Pokalbis su žinomu Latvijos karikatūristu G. Šlūka

Rygoje gyvenantis menininkas jau daugiau nei 10 metų paišo aktualiomis temomis populiariame dienraštyje „Latvijas Avīze” ir „Sporta Avīze“. Tik, prašau, neišsigąskite žodžio – karikatūristas. Žinau, kad karikatūros ir karikatūristo samprata Lietuvoje yra klaidinga arba, geriausiu atveju, labai siaura. Žinau tai, nes pats dirbu politikos karikatūristo darbą. Apmaudu, kai tave lygina su klaunu, reikalauja juokinti liaudį ir jokiu būdu nesikišti į politinį šalies gyvenimą. O juk tai – visiškai klaidingas požiūris. Karikatūristo darbas, visų pirma, įdėmiai stebėti savo šalies politinį ir visuomeninį gyvenimą, o prireikus, meninės satyros pagalba, išryškinti jos pliusus ir minusus. Neretai šio grafikos žanro atstovai greičiau už politologus ar žurnalistus gali pastebi aktualias šalies problemas ir savo piešiniais atkreipti į jas dėmesį. Būtent apie karikatūras ir Latvijos nūdienos aktualijas aš ir pasidomėjau Gatčio Šlūkos:

Gati, ar karikatūros Latvijoje populiarios?

Latviai tikrai mėgsta karikatūras. Šiandien karikatūristų, kurie reguliariai paišytų, jau nėra tiek, kiek buvo sovietiniais laikais. Sovietmečiu Latvijoje buvo labai populiarus žurnalas „Dadzis”. Dauguma tuometinių karikatūristų būtent ten spausdindavo savo darbus. „Dadzis” prieš kelis metus buvo atgaivintas, deja, ne ilgam.

Kalbant apie šiandieną, dienraštis „Latvijas Avīze”, kuriame aš dirbu, labai vertina karikatūras. Tačiau yra ir tokių leidinių, kuriuose karikatūra nevaidina svarbaus vaidmens. Geros karikatūros kartais būna brangesnės už straipsnius, todėl neretai laikraščiai taupo būtent jų sąskaita. Manau, tai klaidingas požiūris, nes karikatūros yra vienas iš svarbiausių laikraščio „veidą“ formuojančių elementų.  
Šis krizės laikotarpis yra ypač skausmingas laikraščiams. Visi ieško būdu kaip išsilaikyti. Žmonės kalba, kad ateitis priklauso interneto portalams, tiklaraščiams ir t.t. Galbūt, bet nepamirškit, kad tie paties internetiniai portalai dažnai perspausdina straipsnius būtent iš laikraščių. Jei spausdintas laikraštis mirs… internetinė žiniasklaida taip pat turės keistis.

Ar pats dalyvauji šalies politiniame gyvenime?

Nuo politikos aš tikrai negaliu niekur pabėgti. Karikatūros – mano darbas, bet aišku tai nereiškia, kad ištisas dienas sėdžiu ir žiūriu žinių kanalus. Kartais, idėjos karikatūrai aplanko visai atsitiktinai. Naujienas sekti padeda internetiniai portalai, radijas. Galiu pasidžiaugti, kad dažniausiai, mano ir laikraščio, kuriame aš dirbu, nuomonės sutampa. Paišyti vien tik politines karikatūras kartais būna labai sunku. Tai slegia. Todėl visada stengiuosi tarp serijos politinių karikatūrų įterpti ir piešinių gyvenimiškomis temomis.

Lietuvoje norima pastatyti bendrą Baltijos šalių atominę elektrinę. Ar latviai diskutuoja apie tai? Ar šalies dienraščiai, naujienų kanalai, domisi įvykiais Lietuvoje?

Taip, mūsų žiniasklaida domisi viskuo, kas vyksta Jūsų šalyje. Apie elektrinę latviai žino, bet diskusijų šia tema mažai. Tiesiog turime per daug savo problemų. Visgi norėtųsi, kad latviai labiau domėtųsi ne tik tuo kas vyksta jų kieme, bet ir aplinkui.

Ekonomikos krizė palietė beveik visas pasaulio šalis. Lietuvoje situacija – bloga, tačiau Latvijoje ji, ko gero, netgi dar prastesnė. Kodėl taip atsitiko? Ką jūsų valdžia padarė ir ko nepadarė, kad išvengtų tokio skausmingo nusileidimo?

Didžiausias mūsų problema – korupcija. Valstybinis aparatas per daug išpūstas. Kai Parex bankas buvo nacionalizuotas ir Latviją pakirto didžiulės ekonomikos problemos, buvęs šalies finansų ministras interviu Bloomberg televizijai į tai atsakė: „Nothing special” (nieko ypatingo).

Šita jo frazė tapo tikru anekdotu Latvijoje. Užrašas „Nothing special” buvo pradėtas spausdinti netgi ant marškinėlių.

Kokie, tavo manymu, yra pagrindiniai skirtumai tarp Latvijos ir kaimyninių valstybių Lietuvos ir Estijos?

Sunkus klausimas. Manau, savo mentalitetu mes arčiau estų. Savo kalba, be abejo, arčiau lietuvių. Estija turi didžiulį Suomijos palaikymą, Lietuva artimesnė Lenkijai. Mes, latviai, esame per vidurį ir tarsi palikti vieni. Gal būtent dėl to, Baltijos vienybė mums svarbesnė nei Lietuvai ar Estijai.

Ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis (g. 1971m.) – jaunas politikas. Ką tu manai apie jo vadovaujamą vyriausybę ir tai, kaip jis tvarkosi su šia ekonomine krize?

Na, jis ne daug jaunesnis už Aigars Kalvitis, kuris buvo ministru pirmininku prieš keletą metų. Šiuo metu Latvijos vyriausybė bando visais įmanomais būdais taupyti. Mažinamos pensijos, atlyginimai, vyriausybės išlaidos, keliami mokesčiai. Tačiau visai negalvojama apie tai, kaip stimuliuoti šalies ekonomiką, kaip padėti paprastiems žmonėms užsidirbti pinigų. O tai, mano manymu, yra kur kas svarbiau. Jie pasirinko lengviausia kelią. Kai reikia pinigų, lengviausia juos paimti iš pensininkų ar padidinti mokesčius. Kur kas sunkiau nurėžti pačios vyriausybės išlaidas. Nepamirškit, kad šiuo metu visi mūsų veiksmai dar turi būti derinami ir su Tarptautiniu Valiutos Fondu.

Dėl ekonominės krizės ir griežtų TVF (Tarptautinis Valiutos Fondas) taisyklių vietiniai jūsų politikai kartais pasiūlo ir tikrai originalių pinigų taupymo būdų. Miroslavs Mitrofanovs netgi pasiūlė atsisakyti Latvijai savo armijos. Ar yra jūsų šalies  politiniame gyvenime politikas, kurį galima būtų prilyginti „juokdariui“?

Darbo turiu užtektinai. Iš tikrųjų, man neteko nieko girdėti apie šią jo idėją, bet tai suprantama. Mitrofanovs atstovauja pro rusiškai PCTVL partijai, todėl tokie jo pasisakymai nieko nestebina. Apie anekdotu virtusį Atis Slakteris interviu jau kalbėjau. Tikro „politikos klauno” mes neturime. Visgi, kai kurie politikai išjuokiami dažniau už kitus.

Rusų mažuma Latvijoje labai didelė. Ar iš tikrųjų tarp etninių latvių ir čia gyvenančių rusų tvyro tokia didžiulė įtampa kaip neretai tai bando parodyti rusų valstybiniai kanalai. Galbūt humoras juos galėtų suvienyti?

Tai priklauso nuo situacijos. Tarkim, kokioje nors sporto šakoje, tikrai nėra svarbu ar tu latvis, ar rusas. Abiejų tautybių fanai vienodai palaiko Latvijos ledo rutulio ar futbolo komandas. Kasdieniniame gyvenime tos prarajos taip pat nelabai matyti. Pavyzdžiui, vietiniai rusai švenčia Līgo svētkus (Jonines) lygiai kaip ir latviai. Nesusipratimai ir pykčiai prasideda tada, kai pradedama kalbėti apie istoriją. Kaip žinia, kai kurie rusai ją interpretuoja savaip.

Savo karikatūras spausdinu ir latviškajame delfi puslapyje, ir rusiškame. Įdomu pastebėti, kad dažnai tos pačios karikatūros komentarai viename ir kitame puslapyje visiškai skirtingi.

Tavo paties manymu, kaip paprasti latviai žiūri į lietuvius? Ar Lietuva turi ko nors, ko Latviai pavydėtų mums? Pavyzdžiui mes, lietuviai, labai pavydim jums didžiulės pakrantės!

Latviai pavydi lietuviams geresnių kelių ir autostradų. Ir galbūt – geros krepšinio komandos…

Daugiau latviškų karikatūrų galite pamatyti: http://www.karikatura.lv

Žurnalas "Miesto IQ"