija. Knygos „Bok Kroatija“ autorius žinomas keliautojas E. Laiconas pamokys, kaip suplanuoti savo atostogas nesugaištant daug laiko, kaip gerai jaustis svetimoje šalyje, ką žinoti, kad kelionė paliktų kuo gilesnį įspūdį“, – pranešime spaudai cituojamas „Baltų lankų“ knygyno direktorius Arūnas Surgutanovas.

Autorius Kroatiją aplankė net 66 kartus, joje praleido 8 vasaras. Tai, ką sukaupė ir patyrė, galima rasti jo parengtoje patarimų knygoje.

Kitą savaitę knygynuose laukiama naujos Sigito Parulskio knygos – romano „Vėjas mano akys“ (leidykla „Baltos lankos“). Ta proga kviečiu paskaityti trumpą Sigitos Šimkutės rezenciją.

(c) „Baltų lankų“ nuotr.
Sigito Parulskio odisėja

Nėra tokio literatūros žanro, kaip atostogų romanas. Neturėtų būti, bet yra. Tokios knygos tarsi iš anksto įspėja: nesitikėk nieko rimto, negalvok. Atsiduok. Mėgaukis. Išties ką daugiau veikti pajūryje ar prie viešbučio baseino, jei ne įsivelti į lengvą atostogų romaną. Pavyzdžiui, jį skaityti. Ir vis dėlto viskas yra gerokai rimčiau.
Ketvirtasis S. Parulskio romanas „Vėjas mano akys“, subtiliai pristatomas kaip atostogų romanas, nebūtinai yra ta neįpareigojanti literatūra, kurią galima tiesiog skaitinėti saulėkaitoje, ar prisidengti veidą, kai deginamasi ant nugaros. Bet tiks ir tam. Romanas gana lengvas ir šiek tiek primena pirmąjį „Trys sekundės dangaus“. Toks pat ironiškas, paradoksualus, puikiai atspindintis S. Parulskio rašymo stilių. Esminiai kūrybos bruožai nesikeičia: rašytojas ir šioje knygoje žaidžia cinizmu, apkreiktu keiksmažodžiais, naudoja įgimtą žmogaus bjaurumą ir ydas, vyro-patino ir vyro-vaiko motyvus. Kas labiausiai žavi – tai tikroviškumas. Kartais tuose žodžiuose mes galime atpažinti patys save. Nors dažniausiai tenorime susitapatinti su dar viena gražia mintimi.
Dėl to S. Parulskis pateks į rašytojų pragarą – kad savo tekstuose prikaišioja vienos minties frazių, puikiai tinkančių būti sentencijomis: „Niekas taip nesimėgauja savo rūšies atstovo mirtimi, kaip žmonės“, arba „Vienatvės viešbutis, štai kuo baigiasi žmogaus gyvenimas“. Dėl tokių trumpų ir aiškių įžvalgų rašytojo kūryba įgija išskirtinumo. Matymas nematomo, kalbėjimas apie tai, apie ką šiaip nekalbama – visa tai susisluoksniuoja į tekstų pagrindinio veikėjo žodžius, mąstymą.
Romane „Vėjas mano akys“ pasakojama detektyvinė istorija su nuotykinės formos elementais. Herojus, vardu Odisėjas, atostogauja vienoje Graikijos salų. „Atvažiavau čia tik atostogauti ir mėgautis mizantropija“, – sako jis. Deja, naujos pažintys įsuka į netikėtų nuotykių tinklą. Knygoje rašytojas žaidžia su graikų mitais, alchemija, kuria šiuolaikinio žmogaus pasaulį, persmelktą senovinės graikų mitologijos atšvaitais. Homero Odisėjo ir Penelopės motyvai daug kartų buvo interpretuojami ir naudojami literatūroje, kine ir teatre. Šįkart S. Parulskis pateikia savo „Odisėjos“ versiją.
Vienas iš romano veikėjų Homeras yra aklas apšepęs senis. Jo aklumas žymi ne tik fizinę negalią, bet ir patirtį: „Iš esmės senatvė labai panaši į aklumą – viskas, ką matei, ką patyrei, būdamas jaunas, vėliau tik kartojasi, keičia savo formą, bet esmė išlieka ta pati“.
Iš tikrųjų, remiantis legendomis, poetas Homeras sukūrė „Iliadą“ ir „Odisėją“ būdamas visiškai aklas. Nors tokią istorijos versiją galėjo nulemti Homero vardas, graikiškai reiškiantis „įkaitą“, o tam tikru dialektu – „aklą“. Prie poeto aklumo galėjo prisidėti ir filosofai, tais laikais mėgę pabrėžti aklų genijų aiškiaregystę kaip privalumą.
Ir štai Odisėjas sutinka Homerą – sakytum, sūnus sutinka tėvą, kūrinys – savo kūrėją. Romane S. Parulskis veda siužeto liniją taip, kad tikrasis Odisėjo tėvas yra rašytojas (bet ne Homeras). Kalbama apie problematiškus tarpusavio santykius, nesusikalbėjimą, netgi savotišką neapykantą: „Kalbėti su pagyvenusiom bobom apie savo tėvą, kuris rašo šūdinas knygas ir įsivaizduoja esąs genijus – kas gali būti siaubingiau šiame gyvenime. Kai jis šventė savo septyniasdešimtmetį, susirinko krūva kretinų, kurie bučiavo jam užpakalį ir šlykščiausiais būdais veidmainiavo, girdami jo kūrybą. Apsivemti galima“.
Pats S. Parulskio Odisėjas yra buvęs nekilnojamojo turto agentas. Prisiminus pasaulyje kurį laiką besipūtusį nekilnojamojo turto burbulą, galima Odisėją laikyti savotišku „Trojos didvyriu“. Tačiau romano veikėjas neturi nieko bendro su drąsiuoju mito veikėju – jis bailus, neryžtingas, jautrus.
Atsiranda ir Penelopė. „Odisėjoje“ pasižymėjusi kaip ištikimoji, romane tampa prostitute – labai jau parulskiška… Tiesa, ištikimybės jai netrūks. 20 metų laukimo romane pavirsta į 2 tūkst. eurų, pavogtų iš Odisėjo kišenės. Staigus pinigų netekimas herojui tampa kančia. Senis Homeras pasiūlo pelningą sandėrį. Iš tikrųjų, senis, būdamas visos šios istorijos kūrėjas, viską sudėlioja taip, kad Odisėjui belieka tik blaškytis ant bangų, ten kur Homero „vėjas papūs“. Herojus užkimba ant naujų pažinčių, pasiduoda avantiūrai. Prieš atostogas buvęs susikaustymas pavirsta begėdišku elgesiu: „Nėra nieko malonesnio, kaip mėgautis būsimo nuopolio svaiguliu“. Visi kiti romano veikėjai tik padeda kurti šią odisėją. Galiausiai Odisėjas nebežino, kuo tikėti.
„Vėjas mano akys“ dvelkia ne tik detektyvu, bet ir filosofija. Kas yra žmogus? Gal jis miręs pavirsta vandeniu, kuris garuodamas patenka į dangų, o vėliau kaip lietus grįžta atgal į Žemę? Kokia yra šeimos kaina? Odisėjas, būdamas vienas – netekęs motinos, praradęs ryšį su tėvu – ne savo noru paaukoja vieną iš svarbiausių žmogaus pojūčių ir mainais gauna šeimą, ramybę, stabilumą. Keliautojas pagaliau grįžta į namus: „Tikras esu tik dėl vieno dalyko – dabar jau žinau, kas yra šviesa. Žmogaus gyvenimui to užtenka“.
Romano pavadinimas „Vėjas mano akys“ yra gana simboliškas. Vėjas – kas jis? Judantis oras, taip? Viską čiupinėjantis, glostantis… Kaip aplinkinius daiktus čiuopiantis aklas žmogus. Romane išties dailiai atskleista vėjo ir aklo žmogaus paralelė: „Stoviu ant kranto ir mėgaujuosi, akys sklidinos tamsos ir vėjo, vėjas mano akys, tik vėjas“.
Iš tiesų į S. Parulskio romaną galima žiūrėti skirtingai: kaip į nuotykių literatūrą, arba kažką rimtesnio. Galima aklai sekti graikų mitais ir bandyti „Vėjas mano akys“ veikėjams primesti Kirkės, Kalipsės ar sirenų vaidmenis arba žvelgti į tai, kaip į graikų mitologijos iškraipymą. Galima visai negalvoti apie graikų mitus ir tiesiog mėgautis vasariška istorija, neieškant paslėptų reikšmių. Kiekvienas skaitytojas šioje knygoje turėtų rasti savo tiesą.

S. Parulskis jau yra išleidęs ne vieną knygą, apie kai kurias rašiau: „Pagyvenusio vyro pagundos“, „Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“, „Sraigė su beisbolo lazda“.

Bestseleriu tapusios knygos apie Angliją autoriaus Andriaus Užkalnio pavardė jau puikuojasi ir ant kelionių istorijų rinkinio. Dar šiemet turėtų pasirodyti pasakojimai, kaip lietuviams pavyko prisijaukinti Didžioją Britaniją. Tolimesnėje ateityje jis regi knygą apie Lietuvą ir net knygą britams apie žmones skustomis galvomis, kurie mėgsta kefyrą ir rūkytą dešrą, o prieš vairuodami būtinai išgeria, kitaip tariant, atvykėlius iš Rytų Europos. Bet prieš tai – jau šį šeštadienį – A. Užkalnis turėtų sėsti prie mikrofono ir per Lietuvos televiziją komentuoti pasaulio futbolo čempionato rungtynes.

Kaip vyko knygos „Kelionių istorijos“ (leidykla „Baltos lankos“) pristatymas (buvo tikrai linksma ) ir ką žurnalistas yra sumanęs ateičiai, galite paskaityti čia.

(c) „Baltų lankų“ nuotr.